Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 22-IL-20-04787-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pagrindo įpareigoti Kauno apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių priimti naują sprendimą. Nagrinėjamu atveju teismas vertins, ar atsakovas pagrįstai nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 6 d. Kauno apskr. VPK Licencijavimo skyriuje buvo gautas pareiškėjo Ž. B. prašymas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei išdavimo. Kauno apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 22-IL-20-04787-e nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime nurodytas teisinis pagrindas – GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, III skyriaus 14–17 punktai.

Iš ginčijamo sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. spalio 10 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)dėl pareiškėjo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 5 punktu. Taip pat Kauno apygardos prokuratūros 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį dėl pareiškėjo nutrauktas, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiąją. Nutarime nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas (duomenys neskelbtini) prom. girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu su šeimos nariu – sutuoktine, tyčia mažiausiai (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas fizinį skausmą.

Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad 2020 m. balandžio 15 d. pareiškėjas išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus. Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio baustas už 14 administracinių nusižengimų (pažeidimų), iš jų už alkoholinių gėrimų ir kitų svaigalų, pagamintų naudojant spiritą, gėrimą gatvėse, stadionuose, skveruose, parkuose, visų rūšių visuomeniniame transporte ir kitose vietose; už viešosios rimties trikdymą; 2 kaltus už medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą; už krovinių pateikimą ar pakrovimą vežti bei jų vežimą kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) didžiausioji leidžiamoji masė arba viršijami leidžiami kelių transporto priemonės (jų junginių) matmenys, neįsitikinus, kad gautas kelio savininko ar jo įgalioto asmens leidimas vežti tokius krovinius; 2 kartus už nustatyto greičio viršijimą; 2 kartus už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, nesilaikymą; 4 kartus už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą; 1 kartą už naudojimosi saugos diržais tvarkos pažeidimą.

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (lot. be kita ko), nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų apyvarta siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Taigi, GŠKĮ tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalis). GŠKĮ analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis, t. y. nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant ir nešiojantis šaunamuosius ginklus, taip pat griežtus reikalavimus juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, kurios leidžia spręsti apie asmenų patikimumą ir nuspėjamumą turint ginklą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-974/2014, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu ir teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-1319/2014, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Teismas taip pat akcentuoja teismų praktikoje pabrėžiamą ginklų apyvartos teisinio reguliavimo ypatumą, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą ir užkirsti kelią ginklų keliamam, potencialiai galimam pavojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Šiuo atveju byloje nustatyti pareiškėjo praeityje padaryti nusikaltimai viešajai tvarkai, smurtas artimoje aplinkoje, teisės pažeidimai esant neblaiviam, Kelių eismo taisyklių pažeidimai vairuojant padidinto pavojaus šaltinį (automobilį) leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui turint ginklą. Ginčo dėl aptartų faktinių aplinkybių byloje nėra, tačiau pareiškėjas teigia, jog šiuo metu nėra jokių duomenų, kad jis gali kenkti savo sveikatai, gyvybei, turtui ir visuomenės saugumui, taip pat akcentuoja, kad šiuo metu pagal charakteristiką jis yra pareigingas ir atsakingas žmogus, kad turi pažymą, jog yra sveikas, stabilios psichikos. Tačiau teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, administracinius nusižengimus, neturi pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje.

Nors pareiškėjas akcentavo, jog sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų taikymo (2023 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu (TAR, 2023, Nr. 2023-26122) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija, TAR, 2021-05-04, Nr. 9685, identifikacinis kodas 2021-09685) 1 punktas tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2022 m. kovo 24 d. redakcija) 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre paskelbtas 2023 m. gruodžio 31 d.), tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjimu atveju pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą atsisakyta išduoti ne GŠKĮ 18 straipsnio, kuriame reglamentuojami atvejai, kai asmens reputacija laikoma netinkama, o 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. turint duomenų, kad asmuo dėl individulių savybių kelia ar gali kelti grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, todėl šis skundo argumentas yra atmestinas.

Iš ginčijamo sprendimo turinio ir jame pateiktų motyvų matyti, kad atsakovas, vertindamas turimą informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, vertino pažeidimų kiekį, jų pobūdį, sunkumą, pakartotinumą, teisės pažeidimų padarymo laiką bei padarė išvadą, kad pareiškėjas sistemingai daro daug teisės pažeidimų, toleruoja įstatymų nesilaikymą įvairiose srityse, jam taikyta administracinė atsakomybė nėra efektyvi, dalis pažeidimų padaryti valdant didesnio pavojaus šaltinį (automobilį). Vadinasi, jo neatsakingas elgesys, veikų pobūdis, polinkis sąmoningai nesilaikyti įstatymų leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, disponuodamas dar vienu padidinto pavojaus šaltiniu (ginklu), gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenei. Pažymėtina, kad asmuo, siekiantis įgyti teisę įsigyti ir turėti ginklą, privalo atitikti visus GŠKĮ nustatytus aukštus reikalavimus, keliamus ne tik jo reputacijai, bet ir elgesiui.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sistemingai daro pažeidimus, dalis pažeidimų laiko aspektu nėra itin seni (2003–2020 m.), t. y. neparėjo pakankamai laiko, kad būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo elgesys pasikeitė, o padarytus administracinius nusižengimus būtų galima laikyti neaktualiais laiko atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai valdant padidinto pavojaus šaltinį (automobilį) yra susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, nėra pakankama daryti išvadą, jog pažeidimai yra mažareikšmiai ar nepavojingi, ir necharakterizuoja pareiškėjo kaip keliančio grėsmę kitiems asmenims, visuomenei ar viešajai tvarkai.

Ginčijamame sprendime aiškiai nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, nes išvada apie pareiškėjo keliamą ir galimą pavojų padaryta remiantis ne vien tik pareiškėjo padarytų nusikaltimų, pažeidimų įvardijimu, bet išanalizavus ir nurodžius, kaip šie faktai apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo požiūrį į galiojančius įstatymus ir valstybėje nustatytą tvarką, iš kurios pagrįstai nuspręsta, kad tai liudija apie keliamą ir galimą jo pavojų visuomenei. Todėl ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus dėl tinkamo motyvavimo. Vien tai, jog pareiškėjo netenkina skundžiamo sprendimo motyvai ir policijos turimų duomenų vertinimas kitaip, nei mano jis, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu ar nepakankamai motyvuotu ir dėl to jį panaikinti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia GŠKĮ nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl ginčijamo akto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.