Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. (toliau – G. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesį keičiančioje programoje ir atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas G. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. kovo 29 d. 16.45 val. iki 2021 m. kovo 30 d. 10.30 val. – 1 para, vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

G. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendį pradėjus vykdyti nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo Kauno teritorinės liginių kasos civilinį ieškinį dėl 3049,58 eurų turtinės žalos nuspręsta tenkinti visiškai ir iš G. G. civilinio ieškovo naudai priteisti 3049,58 eurų turtinę žalą, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. B. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteisti iš G. G. jos naudai 326,07 eurų turtinę žalą, 4000 eurų neturtinę žalą, kitoje dalyje civilinį ieškinį nuspręsta atmesti.

Iš G. G. nukentėjusiosios S. B. naudai priteistos 2800 eurų išlaidos už advokato teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. G. Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. kovo 29 d., apie 16.10 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 5 laiptinės, tyčia suduodamas nukentėjusiajai S. B. du smūgius į krūtinės sritį, pargriovė ją ant žemės, dėl ko, nukentėjusiajai S. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairėje čiurnoje, kairės kulkšnies lūžiu, kairio blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžiu, kairės kojos viršutinio laikiklio plyšimu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus pateikto apeliacinio skundo turinį matyti, kad nuteistasis G. G. apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtindamas, kad tuo metu, kai sukosi link S. B., galėjo ją kliudyti, bet jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, tyčia nuo savęs jos nestūmė. Tačiau, įvertinus tai, kad jokių objektyvių šį faktą pagrindžiančių įrodymų G. G. nenurodo, pagrįstai spręstina, kad tokiu būdu jis tik savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu.

8. Tuo tarpu atsižvelgdama į skundžiamo nuosprendžio motyvus, jų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą G. G. iškeltų versijų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, o baudžiamoji byla G. G. atžvilgiu pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas versijas paneigia nukentėjusiosios ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės, specialisto paaiškinimai teisme, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys bei kita rašytinė bylos medžiaga, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

9. Kaip nustatyta nukentėjusiosios S. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visuma, vertinamo įvykio dieną ji išėjo pasivaikščioti. Turėdama kišenėje kačių skanėstų, priėjo prie beglobės katės namelio ir į jį įdėjo turimus skanėstus. Netrukus prie namo laiptinės pamatė moterį su vyru. Jie elgėsi nemandagiai, kelis kartus pavadino ją nesveika. Ji jiems pasakė, kad tokios kalbos jiems gali atsirūgti. Po jos žodžių vyras priėjo prie kačių namelio ir nuplėšė putplastį nuo namelio stogo. Pradėjo viską spardyti. Ji prašė sustoti, tačiau, G. G. atsisuko ir trenkė jai į krūtinės sritį. Po to, sekė antrasis smūgis, parbloškęs ją kelis metrus atgal. Prieš smūgį tarp jos ir G. G. buvo maždaug pusės metro atstumas (kas paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, jog S. B. patvirtino, kad jokio tarpo tarp jos ir G. G. nebuvo). G. G. tuo metu niekur nesisukinėjo, jiedu stovėjo veidas į veidą (kas vėlgi paneigia apelianto teiginius, kad nukentėjusioji neva patvirtino, jog prie G. G. ji priėjo, kai jis nukėlinėjo nuo namelio stogo putplastį, todėl galėjo ją pastumti tokiu būdu). Kai nukrito, kairėje kojoje pajuto skausmą. Jos kairė koja buvo kulnu susmigusį į žemę, o pėda buvo pasisukusi į vidinę pusę. G. G. dar kažką pasakė ir nuėjo į laiptinę. Ji paskambino 112 ir paprašė, kad atvažiuotų policija. Kai atvyko pareigūnai, G. G. buvo nusiteikęs agresyviai.

10. Nors apeliaciniame skunde šie nukentėjusiosios parodymai vertinami kritiškai, tačiau abejoti jų patikimumu ir objektyvumu, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes nukentėjusioji dėstė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kas betarpiškai patvirtina, kad S. B. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jie esminėse aplinkybėse nekito. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji, priešingai nei nuteistasis, buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jos išdėstytas aplinkybes dėl jai tyčiniais G. G. veiksmais suduotų smūgių lokalizacijos bei mechanizmo, betarpiškai patvirtino kiti byloje esantys ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai.

11. Kaip nustatyta 2021 m. balandžio 21 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 690-2021 (02) duomenimis, S. B. nustatyta kraujosruva kairėje čiurnoje, kairės kulkšnies lūžis, kairiojo blauzdikaulio užpakalinio krašto lūžis, kairės kojos viršutinio laikiklio plyšimas; sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o sužalojimų lokalizacija ir pobūdis, parinkta gydymo taktika, rekomendacijos rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. S. B. nustatyti sužalojimai G. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodytu būdu – nukentėjusiajai paslydus ant žemės ir nukritus ant užpakalio, negalėjo atsirasti. (1 t., b. l. 45-47). Šias specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes specialistas G. A. C. patvirtino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad visi S. B. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti dėl vieno poveikio. Nukentėjusiosios parodymai atitinka sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Tam, kad koja taip lūžtų pėda turėjo pasisukti su rotacija, kūnas turėjo būti pastumtas, o pėda pasukta. Kai raištis negali toliau pasitempti, jis plyšta arba lūžta kaulas. Abu kaulai lūžo dėl pėdos judesio ir raiščių plėšimo. Sužalojimai atsirado nuo kritimo atgal, pastūmus į krūtinę ir pasisukant pėdai. Tam, kad asmuo kristų, gali būti stumiama arba suduodama. Smūgio stiprumas nebūtinai turi įtakos atsiradusiems sužalojimams. Apsisukant neįmanoma taip pastumti, kad atsirastų nukentėjusiosios patirti sužalojimai.

12. Iš aptarto seka, kad specialistas G. A. C. tiek išvadoje, tiek ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu paneigė G. G. nurodytas versijas, jog nukentėjusioji susižalojo pati paslydusi ant žemės ar šiam apsisukant ir tokiu būdu, kaip teigia apeliantas, netyčia pastumiant nukentėjusiąją. Specialistas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apsisukant nebuvo įmanoma taip pastumti asmens, kad jam būtų nustatyti tokie sužalojimai. Pasak specialisto, turėjo būti panaudota jėga, kurios stiprumas šiuo atveju jokios įtakos neturėjo. Įvertinus šias aplinkybes apeliaciniame skunde nurodytų duomenų visumoje, neabejotina, kad specialisto G. A. C. parodymai apeliaciniame skunde yra vertinami atsietai nuo kitų byloje iširtų įrodymų, iš konteksto ištraukiant pavienius specialisto teiginius, nevertinant jų visumos. Toks specialisto parodymų vertinimas neabejotinai neatitinka įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų ir negali būti pripažįstamas tinkamu, tokiu būdu paneigiant teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas.

13. Analogiškais motyvais atmestinas ir apeliacinio skundo motyvas, kad apklausiamas teisiamojo posėdžio metu specialistas G. A. C. atmetė nukentėjusiosios versiją, jog po G. G. smūgių/pastūmimo ji galėjo nukristi už dviejų metrų nuo pradinės įvykio vietos. Nors specialistas ir nurodė, jog lūžus kojai jos negalima naudoti pusiausvyrai išlaikyti, dėl ko, atmestina, jog S. B. galėjo atsidurti toliau, tačiau, šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jokių objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų daryti kategorišką išvadą, sprendžiant, kokiu atstumu būdamas nuo S. B. G. G. ją pastūmė, suduodamas jai kelis smūgius, nėra, todėl tvirtinti, jog ji negalėjo būti nutolusi nuo jo per 2 metrus jau po to, kai ji buvo sužalota, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Neabejotina, kad fiziškai gerokai silpnesniam asmeniui sudavus smūgį į krūtinę, toks asmuo galėjo atšokti per kelis metrus nuo jam sudavusio asmens (pvz. atšokimui naudojant po įvykio likusią sveiką S. B. koją ir tik šalia pristačius sužalotą koją, galėjo ji pasisukti taip, kad koja lūžtų specialisto nurodytomis aplinkybėmis). Šią versiją betarpiškai patvirtina ir liudytojos P. P. parodymai, pagal kuriuos, priėjusi prie tos vietos kur viskas įvyko, ant žemės – ištryptos žolės, matė daug batų pėdsakų, o maždaug už 2 metrų matėsi vienas gilus įspaudas. Moteris pasakė, kad būtent iki čia ir nukrito. Šiuos P. P. parodymus, tuo pačiu ir nukentėjusiosios pateiktą įvykių seką, betarpiškai patvirtino ir įvykio vietos apžiūros metu nustatyti duomenys. Tokiu būdu, sutikti su nuteistojo teiginiais, jo pareigūnės P. P. užfiksuotas įspaudas neturi jokios reikšmės nuteistojo veiksmų juridiniam vertinimui, nėra pagrindo.

14. Nuteistojo G. G. versiją, jog nukentėjusiosios S. B. jis tyčia nežalojo, paneigia ir liudytojos K. K. parodymai. Nors tiesiogiai G. G. tyčinių smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiosios S. B. atžvilgiu ši liudytoja nematė, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji patvirtino neabejojanti, jog S. B. vertinamu atveju buvo pastumta, kadangi nukristi toje vietoje pati moteris negalėjo. K. K. teigimu, eidama link namų ji pastebėjo prie savo namo laiptinės, dešinėje pusėje ant žemės gulinčią S. B.. Priešais ją, maždaug 1,5 metro atstumu, stovėjo G. G.. S. B. G. G. vadino gyvuliu, tvirtino, jog jis ne tik gyvūnus, bet ir žmones gali skriausti, į ką G. G. atsakė, jog jis ją vos palietė ar pastūmė. Nors žemė buvo drėgna, tačiau, nepanašu, kad S. B. galėjo paslysti. Šiuos savo parodymus liudytoja K. K. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, todėl abejoti jų patikimumu ar objektyvumu, nėra pagrindo. Juo labiau, jog to neginčija ir nuteistasis. Akivaizdu, kad nors, kaip minėta, ši liudytoja nematė G. G. smūgių, suduotų S. B., fakto, tačiau tam tikras tinkamam ir objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, kurios iš esmės atitiko nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją (tiek dėl atstumo, kuriuo ji buvo nutolusi nuo G. G., tiek dėl fakto, jog jai nukritus ant žemės, G. G. ją filmavo ar imitavo filmavimą mobilaus ryšio telefonu) ji vis tik patvirtino. Įvertinus K. K. parodymus apeliacinio skundo motyvų, jog K. K. neva patvirtino, kad G. G. sukdamasis į S. B. galėjo ją savo kūnu pastumti, kontekste, akivaizdu, kad šioje vietoje apeliantas ir vėl K. K. parodymus vertina savitai, juos interpretuoja sau palankia linkme, nors, kaip minėta, tokios proceso dalyvių interpretacijos nelaikytinos tinkamu įrodymų vertinimu ir negali lemti teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.

15. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde subjektyviai interpretuoja ir į įvykio vietą atvykusios Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiosios patrulės P. P. parodymus, juos iškraipo, kelia nepagrįstas abejones, neva tik nuo automobilio smūgio asmuo galėtų nukristi 2 metrų atstumu. Dėl šio neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė specialistas G. A. C., apie tai pasisakyta ir šios nutarties 13 punkte, todėl išsamiau šie nuteistojo apeliacinio skundo motyvai neanalizuotini. Tuo tarpu, sprendžiant iš P. P. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visumos, jos pateikta versija iš esmės atitiko nukentėjusiosios S. B. parodymus, tokiu būdu tik dar kartą patvirtinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir objektyvumą, tuo pačiu paneigiant nuteistojo keliamas versijas. P. P. teigimu, jai atvykus į įvykio vietą, ją pasitiko S. B., kuri verkė, aimanavo, buvo šoko būsenoje, šlubčiojo kaire koja, ant jos drabužių, kelnių, matėsi purvo žymės. Ji P. P. paaiškino, kad apie 16.10 val. ji atėjo prie namo laiptinės ir atnešė maisto katei, kuri laiptinės dešinėje pusėje turi savo namuką ir kažkas iš namo gyventojų ją prižiūri. Tada prie jos priėjo vyras su moterimi. Vyras jos atžvilgiu buvo agresyviai nusiteikęs, buvo pasipiktinęs, kad moteris maitiną katę, priėjęs prie katės namelio, išmėtė katės maistą, indelį ir viską aplinkui pradėjo spardyti. Pasak P. P., toje vietoje ji pati matė išmėtytus indelius ir pabirusį maistą. Po to, S. B. teigimu, ji priėjo prie vyro ir paprašė, kad jis baigtų viską niokoti, tačiau vyras tyčia du kartus abiejų rankų kumščiais trenkė S. B. į krūtinės sritį. Po smūgių, ji „nuskrido“ apie 2-3 metrus ir nukrito ant žemės. Šiuos P. P. parodymus, tuo pačiu ir nukentėjusiosios pateiktą įvykių seką, betarpiškai patvirtino ir įvykio vietos apžiūros metu nustatyti duomenys.

16. Nors apeliaciniame skunde remiamasi liudytojos A. S. parodymais, kurie, pasak apelianto, neva patvirtina būtent jo pateiktą įvykio versiją, tačiau, įvertinusi jos parodymų nenuoseklumą bei prieštaravimus esminėms bylos faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad jais pirmosios instancijos teismas nesirėmė pagrįstai. Konstatuojant šią išvadą būtina pažymėti, kad ši liudytoja buvo apklausta tik praėjus tam tikram laiko tarpui po komentuojamo įvykio, t. y. po to, kai 2021 m. balandžio 6 d. G. G. gynėjas pateikė prašymą dėl šios liudytojos apklausos. Svarbu ir tai, kad remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos I. M. tarnybiniu pranešimu, ji bendravo su namo, prie kurio įvyko komentuojamas įvykis, gyventojais, tačiau jie jokios informacijos apie komentuojamą įvykį pateikti negalėjo. Itin aktualu tai, kad pareigūnai apklausė ir A. S., tačiau iš karto po įvykio ji paaiškino, kad konflikto nematė ir negirdėjo. Teisiamojo posėdžio metu pareigūnė I. M. patvirtino, jog jos tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės yra teisingos, todėl netikėti šiais duomenimis, ar abejoti jų patikimumu ir objektyvumu, nėra pagrindo.

17. Tuo tarpu apklausiama teisiamojo posėdžio metu A. S., priešingai nei iš karto po įvykio teigė ją apklaususiai policijos pareigūnei, tvirtino mačiusi komentuojamą įvykį, nurodydama, kad tą dieną G. G. užkalbino šėrikę, pasakė, kad nėra gerai čia šerti kates, o moteris jį užsipuolė, šoko ant jo. G. G. paspyrė lentelę nuo būdos, o moteris, šerianti kates, puolė ant G. G.. Ji nepastebėjo viso konflikto, nes tuo metu gamino valgyti. Vėliau pamatė, kad moteris buvo paėjusi toliau ir kalbėjo telefonu. Kai moteris puolė G. G., jie stovėjo prie laiptinės. Ji negirdėjo, ką sakė G. G. ir nežino, ar moteris pati nukrito, tačiau tuo metu buvo slidoka, lynojo. Moteris tikrai buvo užsipuolusi G. G. ir tikrai jį palietė. Kai atvyko policijos pareigūnai, moteris pradėjo šlubuoti. Iš aptarto seka, kad S. B. nukritimo ar jai suduotų smūgių fakto A. S. nematė ir nors ji tvirtino, kad nukentėjusioji užsipuolė G. G., tačiau tai niekaip nepaneigia baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad S. B. buvo suduoti smūgiai, nuo kurių ji nukrito ir patyrė jai nustatytus sužalojimus. Šių duomenų kontekste įvertintina ir tai, kad A. S. patvirtino, jog kačių namelis, stovintis prie jos langų, jai nepatiko, nuo jo smirdėdavo, dėl ko, ji buvo laiminga, jog G. G. šią problemą išsprendė (po vertinamo konflikto kačių namelis buvo iškeldintas). A. S., be kita ko, patvirtino padėkojusi G. G. už jo veiksmus. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog nagrinėjamu atveju A. S. buvo suinteresuota nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi ir dėl to galėjo duoti G. G. palankius parodymus.

18. Analogiškai vertinti ir G. G. sutuoktinės parodymai. Neabejotina, jog ją su G. G. sieja artimi šeiminiai santykiai, todėl neatmestina galimybė, jog savo parodymais ji taip pat siekė palengvinti savo sutuoktinio teisinę padėtį. Juo labiau, jog jos parodymai neatitiko nukentėjusiosios teiginių, prieštaravo ir faktinėms bylos aplinkybėms. Iš esmės jais buvo atkartota G. G. pateikta įvykių versija, kuri tiek skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tiek ir šia nutartimi atmetama kaip nepagrįsta.

19. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste įvertintini ir G. G. parodymuose esantys prieštaravimai. Bylos duomenimis nustatyta, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nuteistasis paaiškino, jog S. B. jį puolė, o jis ją tik atstūmė. To paties pokalbio metu jis šią versiją pakeitė, nurodydamas, kad S. B. jis nelietė. Pareigūnui paklausus, ką tuomet reiškia jo prieš tai pasakyti teiginiai, jog nukentėjusiąją jis atstūmė, G. G. nurodė, kad ji puolė jį ir tiesiog paslydo. Šios versijos nuteistasis laikėsi ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, t. y. aiškino, kad S. B. pati paslydo ir nukrito (šį faktą iš esmės paneigė specialistas G. A. C., nurodydamas, kad tokiu būdu S. B. negalėjo būti nustatyti tokie sužalojimai, kurie buvo aptarti specialisto išvadoje). Tačiau, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu G. G. iškėlė dar vieną versiją, pagal kurią, S. B. nukrito dėl to, kad jis, nukėlinėdamas nuo kačių namelio stogo putplastį, tiesiog sukosi ir tokiu būdu netyčia kliudė S. B.. Šios versijos nuteistasis laikosi ir savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tokius itin prieštaringus nuteistojo parodymus, įvertinus faktą, kad jo versija, jog S. B. jis pastūmė netyčia, buvo paneigta aukščiau aptartais duomenimis, pasikliauti jo nenuosekliais parodymais ir jų visumoje keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, nėra pagrindo. Juo labiau, kad G. G. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, priešingai, juos paneigia, o vien tik jo savitas byloje surinktų įrodymų interpretavimas nelaikytinas pakankamu pagrindu jam palankaus procesinio sprendimo priėmimui. Darant šią išvadą svarbu ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

20. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad G. G. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. G. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas G. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. G. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

21. 2022 m. kovo 16 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas nukentėjusiosios S. B. atstovo advokato A. A. prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiosios savo nuožiūra pakviestam atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtą pinigų sumą – 1016,40 eurų (3 t., b. l. 109-115).

22. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-303/2022, 2K-236-495/2021, 2K-204-303/2021).

23. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla G. G. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esantis 2022 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitas, serija ABU, Nr. 4981713, patvirtina nukentėjusiosios S. B. 1016,40 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato A. A. teisinės pagalbos ruošiantis baudžiamosios bylos nagrinėjimui Kauno apygardos teisme bei raštu parengiant baigiamąją kalbą (prijungta prie teismo posėdžio protokolo). Tačiau, pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2020, 2K-347-976/2018).

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2022 m. kovo 16 d. vieno teismo posėdžio, trukusio vos 40 minučių, metu, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, apsiribojant vien tik proceso dalyvių baigiamųjų kalbų ir paskutiniojo žodžio išklausymu. Nukentėjusiosios atsiliepimas į nuteistojo apeliacinį skundą pateiktas nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokatui apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta iš dalies, iš nuteistojo G. G. priteisiant 516,40 eurų nukentėjusiosios S. B. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. G. priteisti nukentėjusiajai S. B. 516,40 (penkis šimtus šešiolika eurų ir 40 ct) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.