Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-04 · Administracinė byla Nr. I-3404-505/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-04
Bylos Nr.
I-3404-505/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02586-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3404-505/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02586-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 4 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui M. L., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atstovui,

rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 40000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerose, kurių plotas mažas, t. y. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kamerose tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas vos 1 m aukščio mūro sienele, dėl to gamtinius reikalus atlikinėjo kitų kameroje esančių asmenų akivaizdoje arba stebint pareigūnams pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Teigė, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną kartą per dieną. 2011 m. spalio 13 d. pareiškėjas pateikė Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijai prašymą, kad būtų laikomas atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, prašymas buvo patenkintas. Tačiau dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių, jis 2011-2012 metais karantino patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinę traumą, jautėsi nepagrįstai baudžiamas, žeminamas psichologiškai. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 13-20) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pažymėjo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime suimtieji (nuteistieji) į kameras skirstomi vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 52 str., 70 str. reikalavimais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaujantis nustatytomis pareigūnų elgesio taisyklėmis, vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų stebėjimo per langelį, kai pareiškėjas atlieka gamtinius reikalus. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) veiksmų, kalinant jį laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. atlyginimo.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. (b. l. 1). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios t. y. 2011 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 21), nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Lukiškių TI-K ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2011 m. rugpjūčio 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 7 d. (b. l. 6).

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų kalinimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 7 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (toliau – Konvencija), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat nurodė, kad kamerose tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas vos 1 m aukščio mūro sienele, dėl to gamtinius reikalus atlikinėjo kitų kameroje esančių asmenų akivaizdoje arba stebint pareigūnams pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Teigė, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną kartą per dieną.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.

Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Atsakovo atsiliepimo (b. l. 13-20) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 219, 107, 241, 83, 125, 244, 230, 243, 244, kuriose teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. balandžio 19 d., nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 22 d., 2012 m. balandžio 23 d., nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., 2012 m. lapkričio 9 d., nuo 2012 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. sausio 14 d., 2013 m. sausio 15 d., nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 27 d., 2013 m. sausio 28 d., 2013 m. sausio 29 d. iki 2013 m. sausio 30 d., 2013 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. (b. l. 15). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo 904 paras, o teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 265 paras. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., 265 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai 0,15 kv. m, 1,3 kv. m, 1,9 kv. m, 0,2 kv. m, 1 kv. m, 1,6 kv. m, 0,36 kv. m ploto). Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad tualetu buvo priverstas naudotis visų akivaizdoje, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, o tik atskirtas sienele, kuri yra nepakankamo dydžio.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustatė Higienos norma HN 76:2010, kurios 21 punkte buvo nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (Žin., 2009, Nr. 84-3564) (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5. punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjas teigia bei atsakovas atsiliepime nurodo, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI kamerose yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau neįrengti atskiroje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, teismo vertinimu, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris ar langelį atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo mechaninės ventiliacijos. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI atsiliepime nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per atvirus langus. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 30 d., 2014 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. vasario 22 d., 2012 m. kovo 12 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. gegužės 30 d., 2013 m. sausio 31 d., 2013 m. kovo 20 d., 2014 m. spalio 21 d. patikrinimų aktų duomenys (b. l. 36-38, 39-42, 52-60, 64-66, 67-69, 81-82, 83-85, 89-90, 91-92, 93-96, 97-99), pagal kuriuos Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščiojimui per parą skirta tik viena valanda.

Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą bei neužtikrindami pareiškėjui privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismui nekyla abejonių, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr.53254/99; 2008 m.vasario14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr.66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr.18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Kaip jau minėta, ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K 265 paras. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Įvertinus minimalaus ploto normos bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat neesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas, kaip nepagrįstas, netenkinamas remiantis aukščiau išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė