- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-30
- Bylos Nr.
- I-931-142/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. V. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui J. V. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. V. P. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) atnaujinti kreipimosi terminą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) atsisakymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką; 3) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį – 18 835,12 Lt.
Paaiškina, kad 1998 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 1946 neterminuotai paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pareiškėjo pensiją pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems, prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Tačiau VSDFV atsisako tą padaryti. Pareiškėjas prašo atnaujinti kreipimosi terminą, nes jam nebuvo pranešta apie Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taigi apie senatvės pensijos nepriemokos neteisėtumą sužinojo tik 2013 m. birželio mėnesį.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutinka, prašo bylą nutraukti arba atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. l. 24–27). Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas vykdė individualią advokato veiklą, todėl jo senatvės pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį. Todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. liepos 23 d. skundu pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl VSDFV 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5109, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėjas iš karto kreipėsi į teismą. Dėl sprendimų mokėti ne visą paskirtą pensiją (perskaičiuotą vadovaujantis Laikinuoju įstatymu) apskundimo terminų vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir mano, kad byla turėtų būti nutraukta.
Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 35–38). Aiškina, kad teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Remdamasis tuo daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Taip pat aiškina, kad kol nėra priimto sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatančio teisės akto, nėra teisinio pagrindo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, kad pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriaus 1998 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 1943 nuo 1998 m. rugpjūčio 22 d. paskirta senatvės pensija (b. l. 16) laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį (b. l. 14–15).
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066), o ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pensijos buvo perskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis ir Laikinojo įstatymo nuostatomis.
Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.
Nurodytų teisės normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija, būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2013 m. birželio 25 d. prašymą (VSDFV Vilniaus skyriuje gautas 2013 m. birželio 25 d., reg. Nr. 11-11-11547), kuriame prašė išduoti pažymą apie jam, kaip dirbančiam pensininkui, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 42).
VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 10 d. rašte Nr. (10.1)3-83865 paaiškino apie pareiškėjo pensijos skyrimo, mokėjimo ir perskaičiavimo ginčo laikotarpiu teisinius pagrindus. Pateikė duomenis apie pareiškėjo senatvės pensijos dydį ir mokėjimą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. 2010–2011 metais (b. l. 43–44).
Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir VSDFV Vilniaus skyriaus išduota 2013 m. liepos 10 d. pažyma apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį, 2013 m. liepos 23 d. prašymu kreipėsi į VSDFV (VSDFV gautas 2013 m. liepos 24 d., reg. Nr. 6P-1301), prašydamas sumokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 18 835,12 Lt (b. l. 28).
VSDFV sprendimu, įformintu 2013 m. liepos 26 d. rašte Nr. (6.5)I-5109, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 23 d. prašymą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, nes apie sumažintos pensijos mokėjimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Šiame rašte VSDFV paaiškino pareiškėjui, kad iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Taip pat VSDFV nurodė, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriuo bus reglamentuojama valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo bei valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, projektą. Kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 29–30).
Gavęs nurodytą VSDFV sprendimą, pareiškėjas su 2013 m. rugpjūčio 6 d. skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–2).
Taigi pareiškėjas siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.
Byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Todėl pirmiausiai vertintina, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Šiuo aspektu reikšmingi yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje konstatavo, kad: 1. ginčams dėl VSDFV administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai; 2. pagal laikotarpiu, kai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Tokias išvadas LVAT išplėstinė teisėjų kolegija padarė sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.).
Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (VSDFV direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-791 patvirtintas Pensijų ir kompensacijų pristatymo tvarkos aprašas). Šios faktinės aplinkybės pareiškėjas ir neginčija. Tuo tarpu pareiškėjas dėl duomenų apie ginčo laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensiją į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. birželio 25 d., su konkrečiu prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką į VSDFV kreipėsi 2013 m. liepos 23 d. – ši data ir laikytina pareiškėjo kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad pareiškėjas praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją. Todėl VSDFV, 2014 m. liepos 24 d. gavusi pareiškėjo prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2013 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (6.5)I-5109 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą.
Kita vertus, šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjui, kad kol Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. Toks paaiškinimas iš esmės reiškia ne ką kita, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Taigi nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėjas padavė nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Atsižvelgęs į tai teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti kreipimosi terminą šiuo konkrečiu atveju yra perteklinis.
VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti duomenys apie 2010–2011 metais pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją patvirtina, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius (b. l. 14–15). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 18 835,12 Lt nepriemoka (pažymoje pateiktos lentelės ketvirtos skilties ir trečios skilties skirtumas). Teismui nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai. Gavęs nurodytus duomenis pareiškėjas neginčijo jų matematinio teisingumo, remiasi jais, prašydamas teismo priteisti neišmokėtos senatvės pensijos dalį.
Teismas nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri pareiškėjui iki šiol neišmokėta. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalintų. Neapgynus pažeistos pareiškėjo teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y. įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjo turtinio praradimo, jo teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjo teisių pažeidimą. LVAT formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr. pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 602²-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis 18 835,12 Lt pareiškėjui turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.
LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Todėl pareiškėjui neišmokėta senatvės pensijos suma priteisiama iš VSDFV Vilniaus skyriaus.
Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.
VSDFV 2013-07-26 sprendimas Nr. (6.5)I-5109 naikintinas dėl pirmiau paminėtų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 85¹ straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. P. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5109.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti J. V. P. 18 835,12 Lt (aštuoniolika tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt penkis litus 12 centų) valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.