- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-770-275/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01010-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“
- Ieškovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės
- Kategorijos
- 31.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dalios Višinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškinį Labdaros ir paramos fondui „Padėkime vaikams ir seneliams“ dėl panaudos sutarties nutraukimo, tretieji asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės seniūnija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Labdaros ir paramos fondui „Padėkime vaikams ir seneliams“, kuriuo prašė nutraukti 2007 m. vasario 6 d. savivaldybės turto panaudos sutartį prieš terminą. Nurodė, kad 2007 m. vasario 6 d. panaudos davėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Riešės seniūnija, remdamiesi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. A27-204 „Dėl panaudos sutarties atnaujinimo naujam terminui“ sudarė savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01 su panaudos gavėju Labdaros ir paramos fondu „Padėkime vaikams ir seneliams“ penkeriems metams laikotarpiui iki 2012 m. vasario 1 d. suteikiant teisę panaudos gavėjui laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti savivaldybės turtą: vaikų darželį Pikeliškių k., Riešės sen., Vilniaus r., panaudos gavėjo įstatuose (nuostatuose) numatytai veiklai. Minėtas patalpas Vilniaus rajono savivaldybė perdavė panaudai vieninteliu tikslu - našlaičių, beglobių gatvės vaikų šeimyniniam namui steigti ir su tuo susijusiai veiklai. Ieškovas, kaip panaudos davėjas, veikė sąžiningai, teisingai ir protingai, visos prievolės egzistavimo metu - vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, sudarė sąlygas atsakovui, panaudos gavėjui, tinkamai vykdyti sutartį, mokėjo vaikų globos (rūpybos) išmoką, o 2008 m. liepos 1 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracija sudarė su Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos lėšų kompensavimo sutartį, pagal kurią už socialinės globos paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės administracija mokėjo už parą, už kiekvieną globojamą vaiką po 49 Lt. Tačiau atsakovas netinkamai vykdo savo globėjo pareigas, jų veikla priešinga vaikų interesams, filialas neturi leidimo-higienos paso, yra nustatyti esminiai higienos normos pažeidimai, dėl šių priežasčių Labdaros ir paramos fondas ir jo filialas negali teikti ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos. Tai yra esminis sutarties pažeidimas - panaudos gavėjas praktiškai nesiverčia veikla, dėl kurios jam buvo perduotas pagal 2007 m. vasario 6 d. savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01 savivaldybės turtas - vaikų darželis Pikeliškių k., Riešės sen., Vilniaus r. ir tai yra pagrindas nutraukti 2007 m. vasario 6 d. savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01. Ieškovas taip pat nurodė, kad šioje byloje dvišalė restitucija negali būti taikoma, kadangi 2007 m. vasario 6 d. savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. 229-01 10.7 p. yra numatyta, kad panaudos gavėjas (Labdaros ir paramos fondas „Padėkime vaikams ir seneliams“) privalo panaudos sutarčiai pasibaigus ar ją nutraukus prieš terminą, grąžinti daiktą panaudos davėjui tokios būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, su visais atliktais pagerinimo elementais, neatskiriamais nuo daikto. Sutarties 11 p. numatyta, jog panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti, neatlyginamos. Tai reiškia, kad pagerinimų atlyginimo klausimas sutartyje buvo aiškiai išspręstas ir abiejų šalių suderintas bei patvirtintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Taigi, jeigu šalys (tuo atveju ieškovas ir atsakovas) laisva valia, nepažeisdami imperatyvių įstatymo normų, susitarė, kad pagerinti skirtos sumos nebus atlyginamos, tai ši nuostata šalims turi įstatymo galią ir kiekviena iš šalių turi ne tik teisę, bet ir pareigą ją vykdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Nutraukė prieš terminą 2007 m. vasario 26 d. savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01, kuri sudaryta tarp Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (panaudos davėjo) ir Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ (panaudos gavėjo). Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad šalys sudarė niekinę sutartį. Nurodė, kad atsižvelgiant ir paties atsakovo atsiliepimą, kuriame jis nelaiko sutarties niekine, į ieškovo, tiek suinteresuoto asmens argumentus, teismas neturi pagrindo ex officio konstatuoti, kad šalys sudarė 2007 m. vasario 26 d. niekinę sutartį, nes kiekviena sutartimi šalys, laisvai suderindamos savo valią, siekia sukurti tam tikras teises ir pareigas. Bylos medžiaga nustatyti šalių santykiai ir veiksmai būtent patvirtino šalių ketinimą, kuris buvo įgyvendintas ir tęstas ne vieną kartą ir tęsėsi ne vienerius metus, kad būtų išnuomotos patalpos atsakovo veiklai. Teismas sutiko su ieškovo ir suinteresuoto asmens argumentais, kad atsakovas neįrodė, jog gavo panaudos davėjo raštišką ar kitokį sutikimą rekonstruoti pastatą. Atsakovas ne kartą pratęsinėjant panaudos sutartį sutiko su panaudos sutarties 11 punktu, kad panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti, neatlyginamos. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.145 straipsnio normas nėra teisinio pagrindo besąlygiškai taikyti restituciją, kadangi nėra įrodymų, kad panaudos sutartis buvo sudaryta neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą dėl faktinės restitucijos - pagerinimų, panaudotų lėšų patalpų pagerinimui susigražinimo iš ieškovo pinigais. Tokiu būdu dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau nagrinėjama byla, o tai yra pagrindas šį atsakovų prašymą palikti nenagrinėtu Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas sutiko su ieškovo ir suinteresuotos šalies argumentais, kad Civilinio kodekso 6.205 straipsnis numato, jog sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. l d.). Teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai vykdo panaudos sutarties sąlygas ir netinkamai atlikinėja savo globėjo pareigas. Konstatavo, kad ieškinio padavimo dienai ieškovas įrodė, jog atsakovas labdaros ir paramos fondas nesugebėjo sudaryti saugios gyvenimo aplinkos globojamiems vaikams gyventi ir taip pažeidė nepilnamečių vaikų interesus bei panaudos sutarties 10.1 punktą, o taip pat pažeidė 10.2 p., 10.3 p. susitarimus (CK 6.200 str.,6.205 str.). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagal sutarties 12. punktą turi ne tik teises, bet ir pareigas, t.y. panaudos davėjas privalo nutraukti sutartį prieš terminą: 12.1. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais pagrindais; 12.2. jeigu panaudos gavėjas nesudaro sąlygų kontroliuoti, ar perduotas pagal panaudos sutartį daiktas naudojamas pagal paskirtį ir sutartį, ar panaudos gavėjas verčiasi veikla, dėl kurios buvo perduotas turtas; 12.4. jeigu panaudos gavėjas nesiverčia veikla, dėl kurios buvo perduotas turtas, ar šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Sutartyje aiškiai numatyta, kad „8. Panaudos davėjas, nepažeisdamas panaudos gavėjo teisių, turi teisę tikrinti, ar panaudos gavėjas naudojasi daiktu, tinkamai pagal paskirtį ir sutartį“. Kadangi byloje įrodyta, jog atsakovas nesudarė sąžiningų, teisingų ir objektyvių sąlygų kontroliuoti patalpų naudojimą pagal paskirtį (iš bylos medžiagos matyti, kad buvo leista tai atlikti nepagrįstai ribotai ir formaliai), tuo pažeidė sutarties sąlygas ir leidžia ieškovui vadovaujantis 12.1. punktu pagrįstai nutraukti sutartį prieš terminą. Teismas konstatavo, kad pagal esamus įrodymus byloje ir juos analizuojant tiek pavieniui, tiek sistemiškai ir vertinant atsižvelgus į buvusius atsakovo įsipareigojimus ir keltus tikslus, atsakovas vertėsi veikla dėl kurios buvo perduotas turtas netinkamai, o po priimtų teismo sprendimų iš viso neturėjo teisės verstis veikla dėl konkrečių vaikų globos ir iš esmės neįrodė, kad ieškinio padavimo dienai vertėsi veikla dėl kurios buvo sudaryta minėta panaudos sutartis tokia apimtimi, kad sąžiningai ir teisingai būtų paneigti ieškovo pateikti įrodymai. Panaudos gavėjas turi pagrindą nutraukiant sutartį vadovaudamasis 12.4. punktu, nes atsižvelgiant į visuomeninį prioritetą - globa yra nukreipta sudaryti sąlygas pilnavertiškai vystytis vaikui, tenkinti jo poreikius atitinkama ir pakankama apimtimi, kurios neužtikrino atsakovas, leido ieškovui pagrįsti sutarties nutraukimą prieš terminą šiuo punktu (CK 6.200 str., 6.205 str., CK 6.217 str.). Teismas nurodė, kad formali globos veikla nėra pagrindas nenutraukti prieš terminą vadovaujantis šiuo sutarties punktu, nes sutarties nutraukimas buvo ir yra teisingas ir sąžiningas bei atitiko ir atitinka visuomenės interesus, neprieštarauja teisingumui, sąžinei ir gerai moralei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas Labdaros ir paramos fondas „Padėkime vaikams ir seneliams“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėjimui iš naujo.
Dėl bylos nagrinėjimo galimumo, esant civilinei bylai Vilniaus apygardos teisme tarp tų pačių šalių dėl pastato pagerinimo atlyginimo
Nurodo, kad į bylą buvo pateikti duomenys, jog Labdaros ir paramos fondas „Padėkime vaikams ir seneliams“ yra pareiškęs ieškinį Vilniaus rajono savivaldybei dėl pagerinimų, padarytų panaudos objekte atlyginimo. Civilinio kodekso 6.222 str. 1 d. pagrindu fondas turi teisę reikalauti jam grąžinti tai, kas investuota į savivaldybės pastatą, vykdant panaudos sutartį. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla Nr. 2-2370-232/2010, kurioje bus sprendžiamas panaudos objekto pagerinimų atlyginimo klausimas. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama ir Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoji bylos yra neatskiriamai susijusios. Civilinio proceso kodekso 136 straipsnio 4 dalies pagrindu šios bylos privalomai turėjo būti sujungtos į vieną procesą, nes atriboti teismo sprendimus, kad jie neliestų kitos bylos nagrinėjimo pagrindo ir dalyko yra neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas, pasisakęs dėl restitucijos netaikymo, palietė kitos bylos nagrinėjimo pagrindą ir dalyką. Šiuo teismo sprendimu Vilniaus rajono savivaldybė turės galimybę naudotis nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme Nr. 2-2370-232/2010. Pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie Vilniaus apygardos teisme esančią civilinę bylą. Teismo buvo prašoma civilinę bylą Nr. 2-460-723/2010 perduoti Vilniaus apygardos teismui, tačiau teismas šio prašymo netenkino ir tokiu būdu ginčo šalys atsidūrė nelygioje padėtyje. Apeliantas mano, kad civilinės bylos Nr. 2-460-723/2010 ir Nr. 2-2370-232/2010 turėjo būti išnagrinėtos viename procese. Apeliantas negalėjo pasinaudoti Civilinio proceso kodekso 143 straipsnyje numatyta teise į priešieškinį, nes Civilinio proceso kodekso 27 straipsnio pagrindu apelianto reikalavimas teismingas Vilniaus apygardos teismui.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir atsakovo procesinių teisių pažeidimų
Civilinio proceso kodekso 227 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą metu gali būti pateikiami ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai. Ieškovas ir atsakovas šioje byloje pateikė dubliką ir tripliką. Kokių nors kitų paruošiamųjų dokumentų pateikimas į bylą buvo galimas tik esant motyvuotai teismo nutarčiai. Teismas tokio nutarties nepriėmė, tačiau nežiūrint į tai į bylą priėmė ieškovo ir ieškovo pusėje įstojančio trečiojo asmens, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus atsiliepimus į tripliką, prie atsiliepimų pridėtus dokumentus ir šiais dokumentais grindė teismo sprendimą. Atsiliepimai į tripliką bei kartu su jais pateikti dokumentai turi būti laikomi byloje neleistinais įrodymais, gautais neprocesinėmis priemonėmis. 2009 m. gruodžio 4 d. prašymu teismo dėmesys į procesinių teisės normų pažeidimus buvo atkreiptas. Į prašymą teismas nereagavo ir atsakovo teisių pažeidimų nepašalino. Ieškovo ir trečiojo asmens pažeidimų pirmosios instancijos teismas nevertino kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Toks toleravimas tuo metu dar neleido tvirtinti, kad teismas nevienodai taiko procesines teisės normas ieškovo ir atsakovo atžvilgiu, nes teismas galėjo neleistinomis priemonėmis gautais įrodymais nesivadovauti priimant teismo sprendimą. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja ieškovo struktūrinis padalinys - Vaikų teisių apsaugos skyrius. Pirmosios instancijos teismas leido šiam asmeniui byloje teikti išvadą dėl ieškinio ir tokiu būdu byloje atsirado Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalyje numatytas didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas - savivaldybės institucijos išvada. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas įrodymais, gautais pažeidžiant procesinių teisės normų nustatytą tvarką bei akivaizdžiai šališka savivaldybės struktūrinio padalinio išvada.
Dėl ginčo sutarties nuostatų aiškinimo, bylos esmę neliečiančių įrodymų dėstymo teismo sprendime, prejudicinę galią turinčių nutarčių netaikymo šioje byloje
1997 m. gruodžio 8 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba sprendimu Nr. 488 leido pagal panaudos sutartį perduoti negyvenamąsias patalpas, esančias Pikeliškėse, atsakovui. 1998 m. vasario 9 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė panaudos sutartį ir šią sutartį patvirtino Vilniaus rajono merė. Į bylą yra pateikti viešo registro duomenys, kad sutarties pasirašymo metu Vilniaus rajono savivaldybė dar nebuvo panaudai duodamų patalpų savininkė. Tai leidžia tvirtinti, kad panaudos sutartis turi būti laikoma negaliojančia nuo sudarymo momento. Nurodytos panaudos sutarties 2 punkte atsakovui leista patalpas perplanuoti, atlikti jų rekonstrukciją, sumontuoti reikiamus įrengimus, pritaikyti pastatą šeimyninių globos namų steigimui. Ieškovas laukė, kol atsakovas atliks minėtų patalpų rekonstrukciją ir patalpas pavers tinkamomis naudojimui. Minėtos patalpos įregistruotos registrų centre tik po jų rekonstrukcijos, kurią atliko atsakovas savo lėšomis. Ieškovas sąmoningai nepateikė teismui buvusio darželio pastato, po jo rekonstrukcijos pritaikyto globos namams tipinio projekto, įrodančio pastato rekonstrukcijos apimtį bei svarbą. Kad ieškovas leido atsakovui atlikti patalpų rekonstrukciją, rodo faktas, jog šioje ir vėlesnėje sutartyse ieškovas suteikė pirmenybę atsakovui privatizuoti minėtas patalpas, kas įmanoma tik atitinkamai investavus į jų remontą. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturėjo raštiško ieškovo sutikimo dėl patalpų pagerinimo, yra nepagrįsta bylos medžiaga. Savo įsipareigojimus atsakovas įvykdė ir 1998 metais į pastato pagerinimą investavo 135 517,94 Lt, 2000 m. – 4 694,08 Lt, 2002 m. – 5 537,23 Lt. 1998 m. vasario 6 d. sutarties tekste nėra teiginio, kad panaudos gavėjas įsipareigojo daiktą pagerinti neatlygintinai. Tokiu atveju šalių santykius reglamentuoja 1964 m. Civilinio kodekso 366 ir 316 straipsniai. Šių normų pagrindu ieškovas turi teisę į padarytų pagerinimų atlyginimą, nes nei sutartis, nei tuo metu galiojusi Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcija nenumatė, kad panaudoto daikto pagerinimai neatlyginami. Civilinio kodekso 6.157 straipsnio 2 dalies pagrindu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pasikeitimai 1998 m. vasario 9 d. sutarties nuostatoms neturi įtakos. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pataisa, numatanti, kad už panaudos objekto pagerinimą savivaldybė panaudos gavėjui neatlygina, buvo priimta tik 2002 m. gegužės 23 d. Įstatyme nėra numatyta, kad jis veikia atgal, todėl nutraukiant 2007 m. vasario 6 d. panaudos sutartį panaudos objekte buvo atsakovui priklausančio turto už 140 212,02 Lt. Dėl šios sumos pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti restitucijos klausimą. 2003 m. vasario 10 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba nusprendė pratęsti panaudos sutartį su fondu. Šis administracinis aktas įrodo, kad 1998 m. vasario 9 d. prasidėję sutartiniai santykiai tęsėsi ir 2003 m. vasario 10 d. sutartis nėra savarankiška sutartis. Sutartyje nurodyta, kad padaryti panaudos objekto pagerinimai neatlyginami tik tuo atveju, kai jie padaryti be panaudos davėjo raštiško leidimo. Ieškovas leido be raštiško leidimo atlikti šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, dujų, ryšių linijų tvarkymą ir montavimą, sienų, langų ir durų šiltinimą, sistemų paruošimą žiemos ir vasaros sezonams, patalpų pagerinimo darbus. 2003 m. į patalpų pagerinimą investuota 11 557,87 Lt, 2004 m. – 1 989 Lt, 2005 m.- 9 100 Lt, 2006 m. -24 427,71 Lt. Sudarant 2003-02-10 panaudos sutartį jau galiojo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcija, kurios 13 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta galimybė neatlyginti už turto pagerinimą. Ieškovas ir atsakovas, sudarydami 2003 m. vasario 10 d. panaudos sutartį rėmėsi Civilinio kodekso 6.629-6.643 straipsnių nuostatomis, o Vilniaus rajono merė nurodė, kad pratęsiama 1998 m. vasario 9 d. panaudos sutartis. Tokiu būdu sutarties šalys patvirtino, kad jų santykiai nustatomi pagal Civilinio kodekso normas. Nei vienas asmuo negali be pagrindo praturtėti. 2003 m. vasario 10 d. sutartyje nėra aptarta galimybė, neatlyginti už atliktus pagerinimus, todėl nėra sutartinio pagrindo savivaldybės praturtėjimui panaudos gavėjo sąskaita. Yra akivaizdi kolizija tarp Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 str. 3 d. ir Civilinio kodekso 6.237 - 6.242, 6.363 straipsnių nuostatų. Remiantis Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalimi esant kolizijai turi būti taikomos Civilinio kodekso normos. Byloje įrodyta, kad ieškovas reikalavo atlikti panaudos objekto pagerinimus, nors 2007 m. vasario 6 d. sutartyje įrašė, kad lėšos, panaudotos daiktui pagerinti, neatlyginamos. Ši nuostata laikytina niekine, nes negalima susitarti dėl to, kas draudžiama įstatymu. Sisteminis Civilinio kodekso normų aiškinimas draudžia ieškovui be pagrindo praturtėti. 2007 m. pastato pagerinimui buvo išleista 7 629,09 Lt, 2008 m. – 7 279,70 Lt, 2009 m. – 61 113,19 Lt. Restitucija galima ne tik atlyginant. Atsakovas pasiimtų visas pastato apšiltinimui panaudotas medžiagas. Toks savo turto pasiėmimas nekeistų pastato esminių konstrukcijų, savivaldybė gautų pastatą tokį, kokį ji turėjo iki sutarties sudarymo ir negautų naudos privataus asmens sąskaita.
Atsiliepimas
Ieškovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija bei tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl bylų sujungimo būtinumo
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3133-232/2011 pagal atsakovo - Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, kurioje reikalaujama konstatuoti, kad 2007-02-06 panaudos sutarties Nr. 229-01, sudarytos tarp Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ 11 punktas, numatantis, kad panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ir pertvarkyti, neatlyginamos, yra niekinis ir prašoma priteisti ieškovui 269 846,01 Lt. Ši byla sustabdyta 2010-08-16 teismo nutartimi, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-460-723/10, t.y. nagrinėjamoje byloje. LR CPK 136 straipsnio 4 dalis numato teismams galimybę sujungti bylas, jei nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję, tačiau teismui nėra privaloma sujungti tokias bylas. Tai, kad viena iš galimai sujungtinų bylų jau buvo išnagrinėta iš esmės, net ir pripažinus bylos nesujungimą pažeidimu, šiuo pagrindu teismo sprendimas negali būti naikinamas, nes dėl tokio pažeidimo negalėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsakovas turėjo teisę pateikti apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje priešieškinį, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, ir teismas būtų perdavęs nagrinėti bylą pagal teismingumą, jei jo padavimas keistų rūšinį bylos teismingumą ( CPK 33 straipsnio 2 dalis), tačiau atsakovas šias teise nepasinaudojo.
Dėl trečiojo asmens pateiktų dokumentų priėmimo į bylą ir jų vertinimo teismo sprendime
Tretysis asmuo byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius 2009-09-23 atsiliepime į atsakovo tripliką nurodė argumentus dėl ieškinio pagrįstumo ( b.l.1-6, t. I). Pripažintina, kad teismas 2009-09-04 raštu prašė ieškovą ir trečiuosius asmenis pateikti atsiliepimus į išsiųstą jiems atsakovo tripliką, nors teikti tokį prašymą nenumato civilinio proceso normos. Kadangi teismo raštu tretieji asmenys buvo ne įpareigoti pateikti atsiliepimus, o prašoma juos pateikti, šis prašymas negali būti vertinamas kaip teismo padarytas proceso normų pažeidimas. Proceso dalyviai turi teisę byloje teikti įrodymus bei duoti teismui paaiškinimus raštu ( CPK 47 straipsnio 2 dalis ir 42 straipsnio 1 dalis), todėl pateikti trečiųjų asmenų atsiliepimai ( b.l.1-6, t. II ir 7-10, t. II) pagrįstai galėjo būti priimti kaip paaiškinimai teismui raštu. Be to, ieškovas, teigdamas, kad pateikti atsileipimai į tripliką ir trečiojo asmens pateikta išvada negalėjo būti vertinami ir nelaikomi įrodymais, nenurodo, kokios aplinkybės ir įrodymai, pateikti šiuose atsiliepimuose ir išvadoje, turėjo būti atmesti, kaip pateikti ne ta forma ir pavėluotai. Ieškovui nenurodžius, kurios teismo išvados nepagrįstai paremtos šiuose dokumentuose esančiais įrodymais, pripažintina, kad ši dalis apeliacinio skundo neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų.
Dėl teismo išvadų, atliktų pagerinimų klausimu, ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturėjo raštiško ieškovo sutikimo dėl patalpų pagerinimo, yra išjungtina iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, nes ši išvada padaryta išeinant iš ieškininio reikalavimo ribų, nesusijusi su ieškinio dalyku ir pagrindu. Tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas atsakovo reikalavimas ieškovui dėl pripažinimo niekiniu Panaudos sutarties 11 punkto, kuriuo susitarta, kad atsakovas neatlygina ieškovui lėšų, panaudotų daiktui pagerinti ar pertvarkyti, leidžia daryti išvadą, kad aplinkybės, susijusios su pastato pagerinimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ( b.l.64-65, t. I) nurodė, jog negali būti išspręstas panaudos sutarties nutraukimo reikalavimas kol nebus išspręstas padarytų pagerinimų klausimas, tuo remiantis, teismas turėjo padaryti išvadas dėl šios bylos sustabdymo būtinumo iki bus išnagrinėta kita byla, kurioje atsakovas siekia prisiteisti pastato pagerinimui turėtas išlaidas. Tai, kad būtent kita byla buvo sustabdyta iki šios bylos išnagrinėjimo ir yra įsiteisėjusi teismo nutartis sustabdyti bylą, leidžia daryti išvadą, kad teismas neturėjo pagrindo nenagrinėti reikalavimo dėl sutarties nutraukimo, kol nebus išnagrinėtas pagerinimui turėtų lėšų priteisimo ieškinys.
Pateiktame triplike atsakovas nurodė, kokioje sumoje pagerino daiktą panaudos sutarčių galiojimo laikotarpiu, nurodė, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, neatlygindamas investicijų ir prašydamas nutraukti panaudos sutartį prieš terminą, todėl teismas turėjo padaryti išvadą tik dėl aplinkybės, ar gali būti nutraukta panaudos sutartis prieš terminą, neišsprendus pagerinimų atlyginimo klausimo. Daryti išvadą, kokioje sumoje atlikti pagerinimai, ar jie turi būti atlyginti, ar ne, teismas neturi pagrindo dėl to, kad byloje reikalavimai šiuo pagrindu nebuvo pareikšti ir dėl to nenagrinėjami. Tai, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog atsakovo prašymas dėl pagerinimų priteisimo ar restitucijos taikymo paliktinas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, yra išnagrinėjimu byloje nepareikšto reikalavimo, todėl iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies išjungtinos išvados dėl prašymo palikimo nenagrinėtu. Teismas, padarydamas išvadas dėl šio prašymo, pažeidė CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą palikti nenagrinėtu tokį patį ginčą, nes nesant tinkamai pareikšto ginčo šioje byloje, vertino jį kaip atsakovo pareikštą reikalavimą. Sprendimo motyvuojamoji dalis pakeistina, pašalinant nepagrįstas išvadas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. ištaisant pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netaikė prejudicinę galią turinčių nutarčių šioje byloje, tačiau nei vienos nutarties, turinčios tokią galią, skundo argumentuose nenurodė, todėl ir šioje dalyje skundas yra neatitinkančiu CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeičiant teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, iš esmės teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, todėl pašto išlaidos, kurias turėjo apeliacinės instancijos teismas – 17,90 Lt, priteistinos iš atsakovo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo - Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ - 17,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.