- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-13
- Bylos Nr.
- 2K-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-2-00029-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Rimantas Baumilas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- D. K., V. Ž.
- Nukentėjusysis
- L. V.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnį, ir galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš D. K. nukentėjusiajai L. V. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja iki L. V. pilnametystės paskiriant jos atstovę pagal įstatymą E. V. .
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. Ž. , tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendis pakeistas: D. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė sumažinta iki septynerių metų laisvės atėmimo, o pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė sumažinta iki šešerių metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, D. K. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje–gruodžio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, ryte, savo namuose, esančiuose Telšiuose, (duomenys neskelbtini) pasinaudodamas tuo, jog L. V. , gimusi 1996 m. gegužės 7 d., pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą negalėjo visapusiškai suprasti daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės bei adekvačiai jiems priešintis, t. y. bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinio išsivystymo lygio, išžagino L. V. atlikdamas lytinį aktą, po to tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu.
D. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje–gruodžio pradžioje, tikslesnis laikais tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose Telšiuose, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą mažametei L. V. , gimusiai 1996 m. gegužės 7 d., sukelti lytinį susijaudinimą, atliko su ja tvirkinimo veiksmus, kišdamas rankas mažametei po drabužiais, glostydamas jos kūną, ranka liesdamas jos lytinius organus.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 149 straipsnio 4 dalies ir 150 straipsnio 4 dalies į BK 151¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o dėl nuteisimo pagal BK 153 straipsnį - bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti.
D. K. teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, sudėčių. Jis supranta, jog nepilnamečio asmens socialinei brandai dėl ankstyvų lytinių santykių gali atsirasti neigiamų pasekmių (sprendžiant iš ekspertizės išvados, jos galimai ir atsirado), todėl BK 151¹ straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepilnamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Kasatorius mano, kad tik tose ribose gali būti sprendžiamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai kasatorių pripažino kaltu padarius BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas pagal vienintelį požymį - pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės, tačiau kasatorius mano, kad tokia išvada padaryta netinkamai išaiškinus ir pritaikius minėtas teisės normas.
Pirma, pasak kasatoriaus, įstatymo leidėjas, priešingai teismų išvadai, nesutapatina vienos iš baudžiamosios atsakomybės pagal minėtus straipsnius kilimo sąlygos - bejėgiškos nukentėjusiojo asmens būklės su asmens mažametyste, t. y. mažametis nebūtinai privalo būti bejėgiškos būklės. Tokį įstatymo aiškinimą patvirtina BK 149, 150 straipsnių struktūra - pirmiausia normų dalyse yra aprašomos baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlygos, o kitose nurodomi atsakomybę kvalifikuojantys požymiai, kurių vienas - mažametystė. Be to, tokį aiškinimo teisingumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jau įsigaliojus 2000 m. baudžiamajam kodeksui šio kodekso XXI skyrius buvo papildytas 151¹ straipsniu, numatančiu atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą, pilnamečio asmens baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šią teisės normą kyla už nurodytus veiksmus su jaunesniu negu 16 metų amžiaus asmeniu, nenurodant apatinės amžiaus ribos, kasatorius daro išvadą, kad įstatymo leidėjas Baudžiamąjį kodeksą papildydamas 151¹ straipsniu, siekė apginti nepilnamečių, tarp jų ir mažamečių, interesus, jeigu prieš juos nebuvo padarytas išžaginimas ar seksualinis prievartavimas. Todėl kasatorius mano, kad pats savaime nukentėjusiosios amžius (13 metų) negalėjo būti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį kilimo sąlyga. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose" 10 punkte yra pažymėjęs, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichologinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, teismų nuosprendžių motyvas, kad vien tik mažametystės fakto pakanka D. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 149 ir 150 straipsnių 4 dalis, prieštarauja suformuotai teismų praktikai, kad nukentėjusiojo asmens bejėgiškumas yra vertinamasis kriterijus. Kasatoriaus nuomone, vien ta aplinkybė, jog konstatuodami L. V. bejėgišką būklę teismai rėmėsi tik nepilnametystės kriterijumi, įrodo nuosprendžių nepagrįstumą.
Pasak kasatoriaus, vertinant bylos aplinkybes, liko neįvertinta esminė aplinkybė, galėjusi patvirtinti nukentėjusiosios pakankamas žinias ir jos brandą intymiame žmonių gyvenime, – tai, kad L. V. jau buvo turėjusi lytinių santykių. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusioji, nors ir būdama 13 metų amžiaus, pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę branda, gyvenimišką patirtį suvokė daromų su ja veiksmų esmę, suprato pasekmes ir davė sutikimą tokiems santykiams, t. y. nebuvo bejėgiškos būklės.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarydami išvadą, jog D. K. padarė nusikalstamą veika, numatytą BK 153 straipsnyje, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis). Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami jį atlikus nukentėjusiosios tvirkinimo veiksmus, išimtinai rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, o ypač pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau, remdamiesi jos parodymais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismai neįvertino, jog prieš tai apklausta pas tyrėją, taip pat 2010 m. liepos 27 d. atliktos akistatos metu nukentėjusioji šios aplinkybės nenurodė. Anot kasatoriaus, vien nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas, šių prieštaravimų nepašalinus bylos nagrinėjimo teisme metu, nedavė pagrindo teismams jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl šios dalies. Kasatoriaus nuomone, iš ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusioji turi tam tikrą polinkį fantazuoti, meluoti, kas taip pat galėjo turėti įtakos jos parodymams dėl tariamo tvirkinimo. Kai nuosprendyje padarytų išvadų nepatvirtina byloje ištirti įrodymai ar surinktų įrodymų nepakanka padaryti atitinkamoms išvadoms, nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepime į nuteistojo D. K. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė siūlo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Prokurorė nurodo, kad perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus į BK 151¹ straipsnį nėra pagrindo, nes, įvertinus L. V. psichinę ir socialinę brandą, nėra pagrindo išvadai, kad sutikimas lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu buvo sąmoningas ir duotas suvokiant su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir esmę. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis D. K. lytiškai santykiavo ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąją L. V. pasinaudodamas nukentėjusiosios mažametyste ir tuo, kad ji pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą negalėjo visapusiškai suprasti daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės bei adekvačiai jiems pasipriešinti Taigi, pasak prokurorės, nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį esminės įtakos turėjo ne tik nukentėjusiosios amžius, bet ir jos psichinė būklė, socialinė branda. Teismo sprendimą pripažinti, kad nusikalstamų veikų prieš L. V. metu nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės, anot prokurorės, lėmė pirmiau paminėtų aplinkybių visuma. Teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akte Nr. 103 MS-197 konstatuota, kad, remdamasi turimomis žiniomis, byloje nagrinėjamų įvykių metu L. V. galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl nesugebėjo laiku numatyti tikrų įtariamųjų ketinimų. Atsižvelgiant į jai būdingus ypatumus ir jos būseną įvykių metu (baimė, nuostata, kad vyrams nesugebės pasipriešinti), ji mėgino priešintis, bet negalėjo aktyviau, adekvačiai pasipriešinti. Nukentėjusiajai nustatytas lengvas protinis atsilikimas nuo gimimo. Be to, pasak prokuroro, darydamas išvadą apie tai, kad nuteistasis D. K. žinojo, jog nukentėjusioji yra ne tik mažametė, bet ir suprato, kad ji turi psichinio vystymosi sutrikimų, teismas rėmėsi liudytojų D. L. , L. M. , A. P. parodymais, kad nagrinėjamų įvykių metu pagal išvaizdą L. V. atitiko savo amžių ir nors buvo aukštoka, tačiau lieso kūno sudėjimo, moteriškos kūno formos nebuvo išryškėjusios, o iš nukentėjusiosios kalbos matėsi, jog ji yra kitokia, nei visi vaikai. Apie tai, kad nuteistasis žinojo, jog nukentėjusioji L. V. yra mažametė, teismas sprendė ir iš jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Pats D. K. ne kartą yra bendravęs su nukentėjusiosios mama, kurį laiką lankėsi jos namuose. Šios aplinkybės, pasak prokurorės, leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būdamas 28 metų amžiaus, prieš tai turėjęs savo šeimą, D. K. galėjo ir turėjo suvokti, kad L. V. yra mažametė, ir tokia jos dėl mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinto išsivystymo bejėgiška būkle pasinaudojo.
Prokurorė teigia, kad, atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, kasacinio skundo teiginiai dėl bylos įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo (BK 153 straipsnio) pritaikymo tinkamumo ir juos pagrindžiantys argumentai, kaip neatitinkantys kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, paliktini nenagrinėti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį
Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veikos pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį kvalifikuotos nustačius vienintelį požymį – nukentėjusiosios L. V. bejėgišką būklę, kurią teismai nepagrįstai susiejo su jos mažametyste, ir prašo perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 151¹ straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusioji, nors ir būdama 13 metų amžiaus, pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė su juo daromų veiksmų esmę ir pasekmes bei davė sutikimą lytiniams santykiams.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: įvykio metu D. K. , pasinaudodamas L. V. , gimusios 1996 m. gegužės 7 d., kuri pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą negalėjo visapusiškai suprasti daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės bei adekvačiai jiems priešintis, t. y. bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinio išsivystymo lygio, išžagino L. V. atlikdamas lytinį aktą, po to tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir D. K. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-197 konstatuota, kad, remdamasi turimomis žiniomis, byloje nagrinėjamų įvykių metu L. V. galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl nesugebėjo laiku numatyti tikrų įtariamųjų ketinimų. Atsižvelgiant į jai būdingus ypatumus ir jos būseną įvykių metu (baimė, nuostata, kad vyrams nesugebės pasipriešinti), ji mėgino priešintis, bet negalėjo aktyviau, adekvačiai pasipriešinti. Nukentėjusiajai nustatytas lengvas protinis atsilikimas nuo gimimo. Išanalizavęs ištirtus įrodymus (liudytojų D. L., L. M., A. P. parodymus, nukentėjusiosios fizinius duomenis, D. K. amžių ir gyvenimišką patirtį bei aplinkybę, kad L. V. jis matė ne pirmą kartą), teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. K. turėjo ir galėjo suvokti, jog nukentėjusioji yra ne tik mažametė, bet ir tai, kad jos amžius neatitinka protinio išsivystymo lygio ir tokia jos bejėgiška būkle pasinaudojo.
Taigi teismas nustatė, kad L. V. įvykio metu buvo ne tik mažametė, bet ir protinis išsivystymo lygis neatitiko jos amžiaus, todėl pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą negalėjo visapusiškai suprasti daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės bei adekvačiai jiems priešintis. Įvertinęs visų šių aplinkybių visumą teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L. V. įvykio metu buvo bejėgiškos būklės, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo veiksmų kvalifikavimą lėmė nukentėjusiosios bejėgiška būklė, kurią teismas susiejo tik su jos mažametystės faktu.
Nėra teisinio pagrindo kasatoriaus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, nes pagal šį straipsnį kvalifikuojamas tik toks lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu, jeigu jis padarytas nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Jaunesnis nei šešiolikos metų amžiaus asmuo, sutikdamas su kitu asmeniu lytiškai santykiauti ar kitokiu būdu tenkinti lytinę aistrą, pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą turi suvokti daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai turi įvykti mažamečio asmens iniciatyva. Šioje byloje nustatyta, kad D. K. lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su mažamete L. V. , kuri galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai suvokti tų veiksmų esmės.
Taigi, nuteistojo D. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį kaip idealioji nusikaltimų sutaptis, todėl jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kitų skundo argumentų
Kasatorius skunde ginčija nukentėjusiosios parodymų vertinimą jam inkriminuojant BK 153 straipsnį bei teigia, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties, nes nukentėjusioji iki tvirkinamųjų veiksmų yra turėjusi lytinių santykių.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl netinkamo BK 153 straipsnio 1 dalies taikymo, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo bei dėl netinkamo BK 153 straipsnio 1 dalies taikymo paliktini nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai neišeinant už kasacinio skundo ribų yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.