Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 324 straipsnį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas pagal BK 324 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. K. nuteistas už tai, kad, būdamas profesinės karo tarnybos karys, tarnaudamas Lietuvos kariuomenės motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ karaliaus Mindaugo motorizuoto pėstininkų bataliono (duomenys neskelbtini) ryšininkas, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko Gaižiūnų poligone, esančiame Jonavos rajone, nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2008 m. spalio 24 d. vykusių integravimosi pratybų „Baltijos vilkai 08“ ir mokymų „Stiprus skydas 08“ metu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną bei tiksliai nenustatytoje vietoje, dėl aplaidumo prarado jam tarnybos reikalams patikėtą 3430 Lt vertės karo techniką – ryšio priemonę radijo stotelę (duomenys neskelbtini), serija Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas V. K. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, jame nurodydamas, kad nors V. K. netinkamai vykdė savo pareigas – neatliko jam patikėtų radijo stočių apskaitos, tačiau, įvertinant, kad radijo stotys ne visą laiką buvo jo žinioje, šiomis priemonėmis disponavo ir kiti asmenys, tokių jo veiksmų negalima tiesiogiai susieti su radijo stoties praradimu ir tokie veiksmai nelaikytini užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę, todėl nenustačius, kad dėl V. K. kaltės buvo prarasta karo technika, jis išteisinamas. Be to, už netinkamą pareigų vykdymą jam buvo taikyta drausminė atsakomybė, jis atlygino prarasto karinio turto vertę.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir yra neteisėtas.

Kasatoriaus nuomone, BK 324 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę, kai asmuo dėl aplaidumo praranda jam tarnybos reikalams patikėtą krašto apsaugos turtą, o šio nusikaltimo objektyvusis požymis – krašto apsaugos turto praradimas, t. y. kariui asmeniškai išduotos ir jam patikėtos karinės technikos dingimas prieš jo valią, o subjektyviam požymiui būdingas neatsargumas. Tai nustatyta ir šioje baudžiamojoje byloje, todėl nekyla abejonių, kad V. K. yra BK 324 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes tarnybos reikalais jam patikėta karo technika buvo prarasta, o pagal Karių materialinės atsakomybės įstatymo (2000 m. liepos 17 d. Nr. VIII–1857) 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą kariai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės krašto apsaugos sistemos, vidaus reikalų ar kitoms institucijoms padarytą žalą, neatsižvelgiant į einamas pareigas, kai žala padaryta nusikalstama veika. Ir nors apeliacinės instancijos išteisinamajame nuosprendyje pripažįstama, kad V. K. netinkamai vykdė savo pareigas, neatliko jam patikėtų radijo stotelių apskaitos, tačiau, teismo nuomone, tokie veiksmai nelaikytini užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę, nes stotelės ne visą laiką buvo V. K. žinioje, jomis disponavo ir kiti asmenys, todėl jo veiksmų negalima tiesiogiai susieti su radijo stotelės praradimu. Tačiau su tokia išvada kasatorius nesutinka, skunde nurodoma, kad šios stotelės visą laiką nuo jų paėmimo iki grąžinimo buvo patikėtos V. K., jis buvo atsakingas už šios technikos priėmimą, išdavimą ir apskaitą, to jis pats ir neneigia. Taigi, kasatoriaus nuomone, V. K. netinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas Karo tarnybos statuto 10.8 punkte, nesilaikė elementarių jam patikėto turto kontrolės reikalavimų ir, turėdamas pareigą užtikrinti tinkamą jam tarnybos reikalams išduotų materialinių vertybių išsaugojimą ir panaudojimą, šią pareigą atliko aplaidžiai, dėl to ir buvo prarasta radijo stotelė. Skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, jog V. K. už tai jau buvo taikyta drausminė atsakomybė, jis atlygino prarasto turto vertę ir tokia taikytos atsakomybės rūšis visiškai atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, yra taip pat neteisinga, nes byloje nustatyta, kad jam skirtos dvi drausminės nuobaudos papeikimas ir tarnybinio atlyginimo sumažinimas visai už kitus pažeidimus, o už krašto apsaugos turto praradimą jis nenubaustas.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 324 straipsnio taikymo

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to neteisingai išteisino V. K., nes jis prarado jam patikėtą karinę techniką – radijo stotelę.

Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad BK 324 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę, kai asmuo dėl aplaidumo praranda jam tarnybos reikalais patikėtą krašto apsaugos turtą, o šio nusikaltimo objektyvusis požymis – tokio turto praradimas, t. y. kariui asmeniškai išduotos ir jam patikėtos karinės technikos dingimas prieš jo valią, o subjektyvusis požymis – neatsargumas. Taigi pats kasatorius nurodo, kad prarasti karys gali tik jam asmeniškai išduotą ir jam patikėtą karinę techniką. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. K., būdamas karys, pagal jam pavestas pareigas pratybų metu turėjo užtikrinti karių aprūpinimą ryšių priemonėmis – iš kitų bataliono padalinių surinkti radijo stoteles ir jas išduoti kariams vykdant tiesiogines pratybų užduotis. Tuo metu jos buvo saugojamos bendrose karių palapinėse, kurių apsaugą užtikrindavo juose gyvenę kariai. Byloje nustatyta ir tai, kad šios ryšių priemonės kariams buvo išduodamos nepasirašant, už tai buvo atsakingas grandinis M. R. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šios radijo stotelės, minėta, nebuvo pasirašytinai išduodamos kiekvienam kariui, taip pat byloje nenustatyta kada ji dingo (ar pratybų metu, ar jas saugant ir pan.) bei kas ją prarado. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad dingusi radijo stotelė buvo asmeniškai išduota V. K. ir jis dėl aplaidumo ją prarado. Kaip nustatyta byloje, V. K. ir M. R., pasibaigus karinėms pratyboms, pagal jų pareiginius nuostatus, būdami atsakingi už šių ryšių priemonių priėmimą, išdavimą ir apskaitą, netinkamai vykdė savo pareigas, o po mokymų pasibaigimo nesuskaičiavo naudotų pratybose ryšių priemonių, todėl nebuvo galimybių nustatyti, kuriuo metu ir dėl kieno kaltės viena radijo stotelė dingo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, įvertinus, jog radijo stotys ne visą laiką buvo V. K. žinioje, jomis disponavo ir kiti asmenys, o jo netinkamų pareigų atlikimo negalima tiesiogiai susieti su radijo stotelės praradimu, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga. Kadangi jam asmeniškai karo technika – ryšio priemonė radijo stotelė (duomenys neskelbtini), serija Nr. (duomenys neskelbtini) – nebuvo išduota ir jam patikėta, jis tik privalėjo vykdyti jų apskaitą, tai V. K. negalima laikyti nusikaltimo, numatyto BK 324 straipsnyje subjektu. Už netinkamą pareigų vykdymą V. K. yra nubaustas drausmine tvarka, žalą už radijo stotelę atlygino.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nagrinėjant šią bylą nepadarė.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.