Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-4442-331/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-10-26
Bylos Nr.: I-4442-331/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02348-2017-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolanta Malijauskienė, Ruta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas: L. F.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. 1-4442-331/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02348-2017-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. F. (L. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-940(01010) (toliau - ir Sprendimas) panaikino Rusijos Federacijos pilietei L. F. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d. (b. 1. 8-10).

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu (b. 1. 1-5) kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimą.

Paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Akmenės grupę, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo dalyvė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

Nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada buvo padaryta vadovaujantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų, turinčių reikšmės aplinkybių. Organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja vadovavosi ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatais bei pabrėžė, kad nuostatuose nėra nustatyta, kad Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Nuostatuose pažymėta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Todėl atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais. Atsiliepime (b. 1. 39-43) paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Akmenės grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėja, pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Migracijos departamentas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Tačiau Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai atvykę į ne pelno siekiančią organizaciją „Didaktik“ Lietuvos filialą, ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d.

Teigė, kad Sprendimas pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas ne užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Pažymėjo, jog pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo pakeitimo, pateikė „Didaktik“ prašymą priimti pareiškėją į savanorius, kuriame nurodyta, kad organizacijos savanorystės programą remia Švedijos Karalystės ir Europos Sąjungos valstybės narių vyriausybės. Pareiškėja taip pat buvo pateikusi 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą, kuriame nurodytas patvirtinimas, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė tokio dokumento nebuvo išdavusi. Todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį.

Pažymėjo, kad aplinkybė, jog 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina, todėl šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus. Esamoje faktinėje situacijoje nėra svarbu, ar Lietuvos filialas naudosis organizacijos „Didaktik“ lėšomis ir turtu, šiuo atveju pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas, pagal kurį leidimas gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Taigi surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl Sprendime pateikta išvada dėl užsienietės nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoj a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2019 m. sausio 24 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėja, ketindama ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo valdybos savanorė, pateikė prašymą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Akmenės grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą (b. 1. 12-14, 27-29, 33-34, 44—52, 59, 66 - 70, 75-88, 89-90). Migracijos departamentas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams (b. 1. 105— 106). Migracijos grupė 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d.

Kilus įtarimams, Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai atvykę į ne pelno siekiančią organizaciją „Didaktik“ Lietuvos filialą, ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d. (b. 1. 8-10).

Pareiškėjos teigimu, Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu, neįvertinus kitų, turinčių reikšmės šiai bylai, aplinkybių, nes ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatuose nėra nustatyta, kad Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, tačiau ir kitos galimos gauti lėšos iš kitų šaltinių, todėl Lietuvos filialas savo veikloje nebūtinai turi naudotis organizacijos „Didaktik“ perduotomis lėšomis ar turtu. Mano, kad atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės, nėra pagrįsti įrodymais, o vadovautis Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštu Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, jog minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas, nebuvo pagrindo.

Migracijos departamentas, nesutikdamas su pareiškėjos teiginiais, paaiškino, kad 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas, be to, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį.

Teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, palaiko atsakovo poziciją, nes pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, <...> (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Įvertinus šių teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1—4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Bylos įrodymai patvirtina, kad leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d., pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais (kaip savanorių programų, remiamų Švedijos Karalystės Vyriausybės organizacijos „Didaktik“, dalyvei). Tačiau Migracijos departamentui kilo įtarimų dėl pareiškėjos atvykimo tikslo, todėl siekdamas nustatyti, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E., 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-20483 kreipėsi į Švedijos Vyriausybės Kultūros ministeriją (b. 1. 141-142). 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas (b. 1. 144-145). Todėl įvertinęs šią Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos informaciją, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Šis Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštas, gautas tiesiogiai iš šios įstaigos, o 2016 m. vasario 10 d. raštą pateikė pareiškėja, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. rašto turiniu. Byloje taip pat pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada, kuris tvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo (b. 1. 135—140).

Įvertinus Migracijos departamento nustatytas aplinkybes pažymėtina, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Minėta, kad siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, užsienietis turi įrodyti, kad jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Migracijos departamento surinktų įrodymų (Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštas Nr. Ku2017/01371/D, susirašinėjimo elektroniniu paštu su Švedijos ambasada medžiaga) kontekste teismas neturi pagrindo abejoti tiek Migracijos departamento, tiek Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjos su prašymu pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d.

dokumento netikrumo, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento nustatytas aplinkybes.

Teismas laiko, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Taigi Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatomis, pagrįstai panaikino pareiškėjai leidimą gyventi. Teismo vertinimu, Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D, todėl tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, ši aplinkybė šio dokumento tikrumo nepatvirtina.

Pareiškėja teigia, kad Lietuvos filialo lėšas sudaro ne tik organizacijos „Didaktik“ perduotos lėšos ir turtas, tačiau ir kitos galimos gauti lėšos iš kitų šaltinių, todėl Lietuvos filialas savo veikloje nebūtinai turi naudotis organizacijos „Didaktik“ perduotomis lėšomis ar turtu.

Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, nes Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai įtvirtinta, kad šiuo teisiniu pagrindu leidimas užsieniečiui laikinai gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Taigi kreipiantis dėl leidimo gyventi gavimo būtent šiuo teisiniu pagrindu užsienietis turi įrodyti ne tik aplinkybę, kad jis yra tam tikrų savanorių programų dalyvis, tačiau ir tai, kad jo, kaip savanorio vykdomas programas remia Europos Sąjungos valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas objektyviais įrodymais nustatė, kad organizacija „Didaktik“ ir jos organizuojamos visuomeninę naudą turinčios savanorių programos, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, todėl pareiškėjos argumentai dėl kitų gaunamų lėšų iš kitų šaltinių, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Pareiškėja nors ir pateikė įrodymus, kad ji yra Švedijos Karalystės Vyriausybės ne pelno organizacijos „Didaktik“ dalyvė, tačiau esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, pareiškėja neįrodė (pareiškėja jokiais įrodymais nepaneigė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. Ku2017/01371/D nurodytų aplinkybių).

Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne būti Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyve, nes byloje surinkta įrodymų visuma (Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštas Nr. Ku2017/01371/D, susirašinėjimo elektroniniu paštu su Švedijos ambasada medžiaga) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir savanoriavimu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje Nr. A-560-602/2016). Be to, pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėja, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, nustatantys, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, 12 punktas - jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, 14 punktas -jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina būti Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas laiko, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytas išvadas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAI) 3 str. 1 p.) - įstatymo viršenybės principas - inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAI 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAI 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAI 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-940(01010) paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos L. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRuta MiliuvienėHenrikas Sadauskas