- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-08
- Bylos Nr.
- 2-654
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Kemira GrowHow“
- Kategorijos
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 27 d. nutarties žyminio mokesčio klausimu, civilinėje byloje Nr.2-1731³⁴/2005 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Kemira GrowHow“, tretieji asmenys antstolis Arūnas Balčiūnas, kooperatinė bendrovė ,,Daržovių centras“, akcinė bendrovė Vilniaus bankas, dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Kemira GrowHow“ dėl 809 293 Lt nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Ieškovas dėl tokio teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Taip pat prašė dėl sunkios materialinės padėties iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Nurodė, kad negali sumokėti šio mokesčio, nes jo vienintelis pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkis, bet dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ūkis buvo sunaikintas. Be to, turtinė jo padėtis sunki dar ir todėl, kad turtas bei sąskaitos bankuose yra areštuotos, o žmona studentė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2005 m. spalio 27 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino iš dalies, tai yra atleido nuo pusės žyminio mokesčio sumokėjimo bei įpareigojo iki 2005 m. lapkričio 10 d. sumokėti 6046, 47 Lt minėto mokesčio. Nurodė, jog ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi buvo atleistas nuo pusės žyminio mokesčio sumokėjimo už paduodamą ieškinį. Teismas konstatavo, jog toks sprendimas buvo priimtas įvertinus ieškovo turtinę padėtį, ieškovas yra darbingo amžiaus, gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, o kitų įrodymų apie pablogėjusią turtinę padėtį nepateikė.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo šią teismo nutartį pakeisti ir už apeliacinį skundą nustatyti vieno tūkstančio litų dydžio žyminį mokestį. Nurodo, kad šiuo metu jis neturi jokių pajamų, kurios leistų įmokėti teismo nurodytą sumą. Teigė, jog pragyveno iš savo ūkio, tačiau dėl atsakovo kaltės šis vienintelis jo pragyvenimo šaltinis buvo sunaikintas, todėl šiuo metu jis pajėgia tik prasimaitinti iš nukasamų savo užaugintų daržovių, o žaibiškai keisti verslo bei gauti pelno nėra galimybių, nes neturi pradinio kapitalo. Be to, nurodė, jog negalėjo sumokėti viso žyminio mokesčio ir už ieškinį, o sumokėtus pinigus skolinosi. Šią aplinkybę apeliantas grinė pridėdamas 2005 m. balandžio 25 d. paskolos lapelio kopiją. Apelianto nuomone, skundžiama teismo nutartis atėmė iš jo galimybę ginti pažeistas teises.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas nepateikė jokių naujų įrodymų apie savo pablogėjusią turtinę padėti, ir pagrįstai rėmėsi minėta teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi. Taip pat nurodė, kad teiginiai apie apelianto nemokumą neatitinka tikrovės, nes 2005 m. birželio 20 d. Vilniaus apygardos teisme šioje civilinėje byloje įvyko parengiamasis teismo posėdis, kurio metu apeliantas pripažino, jog 2005 metais jis iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos gavo 170 tūkst. Lt tiesioginę išmoką už 2004 metus. Be to, apelianto pasirašytos pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. bei nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad jis turėjo dar 193 776 Lt pajamų.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Žyminis mokestis - tai įstatymo nustatyta suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Tokio mokesčio nustatymu įstatymų leidėjas siekia kelių viešajam interesui svarbių tikslų: tai netiesiogiai užkerta kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengia tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, taip šalys skatinamos ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos CPK ir taip visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, užtikrinamos vienodos galimybės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Dėl šio, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad teismo atsisakymas atleisti jį nuo didesnės dalies žyminio mokesčio sumokėjimo užkerta jam kelią ginti pažeistas teises. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši įtvirtinta teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų ir yra anksčiau paminėto žyminio mokesčio sumokėjimas. Taigi reikalavimas sumokėti įstatymuose įtvirtinto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią ginti pažeistas teises.
Kaip žinoma, pagal CPK 83 straipsnio trečiąją dalį, motyvuotu ir pagrįstu asmens prašymu, teismas turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Šios nuostatos tikslas - užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Pažymėtina, jog tai yra ne teismo pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, jei laiko, kad esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam. Sprendžiant dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą turi būti vertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu, todėl pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, tai yra reikalingumą atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).
Bylos medžiagoje nustatyta, kad D. K. ieškiniu reikalavo priteisti 809 293 Lt nuostolių atlyginimo ir už ieškinį turėjo sumokėti 12 092, 93 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), tačiau sumokėjo vieną tūkstantį litų ir, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise, prašė teismo atleisti jį nuo kitos dalies minėto mokesčio sumokėjimo. Apeliantas nurodė, kad jo turtinė padėtis yra sunki, nes dėl atsakovo kaltės sunaikintas jo vienintelis pragyvenimo šaltinis – ūkis, turtas bei banko sąskaitos areštuotos, žmona studentė ir šiems teiginiams pagrįsti pateikė pažymą, patvirtinančią, jog jo žmona yra studentė, nuostolių paskaičiavimo lenteles, turto arešto aktų nuorašus ir kt. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi apelianto prašymą patenkino, atleido jį nuo pusės šio mokesčio sumokėjimo ir įpareigojo jį sumokėti trūkstamus 5 046, 47 Lt minėto mokesčio. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui deklaracijų apie turimą turtą, gaunamas ar gautas pajamas, kitų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti tikslią jo turtinę padėtį (b. l. 41). Ieškovas šią teismo nustatytą mokesčio dalį sumokėjo.
Kaip minėta, ieškinys buvo atmestas, todėl už apeliacinį skundą būtina sumokėti 12 092, 93 Lt žyminį mokestį. Kaip ir paduodant ieškinį, ieškovas prašė teismo atleisti jį nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo. Pažymėtina, kad CPK įtvirtinti šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai bei 178 straipsnio nuostatos įpareigoja šalis įrodymais pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad prašymas grindžiamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis kaip ir paduodant ieškinį, jos nurodomos ir atskirajame skunde: apeliantas teigia, kad neturi jokių pajamų, pragyveno iš savo ūkio, kuris dėl atsakovo kaltės buvo sunaikintas, kad žmona studentė, o turtas areštuotas.
Civiliniame procese taikomi proporcingumo, teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principai reikalauja, kad teismai panašias situacijas vertintų panašiai. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus pagal CPK 176 – 182 straipsniuose suformuluotas taisykles ir konstatavęs, kad apeliantas neįrodė, jog jo turtinė padėtis, kuri buvo konstatuota paduodant ieškinį, yra pablogėjusi, teisingai nusprendė, kad nėra pagrindo šį prašymą išspręsti kitaip, nei tai buvo padaryta priimant ieškinį. Teisėjų kolegijos nuomone, su atskiruoju skundu apelianto pateikta ,,naminės“ skolos sutarties kopija, iš kurios seka, kad apeliantas skolinosi 5 tūkst. Lt, negali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis apelianto turtinės padėties pablogėjimą (CPK 185 str.).
Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad jo turimomis žiniomis apeliantas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos šiais metais gavo 170 tūkst. Lt tiesioginę išmoką už 2004 metus, o pagal pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas jis turėjo 193 776 Lt pajamų. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo teiginius, nors, kaip minėta, teismas, spręsdamas klausimą dėl žyminio mokesčio už paduotą ieškinį, buvo nurodęs, kokius įrodymus, patvirtinančius turtinę padėtį, ieškovas galėtų pateikti. Tarp kitų įrodymų buvo paminėtos ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos.
Dėl paminėto, teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, remiantis apelianto atskirajame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl šį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.