Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarties, kuria panaikinta nutartis ir atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, civilinėje byloje Nr. 2-164-565/2012.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „FF lizingas“ (buvęs pavadinimas UAB „Parex lizingas“) kreipėsi į teismą su pareiškimu skolininkui AB „Žeimena“ dėl 322 855,39 Lt skolos ir 59 789,34 Lt delspinigių pagal lizingo sutartis Nr.C-DVJ-A8-2000-0019, Nr.C-DVJ-A1-03-0005, Nr.C-DVJ-A1-03-0006, Nr.C-DVJ-A1-03-0007 ir Nr.C-DVJ-A1-03-0008 priteisimo.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 19 d. priėmė teismo įsakymą.

Skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo, Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 22 d. pranešimu nustatė kreditoriui terminą pateikti ieškinį.

Per teismo nustatytą terminą ieškiniui pateikti kreditorius ir skolininkas pateikė teismui tvirtinti taikos sutartį.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 30 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, panaikino 2006 m. sausio 19 d. teismo įsakymą.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švenčionių skyrius (po reorganizavimo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius) 2008 m. liepos 8 d. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Parex lizingas“ (dabartinis pavadinimas UAB „FF lizingas“) pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko AB „Žeimena“.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi atmetė prašymą atnaujinti procesą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartį panaikino ir tenkino pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus (iki teisių perėmimo – VSDFV Švenčionių skyrius) prašymą atnaujinti procesą ir atnaujino procesą civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „FF lizingas“ pareiškimą skolininkui AB „Žeimena“ dėl 322 855,39 Lt skolos ir 59 789,34 Lt delspinigių pagal lizingo sutartis Nr.C-DVJ-A8-2000-0019, Nr.C-DVJ-A1-03-0005, Nr.C-DVJ-A1-03-0006, Nr.C-DVJ-A1-03-0007 ir Nr.C-DVJ-A1-03-0008 priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį, netinkamai atliko savo pareigas ir neįsitikino, jog ši sutartis nepažeidžia viešojo intereso ar teisės imperatyvų, ar joje nėra padaryta akivaizdžių materialiosios teisės normos taikymo klaidų, turinčių esminę reikšmę teismo baigiamojo akto teisėtumui ir pagrįstumui, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad skolininko finansinė padėtis buvo sunki, kad šios taikos sutarties tvirtinimo metu skolininkas buvo įsiskolinęs ir kitiems kreditoriams, įskaitant ir pareiškėją. Lietuvos apeliacinio teismo teigimu, taikos sutartis neturėjo būti tvirtinama ir buvo patvirtinta nepagrįstai, buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė kreditoriui patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, pažeidžiant kitų skolininko kreditorių, įskaitant ir pareiškėjo interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi nutarė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį; atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, sudarytą tarp skolininko BAB „Žeimena“ ir kreditoriaus UAB „FF lizingas“; grąžinti skolininkui BAB „Žeimena“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Lentupio 49, Švenčionyse: gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4021, administracinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4010, arkinį sandėlį, unikalus Nr.8697-4000-4043, gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4032, garažą, unikalus Nr.8697-4000-4054, kiemo statinius, unikalus Nr.8697-4000-4054; atstatyti skolininko BAB „Žeimena“ prievoles kreditoriui UAB „FF lizingas“ pagal lizingo sutartis Nr.C-DVJ-A8-2000-0019, Nr.C-DVJ-A1-03-0005, Nr.C-DVJ-A1-03-0006, Nr.C-DVJ-A1-03-0007, Nr.C-DVJ-A1-03-0008, Nr.C-DVJ-F1-06-0019, Nr.C-DVJ-F1-06-0022, Nr.C-DVJ-F1-06-0025 ir Nr.C-DVJ-F1-06-0026.

Teismas nurodė, kad kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu skolininkui dėl 322 855,39 Lt skolos ir 59 789,34 Lt delspinigių pagal lizingo sutartis Nr.C-DVJ-A8-2000-0019, Nr.C-DVJ-A1-03-0005, Nr.C-DVJ-A1-03-0006, Nr.C-DVJ-A1-03-0007 ir Nr.C-DVJ-A1-03-0008 (toliau – senos lizingo sutartys) priteisimo, o po pareiškimo teismui pateikimo kreditorius ir skolininkas sudarė lizingo sutartis Nr.C-DVJ-F1-06-0019, Nr.C-DVJ-F1-06-0022, Nr.C-DVJ-F1-06-0025 ir Nr.C-DVJ-F1-06-0026 (toliau – naujos lizingo sutartys), kuriomis kreditorius įsipareigojo nupirkti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Lentupio 49, Švenčionyse: gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4021, administracinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4010, arkinį sandėlį, unikalus Nr.8697-4000-4043, gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4032, garažą, unikalus Nr.8697-4000-4054, kiemo statinius, unikalus Nr.8697-4000-4054, perduoti šį turtą skolininkui valdyti ir naudotis, o skolininkas įsipareigojo per 84 mėnesius šį turtą iš kreditoriaus įsigyti, kas mėnesį mokėdamas įmokas turto vertei dengti ir lizingo mokestį.

Teismas nurodė, kad taikos sutartimi, kurią patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 30 d. nutartimi, šalys susitarė, kad skolininkas už bendrą 852 000 Lt sumą parduoda kreditoriui naujose lizingo sutartyse nurodytą nekilnojamąjį turtą, skolininkui už parduodamą nekilnojamąjį turtą mokėtina 699 000 Lt suma įskaitoma į skolininko skolą kreditoriui pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. teismo įsakymą, į skolininko 2006 m. sausio-kovo mėnesio mokėjimus kreditoriui pagal senas lizingo sutartis, į skolininko mokėtinas pradines įmokas ir administravimo mokesčius kreditoriui pagal naujas lizingo sutartis, o 153 000 Lt kreditorius sumoka skolininkui skolininko nurodytais rekvizitais.

Teismas nurodė, kad iš 2006 m. I ketvirčio valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos (toliau – finansinė ataskaita) matyti, kad skolininko įsiskolinimas 2006 m. kovo 30 d. buvo 326 081 Lt valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų ir 15 979 Lt delspinigių, viso 342 060 Lt, skola susidarė nuo 2005 m. liepos 1 d. ir nuolat didėjo. Teismas pažymėjo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d., todėl nepagrįstas kreditoriaus teiginys, kad visa 342 060 Lt skola susidarė po 2006 m. I ketvirčio finansinės ataskaitos pateikimo. Teismo teigimu, 2006 m. kovo 15 d. pareiškėjo garantinis raštas patvirtina, kad skolininko skola VSDF biudžetui 2006 m. kovo 15 d. buvo 293 000 Lt.

Teismas nurodė, kad taikos sutartimi susitarus dėl skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kreditoriui ir už šį turtą skolininkui mokėtiną sumą įskaičius į visas skolininko kreditoriui mokėtinas sumas, susidariusias iki taikos sutarties sudarymo, buvo visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, o pinigais sumokėtos 153 000 Lt sumos nepakako visiškai atsiskaityti su suinteresuotu asmeniu. Teismo teigimu, aplinkybės, kad skolininkas ir toliau tik iš dalies mokėjo valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas, skolininkui Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartimi buvo patvirtinti 1 222 886,90 Lt kreditoriniai reikalavimai, tarp jų ir 600 787 Lt suinteresuoto asmens kreditorinis reikalavimas, rodo, kad skolininkas neturėjo pakankamai lėšų visiškai atsiskaityti ne tik su suinteresuotu asmeniu, bet ir su kitais kreditoriais. Teismo įsitikinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad taikos sutarties nuostatos pažeidžia suinteresuoto asmens ir kitų skolininko kreditorių interesus, todėl prieštarauja viešajam interesui.

Teismas nurodė, kad kreditorius kreipėsi į teismą dėl skolos pagal senas lizingo sutartis priteisimo, ginčas dėl taikos sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisės tarp šalių nėra kilęs. Teismas pažymėjo, kad savo esme taikos sutartis yra sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, vykdant kreditoriaus įsipareigojimus pagal naujas lizingo sutartis, o nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.393 str. 2 d.), todėl taikos sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai. Teismo įsitikinimu, nepagrįstas kreditoriaus teiginys, kad taikos sutartimi buvo išspręstas skolos pagal senas lizingo sutartis, dėl kurios buvo kreiptasi į teismą, klausimas. Teismas nurodė, kad pareiškimu kreditorius prašė priteisti 382 644,73 Lt skolą, o taikos sutartimi perleidžiamo turto vertė yra 852 000 Lt, be to, kadangi skolininkas ir kreditorius sudarė naujas lizingo sutartis, kuriomis kreditorius įsipareigojo įsigyti iš skolininko taikos sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, o skolininkas prisiėmė ilgalaikius įsipareigojimus mokėti lizingo įmokas, darytina išvada, kad taikos sutartimi šalys iš esmės susitarė dėl naujai sudarytų lizingo sutarčių vykdymo, todėl taikos sutartimi yra išspręsti klausimai, dėl kurių nebuvo kreiptasi į teismą.

Teismo teigimu, nepagrįstas kreditoriaus teiginys, kad procesas buvo atnaujintas tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, todėl nenagrinėtini suinteresuoto asmens ir skolininko nurodyti argumentai apie imperatyvių įstatymo normų pažeidimą priimant Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį. Teismas nurodė, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje nurodė, kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį, neįsitikino, ar taikos sutartis nepažeidžia teisės imperatyvų ar viešojo intereso, o šios teismo pareigos tinkamas vykdymas yra susijęs su suinteresuoto asmens teisėmis ir pareigomis.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartis, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, naikintina, o šalių taikos sutartį tvirtinti atsisakytina, panaikinus minėtą teismo nutartį skolininkui grąžintina nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį Lentupio 49, Švenčionyse: gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4021, administracinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4010, arkinį sandėlį, unikalus Nr.8697-4000-4043, gamybinį pastatą, unikalus Nr.8697-4000-4032, garažą, unikalus Nr.8697-4000-4054, kiemo statinius, unikalus Nr.8697-4000-4054, taip pat atstatomos skolininko prievolės kreditoriui pagal senas ir naujas lizingo sutartis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, skolininkui pateikus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo, kreditoriui buvo nustatytas terminas pareikšti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus, šis terminas buvo praleistas dėl taikos sutarties pateikimo. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad skolininkui Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjus teismo nutarčiai, kreditoriaus pareiškimas bus nagrinėjamas kaip prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą skolininkui Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB ,,FF lizingas“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės –bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, atsisakant ginti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi nepažeistas subjektines teises pagal pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, arba šį prašymą atmesti, paliekant Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį nepakeistą; tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad nepakanka duomenų apeliacinės instancijos teismo sprendimui priimti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant nustatyti, ar Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismo nutartis naikintina CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, neatskleidus bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalint išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, bei CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, esant procesinės teisės normų pažeidimui ir netinkamas jų pritaikymui, kai dėl šio pažeidimo neteisingai išspręsta byla:Teismas nepagrįstai nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas tariamai teismo prašė taikyti restituciją ir grąžinti skolininkui nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, kadangi tai neatitinka tikrovės, nes jokiame procesiniame dokumente ir jokiame teismo posėdyje pareiškėjas teismui nepateikė nei raštu, nei žodžiu, kokį sprendimą teismo jis prašo priimti bylą nagrinėjant po proceso atnaujinimo, panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį.Teismas, 2012 m. gegužės 24 d. teismo posėdyje įpareigojęs pirmiausia kreditorių, o vėliau - kitus bylos dalyvius pasisakyti dėl ginčo atnaujinus procesą byloje, pažeidė CPK 5, 12, 17, 21 straipsnius, nes pirmiausia privalėjo pasisakyti pareiškėjas, kurio prašymu atnaujintas procesas šioje byloje, skolininkas, kuris palaiko pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, o po to kreditorius, kad turėtų galimybę atsikirsti į pareiškėjo reikalavimus ir argumentus. Teismui įpareigojus kreditorių pasisakyti pirmiau nei pareiškėją, teismas pažeidė nurodytais CPK straipsniais privalomus principus, atėmė iš kreditoriaus, pasisakančio pirmuoju, procesines galimybes tinkamai atsikirsti pareiškėjui, kreditoriui liko tik baigiamosios kalbos ir replikų galimybė, kas neužtikrino kreditoriui visų CPK nustatytų teisių.Teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol paaiškės ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-571-11 rezultatai, nes 2008 m. liepos 8 d. VSDFV Švenčionių skyriaus prašyme dėl proceso atnaujinimo teismui nurodyti akivaizdžiai žinomai melagingi duomenys. Įsiteisėjus kaltinamajam teismo nuosprendžiui, tai būtų pagrindas atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimą.Teismas neišsprendė 2011 m. lapkričio 21 d. UAB „FF lizingas“ prašymo Nr.01-634 dėl bylų sujungimo ar prijungimo (AB „Žeimena“ bankroto byla), ir šią bylą nagrinėjo atskirai. Teismui prijungus AB „Žeimena“ bankroto bylą ar jas sujungus, teismas būtų disponavęs visa medžiaga, kuri yra AB „Žeimena" bankroto byloje ir kuri taip pat patvirtina, jog pareiškėjas ir skolininkas teikia teismui šioje byloje žinomai melagingus paaiškinimus. Be to šias abi bylas nagrinėja ta pati teismo sudėtis, todėl šio prašymo nesprendimas kelia pagrįstas abejones teismo nešališkumu.Teismas, 2012 m. gegužės 24 d. teismo posėdyje įsipareigojęs per 10 dienų išspręsti 2012 m. gegužės 23 d. UAB „FF lizingas“ prašymą dėl galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo užtikrinimo, iki šiol to nepadarė. Teismas nepasisakė dėl 2012 m. birželio 18 d. UAB „FF Lizingas“ pareiškime dėl bylos nagrinėjimo pateikto prašymo, kad byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, atsisakant ginti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi nepažeistas subjektines teises, taip pat dėl galimai nusikalstamų veikų pranešti prokurorui, priimant atskirąją nutartį.Teismo nutartis naikintina absoliučiais negaliojimo pagrindais, nes teismas faktiškai pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – 2006 m. kovo 7 d. UAB „Parex lizingas“ ir AB „Žeimena“ taikos sutartį kreditoriaus vardu pasirašiusio jo turto administratoriaus UAB „Tigesta“. Jei bylos nagrinėjimas bus baigtas įsiteisėjusia skundžiama nutartimi, tai šis turto administratorius kreditoriui bus padaręs žalą – tiek dėl 153 000 Lt sumokėjimo pareiškėjui už skolininką, tiek dėl kitų šios taikos sutarties pasekmių. Kreditorius teikė teismui prašymą dėl šio trečiojo asmens įtraukimo į bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį atmetė.Teismas po bylos atnaujinimo turėjo nustatyti, ar 2006 m. kovo 7 d. taikos sutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartis turėjo įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. VSDFV Švenčionių skyrius į bylą nepateikė įrodymų, kad turi kreditorinius reikalavimus AB „Žeimena“ ar UAB „FF lizingas“ atžvilgiu, ar kitokias teises ar pareigas. Šių duomenų sąmoningai nepateikė teismui ir teismo posėdžiuose, prašomas kreditoriaus. Teismas, turėdamas galimybę išsireikalauti šiuos duomenis iš pareiškėjo ir skolininko, nepagrįstai to nepadarė. Pagal bylos duomenis teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, kad 2006 m. kovo 7 d. taikos sutartimi ir ją patvirtinusia Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi buvo pažeisti pareiškėjo interesai. VSDFV Švenčionių skyrius, sužinojęs apie būsimą taikos sutartį, pats nustatė jį tenkinančias sąlygas, kurias taikos sutarties šalys tegalėjo įgyvendinti, o teismas ją patvirtinti. Taikos sutarties šalys visus pareiškėjo reikalavimus įgyvendino, o pareiškėjas, taikos sutarties šalims patenkinus visus tuometinius jo reikalavimus, nuosekliai įvykdė visus savo įsipareigojimus, kad taikos sutarties šalys galėtų pasirašyti ir įgyvendinti šią taikos sutartį. Todėl nurodytos aplinkybės ir sąmoningi VSDFV Švenčionių skyriaus veiksmai, ruošiant ir įgyvendinant taikos sutartį, patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi, bei gaunant iš šios taikos sutarties konkrečią naudą, atitinka CK 1.79 straipsnio 1 dalies pagrindus konstatuoti, kad VSDFV Švenčionių skyrius neteko teisės ginčyti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį, nes patvirtino ją savo vykdymu, be to, negrąžino kreditoriui iš jo pagal šią teismo nutartį gautų 153 000 Lt. Dėl šio kreditoriaus argumento teismas nepasisakė, tokiu būdu įvykdydamas šios materialiosios teisės normos pažeidimą ir reikalavimus ištirti visus argumentus.Teismas nepagrįstai nesutiko su kreditoriaus nuomone, kad procesas byloje atnaujintas tik pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB „Žeimena“ nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka, mano, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei procesinių nei materialinių teisės normų, tinkamai taikė įstatymus, todėl pagrįstai panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį ir atsisakė tvirtinti imperatyvioms teisės normoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai prieštaraujančią, taikos sutartį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis paliktina nepakeista.

Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp skolininko BAB „Žeimena“ ir kreditoriaus UAB „FF lizingas“, atsisakyti tvirtinti minėtą taikos sutartį, grąžinti skolininkui BAB „Žeimena“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Lentupio 49, Švenčionyse.

Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad apeliantas prašo prijungti prie bylos apelianto pateiktą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutartį bei AB „Žeimena“ bankroto bylą. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti tokį apelianto prašymą, kadangi bylos medžiagos pakanka bylos pagal kreditoriaus UAB „FF lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarties visapusiškam ir teisingam išnagrinėjimui.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas teismo prašė taikyti restituciją ir grąžinti skolininkui nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Bylos duomenys patvirtina, kad taikyti restituciją prašė tiek pareiškėjas VSDFV Utenos skyrius, tiek ir BAB „Žeimena“. Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, kuria buvo atnaujintas procesas byloje, konstatavo, kad atlikus 2006 m. kovo 7 d. taikos sutarties turinio analizę matyti, jog minėta taikos sutartis pagal turinį yra ne taikos sutartis, o pirkimo-pardavimo sutartis, kurios sudarymą reglamentuoja CK 6.392-6.399 straipsnių nuostatos. Dėl to laikytina, kad panaikinus teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo, pirmosios instancijos teismas privalėjo grąžinti šalis į pradinę padėtį, t.y. taikyti restituciją ex officio.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad 2006 m. kovo 7 d. taikos sutartimi ir ją patvirtinusia Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi buvo pažeisti pareiškėjo interesai. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, kuria buvo atnaujintas procesas byloje, nurodė, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad AB „Žeimena“ finansinė padėtis buvo sunki, kad taikos sutarties tvirtinimo metu AB „Žeimena“ buvo įsiskolinusi ir kitiems kreditoriams, tarp jų ir VSDFV Švenčionių skyriui, ir tai lemia, kad 2006 m. kovo 7 d. taikos sutartis neturėjo būti tvirtinama ir buvo patvirtinta nepagrįstai bei kad buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė UAB „Parex lizingas“, kaip AB „Žeimena“ kreditoriui, patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, taip pažeidžiant kitų AB „Žeimena“ kreditorių, tarp jų ir VSDFV Švenčionių skyriaus, interesus. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, kad VSDFV Švenčionių skyriaus interesai 2006 m. kovo 7 d. taikos sutartimi buvo galimai pažeisti ir kad, teismui įvertinus neįtraukto asmens, t. y. VSDFV Švenčionių skyriaus, pateiktus įrodymus, yra tikimybė, jog bus panaikintos ar pakeistos Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartimi nustatytos teisės ir pareigos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo nutarties išaiškinimus, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad iš 2006 m. I ketvirčio valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos matyti, jog skolininko įsiskolinimas 2006 m. kovo 30 d. buvo 342 060 Lt, skola susidarė nuo 2005 m. liepos 1 d. ir nuolat didėjo, pagrįstai konstatavo, kad AB „Žeimena“ skola VSDF biudžetui 2006 m. kovo 15 d. buvo 293 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus pateiktus į bylą įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad taikos sutartimi susitarus dėl skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kreditoriui ir už šį turtą skolininkui mokėtiną sumą įskaičius į visas skolininko kreditoriui mokėtinas sumas, susidariusias iki taikos sutarties sudarymo, buvo visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, o kitų AB „Žeimena“ kreditorių, tame tarpe ir VSDFV Švenčionių skyriaus, kreditoriniai reikalavimai liko nepatenkinti, t.y. UAB „Parex lizingas“ buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė, kaip AB „Žeimena“ kreditoriui, patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, taip pažeidžiant kitų AB „Žeimena“ kreditorių, tarp jų ir VSDFV Švenčionių skyriaus, interesus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad taikos sutarties nuostatos pažeidžia suinteresuoto asmens ir kitų skolininko kreditorių interesus, todėl prieštarauja viešajam interesui.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su kreditoriaus nuomone, jog procesas byloje atnaujintas tik pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir dėl to teismas negalėjo nagrinėti pareiškėjo ir BAB „Žeimena“ nurodytų argumentų apie imperatyvių teisės normų pažeidimą tvirtinant taikos sutartį. Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarties pagrįstumą tikrino ta apimtimi ir pagrindais, kurie buvo nustatyti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartyje dėl proceso atnaujinimo. Kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje padarė išvadą, kad 2006 m. kovo 7 d. taikos sutartis, kurios pagrindu UAB „Parex lizingas“ nuosavybės teise buvo perleisti AB „Žeimena“ nuosavybės teise priklausę nekilnojamieji daiktai, esantys Lentupio g. 49, Švenčionių m., pagal turinį yra ne taikos sutartis, o pirkimo-pardavimo sutartis ir kad ji gali prieštarauti imperatyvioms teisės normoms, taip pat nurodė, kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį, neįsitikino, ar taikos sutartis nepažeidžia teisės imperatyvų ar viešojo intereso. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo nenukrypdamas nuo Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytų pagrindų.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina absoliučiais negaliojimo pagrindais, nes teismas faktiškai pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – 2006 m. kovo 7 d. UAB „Parex lizingas“ ir AB „Žeimena“ taikos sutartį kreditoriaus vardu pasirašiusio jo turto administratoriaus UAB „Tigesta“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi atstatė BAB „Žeimena“ prievoles kreditoriui UAB „FF lizingas“ tiek pagal senas, tiek pagal naujas lizingo sutartis, todėl kreditorius turi reikalavimo teises ir gali jas realizuoti Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio nustatyta tvarka. Minėtos kreditoriaus teisės išaiškintos atskiruoju skundu skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, nurodant, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai, kreditoriaus reikalavimas bus nagrinėjamas kaip prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą. Teisėjų kolegija sutinka su BAB „Žeimena“ atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad esant galiojančiam kreditoriaus reikalavimui nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus apygardos teismas pasisakė dėl UAB „Tigesta“, kaip buvusio kreditoriaus administratoriaus teisių ir pareigų. Dėl to laikytina, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį negaliojančia dėl apelianto nurodomo absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl bylos sustabdymo, bylų sujungimo, bylos prijungimo, kitų asmenų įtraukimo į bylą, netinkamo procesinės teisės normų taikymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos 2012 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.