- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-288/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- L. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo
L. B. nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Taikant 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
Iš nuteistojo L. B. nuspręsta išieškoti 442,78 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB ,,S“, įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku, laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 29 d. iki 2001 m. liepos 10 d. iš UAB ,,S“ kasos, neįformindamas kasos išlaidų orderių, paėmė 155 307,89 Lt ir tokiu būdu užimamų pareigų pagrindu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB ,,S“ priklausančius pinigus – 155307,89 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų pritaikymo skiriant bausmę ir dėl neteisingos bausmės paskyrimo. Teisme jis pripažino kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo gailėjosi. Pripažino, kad dirbdamas UAB ,,S“ direktoriumi ir kasininku, savo žinioje turėjo kasoje laikomus įmonės pinigus. Taip pat pripažino, kad 2001 m. liepos 10 d. tikrinant UAB ,,S“ kasą, paėmė savo naudai įmonės pinigus, kuriuos įsipareigojo grąžinti ir dėlto surašė rašytinį pasižadėjimą, kuris yra pridėtas prie bylos. Kad UAB ,,S“ kasoje trūksta pinigų dėl jo kaltės, jis iš karto pripažino dar 2001 m. liepos 10 d. ir nurodė galimą pinigų grąžinimo datą. Ketino pinigus grąžinti kuo greičiau, tačiau kita UAB ,,S“ akcininkė pradėjo bendrovės bankroto procedūrą. Jau 2001 m. gegužės 31 d. bendrovė buvo nemoki, tai patvirtina audito ataskaitos duomenys, be to, teisme tai pripažino kita bendrovės akcininkė. Dėl šios priežasties dar veikiant UAB ,,S“ pinigų grąžinti nespėjo. Šių aplinkybių teismas neįvertino jo naudai, taip pat neatsižvelgė į tai, kad vėliau, jau bylos tyrimo metu, jis atlygino žalą bendrovei ir dėl pinigų pasisavinimo jam jokių pretenzijų niekas nereiškia. Jis neneigia svetimo turto pasisavinimo fakto ir teismo nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių neginčija. Tačiau skirdamas jam bausmę teismas nepritaikė baudžiamųjų įstatymų, kuriuos taikyti buvo pagrindas. Nuosprendyje nurodyta, kad bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Šioje dalyje teismas neatsižvelgė į tai, kad iki nuosprendžio priėmimo žala jau buvo atlyginta, jam niekas daugiau nereiškia jokių turtinių reikalavimų ir pats teismas nusprendė iš jo išieškoti tik 442,78 Lt proceso išlaidų valstybei. Kaltės pripažinimas ir žalos atlyginimas visais atvejais laikomas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 str. 1 d. 2, 3 p. Teismas nepagrįstai šių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o tuo pačiu ir netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas dėl bausmės skyrimo. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad jo veiksmai ženkliai įtakojo įmonės bankrotą, tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Dar 2001 m. gegužės mėnesį UAB ,,S“ savo pagrindiniam kreditoriui – įmonei ,,T“ buvo įsiskolinusi 557000 Lt. Kad jau 2001 m. pavasarį įmonė buvo praskolinta, įmonė ,,T“, būdama pagrindiniu akcininku, žinojo. Todėl tai, kad 2001 m. liepos mėnesį iš UAB ,,S“ kasos jis paėmė 155307,89 Lt, šios įmonės bankroto įtakoti negalėjo. Be to, apie tai, kad 2001 m. gegužės 31 d. UAB ,,S“ jau buvo nemoki, konstatuota ir pačiame nuosprendyje, kuriame nurodyta, kad UAB ,,S“ veiklos tęstinumas pilnai priklausė nuo pagrindinio prekių tiekėjo ir akcininko įmonės ,,T“. Pripažinęs savo kaltę dėl svetimo jam patikėto turto pasisavinimo, tuo pačiu jis pripažįsta ir tai, kad veikė dėl savanaudiškų paskatų, tačiau, kaip jau buvo nurodęs, tikėjosi įmonei pinigus grąžinti, bet iš karto jam to nepavyko padaryti. Nuosprendyje teismas nurodė, kad jis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, serga sunkia liga ir augina du mažamečius vaikus. Šios aplinkybės irgi turėjo reikšmės skiriant bausmę. Tai, kad jis prisipažino kaltu, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, visiškai atlygino nusikaltimu padarytą žalą ir taip dalinai išpirko savo kaltę, be to, iki nuosprendžio nepadarė jokio kito nusikaltimo ir administracinio nusižengimo, rodo, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės. Todėl skirdamas bausmę teismas turėjo taikyti BK 62 str. nuostatas. Vadovaujantis BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi būti ne tik nubaustas, o turi būti nubaustas teisingai ir taip būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tuo tarpu teismui skiriant bausmę ir netaikant BK 62 str., šis principas nebuvo užtikrintas. Dėl šiame skunde jau nurodytų aplinkybių jam paskirta realaus laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir per griežta, o kadangi jis pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, žala yra atlyginta, teismas turėjo pagrindą taikyti BK 62 str. 1 d., 3 d. 3 p. nuostatas ir paskirti jam švelnesnės rūšies bausmę. Teismui šių baudžiamųjų įstatymų nepritaikius, priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Prašo nuosprendį pakeisti ir, taikant BK 62 str. 3 d. (skunde nurodyta BK 65 str. 3 d.), paskirti jam švelnesnės rūšies, negu numatyta BK 183 str. 2 d. sankcijoje, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje nuteistasis L. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo L. B. apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, teisingai įvertino visumą išnagrinėtų įrodymų ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistojo L. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 183 str. 2 d., teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai. Kad L. B. nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, patvirtina liudytojų parodymai, kasos patikrinimo aktas, valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas, audito išvados ir kiti UAB ,,S“ veiklos patikrinimo dokumentai, specialistų ir ekspertizių išvados bei kiti išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. L. B. kaltę patvirtina ir iš dalies kaltu prisipažinusio paties nuteistojo parodymai apie tai, kad jis tikrai paėmė kaltinime nurodytą pinigų sumą iš UAB ,,S“ kasos. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad šių aplinkybių nuteistasis L. B. neginčija, jis nesutinka tik su nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės, todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija bylą ir priimtą nuosprendį patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad skirdamas jam bausmę teismas nesilaikė BK 54 str. 2 d. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nesivadovavo BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nepagrįstai netaikė BK 62 str. nuostatų. Apeliantas prašo jam paskirti švelnesnės rūšies, negu numatyta BK 183 str. 2 d. sankcijoje, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taikant BK 62 str. 1 ir 3 dalių nuostatas (apeliaciniame skunde dėl techninės klaidos nurodomas ne BK 62, o 65 str.). Visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti, be to, kai kurie iš tų argumentų akivaizdžiai prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu nustatytoms bylos aplinkybėms.
Skirdamas nuteistajam L. B. bausmę pagal BK 183 str. 2 d. teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi, atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat nepažeidė ir jokių kitų bausmės skyrimo taisykles nustatančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Iš nuosprendžio matosi, kad jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis pripažino savo kaltę, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, visiškai atlygino nusikaltimu padarytą žalą, todėl teismas, jo nuomone, turėjo nustatyti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 punktuose. Dar nurodo, kad kaltės pripažinimas ir žalos atlyginimas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažįstami visais atvejais. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažįstamos ne visais, o būtent BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 punktuose numatytais atvejais. Kita vertus, nei nuteistojo prisipažinimas bei nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, nei savanoriškas padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas šioje byloje nenustatyti, o bylos duomenys tokius apelianto teiginius visiškai paneigia. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik esant vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Nei viena iš nurodytų aplinkybių šioje byloje nebuvo nustatyta. Nors apeliantas savo skunde kelis kartus nurodo, kad jis savo kaltę pripažino, iš bylos matosi, kad viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis pripažino tik patį pinigų paėmimo iš UAB ,,S“ kasos faktą, tuo tarpu šių pinigų pasisavinimo jis niekada nepripažino ir dėl to kaltu neprisipažįsta iki šiol. Iš bylos matosi, kad 2001 m. liepos 10 d. patikrinus UAB ,,S“ kasą, joje buvo rastas grynųjų pinigų trūkumas, o tą pačią dieną pagrindinei įmonės akcininkei J. B. parašytame paaiškinime L. B. nurodė, kad paėmė iš kasos 130 000 Lt ir juos išleido įmonės patalpų įrengimui, žadėjo imti paskolą ir įsiskolinimą grąžinti iki tų pačių metų rugsėjo 1 d. Dar vieną tokį pasižadėjimą jis parašė ir 2001 m. liepos 13 d. L. B. pinigų negrąžinus, po pinigų trūkumo nustatymo praėjus daugiau negu pusantrų metų laiko, 2003 m. vasario 21 d. buvo iškelta baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 275 str. 3 d. Ir savo paaiškinimuose policijai dar iki baudžiamosios bylos iškėlimo, ir jau vėliau apklausiamas įtariamuoju L. B. ir toliau pripažino patį pinigų iš kasos paėmimo faktą, tačiau nurodė jau kitokias tų pinigų panaudojimo aplinkybes. Jis parodė, kad 2001 m. jam paskambino asmuo iš Maskvoje registruotos įmonės ,,Orion“ ir pareiškė apie norą pirkti ,,Bosch“ firmos elektrinius įrankius. Netrukus po to jam paskambino ir UAB ,,Augis ir partneriai“ direktorius A. Ž. , kuris pasiūlė gera kaina pirkti didelį kiekį ,,Bosch“ firmos gamybos elektrinių perforatorių. Su A. Ž. jis sudarė sutartį dėl šių įrankių pirkimo ir paėmęs iš UAB ,,S“ kasos 154000 Lt grynųjų pinigų, sumokėjo juos A. Ž. . Tačiau šis jokių prekių nepateikė, o pinigų irgi nesugrąžino. Vėlesnių apklausų metu L. B. jau parodė, kad asmens, prisistačiusio A. Ž. , jau neatsimena ir jo apibūdinti negali, atsisakė dalyvauti su A. Ž. akistatoje, o ikiteisminio tyrimo pabaigoje iš viso atsisakė duoti bet kokius parodymus. Teisminio nagrinėjimo metu L. B. vėl parodė apie tai, kad už UAB ,,S“ pinigus ketino pirkti įrankius, sumokėjo 154 000 Lt grynųjų pinigų, tačiau buvo apgautas, nes negavo nei prekių, nei sumokėtų pinigų. Kur galėjo išleisti kitą dalį kasoje trūkstamų pinigų, negalėjo paaiškinti. Nors teisme L. B. iš dalies prisipažino kaltu, jis parodė, kad nors ir pasielgė neatsakingai, tačiau pinigų nepasisavino ir jų savo reikmėms nepanaudojo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo jokių naujų aplinkybių, o kaltės pripažinimu ir toliau vadina tik patį pinigų iš UAB ,,S“ kasos paėmimo fakto pripažinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimu padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką laikomas esminių nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, laikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Tačiau pagal galiojančią teismų praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tais atvejais, kai kaltininkas aiškindamas apie įvykį neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų. Ši aplinkybė nepripažįstama ir tada, jei nustatomas tik pats prisipažinimas, bet nenustatoma, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Šioje byloje nustatyta, kad L. B. buvo ir UAB ,,S“ direktoriumi, ir kasininku, tik jis vienintelis turėjo galimybę paimti iš jo darbo kabinete esančio seifo ten saugomus įmonės pinigus. Todėl nustačius tų pinigų trūkumą, tapo akivaizdu, kad jis negalėjo atsirasti be nuteistojo žinios. Kad pinigus iš seifo paėmė, nuteistasis pripažįsta, tačiau dėl išdėstytų aplinkybių šis prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku, nes jis aiškiai buvo nulemtas kitų surinktų įrodymų. Tuo tarpu kitas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nuteistasis kategoriškai neigė ir jų iki šiol nepripažįsta. BK 183 str. numatytas turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Būtent šią, t. y. esminę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybę, nuteistasis L. B. neigė ir tebeneigia, o jo kaltę teismas pagrindė tik kitais įrodymais, paneigusiais nuteistojo versiją apie sutarties dėl įrankių pirkimo sudarymą bei pinigų sumokėjimą nuteistojo nurodomam asmeniui. Iš nuosprendžio matosi, kad jo didžiąją dalį kaip tik ir užima įrodymų, paneigiančių nuteistojo versijas, analizė. Nuteistojo L. B. parodymai buvo atmesti, nes juos paneigė ne tik liudytojo A. Ž. parodymai, tačiau ir ekspertizių bei specialistų išvados, kuriomis buvo nustatyta, kad L. B. pateiktoje pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė ne L. B. nurodomas A. Ž. , o kitas asmuo, taigi buvo nustatyta, kad ši sutartis buvo suklastota. Nuosprendyje teismas išdėstė išsamius įrodymų vertinimo motyvus, atmetė L. B. parodymus ir padarė išvadą, kad UAB ,,S“ pinigus nuteistasis neteisėtai pavertė savo turtu. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad duodamas parodymus nuteistasis melavo, išsisukinėjo, siekdamas išvengti atsakomybės bandė klaidinti teismą ir tai patvirtina, kad jis nei kiek nesigaili nusikaltęs. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad L. B. , neigdamas esmines turto pasisavinimo aplinkybes, kaltu padaręs šį nusikaltimą neprisipažino, dėl to nuoširdžiai nesigaili, taip pat šios nusikalstamos veikos nepadėjo išaiškinti. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Nors civilinis ieškinys šioje byloje nepareikštas, apelianto argumentai apie tai, kad jis tariamai atlygino visą nusikaltimu padarytą žalą, taip pat yra nepagrįsti. Patys skunde dėstomi apelianto argumentai yra prieštaringi, nes jis pats nenurodo, kad tikrai atlygino UAB ,,S“ padarytą turtinę žalą ir grąžino visus pasisavintus pinigus. Apelianto teiginiai apie tai, kad jis žalos atlyginti tiesiog nespėjo, nes UAB ,,S“ buvo paskelbtas bankrotas, irgi nepagrįsti, nes pasisavintos visos pinigų sumos jis negrąžino iki šiol nei pačiai UAB ,,S“, nei nuteistojo skolos išieškojimo teisę vėliau perėmusiems kitiems asmenims. Nors L. B. atlyginti padarytą turtinę žalą raštu įsipareigojo iš karto nustačius pinigų trūkumą, iš bylos matosi, kad jis šios žalos neatlygino. Tai, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamas joks civilinis ieškinys, paaiškinama ta aplinkybe, kad dėl nuteistojo pasisavintos pinigų sumos išieškojimo jau yra priimtas kitas teismo sprendimas. Iš bylos matosi, kad dar 2003 m. liepos 22 d. Klaipėdos apygardos teismo įsakymu pagal kreditorės UAB ,,S“ pareiškimą iš L. B. jau buvo nutarta išieškoti 155307,89 Lt skolos ir 5 procentus metinių palūkanų. Taip pat pažymėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartimi dar buvo atmestas ir L. B. skundas dėl tos pačios skolos išieškojimo pagal teismo išduotą vykdomąjį dokumentą. Tai paneigia apelianto argumentus ne tik dėl visos turtinės žalos atlyginimo, bet ir jo argumentus apie jo tariamus bandymus tą žalą atlyginti kuo greičiau. Iš bylos matosi, kad Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB ,,S“ buvo iškelta bankroto byla, o šios įmonės administratoriumi paskirta UAB ,,T“. Po bankroto bylos iškėlimo skolos išieškotojai kelis kartus buvo keičiami, pagal 2004 m. gruodžio 23 d. reikalavimo perleidimo pagal teismo įsakymą sutartį paskutiniu išieškotoju tapo S. K. . Byloje yra jos 2005 m. rugsėjo 2 d. raštas, kuriame S. K. nurodo, jog L. B. su ja pilnai atsiskaitė ir ji atsisako pretenzijų į L. B. turtą ir pinigines lėšas. Vis dėlto ir tai nepatvirtina, kad nuteistasis nusikaltimu padarytą turtinę žalą tikrai atlygino. Byloje nėra jokių pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, be to, tokį žalos atlyginimą faktiškai paneigė pats nuteistasis. Teisminio nagrinėjimo metu L. B. iš pradžių parodė, kad S. K. skolos išieškojimo teisę perpirko, su ja jis atsiskaitė, tačiau konkrečią jai sumokėtą pinigų sumą nurodyti atsisakė. Vis dėlto teisminio nagrinėjimo pabaigoje nuteistasis jau parodė, kad sumokėjo S. K. apie 50 000 Lt, o už kiek ji įsigijo skolos išieškojimo teisę iš kitų asmenų, jis nežino. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad žalos atlyginimas visais atvejais pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra nepagrįstas. Jau pačiame BK 59 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad ši aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą savo noru. Be to, teismų praktikoje ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savo noru pats arba jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą nusikalstamos veikos padarytą žalą ir visiškai pašalina turtinius nusikalstamos veikos padarinius atkurdami prieš nusikalstamos veikos padarymą buvusią padėtį. Jau aptartos šios bylos aplinkybės patvirtina, kad visos nusikaltimu padarytos turtinės žalos nuteistasis L. B. neatlygino ir nepašalino, net ir tikint vien tik jo parodymais, jis atlygino tik mažesniąją padarytos žalos dalį. Be to, ta aplinkybė, kad pasisavintų pinigų suma dar 2003 m. buvo iš nuteistojo priteista teismo sprendimu, kurį apeliantas netgi bandė ginčyti, patvirtina ir tai, kad pats atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nuteistasis neketino ir to nedarė savo noru. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p., irgi nėra pagrindo. Jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra.
Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Nuosprendyje ypač išsamiai išdėstytos aplinkybės, parodančios padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad L. B. pasisavinto svetimo turto vertė net keletą kartų didesnė už BK 190 str. numatytą didelės turto vertės minimalią ribą, viršijančią 250 MGL dydžio sumą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pasisavinęs didelės vertės svetimą turtą L. B. ženkliai įtakojo bendrovės, kuriai jis pats vadovavo, bankrotą. Apeliaciniame skunde nuteistasis su šia išvada nesutinka ir nurodo, kad UAB ,,S“ dar 2001 m. gegužės mėn. pagrindiniam kreditoriui įmonei ,,T“ buvo skolinga 557 000 Lt, taigi įmonė jau buvo praskolinta ir jo pasisavinti pinigai įmonės bankroto negalėjo įtakoti. Apeliantas nurodo, kad tai patvirtina ir nuosprendyje paties teismo padaryta išvada apie tai, kad UAB ,,S“ veiklos tęstinumas pilnai priklausė nuo pagrindinio prekių tiekėjo ir akcininko įmonės ,,T“. Šie apelianto argumentai irgi yra nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui ta aplinkybė, ar turto pasisavinimas įtakojo įmonės bankrotą, jokios reikšmės neturi. Kita vertus, net ir turinčiai kitų įsiskolinimų įmonei daugiau negu 155000 Lt pasisavinimas jos vėlesnei veiklai negalėjo neturėti reikšmės, tai tik dar labiau padidino jos nemokumą, todėl teismo išvada, kad L. B. nusikalstama veika ženkliai įtakojo įmonės bankrotą, taip pat yra pagrįsta. Apelianto nurodoma paties teismo išvada apie UAB ,,S“ nemokumą dar 2001 m. gegužės mėn. yra grindžiama UAB ,,S“ audito rezultatais. Pažymėtina, kad šio audito metu buvo nustatyti ne tik įmonės kreditoriniai įsiskolinimai pagrindiniam tiekėjui firmai ,,T“, tačiau ir įmonės vadovo L. B. kiti neteisėti veiksmai dar iki pasisavinant įmonės pinigus. Audito išvadose nurodoma apie tai, kad L. B. , būdamas patalpų bendrasavininkiu, sudarė sutartį dėl tų patalpų nuomos UAB ,,S“ pats atstovaudamas šiai įmonei. UAB ,,S“, atstovaujama L. B. , investavo pinigus į patalpų įrengimą tuo faktiškai finansuojant turto kūrimą privačiam savininkui, t. y. pačiam L. B. . To paties pastato kitoje dalyje buvo įrengtas taip pat direktoriaus gyvenamasis butas, tačiau buvo nustatyta, kad visos komunalinių paslaugų, pastato draudimo ir apsaugos išlaidos buvo apmokamos iš įmonės lėšų ir įskaitomos į jos sąnaudas. Įmonės reprezentacinės išlaidos buvo neadekvačios uždirbamoms pajamoms, į šias išlaidas L. B. įtraukdavo netgi savo asmenines išlaidas dantų pastai, šampūnui ir kt. Visos šios aplinkybės rodo, kad prastai jo paties vadovaujamos įmonės ūkinės-finansinės būklei įtakos turėjo ir kiti, ankstesni neteisėti L. B. veiksmai. Remdamasis šio audito išvadomis bei kitais bylos duomenimis, teismas dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nebuvo suinteresuotas vadovaujamos bendrovės veikla, o grobstydamas bendrovės turtą pirmenybę teikė savo asmeniniams interesams, siekdamas pasipelnyti bet kokiu, net ir baudžiamojo įstatymo draudžiamu būdu. Tos pačios jau aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą apie tai, kad ir kaltinime nurodytus įmonės pinigus nuteistasis pasisavino ne atsitiktinai ir ne dėl kokių nors netikėtai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, o ši jo padaryta nusikalstama veika buvo visų kitų jo neteisėtų veiksmų tęsinys. Šios aplinkybės parodo ir padidintą padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, ir neigiamai apibūdina paties kaltininko asmenybę. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas atsižvelgė ne tik į šias aplinkybes, bet ir į kitus nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis. Buvo atsižvelgta į tai, kad L. B. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi šeimą, augina du nepilnamečius vaikus, be to, turi gydymo įstaigų išduotais dokumentais patvirtintų rimtų sveikatos problemų. Apie tas pačias aplinkybes nuteistasis nurodo savo apeliaciniame skunde, tačiau jo argumentai dėl to, kad į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė skiriant bausmę, yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad į visas teigiamai apibūdinančias nuteistojo asmenybę aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistasis turi nepilnamečių vaikų, turi sveikatos problemų, jau buvo atsižvelgta, ir kaip tik dėl šių aplinkybių teismas nusprendė paskirti bausmę, ženkliai švelnesnę už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Ta aplinkybė, kad apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje buvo priimtas po nusikalstamos veikos padarymo praėjus net keleto metų laikotarpiui, kolegijos nuomone, didelės ar net lemiamos reikšmės konkrečios bausmės paskyrimui irgi neturi, nes tai įvyko ne dėl nuo ikiteisminio tyrimo ir ne nuo teismo priklausančių priežasčių. Ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla nebuvo iškelta iš karto po kasos pinigų trūkumo nustatymo, paaiškinama paties nuteistojo pirminiais aiškinimais apie visai kitokias pinigų panaudojimo aplinkybes, jo rašytiniais pasižadėjimais pinigus grąžinti, o taip pat civilinio proceso tvarka pradėta įmonės bankroto procedūra. Ikiteisminis tyrimas irgi užtruko tikrinant paties L. B. versijas: buvo nustatinėjami ir apklausiami jo nurodomi asmenys, skiriamos ir atliekamos įtariamojo pateiktų dokumentų techninės ekspertizės ir kt. Tai reiškia, kad dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo L. B. , kaip įtariamojo asmens, teisės nebuvo pažeistos. Taip pat pažymėtina, kad nors L. B. nusikalstama veika jos padarymo metu atitiko tuo metu galiojusio 1961 m. BK 275 str. 3 d. numatyto nusikaltimo (turto pasisavinimo stambiu mastu) sudėtį, teismas, vadovaudamasis BK 3 str. 2 d. nuostatomis, jo veiką kvalifikavo pagal švelnesnę bausmę numatančio naujojo 2000 m. BK 183 str. 2 d., nuteistajam paskirta bausmė taip pat buvo sumažinta taikant po nusikalstamos veikos padarymo priimtą Amnestijos įstatymą.
Dėl to, kas jau buvo išdėstyta šioje nutartyje, daroma išvada, kad teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, jas įvertino tinkamai ir BK 54 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė. Aptartos aplinkybės paneigia ir kitus apelianto argumentus dėl galimybės nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies normų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė gali būti skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyje arba BK 54 str. 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Tokių pagrindų skiriant bausmę L. B. nebuvo nustatyta. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimui buvo BK 62 str. 1 d. numatytos aplinkybės, šie jo argumentai yra nepagrįsti. BK 62 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminio tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą žalą. Šioje nutartyje jau buvo aptarti ir atmesti apelianto argumentai dėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis esminių turto pasisavinimo aplinkybių nepripažino, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai nesigaili, be to jis pats savo noru apie padarytą nusikalstamą veiką nepranešė ir ją išaiškinti nepadėjo. Nenustačius šių aplinkybių, taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas teismas neturėjo pagrindo. BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad teismas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kai yra nustatyta dar bent viena BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose nurodyta aplinkybė. Apie tai, kad L. B. nusikaltimu padarytos žalos neatlygino savo noru, šioje nutartyje jau buvo nurodyta. Tačiau net ir sutinkant su apelianto argumentais dėl tos žalos atlyginimo bei tikint jo paties parodymais, kad jis sumokėjo apie 50 000 Lt skolos išieškojimo teisę perėmusiam asmeniui, jokios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos, todėl jau vien dėl šios priežasties taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatas irgi nebuvo pagrindo. BK 54 str. 3 d. dar yra nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, negu numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, gali būti skiriama tik tokiais atvejais, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytas bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitomis bylos aplinkybėmis. Teismas tokiu atveju nuosprendyje turi nurodyti tokias išimtines aplinkybes. L. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo aptartos, tačiau jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių ir pačią padarytą nusikalstamą veiką, ir kaltininko asmenybę, nustatyta nebuvo. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių savo skunde nenurodo ir pats apeliantas. Todėl skirti jam bausmę, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis irgi nebuvo ir nėra pagrindo. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismas, skirdamas L. B. bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, jokių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų nepažeidė, o skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nebuvo įstatymų numatytų pagrindų, be to, įvertinus jau aptartas bylos aplinkybes, tam nebuvo ir jokių konkrečių priežasčių.
Apelianto argumentai apie tai, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju prieštarautų BK 41 str. numatytai bausmės paskirčiai, irgi yra nepagrįsti. Bausmės paskirtys yra nurodytos BK 41 str. 2 d., šios straipsnio dalies 5 punkte nurodyta, kad viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tačiau šio principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Bausmė yra teisinga, bei ją skiriant įvertinami ne tik kaltininko, bet ir nukentėjusiojo ar kitų asmenų, patyrusių žalos dėl padarytos nusikalstamos veikos, interesai. Pernelyg švelnios, veikos pavojingumo, jos padarinių ir kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė irgi pažeidžia humaniškumo principą, todėl aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas irgi prieštarautų to paties teisingumo principo reikalavimams. Apie tai, kad paskirti L. B. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nebuvo BK 62 str. 1, 2 d. ir BK 54 str. 3 d. numatytų pagrindų, jau buvo nurodyta. Tuo tarpu tokios bausmės paskyrimas ir nesant įstatymo numatytų pagrindų, ir nenustačius jokių tam būtinų išimtinių bylos aplinkybių, prieštarautų ne tik BK 54 str. numatytiems bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, bet ir pačiai BK 41 str. numatytai bausmės paskirčiai.
Už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą L. B. baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose paskirta laisvės atėmimo bausmė taip pat yra teisinga ir negali būti laikoma per griežta. BK 183 str. 2 d. sankcija numato vienintelės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų, sankcijos vidurkis viršija 5 metus laisvės atėmimo. Nors ir nenustatęs jokių L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgęs į visas kaltininko asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, taip pat į nuteistojo šeimyninę padėtį, jo sveikatos būklę, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, teismas paskyrė nuteistajam bausmę, kuri ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį ir artimesnė jos žemutinei ribai. Įvertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad L. B. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.