Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2014-09-19 · Civilinė byla Nr. 2A-1153/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-19
Bylos Nr.
2A-1153/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01681-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Atsakovas
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
A. L.
Kategorijos
  • 94.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1153/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-01681-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 94.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-731-781/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl procedūrinio sprendimo panaikinimo; trečiasis asmuo – A. L..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. R2-2119 (toliau – Sprendimas) dėl atsisakymo priimti skundą; 2) perduoti ieškovo 2013 m. gegužės 23 d. prašymą Nr. 013-01-15020R išspręsti ginčą su vartotoja A. L. (toliau – Prašymas) nagrinėti Komisijai, t. y. įpareigoti priimti nagrinėti ieškovo Prašymą išankstine skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ieškinys pareikštas pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalį.

Ieškovas nurodė, kad 2013 m. gegužės 23 d. su Prašymu kreipėsi į Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija). Inspekcija 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 2R-1571 ieškovo Prašymą perdavė pagal kompetenciją nagrinėti Komisijai, kuri 2013 m. liepos 15 d. priimtu Sprendimu atsisakė nagrinėti Prašymą ir persiuntė jį atgal Inspekcijai. Ieškovo nuomone, abi institucijos (Inspekcija ir Komisija) turėtų nagrinėti Prašymą ir pagal kompetenciją išspręsti tarp ieškovo ir vartotojos A. L. (trečiojo asmens) kilusį ginčą dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją, šilumos kiekio skirstymo ir mokesčių paskaičiavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovas tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį pastatui (duomenys neskelbtini). Vieno iš pastato butų savininkė yra A. L.. Ieškovas buvo kreipęsis į teismą dėl 3 350,80 Lt skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo iš A. L.. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu konstatuota, kad ieškovas nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. nepagrįstai taikė A. L. vandens suvartojimo normatyvą 6 gyventojams ir priskaičiavo jai 2 847,12 mokesčių už karštą vandenį. Atsižvelgdamas į teismo sprendimą ieškovas minėtu laikotarpiu atliktą mokesčių už karštą vandenį paskaičiavimą pagal normatyvą anuliavo ir atliko mokesčių perskaičiavimą pagal A. L. bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis. Šių mokesčių perskaičiavimas (- 1 359,53 Lt) atliktas 2012 m. spalio mėn. ir nurodytas sąskaitoje Nr. G210/74623. Ieškovo teigimu, A. L. netinkamai vykdė savo prievolę atsiskaityti su ieškovu, todėl už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį susidarė 6 265,49 Lt skola.

Šalies argumentai

Ieškovas nesutinka su Komisijos Sprendime nurodytu motyvu, kad tarp šalių kilęs ginčas nėra susijęs su kainų ir tarifų taikymo teisingumu, taip pat šilumos paskirstymu daugiabučiame name. Vienas iš ieškovo Prašymo reikalavimų buvo pripažinti, kad jo atliktas 6 265,49 Lt mokesčių apskaičiavimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Prašyme ieškovas paaiškino dėl mokesčių perskaičiavimo, vertinant skaitiklio rodmenis, o, ieškovo nuomone, šilumos kiekio skirstymas ir iš to sekantis mokesčių apskaičiavimas yra Komisijoje nagrinėjamų skundų ir ginčų objektas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi ieškinį patenkino iš dalies – panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. R2-2119 dalį dėl pripažinimo, kad ieškovo atliktas 6 265,49 Lt mokesčių apskaičiavimas už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. trečiajam asmeniui A. L. patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, 130,86 Lt materialiųjų palūkanų apskaičiavimas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas, ir įpareigojo Komisiją ginčą šiuo klausimu išnagrinėti privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo, ar Komisija turėjo nagrinėti ieškovo Prašymą dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją. Komisijos, atsisakiusios nagrinėti ieškovo Prašymą, teigimu, ginčas tarp ieškovo ir trečiojo asmens kilo dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už ją, todėl jis nėra susijęs su kainų ir tarifų taikymo teisingumu, taip pat su šilumos paskirstymu daugiabučiame name. Komisija pabrėžė, kad ji nėra įgaliota nagrinėti skundus ar ginčus dėl vartotojų veiksmų ar neveikimo. Teismas nurodė, kad pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų nustatymo. Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti valstybinę energetikos priežiūrą (Energetikos įstatymo 8 str. 1 d.); Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje, kurioje reglamentuotos Komisijos funkcijos, bei Komisijos nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747) 10.1–10.41 punktuose, detalizuojančiuose Komisijos vykdomas funkcijas, nustatyta, kad Komisija, be kita ko, vykdo valstybės reguliuojamų kainų ir kainų viršutinių ribų nustatymą bei kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai. Iš pateikto ieškovo Prašymo teismas nustatė, kad ieškovas Komisijos prašė pripažinti, jog trečiasis asmuo pažeidė teisės aktuose numatytą pareigą deklaruoti kas mėnesį suvartoto karšto vandens kiekį bei atsiskaityti sąskaitose numatyta tvarka ir terminais; pripažinti, kad ieškovo atliktas 6 265, 49 Lt mokesčių apskaičiavimas už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. trečiajam asmeniui patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, 130,86 Lt materialiųjų palūkanų apskaičiavimas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas; taip pat įpareigoti trečiąjį asmenį nedelsiant atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad ieškovas prašo ne tik konstatuoti trečiojo asmens pareigų nevykdymą ir įpareigoti jį atsiskaityti su ieškovu, bet ir kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą ir teisėtumą, t. y. siekia įsitikinti, ar skaičiuodamas trečiojo asmens įsiskolinimą tinkamai taikė įstatymus ir poįstatyminius aktus, reglamentuojančius šilumos energijos tiekimą vartotojui ir atsiskaitymą už ją. Teismas, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimu, pagal kurį Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energetikos įmonei skolą ar ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013), padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo Prašymo dalį dėl pripažinimo, jog trečiasis asmuo pažeidė teisės aktuose numatytą pareigą deklaruoti kas mėnesį suvartoto karšto vandens kiekį bei atsiskaityti sąskaitose numatyta tvarka ir terminais, ir dėl trečiojo asmens įpareigojimo atsiskaityti su ieškovu. Tačiau teismas nesutiko su Komisija, kad jos kompetencijai nepriklauso nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl mokesčių apskaičiavimo teisingumo. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad ieškovas nepagrįstai taikė trečiajam asmeniui vandens suvartojimo normatyvą, todėl ieškovas buvo priverstas anuliuoti atliktą mokesčių už karštą vandenį paskaičiavimą pagal normatyvą ir atlikti mokesčių perskaičiavimą pagal trečiojo asmens bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis. Kad ieškovo kreipimosi į teismą dėl skolos iš trečiojo asmens priteisimo atveju ieškovas galėtų gintis nuo argumentų dėl naujojo įsiskolinimo neteisingo paskaičiavimo, jo galbūt neteisėtų veiksmų vedant suvartojamos šilumos energijos apskaitą ir pan., ieškovas kreipėsi į Komisiją su prašymu peržiūrėti ir patikrinti atlikto apskaičiavimo pagrįstumą. Tokiu būdu byloje ginčas kilo ne tik dėl skolos priteisimo, bet ir ieškovo veiksmų teisėtumo skaičiuojant mokestį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad Komisija pagal savo kompetenciją turi nagrinėti ieškovo Prašymo dalį dėl pripažinimo, jog ieškovo atliktas 6 265,49 Lt mokesčių apskaičiavimas už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. trečiajam asmeniui patiektą šilimos energiją ir karštą vandenį, 130,86 Lt materialiųjų palūkanų apskaičiavimas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Komisija įpareigota išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėti ieškovo Prašymą patikrinti, kad ieškovo atliktas mokesčių apskaičiavimas trečiajam asmeniui už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas, ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Energetikos įstatymo ir Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2011 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. O3-75 (toliau – Aprašas), nuostatos patvirtina, kad Komisija nagrinėja skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo, o ne dėl vartotojų pareigų, kylančių iš šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių, nevykdymo. Energetikos įmonė į Komisiją gali kreiptis tik dėl kitų asmenų, vykdančių energetinę veiklą, veiklos ar neveikimo.

2. Teismas, panaikindamas dalį Komisijos Sprendimo, nepateikė jokių aiškių tokio sprendimo priėmimo motyvų. Teismo teigimu, ieškovas Prašyme Komisijai prašė pripažinti, kad jo atlikti mokesčių apskaičiavimai už šilumos energiją ir karštą vandenį yra teisingi ir pagrįsti. Apeliantas pažymi, kad Komisijoje išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka yra nagrinėjami vartotojų ir energetikos įmonių skundai ir ginčai. Pagal Aprašo 8.7 punktą skundas yra rašytinis vartotojo kreipimasis į Komisiją, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti bei išspręsti vartojimo ginčą. Pagal Aprašo 8.8 punktą vartojimo ginčas yra vartotojo ir skundžiamos įmonės konfliktas, kylantis iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, kuris grindžiamas pažeistais vartotojo interesais. Taigi vienas iš esminių ginčo požymių yra dvi ginčo šalys, tarp kurių kilo konfliktas. Todėl ieškovo prašymas patikrinti atliktų skaičiavimų teisingumą ir pagrįstumą neatitinka minėto požymio, nes yra tik viena šalis, kuri prašo patikrinti ir patvirtinti savo atliktų veiksmų teisingumą. Komisijai teikiant skundą, jame turi būti nurodytos pažeistos vartotojo teisės ir prašoma jas apginti. Minėtose sąvokose nėra kalbama apie pažeistus energetikos įmonės interesus. Ieškovo Prašymo dalis, kuria prašoma pripažinti, kad jo atlikti mokesčių apskaičiavimai už šilumos energiją ir karštą vandenį yra teisingai ir pagrįsti, negali būti vertinama kaip vartojimo ginčas Energetikos įstatymo ir Aprašo prasme. Ieškovas jokia forma neišreiškė prašymo apginti pažeistas teises (teisėtus interesus), tik prašo Komisijos įvertinti savo (ieškovo) veiksmų teisėtumą. Todėl apeliantas negali sutikti su teismo motyvu, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne tik dėl skolos priteisimo, bet ir ieškovo veiksmų teisėtumo apskaičiuojant mokesčius. Įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai, be kita ko, taip išplečiant įstatymais numatytą tokių ginčų ratą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-632/2013). Komisija, kaip energetikos sektoriuje veikiančių subjektų veiklą reguliuojantis ir valstybinę energetikos priežiūrą atliekantis subjektas, teikia konsultacijas ir metodinę pagalbą ūkio subjektams Komisijos kompetencijos klausimais. Atsižvelgiant į tai, ieškovas, kaip Komisijos reguliuojamos subjektas, į Komisiją gali kreiptis konsultacijos dėl atliktų mokėjimų už šilumos energiją skaičiavimo pagrįstumo. Ieškovas į Komisiją gali kreiptis ir vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875. Taigi ieškovas į Komisiją gali kreiptis su prašymu patikrinti atliktų mokėjimų skaičiavimo pagrįstumą, tačiau toks prašymas negali būti vertinamas kaip ginčas ir nagrinėjamas Energetikos įstatymo 34 straipsnio nustatyta tvarka. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 13 dalį Komisijos sprendimas yra privalomas vykdyti, tačiau tokio pobūdžio prašymas, kokį teismas nurodė Komisijai išnagrinėti privaloma ikiteismine skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, negalėtų būti priverstinai vykdomas, kadangi jį išnagrinėjus negalėtų būti priimamas privalomo pobūdžio sprendimas vadovaujantis Aprašo 60 punktu: patenkinti skundo reikalavimus, iš dalies patenkinti skundo reikalavimus arba atmesti skundo reikalavimus, kadangi ieškovas, prašydamas patikrinti savo veiksmų teisėtumą, reikalavimų kitai šaliai apskritai nereiškia. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Kitoks šios normos aiškinimas prieštarautų protingumo principui, nes reikštų, kad energetikos įmonė reikšdama reikalavimą dėl apmokėjimo už vartotojo sunaudotą šilumos energiją kreipdamasi į Inspekciją pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovui kreipiantis į Komisiją su prašymu patikrinti mokesčių apskaičiavimo teisingumą, neįmanoma nustatyti ginčo dalyko, nes nėra paties ginčo, kaip dviejų šalių konflikto. Ieškovo prašymas patikrinti savo veiksmų teisėtumą prieštarauja protingumo principui. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės, manydami, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ar pažeidžia jų teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatymuose nustatytais atvejais išankstine neteismine tvarka kreiptis pagal kompetenciją į Inspekciją ar Komisiją. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos pažeidimas ir prašymas pašalinti daromus pažeidimus. Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nėra kompetentinga duoti privalomų nurodymų kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta Inspekcijai ar Komisijai teisė spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė dėl kitos šalies netinkamo sutartinių prievolių vykdymo, ar priverstinio nuostolių išieškojimo. Privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priskirti Inspekcijos ar Komisijos kompetencijai. Ginčams, kilusiems tarp vartotojų ir energetikos įmonių kitu teisiniu pagrindu, nurodyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 81 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2014). Teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai kvalifikavo ieškovo Prašymo dalį, teisės normas taikė ne sistemiškai, o formaliai, nepateikė išsamių savo sprendimo motyvų. Taip pat neatsižvelgė į ginčo, kaip dviejų besiginčijančių šalių konflikto, grindžiamo pažeistais vienos šalies interesais, instituto prasmę ir reikšmę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kai ieškovas 2013 m. pavasarį kreipėsi į valstybines institucijas išspręsti ginčą su trečiuoju asmeniu ikiteismine tvarka, dar nebuvo jokio aiškumo dėl Energetikos įstatymo 34 straipsnio taikymo. Kuomet ieškovas kreipdavosi į teismus dėl skolos priteisimo, teismai savo iniciatyva palikdavo ieškinius nenagrinėtais, nes vertino, kad prieš tai ieškovas turi pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, o valstybinės institucijos, kaip šiuo atveju, atsisakydavo pagal energetikos įmonės kreipimąsi spręsti ginčus ikiteismine tvarka. Apelianto minėtoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės gali kreiptis į Inspekciją ar Komisiją, todėl atmestinas apelianto argumentais, jog Komisija nenagrinėja energetikos įmonės kreipimųsi.

2. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už ginčo laikotarpiu patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, o ieškovas turi teisėtą ir pagrįstą reikalavimo teisę gauti atlygį iš trečiojo asmens. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas anuliavo ankstesnį mokesčių už karštą vandenį paskaičiavimą (pagal normatyvą) ir perskaičiavo mokesčius pagal trečiojo asmens bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis. Šis mokesčių perskaičiavimas atliktas 2012 m. spalio mėn. ir nurodytas trečiajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje. Nors ši byla dėl procedūrinio Komisijos Sprendimo neapima skolos ir jos pagrįstumo klausimo, trečiasis asmuo pateikė rašytinius įrodymus, kurias grindžia, jog neva apskritai neturi jokio įsiskolinimo ieškovui, be to, jo vertinimu, ieškovas jam neteisingai skaičiuoja mokesčius.

3. Apeliantas daro išvadą, kad Komisija nagrinėja skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo, o ne dėl vartotojų pareigų, kylančių iš šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių, nevykdymo. Tačiau kasacinis teismas tik apelianto minėtoje 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje išaiškino, kad valstybinės institucijos, nagrinėdamos ginčus pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnį, negali įpareigoti vartotoją sumokėti skolą, priteisti skolą, nors Energetikos įstatymo 34 straipsnyje ir numatyta, kad institucijų priimti sprendimai turi vykdomojo dokumento galią. Ieškovas mano, kad Komisija galėjo ir turėjo priimti nagrinėti Prašymą dėl trečiajam asmeniui apskaičiuotų mokesčių teisėtumo ir pagrįstumo ir išnagrinėti jį ikiteismine tvarka, o reikalavimą dėl trečiojo asmens įpareigojimo atsiskaityti – nespręsti, palikti tai teismo kompetencijai. Teismas priėmė teisingą nutartį, jis juk neįpareigojo Komisijos spręsti dėl trečiojo asmens pareigų nevykdymo (priteisti skolą ar pan.). Skundžiamos nutartis rezoliucinė dalis tik patvirtina Komisijos skundo argumentaciją, kad ši institucija ikiteismine tvarka visgi nagrinėja ginčus dėl energetikos įmonių veiklos (pirmiausia ieškovas atlieka šilumos kiekio paskirstymą pastato vartotojams, o po to apskaičiuoja mokesčius, šie du procesai vienas nuo kito neatsiejami ir jų ikiteisminė kontrolė yra būtent Komisijos kompetencijoje). Akivaizdu, kad trečiasis asmuo nesutinka su ieškovo atliktu šilumos kiekio paskirstymu ir mokesčių paskaičiavimu, ginčija ir jo teisingumą. Paskutinio posėdžio metu nurodė, kad ieškovas sąskaitose nurodo neva neteisingą buto plotą. Komisijos patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 esmė yra centralizuotai šildomų butų/patalpų šildymui išskirtą šilumos kiekį paskirstyti šiems butų/patalpų savininkams proporcingai jų butų/patalpų plotams. Todėl Komisija vienareikšmiai ikiteismine tvarka turėtų pasisakyti dėl trečiajam asmeniui atlikto mokesčių paskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo. Skolos priteisimas gali būti išnagrinėtas teisme tik tuomet, kai Komisija ikiteismine tvarka nuspręs dėl ieškovo atlikto mokesčių paskaičiavimo.

4. Būtina atsižvelgti, kad visuomet teisinėje valstybėje keliamas prioritetas ikiteisminiam ginčų sprendimui. Komisijai išnagrinėjus šį atvejį, patikrinus skaičiavimus, galbūt ir trečiajam asmeniui neliks neaiškumų, bus pašalintos abejonės ir galbūt jis geranoriškai atsiskaitys su ieškovu. Kita vertus, jeigu byla dėl skolos pasiektų teismą, būtent Komisija dalyvautų joje kaip išvadą teikianti institucija ir atliktų tą patį, ką gali padaryti dar iki kreipimosi į teismą. Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra dviejų šalių ginčo, kaip dviejų šalių konflikto. Ginčas yra akivaizdus, nes trečiasis asmuo mano, kad jam mokesčiai paskaičiuoti neteisingai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. L. prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad visiškai sutinka su visais skundo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir jos taikymo, kilus šilumos tiekėjo ir vartotojo ginčui dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją

Byloje ginčo nėra, kad ieškovas (energetikos įmonė) teikia šilumos energiją ir karštą vandenį pastatui (duomenys neskelbtini). Vieno iš pastato butų savininkė yra trečiasis asmuo A. L.. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, ieškovas buvo kreipęsis į teismą dėl 3 350,80 Lt skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo iš A. L.. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu konstatuota, kad ieškovas nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. nepagrįstai taikė A. L. vandens suvartojimo normatyvą 6 gyventojams ir priskaičiavo jai 2 847,12 mokesčių už karštą vandenį. Atsižvelgdamas į teismo sprendimą ieškovas minėtu laikotarpiu atliktą mokesčių už karštą vandenį paskaičiavimą pagal normatyvą anuliavo ir atliko mokesčių perskaičiavimą pagal A. L. (trečiojo asmens) bute įrengto karšto vandens skaitiklio rodmenis (t. 1, b. l. 112). Šių mokesčių perskaičiavimas (- 1 359,53 Lt) atliktas 2012 m. spalio mėn. ir nurodytas sąskaitoje Nr. G210/74623 (t. 1, b. l. 153). Ieškovo teigimu, trečiasis netinkamai vykdė savo prievolę atsiskaityti su ieškovu, todėl už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį susidarė 6 265,49 Lt skola (t. 1, b. l. 108–109).

Ieškovas 2013 m. gegužės 23 d. pateikė Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) prašymą Nr. 013-01-15020R išspręsti ginčą dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją (toliau – Prašymas). Ieškovas prašė: 1) pripažinti, kad vartotoja A. L. pažeidė teisės aktuose numatytą savo pareigą deklaruoti ieškovui kas mėnesį suvartoto karšto vandens kiekį ir atsiskaityti sąskaitose numatyta tvarka ir terminais; 2) pripažinti, kad ieškovo atliktas 6 265,49 Lt mokesčių apskaičiavimas už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. A. L. patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, 130,86 Lt materialiųjų palūkanų apskaičiavimas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas; 3) įpareigoti vartotoją A. L. nedelsiant atsiskaityti su ieškovu (t. 1, b. l. 6–9). Inspekcija 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 2R-1571 ieškovo Prašymą perdavė nagrinėti Komisijai (t. 1, b. l. 10–11). Inspekcijos nuomone, atsižvelgiant į Inspekcijos ir Komisijos kompetenciją ir Kauno apygardos teismo praktiką, tokio pobūdžio klausimai nagrinėtini Komisijoje. Komisija 2013 m. liepos 15 d. priimtu Sprendimu atsisakė nagrinėti Prašymą ir persiuntė jį pagal kompetenciją Inspekcijai (t. 1, b. l. 12–14). Komisijos nuomone, ginčus dėl apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų kompetentinga nagrinėti Inspekcija.

Ieškovo nuomone, Prašyme keliami klausimai yra susiję tiek su Inspekcijos, tiek su Komisijos kompetencija ir abi šios institucijos, atsižvelgiant į tarnybinės pagalbos principą, turėtų nagrinėti Prašymą ir pagal kompetenciją išspręsti tarp ieškovo ir vartotojos A. L. (trečiojo asmens) kilusį ginčą dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją, šilumos kiekio skirstymo ir mokesčių paskaičiavimo. Taigi byloje ginčas kilo dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir jos taikymo, kilus šilumos tiekėjo ir vartotojo ginčui dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo Prašymo dalį dėl pripažinimo, kad trečiasis asmuo pažeidė teisės aktuose numatytą pareigą deklaruoti kas mėnesį suvartoto karšto vandens kiekį bei atsiskaityti su ieškovu, tačiau padarė išvadą, kad Komisija yra kompetentinga nagrinėti ieškovo Prašymo dalį dėl ieškovo atlikto mokesčių už patiektą šilumos energiją apskaičiavimo teisingumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikriems energetikos įmonės ir vartotojo skundams ir ginčams spręsti Energetikos įstatymo 34 straipsnis nustato išankstinę privalomą skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Šio įstatymo 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka Inspekcija nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, o Komisija – vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Inspekcijos ir Komisijos įgalinimų išplėtimas iki ne teisminės ginčų nagrinėjimo institucijos leidžia kilusius nesutarimus tarp energetikos įmonės ir vartotojo išspręsti taikiai nesikreipiant į teismą. Tiek energetikos įmonės, tiek vartotojai, manydami, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ar pažeidžia teisėtus interesus, turi teisę įstatymo numatytais atvejais dėl ginčo kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų valstybės institucijų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ne visiems ginčams, kilusiems šilumos tiekimo srityje, taikomas Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas kreiptis į Inspekciją ar Komisiją. Kasacinio teismo praktika taikant pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas jau pradėta formuoti ir kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis nėra taikoma tais atvejais, kai energetikos įmonė kreipiasi dėl skolos už suvartotą energiją priteisimo, nes pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Komisija nagrinėja vartotojų ar energetikos įmonių skundus dėl energetikos įmonių taikomų kainų ir tarifų, o ne dėl energetikos įmonės reikalavimo priteisti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją. Komisija negali įpareigoti vartotojo (atsakovės) sumokėti įmonei (ieškovei) skolą ar ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Bylose, kuriose vartotojai (atsakovai) ginčijo savo pareigą atsiskaityti už šilumos energiją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad Energetikos įstatyme nenustatyta Inspekcijai ar Komisijai teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė dėl kitos šalies netinkamo sutartinių prievolių vykdymo ar priverstinio nuostolių išieškojimo. Dėl to Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priskirti Inspekcijos ar Komisijos kompetencijai; ginčams, kilusiems tarp vartotojų ir energetikos įmonių kitu teisiniu pagrindu, nurodyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2014; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014).

Ginčams, kuriems privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka, atriboti nuo tų, kuriems tokia tvarka netaikoma, reikšmingas tinkamas teisinio santykio kvalifikavimas ir ginčo dalyko nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovas (šilumos energijos tiekėjas) kreipėsi į Inspekciją, kuri Prašymą persiuntė Komisijai, prašydamas išspręsti ginčą su trečiuoju asmeniu (vartotoju) dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją. Iš Prašymo turinio ir suformuluotų reikalavimų matyti, kad pagrindinis šio kreipimosi tikslas yra įpareigoti trečiąjį asmenį atsiskaityti su ieškovu, sumokant į ieškovo sąskaitą ieškovo paskaičiuotą skolą. Nors ieškovas taip pat prašė pripažinti, kad trečiasis asmuo pažeidė pareigą deklaruoti ieškovui kas mėnesį suvartoto karšto vandens kiekį bei atsiskaityti sąskaitose numatyta tvarka ir terminais, bei, kad ieškovo atliktas mokesčių apskaičiavimas, kitaip tariant, skolos apskaičiavimas, yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas, ieškovo Prašymas laikytinas reikalavimu priteisti skolą iš trečiojo asmens už patiektą šilumos energiją. Prašyme nenurodomi ieškovo argumentai dėl buto ploto ar šilumos paskirstymo metodo taikymo, taip pat nenurodoma trečiojo asmens pozicija šiuo klausimu, t. y. neidentifikuojamas pats energetikos įmonės ir vartotojos ginčas dėl mokesčių apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo. Be abejo, sprendžiant kilusį ieškovo ir trečiojo asmens ginčą, į nustatytinų ir įrodinėtinų aplinkybių sąrašą patenka trečiojo asmens nurodytos aplinkybės dėl, jo nuomone, nepagrįsto mokesčių paskaičiavimo, neteisingai nurodžius buto plotą ar taikius šilumos paskirstymo metodą. Šios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant, ar ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti skolą už šilumos energiją. Jeigu neteisingo buto ploto ar šilumos paskirstymo metodo mokesčiams už šilumos energiją apskaičiuoti taikymas sudarytų pareikšto reikalavimo dalyką, toks ginčas galėtų būti kvalifikuojamas kaip ginčas, kuriam taikoma Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Minėta, kad nagrinėjamu atveju ieškovo pareikšto reikalavimo dalykas yra priteisti skolą iš trečiojo asmens už patiektą šilumos energiją. Išspręsti tokį ginčą ir priteisti skolą nei Inspekcija, nei Komisija nėra kompetentingos.

Atsikirsdama į ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad ieškovas prašė Komisijos įvertinti ieškovo atlikto mokesčių paskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, kasacinis teismas yra nurodęs, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Kitoks šios normos aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 str.), nes reikštų, kad energetikos įmonė reikšdama reikalavimą dėl apmokėjimo už vartotojo sunaudotą šilumos energiją kreipdamasi į Inspekciją pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis nėra taikoma tais atvejais, kai energetikos įmonė kreipiasi dėl skolos už suvartotą energiją priteisimo, nes pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Komisija nagrinėja vartotojų ar energetikos įmonių skundus dėl energetikos įmonių taikomų kainų ir tarifų, o ne dėl energetikos įmonės reikalavimo priteisti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją. Komisija negali įpareigoti vartotojo (atsakovės) sumokėti įmonei (ieškovei) skolą ar ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Tokios pozicijos laikosi ir apeliantas, todėl teisėjų kolegiją apeliacinį skundą pripažįsta pagrįstu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 24 įtvirtintas bylos priskyrimo teismui prioritetas, pagal kurį, jei byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtinas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Jeigu kyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovo pareikštas Prašymas, kuriuo tikslas, kaip minėta, skolos iš trečiojo asmens priteisimas, nagrinėtinas teisme, o trečiojo asmens atsikirtimai dėl neteisingo buto ploto nurodymo ir šilumos paskirstymo metodo taikymo (jei jie būtų savarankiškai pareikšti kaip reikalavimo dalykas) būtų nagrinėjami ikiteisminėse ginčo nagrinėjimo institucijose.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką reglamentuojančias Energetikos įstatymo nuostatas ir nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiama nutarties dalis, kuria panaikinta Komisijos Sprendimo dalis dėl pripažinimo, kad ieškovo atliktas mokesčių apskaičiavimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas, ir Komisija įpareigota ginčą šiuo klausimu išnagrinėti privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Dėl Komisijos procedūrinio sprendimo atsisakyti nagrinėti skundą ar ginčą apskundimo tvarkos

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, priimti nagrinėjant skundą ar ginčą, tarp jų ir sprendimai atsisakyti priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, palikti prašymą nenagrinėtą, nutraukti ar sustabdyti skundo ar ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią tolesniam skundo ar ginčo nagrinėjimui, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas Komisijos Sprendimą atsisakyti nagrinėti ginčą apskundė Vilniaus apygardos teismui atskiruoju skundu. Šiuo klausimu kasacinis teismas suformavo praktiką jau po skundžiamos nutarties priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2014). Pasak kasacinio teismo, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nustatyta vartotojų ir energetikos įmonių teisės ginčyti institucijų, inter alia Komisijos, sprendimus gali būti įgyvendinama remiantis CPK nustatyta bendrąja ieškinio teisenos tvarka pareiškiant ieškinį atsakovui – sprendimą priėmusiai institucijai pagal bendrąsias ieškinio teisenos taisykles. Kadangi toks ieškinys nagrinėjamas pagal bendrąsias ieškinio teisenos taisykles pirmosios instancijos teismas, išsprendęs ginčą, turėjo priimti sprendimą, o ne nutartį (CPK 259 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria panaikinta atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. R2-219 dalis dėl pripažinimo, kad ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atliktas 6 265,49 Lt mokesčių apskaičiavimas už nuo 2010 m. liepos 6 d. iki 2013 m. kovo 31 d. trečiajam asmeniui A. L. patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, 130,86 Lt materialiųjų palūkanų apskaičiavimas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas, ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigota ginčą šiuo klausimu išnagrinėti išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, panaikinti ir ieškinį atmesti visiškai.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanguolė MartinavičienėAlvydas Poškus