Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos

Pareiškėjas tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 13 d., kai pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės PN, gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskiros ploto apskaičiavimo metodologijos ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjui 3 kv. m ploto pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017).

Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 74) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. kalėjo 82 brigados (8 būrio) 5 patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 53,04 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, jose gyveno iki septyniolikos nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,12 kv. m.

Nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas kalėjo 203 brigados (20 būrio) 3 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 22,87 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, gyveno iki šešių nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,81 kv. m.

Nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas gyveno 172 brigados (17 būrio) 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 78,48 kv. m, joje įrengta 25 miegamosios vietos, gyveno iki 25 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. sausio 16 d. pareiškėjas gyveno 203 brigados (20 būrio) 1 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 24,27 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, gyveno iki šešių nuteistųjų, todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2019 m. sausio 17 d. iki 2019 m. kovo 7 d. pareiškėjas gyveno 203 brigados (20 būrio) 13 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 27,53 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, gyveno iki septynių nuteistųjų, todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 3,93 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjas gyveno 203 brigados (20 būrio) 8 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 16,46 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, gyveno iki keturių nuteistųjų, todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto.

Taip pat į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 75) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo baustas, perkeliant jį į kamerų tipo patalpas:

laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 28 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas kalėjo 14 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 20,15 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, gyveno iki penkių nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 4,03 kv. m;

laikotarpiais nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. balandžio 6 d., nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 28 d. ir nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 17 d. pareiškėjas kalėjo 16 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 20,20 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, gyveno iki penkių nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 4,04 kv. m;

laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas kalėjo 9 kameroje, kurios gyvenamasis plotas 4,13 kv. m, joje įrengta 1 miegamoji vieta, gyveno iki vieno nuteistojo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas sutiko su atsakovės nurodytais duomenimis apie patalpų plotą, tačiau nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. gyveno ne trečioje patalpoje, o pirmoje kameroje, iš kurios rašė skundus.

Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų plotą, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. gyveno ne trečioje patalpoje, o pirmoje kameroje, iš kurios rašė skundus, ginčui neturi esminės reikšmės, nes tiek trečioje patalpoje, tiek pirmoje kameroje ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

Teismui nustačius, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nėra sąlygų šiuo aspektu atsakovės atsakomybei kilti.

Dėl maitinimo

Pareiškėjas tvirtino, kad valgykloje patiekiamas maistas buvo netinkamos kokybės: nepakankamai kaloringas, atšalęs, neskanus. Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“.

Dėl sanitarinių įrenginių

Tokių duomenų byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas privatumas. Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, į kompetentingas įstaigas dėl minėto pažeidimo, taip pat dėl patalpų perpildymo (šiuos pažeidimus akcentavo teismo posėdžio metu), todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl maudymosi duše

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su jam ne visada sudaryta galimybe kartą per savaitę maudytis po šiltu dušu.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pareiškėjas nurodo, kad ne visada buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę, tačiau šios aplinkybės nedetalizuoja, nenurodo, kada jam nebuvo sudaryta tokia galimybė, ar kreipėsi dėl to į Marijampolės PN administraciją. Atsakovės atstovas pateikė teismui patvirtintą dušinės darbo grafiką ir tvarką, iš kurių matyti, kad nuteistiesiems sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (b. l. 160–162, 164–165, 167). Šį faktą patvirtina ir 2016 m. lapkričio 14 d. bei 2018 m. lapkričio 15 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktai (b. l. 116–118, 127–128). Todėl pareiškėjui tik deklaratyviai ir abstrakčiai nurodant, kad buvo pažeista jo teisė kartą per savaitę nusiprausti duše, neteikus dėl to skundų ar prašymų Marijampolės PN, ir byloje esant įrodymų, kad tokia teisė nuteistiesiems suteikiama, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

Dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo

Pareiškėjo apskaitos kortelėje pareiškėjas nėra deklaravęs, jog turi sutuoktinę ar sugyventinę, su kuria turi bendrą vaiką (b. l. 156). Darytina išvada, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo skundžiasi abstrakčiai ir nepagrįstai, todėl neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos

Dėl pasivaikščiojimo kiemelyje ir kiemelio įrengimo

Dėl patalpų įrengimo, aprūpinimo inventoriumi ir priemonėmis

Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui du kartus buvo išduota patalynė (nuo 2016-11-23 iki 2018-03-07) (b. l. 90, 159). Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio ar jos neišdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jam nepakanka mėnesiui išduodamo vieno ritinėlio tualetinio popieriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams 1 mėnesiui išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus.

Pareiškėjas neneigia, kad šiuos reikalavimus Marijampolės PN vykdė, todėl jo argumentai dėl didesnio tualetinio popieriaus kiekio išdavimo negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Marijampolės PN pareigų vykdymas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN dėl papildomų higienos priemonių išdavimo, tačiau jam buvo atsisakyta išduoti papildomas higienos priemones, nustačius, kad pareiškėjas yra mokus (b. l. 204–205). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos kaip nepagrįstos.

Atsakovės atstovas atsiliepime visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų, nepateikė teismui įrodymų apie tai, ar šiose kamerose buvo veidrodžiai, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi (veidrodžiais). Atsižvelgiant į tai, būtų pagrindas pripažinti, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti. Tačiau pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardijimu, nedetalizavo aplinkybių dėl inventoriaus trūkumo, t. y nenurodė, kokioje konkrečioje kameroje trūko veidrodžio, kokias pasekmes tai sukėlė, į ką kreipėsi dėl jo suteikimo. Į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui, kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl veidrodžio trūkumo, o šie, žinodami apie vykdomus pažeidimus, nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, todėl, nesat tokių duomenų, abstrakčių, bendro pobūdžio, deklaratyvių pareiškėjo argumentų pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima (LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1624-438/2019).

Teisinis reglamentavimas nenumato tualeto reikmenų spintelių įrengimo kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jų nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl higienos reikalavimų laikymosi

Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylose turi būti visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Kita vertus, tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis.

Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5] (Higienos normos HN 134:2015 20 p.).

Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl blakių, pelių, tarakonų, utėlių ir vorų plitimo patalpose, kuriose jis atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, ar nepakankamo jų naikinimo. Nors bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 1 kartą per mėnesį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 146–149). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į NVSC dėl kenkėjų plitimo. Į bylą pateiktuose 2016 m. lapkričio 14 d. bei 2018 m. lapkričio 15 d. NVSC patikrinimo aktuose (b. l. 116–118, 127–128) nurodyta, kad patikrinimų metu Marijampolės PN kenkėjų nepastebėta, atliekamas nuolatinis jų stebėjimas. Pareiškėjas nenurodė, kada, kokioje konkrečioje kameroje ir kokių buitinių parazitų buvo, nepateikė įrodymų, kad dėl jų keliamų nepatogumų kreipėsi į pataisos namų administraciją ar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus, o šie į jo prašymus nereagavo, todėl, nesat tokių duomenų, nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, abstrakčiais pareiškėjo argumentais dėl švarios (be buitinių parazitų) aplinkos neužtikrinimo.

Pareiškėjo teiginiai, kad patalpos buvo avarinės būklės, jose buvo netinkama ventiliacija, apšvietimas, kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis ir grybelis, kad čiužiniai ir patalynė nebuvo dezinfekuojami, apatinis trikotažas neskalbiamas arba skalbiamas tik nuteistajam turint pinigų, atmestini kaip abstraktūs, nedetalizuoti ir nepagrįsti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai paneigia tokius pareiškėjo teiginius ir patvirtina, kad Marijampolės PN vėdinimo ir oro kondicionavimo sistema įrengta tinkamai (b. l. 111–112, 113–115), avariniai gedimai nuolat prižiūrimi ir šalinami (b. l. 142–145), apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nekvėpuotų tabako dūmais (b. l. 116–118), patalpose yra tinkamas apšvietimas ir vėdinimas (b. l. 117, 132–133), patalpos ir minkštasis inventorius dezinfekuojami (b. l. 116–118, 126–127), patalynė skalbiama, keičiama kas savaitę, yra įrengta skalbykla, kurioje skalbiami apatiniai drabužiai (išskyrus esančius drausmės grupėje), sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius viršutinius drabužius (b. l. 116–118, 126–128, 164–166), tikrinant 16 kameroje pelėsio nebuvo nustatyta (b. l. 119), nustatytas tinkamas apšvietimas ir vėdinimas (b. l. 120, 132–133).

Pažymėtina, kad iš pateiktų į bylą duomenų matyti, kad pataisos namai suteikė galimybes nuteistiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau jie negali būti atsakingi už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių asmenys nesinaudoja jiems teikiama paslauga, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius drabužius, neturi teisinio pagrindo.

Dėl suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų

Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nenurodydamas, kokio pobūdžio veiklos jam trūko, neteikė dėl to prašymų Marijampolės PN. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Socialinės reabilitacijos tarnybos vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių vykdymo grafiką (b. l. 163), iš kurio matyti, kad Marijampolės PN yra numatyta pakankamai nuteistųjų užimtumo programų, kurioje pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti. Taip pat, kaip matyti iš individualaus pareiškėjo socialinės reabilitacijos pataisos plano (b. l. 84–89), su pareiškėju buvo nuolat bendraujama, siūloma dalyvauti programose, keisti gyvenimo būdą, dirbti. Be to, į bylą pateikta Marijampolės PN 2019 m. birželio 20 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjui buvo paskirtos 2 psichologo konsultacijos pagal jo prašymą, iš kurių vienos jis atsisakė, kitoje atsisakė atlikti užduotis (b. l. 76).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo užimtumo yra ne tik abstraktūs, nedetalizuoti, bet ir paneigti byloje esančių įrodymų, todėl atmestini.

Dėl pareiškėjo patirtos galvos traumos

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, atvykęs į Marijampolės PN, buvo paskirtas miegoti antrame lovos aukšte, bei dėl fakto, kad 2017 m. vasario 6 d. susimušė galvą, nurodęs Marijampolės PN, kad iškrito iš lovos (b. l. 80, 81).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, jog kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėlių. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.).

Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė dėl neįrengtų kopėtėlių į antrojo aukšto gultą, jis patyrė traumą, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai tai lėmė jo galvos traumos patyrimą. Kaip matyti iš pareiškėjo sveikatos istorijos kopijų, apie patirtą traumą pareiškėjas pranešė 20.30 val., t. y. ne nakties miego metu. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad kamerose dažnai pykosi su nuteistaisiais. Tai kelia abejonių pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad jis galvos traumą patyrė būtent krisdamas iš lovos, o ne kitomis aplinkybėmis. Pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai (liudytojai, tarnybiniai pranešimai, pareiškėjo prašymai įrengti užlipimo/nulipimo nuo gultų konstrukcijas, keisti lovą ar kt.). Pareiškėjas nenurodė turįs sveikatos sutrikimų, kurie nulemtų sunkumus lipant į lovą ar iš jos. Teismo vertinimu, šiuo aspektu nėra Marijampolės PN neteisėtų veiksmų ir pareiškėjas neįrodė dėl kopėtėlių neįrengimo patyręs neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjo siekimas kad būtų taikoma valstybės civilinė atsakomybė kelia abejonių, kadangi bylos medžiaga (b. l. 202) patvirtina, jog pareiškėjo motina ketino kreiptis dėl šios traumos į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo užimtumo yra ne tik abstraktūs, nedetalizuoti, bet ir paneigti byloje esančių įrodymų, todėl atmestini.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. d. H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), papildomai nepasisakytina apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.