Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-264-651/2015

Teisėjas Osvaldas Briedis Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00395-2014-7

2015 m. rugsėjo 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 20 MGL (753,20 eurų) bauda.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – R. Š. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti paliktas nepakeistas.

Priteista iš R. Š. V. S. 129,36 Eur turtinei žalai atlyginti ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš R. Š. ir E. K., o jam neturint turto ar pajamų subsidiariai iš D. K. po 145 Eur. V. S. už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

2014 m. gruodžio 8 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro M. S. nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. Š. turtui paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl priteistos žalos atlyginimo įvykdymo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nutraukta baudžiamoji byla E. K., atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, taikant BK 93 straipsnį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2014-06-24, apie 2 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais dėl menkavertės priežasties tyčia sudavė vieną kartą kumščiu V. S. į veidą, taip nukentėjusiajam V. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, po to be aiškios priežasties vandališkais veiksmais – tyčia spyręs į V. S. priklausančio automobilio „Audi A6 Avant“, valstybiniai registracijos numeriai (duomenys neskelbtini) galines kairės pusės dureles, – sugadino automobilį ir padarė nukentėjusiajam V. S. 446,67 Lt/129,36 Eur turtinę žalą.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, jog neaišku, kodėl nukentėjusysis nenori sutikti, jog E. K. prisipažino jam sudavęs ir spardęs automobilį. Nuteistojo manymu, nukentėjusysis šio fakto nepripažįsta žinodamas, kad iš E. K. nėra galimybės išieškoti žalos atlyginimo, nes jis yra nepilnametis ir niekur nedirba. Nuteistasis pažymėjo, kad jis dirba, gerai charakterizuojamas, yra draugiškas ir vengia konfliktų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis skunde iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, apelianto manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo pažįstamų asmenų liudijimais, visiškai nepagrįstai atmesdamas E. K. parodymus, kur prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, inkriminuojamą nuteistajam R. Š.. Pasak apelianto, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, nepagrįstai jam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino liudytojų parodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai R. Š. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti.

Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nuteistojo R. Š. nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d., nes yra nustatyti visi minėto nusikaltimo sudėties privalomieji požymiai. Nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, nuteistojo įžūlus elgesys pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį V. S.. Nukentėjusiajam V. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 16). Šiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, aplinkiniams pademonstruota nepagarba. Iš bylos faktinių aplinkybių neabejotinai nustatyta, kad R. Š. veikė tiesiogine tyčia, suprato, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį, ir norėjo taip veikti, tai yra atliko veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas teigia, jog nukentėjusiojo ir su juo kartu buvusių asmenų prieš jį duoti parodymai nenuoseklūs, neobjektyvūs, todėl jais remiantis nebuvo pagrindo pripažinti jį kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos. Su šiais apelianto argumentais nesutiktina.

Nukentėjusysis V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme teigė, jog po kilusio konflikto su O. Ž., kuri buvo visiškai girta, atbėgo R. Š. ir nieko nesakęs trenkė kumščiu į veidą ir prakirto lūpą. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiojo parodymai yra abejotini. Pasak apelianto, nukentėjusysis negalėjo aiškiai apibūdinti, kas jam sudavė smūgį, nes buvo tamsu. Nukentėjusiojo teigimu, asmenį, sudavusį jam į veidą, atpažino iš striukės ir džemperio, tačiau, kaip teigia nuteistasis, jis iš viso buvo be striukės, o džemperis buvo ne tamsus, kaip nurodė nukentėjusysis, o šviesiai pilkos spalvos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais nuteistojo argumentais. Tai, kad nukentėjusysis aiškiai matė, kas jam sudavė, nurodė 2015-01-28 vykusiame teisiamajame teismo posėdyje. Nurodė, kad, kai davė į veidą, jis R. Š. matė. Patvirtino, jog matėsi aiškiai, nes švietė automobilio šviesos, be to, šviesa sklido ir nuo ūkininko kiemo, šalia kurio tvoros stovėjo. Kad degė automobilio šviesos, patvirtino ir liudytojas G. L.. Be to, parodė, kad degė šviesa ir nuo mokyklos. Liudytoja R. M. taip pat tvirtino, kad degė automobilio šviesos, kad kelias matėsi, vasaros naktis nėra tokia tamsi. O. Ž. nurodė, kad žmones buvo galima atpažinti (t. 1, b. l. 210–225). Remiantis šiais parodymais, galima teigti, kad nebuvo visiškai aklina tamsa ir pažinti šalia esantį žmogų buvo galima. Nukentėjusysis buvo blaivus, todėl netikėti jo parodymais nėra pagrindo. Be to, aplinkybę, kad V. S. smūgiavo R. Š., patvirtinta ir liudytojų parodymais. Liudytojai G. P., L. P., I. S., L. Š. patvirtino, kad R. Š. smūgiavo V. S. į veidą ir spyrė į galines automobilio kairės pusės dureles. Nesutiktina su nuteistuoju, jog I. S., kaip ir liudytojas O. V., sėdėdama automobilyje, negalėjo matyti, kas sudavė jos vyrui į veidą. Liudytojas O. V. tvirtino, kad buvo nemažai išgėręs, todėl ne viską pamena. Todėl teigti, kad ir I. S., sėdėdama automobilyje taip pat kaip O. V., negalėjo matyti įvykio, negalima. Taip pat nepatvirtinta jokiais duomenimis, kad sėdėdami automobilyje įvykio negalėjo matyti ir G. P. su L. Š.. G. P. parodė, kad sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės iš vairuotojo pusės. Visas įvykis vyko prie vairuotojo durelių. V. S. buvo išlipęs iš mašinos ir dar sklido šviesa nuo mokyklos. L. Š. taip pat parodė, kad sėdėdamas ant galinės sėdynės, smūgio sudavimą akivaizdžiai matė, nes V. S. stovėjo prie pat automobilio durelių ir nebuvo visiškai tamsu, buvo apšviesta (t. 1, b. l. 221). Kadangi G. P. ir L. Š. sėdėjo ant galinės sėdynės iš vairuotojo pusės, o įvykis vyko būtent toje pusėje, be to, nebuvo visiškai tamsu, šviesa sklido nuo automobilio bei mokyklos, todėl nėra pagrindo teigti, kad abu negalėjo matyti įvykio. Dėl kokių kitų priežasčių liudytojai, sėdėdami automobilyje, negalėjo matyti įvykio, nuteistasis nenurodė.

Nuteistasis teigia, kad neturėjo jokios priežasties V. S. suduoti smūgį. Tvirtina, kad konflikto tarp O. Ž. ir V. S. nematė. Bylos medžiaga patvirtinta, kad tarp V. S. ir O. Ž. kilo konfliktas. Liudytojų teigimu, po įvykusio konflikto nuteistasis priėjo prie V. S. ir jam kumščiu sudavė į veidą (t. 1, b. l. 218–221). O. Ž., kuri sukonfliktavo su V. S., yra nuteistojo draugė. Nors nuteistasis teigia, kad tuo metu, kai V. S. buvo suduota į veidą, jis grūmėsi su L. Š., tačiau tai nepatvirtinta jokiais duomenimis. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog R. Š. ir liudytojų parodymai dėl šių aplinkybių nesutampa. Pagal R. Š., jis po grumtynių nuėjo ir rado O. Ž. už 12–15 metrų nuo grumtynių vietos. Teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad jis po grumtynių su L. Š. ėjo ieškoti savo draugės, ėjo link namų ir pastebėjo O. Ž., ją pamatė už 10 ar daugiau metrų (t. 1, b. l. 212). Pagal O. Ž., ji buvo prie pat R. Š. ir jam atsistojus kartu nuėjo. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. S. paleidus jai plaukus, atitempė R. Š. nuo L. Š. ir nuėjo (b. l. 58). Pagal E. M., O. Ž. po to, kai ją paleido V. S., priėjo prie R. Š. ir tada jie nuėjo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, duoti kaltinamojo ir liudytojų parodymai tarpusavyje nesuderinti, todėl nėra pagrindo jais remtis ir konstatuoti faktą, jog R. Š. iš karto po grumtynių su L. Š. kartu su O. Ž. nuėjo link namų.

Apeliaciniame skunde vienu iš argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nurodo ir paties E. K. prisipažinimą sudavus V. S. kumščiu į veidą bei apspardžius automobilį. Nustatyta, kad E. K. teismo posėdžio metu parodė, kad jis ne tik spardė automobilį, išdaužė galinį automobilio stiklą, bet ir sudavė kumščiu V. S.. Tačiau tame pačiame teismo posėdyje taip pat parodė, jog buvo gerokai neblaivus ir neprisimena, ar sudavė V. S., ar ne. Kaip viskas buvo, tiksliai nepamena. Tiksliai pamena, kad išdaužė galinį automobilio stiklą (t. 1, b. l. 213–214). Šią aplinkybę patvirtina E. K. rankos sužalojimai. Bylos medžiaga nustatyta, kad konflikto metu gatvėje buvo nemažai žmonių, tačiau nė vienas asmuo, matęs konfliktą, E. K. nematė. Jo nematė ir nukentėjusysis. Smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas toje vietoje kur buvo apšviesta automobilio šviesomis, todėl atmestina, kad E. K. galėtų likti nepastebėtas, jei būtų, kaip jis teigia, sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog E. K. parodymai dėl V. S. sumušimo yra abejotini. Abejonių kelia tai, kad nenustatyta jokių motyvų, kuriems esant E. K. būtų turėjęs pretekstą suduoti V. S. smūgį į veidą. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas lūpoje V. S. padarytas dėl tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių, t. y sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant kumščiu, o ne delnu, kaip ikiteisminio tyrimo metu teigia E. K. (t. 1, b. l. 20). Nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiojo V. S. parodymais apie tai, kad jam smūgį į veidą sudavė ir lūpą sužalojo R. Š., nėra pagrindo, juolab, kad šis faktas patvirtintas liudytojų parodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. K. neapšviestoje vietoje išdaužė automobilio stiklą bei kitus automobilio sugadinimus dešinėje pusėje, tačiau V. S. sužalojimų nepadarė, o E. K. tik save apkalba.

Nėra pagrindo sutikti su nuteistuoju, jog nukentėjusysis nepripažįsta fakto, kad jam trenkė būtent E. K., dėl to, kad iš jo negalės išieškoti žalos. Bylos medžiaga patvirtinta, kad iš karto tą patį vakarą nukentėjusysis nurodė, jog jam trenkė R. Š.. Apie E. K. tą vakarą nebuvo jokios kalbos ir jo niekas nematė. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino, kad E. K. nepažįsta ir jį teisme mato pirmą kartą (t. 1, b. l. 215). Duomenų, kad nukentėjusysis sako netiesą, byloje nėra. Ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad V. S., nepažinodamas E. K., negalėjo iš karto, t. y. tą patį vakarą, manyti, jog iš E. K. negalės prisiteisti žalos, ir todėl visą kaltę suversti R. Š.. Apie tai, kad E. K. išdaužė automobilio stiklą, sužinota tik po kelių dienų. Kaip teisiamojo posėdžio metu patvirtino policijos pareigūnas L. R., apie tai, kad E. K. dalyvavo įvykyje, nurodė pats R. Š. praėjus kelioms dienoms po įvykio (t. 1, b. l. 216).

Apeliantas taip pat nurodė, jog teismas nepagrįstai neiškvietė liudyti tyrėjo J. K., kuriam E. K. nurodė, jog jis smogė V. S.. Teismas nesiaiškino, kaip tyrėjas sužinojo apie E. K.. Nustatyta, kad teismo posėdžio metu liudytojas policijos pareigūnas L. R. paaiškino, kad pats R. Š. nurodė, jog E. K. padarė R. Š. inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir, gavęs tokią informaciją, nuvyko pas E. K., kuris prisipažino tai padaręs (t. 1, b. l. 216). Taigi tyrėjas informaciją apie E. K. gavo iš policijos pareigūnų. Apklausti paties tyrėjo nebuvo būtinybės, nes byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog V. S. sužalojo ir apspardė automobilio kairiąją pusę būtent nuteistasis.

Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad nuteistasis viešoje vietoje smurtavo prieš nukentėjusįjį V. S., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tyčia sugadino jo automobilį, padarė nukentėjusiajam 129,36 Eur turtinę žalą, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.