Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant pareiškėjui L. K.,

teismo posėdyje, susipažinęs su medžiagomis ir bylomis, išnagrinėjo pareiškėjo L. K. skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2012 m. vasario 20 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal L. K. skundą dalyje dėl G. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K., remdamasis LR BK 155 str. 1 d. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 2 d., kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo G. B. (buv. K.) atžvilgiu kaltindamas ją išgalvotų melagingų duomenų, šmeižto teiginių paskleidimu, tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą.

Teismo posėdyje L. K. prašė jo skundą tenkinti.

L. K. skundas atmestinas.

BPK normos reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Kaip matyti iš privataus kaltinimo tvarka paduoto skundo, pareiškėjas L. K. nurodo kaltinimą pagal BK 155 str. 1 d. (įžeidimas), tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn G. B. dėl šmeižto (BK 154 str. 1 d.), tačiau abiem atvejais pagal baudžiamąjį įstatymą numatomas privataus kaltinimo bylų pradėjimas. Skunde buvo nurodoma, kad G. B. paskleidė informaciją neatitinkančią tikrovės ir tuo nuplėšė pareiškėjui garbę.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. apibrėžia šmeižimo, kaip kriminalinio nusikaltimo, požymius. Už šmeižimą atsako tas, kas pa­skleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančias žinias, galinčias sukelti panieką tam asmeniui, pakirsti pasitikėjimą juo arba pažeminti. BK 155 str. 1 d. apibrėžti įžeidimo požymiai, t. y. už įžeidimą atsako tas kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės.

Įžeidimas taip pat yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Įžeidimas yra viešas, užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas.

Tiek šmeižimo, tiek įžeidimo nusikaltimai (BK 154 str., 155 str.) yra padaromi tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, supranta bei siekia, kad tokie veiksmai, žodžiai pažemintų asmenį.

Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas nutartį atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylą, vertinant tuo aspektu, ar buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, atsižvelgė į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes ir pagrįstai nurodė, jog ieškinys civilinėje byloje buvo atmestas, teismui konstatavus, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą ( CK 2.24 str. 1 d.). Tačiau pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako (CK 2.24 str. 9 d.). Civilinėje byloje atsakovė G. B. buvo proceso dalyvė, o teiginius, dėl kurių paskleidimo ieškovas prašė priteisti jam žalos atlyginimą, atsakovė pareiškė teismui skirtuose dokumentuose (atsiliepime ir pareiškime), todėl už tų dokumentų turinį ji neturi atsakyti prieš ieškovą L. K..

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tiek civilinėje byloje pareikšti L. K. reikalavimai, tiek skundo, paduoto privataus kaltinimo tvarka, turinys, akivaizdžiai yra tapatūs. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad L. K. garbė ir orumas teismo procesiniuose dokumentuose išdėstytais G. B. teiginiais nebuvo pažeistas, todėl nėra jokio pagrindo teigimui, jog buvo sukelti sunkesni padariniai, galintys užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Nagrinėdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas susipažino su visomis pareiškėjo nurodytomis medžiagomis ir bylomis, tačiau tenkinti pareiškėjo skundą jose esančiais įrodymais nėra pagrindo, kaip ir apylinkės teismą, priėmusį skundžiamą nutartį, vertinti kaip šališką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, asmens požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytą, apylinkės teismo nutartis, su kurios motyvais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, yra teisėta ir pagrįsta, pareiškėjo skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

L. K. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.