- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-08
- Bylos Nr.
- 1-75-175/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algerdas Urbšys
- Kaltinamasis
- E. V.
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Advokatai
- Karina Račkauskienė, Kęstutis Dobilas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Verdnikovienei, kaltinamajam E. V., jo gynėjai advokatei Karinai Račkauskienei, nukentėjusiajai J. V., jos atstovui advokatui Kęstučiui Dobilui, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), rusas, LR pilietis, spec. vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis savo individualioje įmonėje, gyvenantis Klaipėda, (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
kaltinamasis E. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad 2006 m. sausio 6 d., kavinėje „XXXL“, esančioje Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, E. V. su J. V. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo iš J. V. jai priklausančias 465 vnt. auksinių grandinėlių 119976 litų 88 centų bendros vertės, kurias iki 2006-02-01 įsipareigojo parduoti ir iki 2006-09-21 J. V. perduoti pinigus arba iki 2006-02-01 įsipareigojo grąžinti paimtą didelės vertės turtą – grandinėles, tačiau nei pinigų nei turto - grandinėlių iki šiol negrąžino, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą - J. V. priklausantį 119976 litų 88 centų vertės turtą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Kaltinamasis E. V. kaltu neprisipažino. Paaiškino, kad su A. V. pažįstamas nuo 1991 m. Kartu turėjo verslą, 2005 m. A. V. jam pasiūlė realizuoti juvelyrinius dirbinius, nes žinojo, kad jis turi galimybių tai padaryti Maskvoje. A. V. jam pasiūlė 465 vnt. 2700 g. juvelyrinių dirbinių. Kad bus problemų realizuoti auksines grandinėles, jis nemanė. Susitarė grandinėles nugabenti į Maskvą, tačiau jos ten užstrigo, jos buvo sunkios, todėl žmonėms jas įpirkti buvo sudėtinga. Pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė po grandinėlių pradėjimo realizuoti, sutartis buvo pasirašyta jo iniciatyva. Grandinėles paėmė iš A. V., kurios buvo jo seife. Vėliau juvelyrinėse dirbtuvėse jos buvo pasvertos. Tai buvo 2005 m. spalio ar lapkričio mėnesį. Perimdamas aukso dirbinius sutarties pasirašęs nebuvo. Dėl pinigų atidavimo buvo sutarta žodžiu. Laikotarpis buvo numatytas apie 3 mėnesiai. Kiek kainavo gramas neatsimena, tačiau visa suma buvo 98000 Lt. Dalį grandinėlių realizavo, už jas gavo 17000 dolerių. A. V. jis grąžino 20000 Lt, tačiau jis to nepripažįsta. Skolos grąžinimo lapelio nepaėmė. Nepavykus parduoti grandinėlių Maskvoje, jas pardavė Druskininkuose. Visas derybas vedė su A. V., su J. V. jokių reikalų neturėjo. Sutinka su 78 000 Lt civiliniu ieškiniu.
Nukentėjusioji J. V. paaiškino, kad ji mokėsi vienoje mokykloje su kaltinamojo seserimi. Atvykęs pas jos brolį kaltinamasis minėjo, kad turi verslą su auksu. Tuo metu ji turėjo auksinių grandinėlių, kaltinamasis jai jas pasiūlė realizuoti. Įvykio dieną su kaltinamuoju susitiko 2006 m. sausio mėn. jos brolio kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Kavinėje išsišnekėjo, kad turi 465 vnt. auksinių grandinėlių. Jas surinko, kad grandinėles kaltinamasis realizuotų Rusijoje. E. V. įsipareigojo iki 2006 m. vasario mėn. parduoti grandinėles už 11997,88 Lt. Grandinėlių vertę paskaičiavo nuvažiavę pas juvelyrą. Su kaltinamuoju buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Patikrino grandinėlių tikrumą ar tikrai jos auksinės ir po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jas perdavė kaltinamajam. Po 2006 m. vasario mėn. ji skambino kaltinamajam, tačiau niekas telefono ragelio nekėlė. Reiškia 132935,08 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 0,6 procentų delspinigių bei 2500 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Liudytojas A. V. paaiškino, kad su kaltinamuoju susipažino per savo seserį. Susipažino 2001-2002 m., vėliau keliai išsiskyrė. Kaltinamajam jis pasakė, kad jo sesuo nori parduoti auksą. Kaltinamasis pasiūlė jiems padėti. Sesuo perdavė kaltinamajam apie 1,700 g. auksinių grandinėlių, kiek konkrečiai buvo vienetų jis nežino. Auksines grandinėles svėrė pas juvelyrą J. B. ofise. Sutartį pasirašė pas juristą. Perduodant auksą dalyvavo juvelyras, jis, jo sesuo bei kaltinamasis. Kainą pasiūlė kaltinamasis, kokią tiksliai jis nepamena, tačiau ji buvo didesnė nei tuo metu buvo Lietuvoje. E. V. žadėjo grąžinti arba pinigus arba dirbinius, tačiau sakė, kad greičiausiai grąžins pinigus. Sudarant sutartį visas sąlygas juristui pasakė kaltinamasis, jie su tom sąlygom sutiko. Grandinėlės buvo perduotos po sutarties pasirašymo.
Liudytojas J. B. paaiškino, kad 2006 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorium. Pas jį atvyko kaltinamasis E. V., A. V., J. V.. Jie atvyko patikrinti aukso, t.y. juvelyrinių dirbinių. Mano, jog lietuviški aukso dirbiniai Rusijoje būtų nekonkurencingi, todėl jam šis sandoris pasirodė įtartinas. Auksą tikrino reagentais, grandinėles svėrė svarstyklėmis. Nepamena ar grandinėlės buvo su prabom ar be jų. Teisėjas, vadovaujantis LR BPK 276 str. 4d. pagarsino liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. 2008-04-29 liudytoju apklaustas J. B. paaiškino, kad 2006 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo direktoriumi. Minėtų metų berods žiemą į jį kreipėsi asmenys, kurie paprašė, kad patikrintų auksinius dirbinius. Dėl šio reikalo sutartu laiku į bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)", adresu (duomenys neskelbtini), Kaune atvažiavo trys ar tai keturi asmenys. Tai buvo du jam iš matymo jau matyti žmonės tai - A. V. ir E. V., su jais buvo ir A. V. sesuo J. V.. Ar tuo metu su jais buvo ir „juristas L.“ nepamena. Jie atsivežė „daug juvelyrinių dirbinių: grandinėlių, kiek jų tiksliai buvo dabar nežino. Paprašė, kad jas visiems dalyvaujant patikrintų įsitikinant, kad jos tikros, t.y. auksinės, nes jas vieni iš kitų įgijo. Konkrečiai kokiomis sąlygomis tarp šių asmenų ir kieno buvo ruoštasi sudaryti sutartį nežino. Dirbinius patikrinus, sugrąžino. Kiek pamena po to visi, tame tarpe ir jis pats nuvažiavo pas „juristą Liną“ dėl sutarties sudarymo į (duomenys neskelbtini) g., Kaune, tikslaus adreso nežino. Nuvykus juristas surašė pirkimo - pardavimo sutartį. Kada ji buvo pasirašyta neprisimena. Iš jų pačių, iš nuogirdų, girdėjo kaip sakė, kad E. V. veš grandinėles parduoti į Maskvą, tačiau jau tai jam atrodė keista. Jis pats mano, kad auksines grandinėles vežti parduoti į Maskvą neapsimoka, nes brangūs išvežimo mokesčiai, niekas neveža, geriau iš Italijos į Maskvą vežti. O kitu būdu jas išvežus, jų ten su lietuviška praba neperka, todėl žmogus užsiimantis tokia veikla aiškiai tai žino, kad jų legaliai ten negabens, nes materialiai neapsimoka, o nuvežus kitaip ten jų neparduos. Iš to galima daryti išvada, kad turbūt E. V. paimdamas grandinėles jų net neketino ir parduoti ir sugrąžinti, o sau pasipelnyti. Tai jo subjektyvi nuomonė. Po to visi nuvažiavo į kavinę „(duomenys neskelbtini)", ar važiavo juristas neatsimena. Ten prie visų E. V. buvo perduoti visi minėti auksiniai dirbiniai - auksinės grandinėlės, jis grandinėles paėmė. Po to jis su jais išsiskyrė ir iš kavinės išvažiavo (1t., b.l.24-25).
2010-01-04 papildomos apklausos metu liudytojas J. B. paaiškino, kad patvirtina savo ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai nori pridurti, jog jam telefonu paskambino vyriškis, tačiau paties pokalbio jis neprisimena, dėl to negali pasakyti ar tas vyras prisistatė ar ne, pokalbio esmė buvo apžiūrėti juvelyrinius aukso dirbinius ir įvertinti jų tikrumą. Pas jį į biurą atvažiavo trys ar keturi žmonės, nepamena tiksliai. Tarp jų buvo A. V., jo sesuo J. ir V.. Aleksandrą jis žinojo iš matymo, jis buvo įsimintinos išvaizdos žmogus, dėl didelio savo svorio, yra ne kartą jį matęs mieste ar kavinėje, tačiau jo asmeniškai nepažinojo, jo seserį tą kartą matė pirmą kartą. Apie „Ž.“ buvo girdėjęs iš kolegų, kadangi šis žmogus užsiima veikla, susijusia su juvelyriniais dirbiniais, tačiau jo asmeniškai nepažinojo. Pokalbį dėl ko reikalingos jo, kaip juvelyro paslaugos, vedė vyras, tik dabar negali pasakyti kuris. Dirbinius biure ant stalo padėjo vyras, bet vėl gi nepamena kuris, bet tikrai ne moteris, ji tik stovėjo nuošalyje ir į pokalbį nesikišo. Pamena, jog jam apžiūrėjus dirbinius, jie buvo tikri, juos susvėrė. Jam už paslaugas buvo sumokėta grynais, pamena, jog jis išrašė sąskaitą faktūrą, tačiau nežino ar nuorašą turi biure, jei ją ras galės pateikti. Nepamena ar tą pačią dieną ar kitą, vieno iš vyrų paprašytas nuvyko pas juristą, kur minėti asmenys sudarė sutartį dėl dirbinių perdavimo. Toje sutartyje jis pasirašė būdamas biure pas juristą, kartu pasirašė ir kitos sutarties šalys. Kuris pirmas sutartyje pasirašė nepamena, bet sutartis buvo pasirašyta pas juristą biure, senamiestyje Kaune. Kur įvyko dirbinių perdavimas nepamena, kadangi praėjo labai daug laiko. Jis suteikė tik eilines savo, kaip juvelyro paslaugas, kurias suteikdavo kasdien, dėl to nesistengė įsidėmėti smulkmenų, kurios jo asmeniškai nedomino. Prisimena, jog gal vieną ar du kartus yra buvęs kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, netoli Karmėlavos, tačiau nepamena ar tik pietauti, ar kokiais kitais reikalais. Negali pasakyti ar J. V. yra pirkusi iš jo juvelyrinių dirbinių, nes tą dieną, kai apžiūrėjo jam pateiktus dirbinius, ją matė pirmą kartą. Šiuo verslu pradėjo užsiiminėti nuo 1994 m., dėl to negali pasakyti savo pirkėjų ir juos atsiminti. Jei juvelyrinius pirkinius perka parduotuvėje, tai yra išduodamas kvitas, atspausdintas kasos aparatu, o jei yra perkama didmenose, pas jį biure, tuomet yra išrašoma sąskaita faktūra, tačiau įmonėje juvelyrinius dirbinius pardavinėja ne jis vienas (2t., b.l. 12).
Liudytojas L. Š. paaiškino, kad jis rengė pirkimo-pardavimo sutartį dėl aukso dirbinių. Sutartis buvo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Tai buvo 2006-01-06, pas jį į kontorą atvyko kaltinamasis, nukentėjusioji, kiek pamena dar buvo J. B. bei A. V.. Jis paruošė sutartį, jie atsiskaitė ir viskas. Ar sutartį pasirašė pas jį kontoroje, nepamena, aukso dirbinių nematė taip pat. Sutarties iniciatorius buvo kaltinamasis E. V., jis ir pasakė kokia tai turi būti sutartis, tarp ko ir dėl ko. Atsiskaitymas sutartyje buvo atidėtas. Sutartis atspindėjo viską ką prašė E. V.. Ten buvo lyg pardavimas, tačiau buvo viena sąlyga, kurios norėjo E. V., kad galėtų dirbinius grąžinti.
Liudytoja G. M. paaiškino, kad jai žinoma, jog jos buvęs vyras E. V. yra kaltinamas dėl negrąžintų pinigų už auksą. 2006 m. jai E. V. sakė, kad skolingas už grandinėles. Grandinėles yra mačiusi, jas matė Maskvoje. Grandinėlės buvo auksinės, įvairių ilgių, buvo be banderolių. E. V. sakė, kad jas parduos. Jo veikla buvo perpardavimas. Jis grandinėles parduodavo į taškus, kas užsiimdavo aukso pardavimu. Grandinėlių E. V. parduoti nepavyko, vėliau sužinojo, kad dėl grandinėlių yra nukentėjusioji J. V..
Šalies argumentai
L. V. Mi. paaiškino, kad jis yra įmonės direktorius Druskininkuose. Iš E. V. auksinių grandinėlių nėra pirkęs, tačiau pas jį grandinėles yra matęs. E. V. grandinėles jam rodė, jos buvo stambios, auksinės, tačiau jis jokių dokumentų neturėjo, todėl jis jų priimti negalėjo. E. V. grandinėles norėjo palikti kaip užstatą už tuos dirbinius, kuriuos ruošėsi siųsti į Vokietiją.
Įrodymai ir motyvai kuriais grindžiamas teismo nuosprendis
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto pasisavinimas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.
Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
Nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
Nagrinėjamos bylos aplinkybės pagrįstai leidžia daryti išvadą apie civilinį kaltinamojo ir nukentėjusiosios konflikto prigimtį. Teismas pažymi, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino šiuo atveju pardavėjo galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei pardavėjo teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų pirkėjo veiksmų, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo rašytine forma iniciatorius buvo E. V., todėl daroma išvada, jog jis turėdamas nusikalstamus ketinimus tokio veiksmo nebūtų atlikęs. Kaltinamasis neveikė sąmoningai ir nusikalstamai siekdamas sau turtinės naudos, sudarydamas sutartį neketino nukentėjusiojo apgauti ar nevykdyti sutarties sąlygų. Tokio tikslo jis neturėjo. Kaip matyti iš sutarties esmės, jos sąlygų tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (1t.b.l.10-11). Sudaryta sutartis tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios atitiko abiejų sutarties šalių valią, su jos sąlygomis nukentėjusioji sutiko. Sutarties dalyku įvardintos auksinės grandinėlės. Pagal sutarties sąlygas pardavėjas ( J. V.) perduoda pirkėjui ( E. V.), o pirkėjas priima sutarties dalyku ( auksinius gaminius) esančius daiktus sutarties sudarymo metu ( sutarties 1.3 punktas). Sutarties 2.2 punkte numatyta, jog kaina už parduotus daiktus bus sumokėta iki 2006 09 21. Sutarties 2.3 punkte numatyta, jog pirkėjas turi teisę iki 2006 02 01 grąžinti pardavėjui visą sutarties dalyką ar jo dalį. Daroma išvada, kad kaltinamasis E. V. turėjo teisę, bet ne pareigą grąžinti pardavėjui sutarties dalyką ( auksines grandinėles). Iš sutarties sąlygų matyti, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo, o ne pavedimo sutarties teisiniai santykiai. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą ( prekę) kitai šaliai ( pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ( prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą ( kainą) ( LR CK 6.305 str. 1d.). Taigi sutarties dalykas - aukso dirbiniai kaltinamajam E. V. buvo ne svetimas. Pagal pavedimo sutarties sampratą, pavedimo sutartimi viena šalis ( įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies ( įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Taigi byloje nėra duomenų, kad tarp šalių būtų sudaryta pavedimo sutartis. Pagal sutartį kaltinamojo veiksmai - negrąžinimas sutarties dalyko ( aukso dirbinių ) ar nesumokėjimas už juos nukentėjusiajai niekaip neapsunkino nukentėjusios galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Ja be kita ko nebuvo pasinaudota. Kaltinamasis sutarties sąlygas ir šiuo metu pripažįsta, ir nurodo dėl kokių priežasčių tai nėra padaręs iki šiol. Teismo nuomone, kaltinamojo elgesys gali būti pripažintas ne turto pasisavinimu, o netinkamu sutartinių teisių ir pareigų vykdymu. Dėl to šalims pareiškus pretenzijas gali kilti ne baudžiamoji, o tik civilinė atsakomybė. Iš byloje esančios pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ji sudaryta kaip to reikalauja LR CK 1.73 str.1d. 1p. LR CK 4.47 str. reglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. LR CK 4.49 str. numato, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Šiuo atveju pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta papildomų sąlygų, kada parduodamų daiktų nuosavybės teisės pereina pirkėjui, todėl teismas laiko, jog nuosavybės teisės pirkėjui į parduodamus daiktus atsiranda nuo sutarties pasirašymo ir daiktų perdavimo momento. Šioje sutartyje nėra numatyta išimčių, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo atsiskaitymo už aukso dirbinius momento.
Teismas taip pat pažymi, jog kaltinime nurodyta, kad kaltinamasis E. V. įsipareigojo iki 2006-02-01 grąžinti paimtą didelės vertės turtą – grandinėles. Tačiau kaip matyti iš tarp J. V. ir E. V. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, E. V. ne įsipareigojo, o tik turėjo teisę grąžinti aukso dirbinius-grandinėles (sutarties 2.3p). Todėl teismo nuomone ši aplinkybė, kuria grindžiamas kaltinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nes kaip minėta šią aplinkybę paneigia tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ( T 1., b.l. 10-11). Dėl sutarties dalyko-auksinių grandinėlių perdavimo-priėmimo momento proceso dalyvių parodymai prieštaringi, kaip ir dėl sutarties pasirašymo vietos ir laiko. Nukentėjusioji V. V., liudytojai A. V., J. B., L. Š. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta pas L. Š. kontoroje. Todėl visiškai neaišku, kodėl kaltinime nurodyta, jog sutartis sudaryta 2006-01-06 kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) km., Karmėlavos sen., Kauno raj. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis E. V. parodė, kad grandinėles paėmė iš A. V. automobilyje prie G. M. namų, Kovo 11-osios g., Kaune. Grandinėlių nepavykus realizuoti, A. V. pareikalavo sudaryti sutartį (1t.b.l.39-41,3t.96-99). Nukentėjusioji J. V., liudytojai A. V., J. B. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog grandinėlės buvo perduotos po sutarties pasirašymo. Kaltinamasis teigia, kad grandinėles gavo iki sutarties pasirašymo ir tik po to buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas daro išvadą, jog sutarties sudarymo vieta, sutarties dalyko - auksinių grandinėlių, perdavimo data ir vieta nėra tiek teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios duotų pagrindą baudžiamajai atsakomybei atsirasti kvalifikuojant kaltinamojo veiką kaip turto pasisavinimą, nes kaip minėta, buvo sudaryta ne pavedimo, o pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią turtas nebuvo patikėtas ir pareigos grąžinti perduodamą turtą iki nustatytos datos, kaltinamasis neturėjo. Ir tai nebuvo numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Pagal LR CK 1.73 str. 1d. 1p. paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 Lt, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Pagal bylos aplinkybes sutarties šalių tai ir buvo padaryta.
Teismo nuomone, nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu turto pasisavinimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Pirmiau minėtų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad E. V. veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos požymius. Darytina išvada, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo susiklostė civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, kurie baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.
Tokiu būdu teismas daro išvadą, jog išdėstytų ir teisme ištirtų įrodymų visuma kategoriškai patvirtina, kad kaltinamasis E. V. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( LR BPK 303 str. 5d. 1p.), todėl jis išteisintinas.
Byloje pareikštas nukentėjusiosios J. V. 132935,08 Lt civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu ( LR BPK 115 str. 3d. 2p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 301 str., 302 str., 303 str. 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d. ir 307 str., teismas,
nusprendžia:
E. V. dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 183 str. 2d. išteisinti, jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomųjų priemonių - rašytinio pasižadėjimo neišvykti bei periodinio registravimosi policijos įstaigoje iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeisti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Byloje pareikštą nukentėjusiosios J. V. 132935,08 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.