Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. R. S. kreipėsi į teismą, patikslintu skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2024 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 1V-31 dalį, kuria priimtas sprendimas neatkurti pilietybės A. R. S.; 2) įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. R. S. prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad jis kreipėsi į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), prašydamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jo senelė M. F. S. ir prosenelė G. S. buvo Lietuvos pilietės.

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministrė šio prašymo netenkino ir pilietybės neatkūrė. Pareiškėjo vertinimu, šis Vidaus reikalų ministrės įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas bei pažeidžia pareiškėjo teises, nes pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus ir lūkesčius, kad jo byla bus išspręsta laikantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) nuostatų.

Pareiškėjas nuodo, kad Migracijos departamentas visiškai ignoravo dokumentus apie pareiškėjo prosenelę G. S., gyvenusią (duomenys neskelbtini) ir turėjusią nuosavybės teisėmis namą. 1919 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 4 straipsnis uždraudė svetimšaliams pirkti ir kitokiu būdu įsigyti nuosavybe Lietuvos nekilnojamąjį turtą. Jau iš to seka, kad G. S. buvo Lietuvos pilietė. Apie tai, kad G. S. buvo turto savininkė buvo pateiktos pažymos. Be to, iš (duomenys neskelbtini) Apskrities archyvo dokumentų (dabar (duomenys neskelbtini) regiono istorijos archyvas) seka, kad šis turtas iš jos buvo neteisėtai nacionalizuotas (nacionalizavimo dokumente jos vardas parašytas ne G., o O. (ji ištekėjo antrą kartą ir santuokos liudijime tiesiogiai nurodyta, kad yra Lietuvos pilietė). Jeigu prosenelės G. S. turtas buvo nacionalizuotas 1941 m. birželio mėn., akivaizdu, kad ji gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos pilietė. Šeimai žinoma, kad ji (duomenys neskelbtini) m. buvo nužudyta. Migracijos departamentas visiškai nepasisakė apie pareiškėjo prosenelės G. S. pilietybę ir jos įtaką A. R. S. pilietybės atkūrimui, tuo tarpu aktualioje Pilietybės įstatymo redakcijoje aiškiai nurodyta, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę yra asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokiu būdu pareiškėjas, būdamas jos provaikaitis, turi teisę į Lietuvos pilietybės atkūrimą. Migracijos departamentas apie tai niekaip nepasisakė ir šio klausimo nenagrinėjo, nors Pilietybės įstatymo 7 straipsnis aiškiai numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos motina M. F. S. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Neištyrus visų aplinkybių, kurių pagrindu pateiktas prašymas, migracijos departamentas ir vidaus reikalų ministrė neturėjo teisės daryti sprendimo ir netenkinti pareiškėjo prašymo atkurti pilietybę.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjo senelė M. F. S. yra buvusi Lietuvos piliete tarpukariu. Tačiau šios pilietybės neteko, įgijusi (duomenys neskelbtini) pilietybę. 1922, 1928, 1938 metų Konstitucijos draudė dvigubą pilietybę. Vidaus reikalų ministerijos 1938 m. gegužės 10 d. leidinio „Administracijos departamento aplinkraščiai“ (nuoroda) 12 skyriaus „Lietuvos pilietybės nustojimas“ 2 punkte nurodyta: „Moteris Lietuvos pilietybės savaime nustoja dar ir tuo atsitikimu, jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę“. Pareiškėjo senelė ištekėjo už (duomenys neskelbtini) ir įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę: teikime nurodyta „(duomenys neskelbtini) M. F. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini) pasas, kuriame yra įrašas „(duomenys neskelbtini) pilietė pagal santuoką, (duomenys neskelbtini) piliečio žmona“. Tuo metu galiojęs 1919 metų Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę nenumatė, kad asmeniui įgijus užsienio pilietybę, turi būti priimtas atskiras sprendimas dėl Lietuvos pilietybės netekimo.

Kaip nurodyta teikime, Lietuvos valdžios institucijos šį asmenį traktavo kaip svetimšalį, t. y. buvo priėmusios sprendimą (valią), kad šis asmuo nebėra Lietuvos pilietis: šiam asmeniui buvo išduodamos vizos atvykti į Lietuvą; šiam asmeniui buvo išduodami leidimai gyventi (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje ir buvo tikrinama, kad negyventų Lietuvoje be leidimo.

Taigi, pareiškėjo senelė neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies sąvokos, pareiškėjas nėra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis – neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, todėl neturi teisės į Lietuvos pilietybės atkūrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su patikslintu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai apie G. S. neturi įtakos jo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui. Taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą net jei pareiškėjo prosenelė G. S. ir būtų buvusi Lietuvos pilietė, jos pilietybės tęstinumas pareiškėjo senelei M. F. S. netekus Lietuvos pilietybės būtų nutrūkęs, todėl pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti papildomi dokumentai apie pareiškėjo prosenelę G. S. neturi įtakos jo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose pabrėžė, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės. Minėtuose nutarimuose Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo redakcijoje (3 straipsnio 1 dalis), todėl Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo vertinimas analogiškose bylose yra aktualus ir taikant šiuo metu galiojančias Pilietybės įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra aktuali pareiškėjo senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėjo senelė M. F. S. iki 1940 m. birželio 15 d. nustojo Lietuvos pilietybės, nes (duomenys neskelbtini) santuokos pagrindu įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) grįžo gyventi į Lietuvą kaip svetimšalė turėdama (duomenys neskelbtini) išduotą (duomenys neskelbtini) pasą, o Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) gyveno kaip svetimšalė, turėdama leidimą gyventi, o Administracijos departamento sprendimo, kad ji santuokos pagrindu įgijusi kitos valstybės pilietybę ((duomenys neskelbtini)) liktų ir Lietuvos Respublikos piliete, nėra.

Pareiškėjo senelės M. F. S. sudarytos santuokos metu tarpukario teisės aktuose tiesiogiai nebuvo nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) institutas (netekimo procedūra). Kadangi (duomenys neskelbtini) m. pareiškėjo senelei buvo išduoti Leidimai gyventi Lietuvoje kaip (duomenys neskelbtini) pilietei, jos teisinis statusas Lietuvoje jau buvo pasikeitęs, o (duomenys neskelbtini) ji vėl išvyko į (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo vadovautis 2022 m. sausio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-925 patikslinta Asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoka, ir ją taikyti ir laikotarpiu nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1939 m. rugpjūčio 8 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas (9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis). 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą (10 straipsnis). Taip pat 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje (13 straipsnio 1 dalyje) buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

Tarpukario Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės. Kiekvienas prašymas laikyti ištekėjusią moterį nenustojusia Lietuvos pilietybės turėjo būti svarstomas Pilietybės teisių pripažinimo komisijoje ir įsitikinus, kad moteriškė iš tikrųjų turi neabejotinų teisių į Lietuvos pilietybę, daromas atitinkamas sprendimas, kurio pasėkoje jai duodamas Lietuvos pasas vyro pavarde (vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento 1937-12-28 raštas Nr. 58307. -LCVA, F.1367, Ap.9, B. 18, P.77).

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietybės netenka: „moteris, įgijusi svetimos valstybės pilietybę susituokdama su ne Lietuvos piliečiu“ (2 p.).

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą ir pareiškėjo pateiktus dokumentus Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo senelė M. F. S. iki 1940 m. birželio 15 d. nustojo Lietuvos pilietybės.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą nurodytais argumentais. Papildomai prašė remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2025 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2005-525/2025, kuriame pateikti išaiškinimai, kad siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, konkrečios šeimos pilietybės linija iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti tęstinio pobūdžio, t. y. ji neturi nutrūkti ties kažkuria tos šeimos karta iki 1940 m. birželio 15 d., o tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik tokiam asmeniui, kuris yra gimęs (kilęs) iš asmens, kuris turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes tokiu būdu pilietybė galėjo ir turėjo būti perduodama iš kartos į kartą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2024 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 1V-31 dalies, kuria priimtas sprendimas neatkurti pilietybės A. R. S.; teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. R. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimimo vieta – (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas 2023 m. balandžio 18 d. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tuo pagrindu, kad yra išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo11 d. asmens palikuonis. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo senelė M. F. S., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. išvyko į (duomenys neskelbtini) (b. l. 67-70).

Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. liepos 29 d. pažyma Nr. R4-2364 nustatyta, kad M. F. S., gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), o Lietuvos piliečiams išduotų užsienio pasų 1930 m. registracijos knygoje įrašyta (duomenys neskelbtini) miesto gyventoja M. F. S., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gavusi užsienio pasą. Pažymoje nurodoma, kad prie pažymos pridedama (duomenys neskelbtini) pilietės M. F. S. asmens byloje esančių dokumentų kopijos (b. l. 82).

(duomenys neskelbtini) m. policijos I nuovadoje užregistruotas (duomenys neskelbtini) pilietės M. F. S. prašymas Piliečių apsaugos departamentui duoti jai leidimą apsigyventi Lietuvoje trims mėnesiams (b. l. 84-85).

(duomenys neskelbtini) IV policijos nuovados viršininkas gavo Lietuvos Respublikos VRM Administracijos departamento Svetimšalių referento 1934 m. spalio mėn. rašą dėl M. F. S., gyv. (duomenys neskelbtini), leidimo apsigyventi Lietuvoje pabaigos (baigė galioti (duomenys neskelbtini)), kuriame ministerija paveda (duomenys neskelbtini) m. policijos viršininkui patikrinti ar šis svetimšalis dar tebegyvena Lietuvoje ir ar dirba samdomą darbą ir, jei jis nėra dar išvykęs iš Lietuvos ir gyvena be leidimo, siūlo nubausti (b. l. 87).

Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) miesto policijos 4-os nuovados viršininkas 1934 . spalio 27 d. informavo Vidaus reikalų ministerijos administracijos departamentą, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pil. M. F. S., gyv. (duomenys neskelbtini), išvyko į (duomenys neskelbtini) (b. l. 88).

Pareiškėjas teismui pateikė Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. vasario 6 d. pažymą apie ištuoką Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) išsituokė Š. C., (duomenys neskelbtini) sūnus ((duomenys neskelbtini) metai) ir O. S., C. V. duktė (gimus (duomenys neskelbtini) metais). Išsituokę asmenys – (duomenys neskelbtini) tautybės Lietuvos piliečiai (b. l. 18).

Taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijos kvitą, kad mokesčių mokėtoja G. S. įmokėjo (duomenys neskelbtini) pusmečio mokestį už nekilnojamąjį turtą esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 5), bei G. S. pareiškimą apie savo turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 4).

Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 18 d. teikimu Nr. 23TR306 siūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Teikime konstatuota, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė M. F. S. gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, kadangi ji laikoma nustojusią Lietuvos Respublikos pilietybės, nes (duomenys neskelbtini) santuokos pagrindu įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) grįžo gyventi į Lietuvą kaip svetimšalė turėdama (duomenys neskelbtini) išduotą (duomenys neskelbtini) pasą, o Lietuvoje (duomenys neskelbtini) gyveno kaip svetimšalė, turėdama leidimą gyventi (b. l. 54-60).

Remiantis Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 18 d. teikimu Nr. 23TR306 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2024 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1V-31 nusprendė, kad A.R.S., gimęs (duomenys neskelbtini), gimimo valstybė – (duomenys neskelbtini), neatkuria Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 106).

Pareiškėjas, nesutikdamas suskundžiamu įsakymu, kreipėsi į teismą. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 1) pareiškėjo prosenelė G. (O.) S. buvo Lietuvos pilietė, nes tik Lietuvos piliečiai galėjo turėti nekilnojamojo turto Lietuvoje; 2) byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo senelė M. F. S. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

Taigi, pareiškėjas skundą grindžia iš esmės argumentais, kad tiek pareiškėjo senelė, tiek pareiškėjo prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Atsakovas su pareiškėjo argumentais nesutinka, nurodo, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo senelė buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės. Papildomuose paaiškinimuose prašė remtis LVAT 2025 m. birželio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2005-525/2025 pateiktais išaiškinimais. Trečiasis suinteresuotais asmuo su skundu taip pat nesutinka, nurodo, kad iš esmės vien fakto, jog pareiškėjas yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens, t. y. pareiškėjo prosenelės, provaikaitis, nepakanka, kad būtų pripažinta, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi pareiškėjo senelė pilietybės buvo netekusi.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje – t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Patikslinta, jog ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio sąvoka – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Kaip nurodyta LVAT 2025 m. birželio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2005-525/2025, Pilietybės įstatymo formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1077-822/2022; kt.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą).

Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo sprendimą ir LVAT pateiktus išaiškinimus, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo senelė M. F. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi turi būti nustatytas nepertraukiamas ryšys su Lietuva iki 1940 m. birželio 15 d.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento teikime padaryta išvada, kad M. F. S. yra laikoma nustojusią Lietuvos Respublikos pilietybės, o Administracijos departamento sprendimo, kad ji santuokos pagrindu įgijusi kitos valstybės pilietybę ((duomenys neskelbtini)) liktų ir Lietuvos Respublikos piliete, nėra.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

Ginčui aktualiu laikotarpiu, Lietuvos Valstybės Konstitucijos, priimtos 1922 m. rugpjūčio 1 d., 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucijos 10 straipsnyje numatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. 1938 m. vasario 11 d. priimtos Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės.

Taigi, sutiktina su Migracijos departamento išvada, kad tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

Atsakovas su atsiliepimu į skundą pateikė Vidas reikalų ministerijos 1938 m. gegužės 10 d. leidinio „Administracijos departamento aplinkraščiai“ kopiją. „Administracijos departamento aplinkraščiai“, 12 skyriaus „Lietuvos pilietybės nustojimas“ 2 punkte nurodyta, kad „Moteris Lietuvos pilietybės savaime nustoja dar ir tuo atsitikimu, jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę“.

LVAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 pabrėžė, kad 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Teisės doktrinoje analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Vytautas Sinkevičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)). Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę.“ <...>Pilietybės teisių pripažinimo komisija buvo tos nuomonės, kad „jei moteris ištekėjimo faktu automatiškai neįgyja vyro pilietybės, (ji) gali būti laikoma nenustojusia Lietuvos pilietybės“; „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“.

Nagrinėjamu atveju teikime nurodyta ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad pareiškėjo senelė ištekėjo už (duomenys neskelbtini) ir įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę: teikime nurodyta „(duomenys neskelbtini) M. F. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini) pasas, kuriame yra įrašas „(duomenys neskelbtini) pilietė pagal santuoką, (duomenys neskelbtini) piliečio žmona“.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati M. F. S. (duomenys neskelbtini) piliečių apsaugos departamentui teiktame prašyme išduoti leidimą apsigyventi Lietuvoje 4 punkte „pilietybė“ nurodė „(duomenys neskelbtini)“, atvyko su „(duomenys neskelbtini) passport“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu (duomenys neskelbtini). Taip pat prašymo15 punkte nurodyta, kad gyvena pagal nacionalinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos V.R.M. (duomenys neskelbtini) miesto policijos IV nuovados viršininkas (duomenys neskelbtini) rašte Piliečių apsaugos departamentui nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pilietes M. F. S. prašyme nurodytos žinios patikrintos, ji atvyko pas savo motiną, tie asmens jį laiko svečiu.

Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje įrodyta, kad pareiškėjo senelė M.F. S. ištekėdama už svetimšalio įgijo vyro pilietybę ir neteko Lietuvos pilietybės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) m. jai atvykus į Lietuvą, tiek pati M. F. S. save laikė (duomenys neskelbtini) piliete, kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, tiek Lietuvos institucijos ją laikė svetimšale.

Pareiškėjas teikia įrodymus, kad pareiškėjo prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau kaip minėta, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo senelė (prosenelės dukra) iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybės neteko savo valia., t. y. nepateikta duomenų, kad pareiškėjo senelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, yra pagrindas sutikti su atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kad, nesant duomenų apie pareiškėjo senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjo senelė negali būti laikoma asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birelio 15 d., pareiškėjo nepertraukiamas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko jo senelei netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, o tai reiškia, kad pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytą pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. S. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.