Kauno apygardos teismo nutartis

2017-04-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-634/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-19
Bylos Nr.
1A-221-634/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
D. S., J. S.
Advokatai
Ruslanas Mazurovas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-634/2017Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00483-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei,nuteistiesiems D. S., J. S., jų gynėjai advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir J. S. gynėjo advokato Ruslan Mazurov apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant D. S. per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.J. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant J. S. per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš D. S. ir J. S. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 717,92 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš D. S. ir J. S. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui solidariai priteista 420, 24 Eur turtinei žalai atlyginti.

E. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, Iš D. S. ir J. S. solidariai E. V. naudai priteista 300 Eur turtinei žalai atlyginti, 12,74 Eur išlaidų už medicinos apžiūrą, 1000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. S. ir J. S. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu nuteisti už tai, kad 2015 m. gegužės 19 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame garaže, veikdami bendrininkų grupėje, tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju E. V. metu, D. S. kumščiu vieną kartą sudavė E. V. į veido sritį, o J. S. užlaužus E. V. rankas, pargriovus ir laikant prispaudus E. V., D. S. kumščiais mažiausiai tris kartus sudavė bei vieną kartą įspyrė į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam E. V. poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimą dešiniame skruoste, kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimą kaklelio srityje, dešinės akies sumušimą su išsivysčiusiu dešinės ausies sraigtinio nervo uždegimu, tai yra bendrais veiksmais nukentėjusiam E. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniu skundu nuteistųjų D. S. ir J. S. gynėjas advokatas Ruslan Mazurov prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir D. S. bei J. S. išteisinti. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne kaltinamųjų, kaip to reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Neatkreipė dėmesio į tam tikrą prieštaringumą lyginant parodymus ir nepašalino šių prieštaravimų. Be to, įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai, neišsiaiškintos svarbios baudžiamajai bylai aplinkybės.Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamieji nepripažino savo kaltės ir parodė, kad iš tiesų J. S. priklausantis automobilis nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. buvo remontuojamas pas nukentėjusįjį E. V.. Atsiimant automobilį 2016 m. gegužės 15 d. su nukentėjusiuoju įvyko konfliktas dėl atliktų darbų kokybės ir kainos, tačiau joks smurtas prieš jį nebuvo vartojamas. 2016 m. gegužės 19 d. nusikaltimas, kuriuo jie kaltinami negalėjo būti padarytas, nes tuo metu J. S. su draugais minėtu automobiliu buvo išvykęs žvejoti. Teismas itin didelį dėmesį skyrė kaltinamųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neatitikimui. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl jie gali būti perskaitomi tikrinant kitus įrodymus, tačiau negali turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės. Taipogi visiškai akivaizdu, kad pirmą kartą apklausiami ikiteisminio tyrimo įstaigoje asmenys gali jausti psichologinę įtampą, jiems gali būti daromas spaudimas. Jie gali ne visiškai suprasti savo procesinę padėtį ir gresiančias pasekmes. Kartais tik bylai pasiekus teismą, padedant profesionaliam gynėjui, yra atkuriama tikra įvykių eiga, surenkami tai patvirtinantys duomenys. Būtent taip atsitiko ir šiuo atveju. Be to, vertindamas nuteistųjų parodymus, teismas visiškai neatsižvelgė į J. S. charakterizuojančią medžiagą, o rėmėsi ne taip gerai charakterizuojamo nukentėjusiojo parodymais.Vertindamas liudytojų P. A., V. T., K. Ž. parodymus, teismas per daug dėmesio skyrė neesminiams skirtumams tarp jų parodymų, nors jie duoti po gana ilgo laiko, todėl tokie skirtumai, kaip kas, ką ir kada pasakė, negali turėti jokios reikšmės teismo išvadoms. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tokius objektyvius duomenis, kaip liudytojų nurodytos oro sąlygos žvejybos metu, kurios atitinka meteorologinės tarnybos pateiktas sąlygas, dokumentus ir kt.Vienas pagrindinių įrodymų, kuriuo buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra nukentėjusio E. V. parodymai. Nors teismas juos įvertino kaip nuoseklius ir neabejotinus, nes konfliktų tarp jo ir teisiamųjų nebuvo, tačiau šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kadangi paties teismo yra nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir teisiamųjų kilo konfliktas dėl automobilio remonto darbų kokybės, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad nukentėjusysis gali apkalbėti nuteistuosius. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis į medikus ir teisėsaugos institucijas kreipėsi tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo jo nurodomomis aplinkybėmis patirtų sužalojimų, todėl neatmestina, kad jie galėjo būti padaryti visai kitomis aplinkybėmis, kurias nukentėjusysis gali slėpti dėl savanaudiškų ar kitokių paskatų.Nuteistųjų gynėjas skunde nurodo, jog tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų yra daug prieštaravimų, o būtent: 1) nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jį nustojo mušti kai į garažą užėjo kaimynė Ž. K., tačiau apklausta ši liudytoja nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme minėtos aplinkybės nepatvirtino; 2) pareiškime bei nukentėjusiojo apklausoje 2015 m. liepos 2 d. nukentėjusysis nurodė, kad jis ne tik buvo sumuštas ir su juo nebuvo atsiskaityta, bet iš jo buvo atimtas ir mobilaus ryšio telefonas, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu, liudytojas T. G. parodė, kad į garažą jis atvyko po nukentėjusiojo skambučio iš mobilaus ryšio telefono, kas patvirtina, kad mobilaus ryšio telefonas iš nukentėjusiojo nebuvo pagrobtas ir jis bet kada galėjo išsikvieti policijos pareigūnus ar pan.; 3) dėl padarytų sužalojimų liudytojas T. G. nurodė, kad E. V. po akimi buvo mėlynė ir apie jokį kraują liudytojas nenurodė, tačiau liudytojai J. V., E. V. ir M. V. jau nurodė, kad nukentėjusysis namo grįžo kruvinas, jam bėgo kraujas. Kokiomis aplinkybėmis E. V. pradėjo kraujuoti pakeliui nuo liudytojo T. G. automobilio iki savo namų, byloje nebuvo nustatyta; 4) dėl kreipimosi į policiją nukentėjusysis nurodė, kad po įvykio praėjus dviem dienoms lankėsi policijoje, bet pareiškimo dėl sumušimo iš jo nepriėmė, todėl pareiškimą rašė tik 2016 m. birželio 22 d., t. y. praėjus mėnesiui po įvykio. Esant tokioms aplinkybėms tampa visiškai neaišku, kaip ir dėl kokių priežasčių iš „akivaizdžiai“ sužaloto asmens (kaip nurodo nukentėjusysis ir liudytojai) galėjo nepriimti pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką, o praėjus mėnesiui po įvykio nedelsiant pradėdamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Visos šios aplinkybės kelia abejones, kada ir kokie kūno sužalojimai padaryti nukentėjusiajam.Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis skirtingiems teisme apklaustiems liudytojams nurodė skirtingas sužalojimo aplinkybes. Liudytojas T. G. parodė, kad E. V. sakė jam, kad jį sumušė vienas asmuo, ta patį paliudijo ir R. G., kuri nurodė, kad E. V. sakė, kad ji sumušė vienas pažįstamas asmuo. Liudytojai J. V. nukentėjusysis pasakojo, kad jį mušė du asmenys, vienas laikė, o kitas smūgiavo. Be to, nukentėjusysis, kaip viena iš sudedamųjų civilinio ieškinio dalių, nurodė negautas pajamas už ligos laikotarpį ir pateikė mokesčių deklaraciją už 2014 m. Šios aplinkybės taip pat verčia suabejoti nukentėjusiojo parodymais ir jų patikimumu.Jokių kitų tiesioginių įvykio liudytojų byloje nėra. Nors teismas įrodymais pripažino liudytojų T. G., M. V., J. V. parodymus, tačiau pažymėtina, kad įvykio jie nematė ir įvykio versiją sužinojo iš paties E. V.. Be to, teismas per daug dėmesio skyrė S. O. parodymams bei jo pateiktiems dokumentams, kad jis 2016 m. gegužės 17 d. atvežė detales E. V.. Visų pirma, kyla abejonių tokia gera liudytojo atmintimi, tiksliai nurodant kokią dieną vežė detales ir ką matė garaže pas E. V.. E. V. užsiėmė automobilių remontu, todėl, be abejo, tai galėjo būti visiškai kita transporto priemonė. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuteistieji parodė, kad garaže be J. S. automobilio stovėjo lygiai tokios pačios markės automobilis. Pažymėtina ir tai, kad teismas nepagrįstai nevertino ir liudytojos Ž. K. parodymų, jog nukentėjusysis dažnai vartojo alkoholinius gėrimus, net buvo įkritęs į garažo duobę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistųjų D. S. ir J. S. gynėjo advokato Ruslan Mazurov apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir yra ginčijama nuteistųjų J. S. ir D. S. kaltė dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai J. S. ir D. S. pripažino kaltais pagal 138 straipsnio 1 dalį. Jų kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais ir kuriais grindžia nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė. Tačiau nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 straipsnio 4 punktas).Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistųjų gynėjo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).Vienas iš pagrindinių pateikto apeliacinio skundo argumentų iš esmės yra tai, jog pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik kaltinimo pusei naudingais parodymais, nepagrįstai atmesdamas kitus byloje surinktus įrodymus, todėl teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai iš esmės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, todėl yra atmetami.Nors apeliaciniame skunde nukentėjusiojo E. V. parodymai vertinami kritiškai, tačiau šiuo atveju aukštesnysis teismas pažymi, jog priešingai nei nuteistųjų, nukentėjusiojo E. V. parodymai viso proceso metu, nuo pat pirmos apklausos esminėse aplinkybėse buvo nuoseklūs ir iš esmės analogiški, todėl jais abejoti teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. V. parodė, kad jam atsisakius J. S. atiduoti automobilio raktelius, kol jis nesumokės už atliktą darbą, J. S. su sūnumi D. S. jį puolė, jis nugriuvo, vėliau, jam atsistojus, toliau jį puolė, J. S. užlaužė jam abi rankas, pargriovė ant žemės, o D. S. jam į veido sritį sudavė apie 15 smūgių bei spyrė 1 kartą į galvą. Tuomet jis jiems atidavė automobilio raktelius, už darbą jam nesumokėjo.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo parodymuose yra ir nesutapimų, o būtent dėl to, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. ir J. S. nustojo mušti kai į garažą užėjo kaimynė Ž. K., o apklausta ši liudytoja minėtos aplinkybės nepatvirtino, tačiau visgi apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti tam tikri neesminiai neatitikimai nukentėjusiojo parodymuose nesudaro pagrindo jais abejoti, kadangi, kaip jau minėta, esminėse aplinkybė jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs.Be to, nukentėjusiojo E. V. parodymus dėl jam padarytų sužalojimų taip pat patvirtina ir liudytojų T. G., M. V., J. V. parodymai. Liudytoja J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog grįžęs E. V. buvo sumuštas, jam buvo stipriai sumušta akis ir prakirstas antakis (t.1, b. l. 56; t. 2, b. l. 82). Liudytojas M. V. taip pat viso proceso metu nuosekliai teigė, jog grįžęs pamatė sumuštą tėtį E. V. (t. 2, b. l. 82, t. 1, b. l. 60). Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina liudytojo T. G. parodymai, jog atvažiavęs į garažą, jis rado sumuštą E. V. (t. 2, 83; t. 1, b. l . 62). Nors aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai dėl kai kurių aplinkybių šiek tiek skiriasi, tačiau aptartose esminėse aplinkybėse, dėl kaltinime nurodytų sužalojimų aplinkybių, jie sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, todėl apeliacinės instancijos teismas jai abejoti neturi pagrindo.Nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų parodymus betarpiškai patvirtina bei apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog nukentėjusiajam E. V. sužalojimai galėjo būti padaryti visai kitomis aplinkybėmis, paneigia ir kiti byloje surinkti įrodymai, o būtent: 2015 m. liepos 24 d. specialisto išvada Nr. pG2023/15(02) ir 2015 m. gegužės 20 d. specialisto išvada Nr. G1345/15(02). Iš 2015 m. gegužės 20 d. specialisto išvados Nr. G1345/15(02) matyti, jog E. V. konstatuota poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimas dešiniame skruoste. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2015 m. gegužės 19 d. (t. 1, b. l. 67). Iš 2015 m. liepos 24 d. specialisto išvados Nr. pG2023/15(02) matyti, jog E. V. konstatuota poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimas dešiniame skruoste, kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimas kaklelio srityje, dešinės ausies sumušimas su išsivysčiusiu dešinės ausies sraigtinio nervo uždegimu. Sužalojimai galėjo būti padaryti 3 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galėjo būti padaryti 2015 m. gegužės 19 d. kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis (t. 1, b. l. 80-81). Nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos minėtas specialisto išvadas pateikusios specialistės Z. M. parodymai, kad E. V. nustatyti sužalojimai yra nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į kietus daiktus. Jo patirti sužalojimai kritimui į garažo duobę taip pat nebūdinti, kadangi tokiu atvejų būtų daugiau sužalojimų, pvz. lūžių. Nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo būti patirti 2015 m. gegužės 19 d. (t. 1, b. l. 83-84). Kritikuojant nukentėjusiojo parodymus apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, nukentėjusysis skirtingiems liudytojams nurodė skirtingas sužalojimo aplinkybes, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas yra visiškai nepagrįstas ir yra atmetamas. Priešingai nei nurodo nuteistųjų gynėjas, iš liudytojo T. G. parodymų matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad E. V. jam sakė, jog jį sumušė du asmenys, t. y. vienas laikė, o kitas „davė“. Liudytoja R. G. taip pat parodė, jog E. V. jai sakė, kad jam trenkė vienas žmogus, tačiau paties įvykio nekonkretizavo. Be to, paaiškino, kad E. V. jai nurodė du vardus. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šios aplinkybės teismui abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, taip pat nekelia.Kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiojo E. V. parodymus, kad iš jo buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas paneigia liudytojo T. G. parodymai. Bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas T. G. parodė, kad į garažą jis atvyko po nukentėjusiojo skambučio iš mobilaus ryšio telefono. Nuteistųjų gynėjo teigimu, ši aplinkybė patvirtina, kad mobiliojo ryšio telefonas iš nukentėjusiojo nebuvo pagrobtas ir jis bet kada galėjo iškviesti policijos pareigūnus ar pan. Nors apeliaciniame skunde ir teisingai nurodoma, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas T. G. parodė, kad jam iš savo telefono paskambino E. V., tačiau pažymėtina, jog to paties teisiamojo posėdžio metu, tikslinant liudytojo parodymus, T. G. paaiškino, kad E. V. jam buvo skambinęs iš savo mobiliojo ryšio telefonų, tačiau jų pokalbis vyko dar iki kaltinime nurodyto įvykio. Pakalbio metu jie susitarė, kad T. G. dviejų valandų bėgyje atvažiuos padėti E. V. remontuoti automobilį (t. 2, b. l. 83). Apie tai, kad nukentėjusysis E. V. liudytojui T. G. skambino dar iki įvykio patvirtina ir liudytojo T. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis su E. V. buvo susitaręs, jog vakare atvažiuos pas jį į garažą padėti dirbti (t. 1, b. l. 62). Šios aplinkybės taip pat neprieštarauja ir paties nukentėjusiojo E. V. pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams, jog po sumušimo jis atsigavo po 5-10 min. ir atsisėdęs laukė T. G. (t. 2, b. l. 80). Tai, jog liudytojas T. G. nurodė nematęs, kad nukentėjusysis būtų kruvinas, o nurodė tik tai, jog matėsi sumušimas, o liudytojai J. V., M. V. ir E. V. parodė, kad nukentėjusysis buvo kruvinas, pagrindo abejoti liudytojo parodymų patikimumu taip pat nesudaro, kadangi, kaip jau minėta aukščiau, minėtų liudytojų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių sutampa, vieni kitiems neprieštarauja.Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog jokių kitų tiesioginių įvykio liudytojų nebuvo ir liudytojų T. G., M. V. bei J. V. parodymais yra išvestiniai iš nukentėjusiojo E. V. parodymų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad svarbiausi įrodymų šaltiniai bylose, kuriose nėra jokių kitų įvykio liudytojų, būtent ir yra – nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, bei išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su smurtą patyrusiu asmeniu ir kuriems jis pasakojo apie patirtą smurtą, parodymai, todėl, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir byloje nustatytų aplinkybių visuma, jais nesivadovauti nėra pagrindo.Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl liudytojo S. O. parodymų patikimumo. Nors, nuteistųjų gynėjo teigimu, abejonių liudytojo S. O. parodymų patikimumu kelia tokia gera liudytojo atmintis, tiksliai nurodant kokią dieną jis vežė detales E. V. ir ką matė garaže, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas pagrįstas išimtinai prielaidomis ir jokių svarių argumentų, kurie iš tiesų leistų abejoti liudytojo parodymais, apeliaciniame skunde nenurodoma. Tokių aplinkybių nenustatė ir skundą nagrinėjantis teismas.Ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme D. ir J. S. savo kaltės nepripažino, ir nurodė, kad prieš E. V. joks smurtas vartojamas nebuvo, be to, kaltinime nurodytą dieną, t. y. 2015 m. gegužės 19 d., nei jų, nei automobilio pas nukentėjusįjį E. V. iš viso nebuvo, kadangi tuo metu J. S. buvo išvykęs žvejoti. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, vertina juos kaip gynybinę versiją ir atmeta.Nors nuteistieji neigia vartoję smurtą prieš nukentėjusįjį E. V., tačiau iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog D. S. pats patvirtino, kad tarp jo su E. V. kilo konfliktas ir susistumdymas. 2015 m. lapkričio 4 d. įtariamojo apklausos metu D. S. parodė, kad tarp jo ir E. V. įvyko žodinis konfliktas, jis E. V. nusistūmė toliau nuo savęs, bet ar E. V. nukrito ant žemės, pasakyti negali (t. 1, b. l. 140). Nors vėliau, apklausiamas teisme D. S. savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad jokio susistumdymo nebuvo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tokius nuteistojo paaiškinimus vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pažymėtina ir tai, jog 2016 m. sausio 19 d. įtariamojo apklausos metu dalyvavo ir D. S. gynėjas advokatas R. Mazurov, tačiau D. S. pasiliko prie savo 2015 m. lapkričio 4 d. apklausos metu duotų parodymų, juos patvirtino ir jokių papildymų neturėjo (t. 1, b. l. 144).Kritiškai vertinami ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas per daug dėmesio skyrė D. ir J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų prieštaringumui, nes „šie įrodymai negali turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės, kadangi pirmą kartą apklausiami ikiteisminio tyrimo įstaigoje asmenys gali jausti psichologinę įtampą, jiems gali būti daromas spaudimas, jie gali ne visiškai suprasti savo procesinę padėtį ir gresiančias pasekmes“. Šių aplinkybių kontekste aukštesnysis teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu duoti kaltinamųjų parodymai leidžia patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (šiuo atveju nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumą) bei padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl teisingo prieštaringų įrodymų vertinimo. Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos parodymų keitimo priežastys nelaikytinos logiškomis ir svariomis, paaiškinančiomis kaltinamųjų parodymų nenuoseklumą. Kritiškai vertintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojų P. A., V. T. ir K. Ž. parodymų. Atmetant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog sugretinus juos su kitų asmenų nurodytomis aplinkybėmis bei rašytine bylos medžiaga, darytina pagrįsta išvada, jog liudytojų nurodytos aplinkybė ne tik kad neatitinka aukščiau aptartų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymų, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojų P. A., V. T. ir K. Ž. parodymai taip pat nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo tarpusavyje vieni kitiems, todėl konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino juos kritiškai ir jais nesivadovavo. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, versiją, jog 2015 m. gegužės 19 d. nei J. S., nei jo automobilio, kurį remontavo E. V., Kaune nebuvo, kadangi jis buvo išvykęs žvejoti, nuteistieji iškėlė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ikiteisminio tyrimo metu apie tai nebuvo užsiminta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, jog D. ir J. S. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. V. sveikatą, todėl kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų D. ir J. S. kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, paskyrė tinkamas bausmes.Tačiau skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio. BPK 119 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas ir dėl jos kilusi žala. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys Taigi baudžiamosiose bylose gali būti sprendžiami tik deliktinės civilinės atsakomybės klausimai, o ginčai, kylantys dėl sutartinės civilinės atsakomybės, nagrinėtini civilinėse bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-240/2009).Nukentėjusysis E. V. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš D. ir J. S. priteisti 300 Eur už atliktą automobilio remontą. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo E. V. civilinį ieškinį šioje dalyje tenkino visiškai ir solidariai iš D. ir J. S. E. V. naudai priteisė 300 Eur už atliktą automobilio remontą. Bylos duomenys patvirtina, kad susitarimas už užmokestį atlikti remonto darbus nėra susijęs su nusikalstama veika, dėl kurios apeliantams buvo pareikšti kaltinimai, todėl iš sutartinių santykių kilę ginčai spręstini civilinio proceso tvarka, o ne pareiškiant ieškinį baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad civilinis ieškinys byloje išspręstas pažeidžiant BPK 109 straipsnio reikalavimus. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje, kurioje iš D. ir J. S. E. V. naudai solidariai priteista 300 Eur už atliktą automobilio remontą, keičiamas ir nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu. Civiliniam ieškovui išlieka teisė pareikšti atitinkamą civilinį ieškinį ir reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. S. ir J. S. gynėjo advokato Ruslan Mazurov apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. V. solidariai iš D. S. ir J. S. priteista 300 eurų už atliktą automobilio remontą, ir civilinį ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisDaiva Jankauskienė