Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-06-11 · Civilinė byla Nr. 2A-1021-777/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-11
Bylos Nr.
2A-1021-777/2015
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-02092-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolanta Gailevičienė (pirm.), Raimonda Andrulienė, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
LI UAB „Vakarinė Palanga“
Atsakovas
I. I.
Kategorijos
  • 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1021-777/2015

Teisėja Lina Jociuvienė (Proceso Nr. 2-24-3-02092-2014-1)
Procesinio sprendimo kategorijos 11.9; 11.9.3; 14; 14.3.11; 99.5; 121.14; 121.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. birželio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės LI UAB „Vakarinė Palanga“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės LI UAB „Vakarinė Palanga“ ieškinį atsakovei I. I. dėl Darbo ginčų komisijos 2014-01-07 sprendimo Nr. DGKS-50 (toliau – ir DGK sprendimas) panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė 2014-10-20 kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, prašydama panaikinti Darbo ginčų komisijos 2014-01-07 sprendimą Nr. DGKS-50 ir priimti naują sprendimą – atsakovės prašymą dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad su Darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinka. Ieškinį iš esmės grindė tuo, kad komisija netinkamai vertino Darbo sutarties 9 ir 10 punktus, t. y. klaidingai įvertino darbo sutartyje nurodytą atlyginimo dydį – „iki 10 proc.“ mokėti nuo reklamos, bei tai, kad atsakovė netinkamai vykdė kūrybinius bei komercinius įsipareigojimus – nesirūpino, kad priedas „Pliažas“ būtų rentabilus, neieškojo reklamos davėjų, nerengė ir netalpino į interneto puslapį informacinių pranešimų, todėl negalėjo būti atleista iš darbo pagal LR DK 127 str. 2 d.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-03-12 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo taikyti ieškinio senatį nėra. Iš pridėtos darbo bylos medžiagos Nr. APS-3-19934/2013 teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi darbo sutartys: 2013-03-04 ir 2013-05-15, jose nurodyta, kad atsakovė priimama dirbti laikraščio „Vakarinė Palanga“ priedo „Pliažas“ redaktore, reklamos pardavimų vadove (komercijos direktore). Sutarčių 1.2 punkte sutartas darbo užmokestis (sutarčių 3 p.): 2013-03-04 sutartyje – 1 500 Lt, o vasaros sezono metu (nuo birželio 15 d. iki rugsėjo 1 d.) – 2 000 Lt (nurodoma – išmokėtas), o vėlesnėje sutartyje nurodytas darbo užmokestis 1 915 Lt, pažymėta, kad išmokėtina 1 500 Lt, o vasaros sezono metu (nuo birželio 15 d. iki rugsėjo 1 d.), jei bus dirbama su „Pliažo“ turiniu, redagavimu, – papildomai 500 Lt (nurodoma, kad išmokėtina) arba iš viso 2 600 Lt (ir vėl nurodoma, kad priskaitytina); mokama pagal abi sutartis buvo du kartus per mėnesį – 5 ir 20 dienomis; abiejose sutartyse yra nurodyta, kad nustatomas išbandymo terminas – 3 mėnesiai iki 2013 m. birželio 7 d. (nors viena sutartis sudaryta 2013-05-15 ir iki 2013-06-07 trijų mėnesių terminas negali baigtis), taip pat abiejose sutartyse 9 punkte nurodyta, kad darbdavys (šiuo atveju ieškovė) įsipareigoja mokėti 10 proc. nuo reklamos, dėl kurios darbuotojas asmeniškai sutarė ir kuri nebuvo sutarta padedant kitiems redakcijos darbuotojams, tik 2013-05-15 minėtame punkte nurodyta, kad mokėti „iki 10 proc.“ ir 2013-03-04 sutartis laikoma autorine sutartimi. Be to, teismas nustatė, kad atsakovė, vykdydama darbo funkcijas, sudarė reklamos sutarčių už 84 991,53 Lt su PVM (darbo bylos medžiaga Nr. APS-3-19934/2013, b. l. 18–19). Konstatavo, kad byloje pateiktas atsakovės elektroninis susirašinėjimas reklamos tikslais leidinyje „Pliažas“ (b. l. 36–99) nuo 2013-03-14 (b. l. 59) patvirtina, jog ieškovė bendravo su naujais klientais, nes buvo domimasi leidiniu „Pliažas“, derinamos reklamos kainos, skelbimų dydžiai, maketai, tariamasi dėl apmokėjimų pagal sąskaitas faktūras. Konstatavo, kad atsakovė tinkamai vykdė reklamos pardavimų vadovo pareigas ir gavo užsakymų reklamai už 84 991,53 Lt sumą. Konstatavo ir tai, kad ieškovės pateikta reklamos ataskaitos analizė tik patvirtina atsakovės versiją, jog reklama buvo užsakyta, o nurodyti teiginiai, kad tai yra parduota naudojant redakcijos resursus, visiškai nepagrįsti, kadangi ieškovės pateiktos 2003 ir 2009 metais sudarytos sutartys, laikraščių kopijos nepatvirtina to, kad ieškovė turėjo nuolatinius ir nenutrūkstamus reklamos santykius su minėtais klientais. Teismas sutiko su Darbo ginčų komisijos išvada dėl 10 proc. nurodyto darbo sutartyje priedo nuo užsakytos reklamos dydžio bei jos argumentais, kad darbdavys yra stiprioji darbo teisinių santykių šalis ir, sudarydamas darbo sutartį, privalo tinkamai ir aiškiai įforminti darbo sutartį, o nevykdant šios pareigos, jam tenka neįvykdymo padarinių rizika. Nurodė, kad nurodydama dydį –„iki 10 proc.“, ieškovė (darbdavys) privalėjo nustatyti, kokioms sąlygoms esant mokama 10 proc. ir kaip bei dėl ko šis dydis mažėja. Tačiau to nepadarė, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė nevykdė įsipareigojimo pagal 2013-05-15 sutartį mokėti iki 10 proc. nuo reklamos, dėl kurios buvo susitarta be kitų darbuotojų pagalbos. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad Darbo ginčų komisijos sprendimo išvada, jog ieškovė nemokėjo viso darbo užmokesčio, sulygto sutartimi, ir dėl to buvo pažeistos būtinosios ir kitos darbo sąlygos ir tai laikytina darbdavio įsipareigojimų nevykdymu, dėl ko atsakovė turėjo būti atleista pagal LR DK 127 str. 2 d, yra pagrįsta. Nurodė, kad šalys ilgai derino atleidimo pagrindą, tačiau ieškovė nemokėjo atsakovei priklausomo išmokėti atlyginimo, sulygto darbo sutartimi. Teismas nurodė ir tai, kad nutraukus darbo sutartį su atsakove pagal LR DK 127 str. 2 d., ieškovei kilo pareiga išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Šias išmokas Darbo ginčų komisija apskaičiavo tinkamai nepažeisdama įstatymo reikalavimų ir tvarkos. Konstatavo, kad ieškovė su atsakove visiškai neatsiskaitė ir tokia situacija susidarė ne dėl atsakovės kaltės, todėl Darbo ginčo komisijos sprendimas išieškoti iš ieškovės atsakovei vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną nuo 2013-11-09 iki visiško atsiskaitymo yra teisėtas ir pagrįstas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl šalių sudarytos darbo sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Nurodė, kad, pagal lingvistinį aiškinimą, prielinksnis iki apibrėžia viršutinę ribą, bet neapibrėžia žemutinės ribos, kuri gali būti ir nulinė. Ieškinyje buvo aiškiai nurodyta, dėl ko šis priedo dydis gali mažėti. Darbo sutarties 10 p. „komerciniai įsipareigojimai“ buvo numatyta, jog atsakovė turėjo rūpintis, kad priedas „Pliažas“ būtų rentabilus. Išlaidos „Pliažui“ rengti sudarė 111 909,34 Lt (be PVM). Atsakovė nurodė, kad reklamos parduota už 70 789,40 Lt (be PVM). Nurodė ir tai, kad darbo sutarties 10 p. buvo įtvirtinta nuostata, kad jei darbuotojas sistemingai nevykdo įsipareigojimo dėl jam priskiriamų kuravimo sričių, gali būti peržiūrėtas jo darbo atlygis. Teismas neįvertino visų ieškinyje nurodytų argumentų. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus darbo bylose, nepasiūlė atsakovei pateikti įrodymus apie tai, kokiu būdu turėjo būti pranešta darbdaviui apie reklamų užsakymą kiekvieną mėnesį. Atsakovė šį klausimą iškėlė tik nutraukiant darbo santykius. Pretenzijų dėl kiekvieną mėnesį gaunamo (mažesnio) atlyginimo atsakovė ieškovei nereiškė. Nurodė ir tai, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – ieškovės pateiktas ankstesnių metų laikraščių kopijas su reklaminiais skelbimais (pridėta civilinė byla Nr. 2-670-838/2014, b. l. 28–30). Teismas nepasiūlė ieškovei pateikti papildomų įrodymų (apklausti reklamos tiekėjus) tam, kad būtų pašalintos visos abejonės. Ieškovė prašė kviesti ir apklausti liudytojus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neapklausė. Nurodė, kad teismas neišnagrinėjo visų ieškinyje išdėstytų argumentų, apsiribojo Darbo ginčų komisijos sprendimo analize, neatskleidė bylos esmės. Pažymėjo, kad apeliantė dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su priteistomis išmokomis ir vidutiniu darbo užmokesčiu, nepasisako, nes tai yra išvestiniai klausimai.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas. Atsakovė teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, juose nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodė, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis sisteminiu CPK 414 str. 1 d. ir 178 str. aiškinimu, konstatavo, jog nustatytas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas neatleidžia byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad jai vienai nagrinėjamoje byloje perkelta įrodinėjimo našta. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu ne kartą siūlė ieškovei pateikti turimus įrodymus. Pareigą įrodyti aplinkybes, kurias nurodė ieškovė, turėjo įrodyti ieškovė, o ne atsakovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė (darbdavys) nebuvo nustačiusi, kokioms sąlygoms esant darbuotojui mokėtini 10 proc. nuo sudarytų reklamos sutarčių yra mažintini. Nurodė ir tai, kad ieškovė ieškinį dėl ginčijamo Darbo ginčo komisijos 2014-01-07 sprendimo pirmosios instancijos teismui pateikė tik 2014-10-20, t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad apeliantės skundas netenkintinas ir atsižvelgiant į ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, taip pat tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl ieškinio senaties

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas priimtas 2014-01-07. LR CK 1.130 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Pirmą kartą ieškovė į teismą su ieškiniu dėl minėto Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo kreipėsi 2014-02-10 (paštu ieškinys teismui išsiųstas 2014-02-07), t. y. nepraleidusi LR darbo kodekso 296 str. nustatyto vieno mėnesio termino. 2014-10-07 nutartimi pirmosios instancijos ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, nes ieškovė parengiamajame teismo posėdyje nedalyvavo be pateisinamų priežasčių (neatvykimo priežastys nutarties priėmimo metu nežinomos), o to prašė atsakovė. Pagal LR CK 1.130 str. 3 d., jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. LR CK 1.130 str. 4 d. nustatyta, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškovė 2014-10-20 (2014-10-17 išsiųsta paštu) pakartotinai teismui pateikė ieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo. Ieškinyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2014-10-07 nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, nes ieškovės atstovė pavėlavo į posėdį, nepažinodama miesto negalėjo rasti vietos automobiliui pastatyti. Įvertinęs anksčiau nurodytas įstatymo nuostatas ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl nepalankiai ieškovei susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, t. y. ieškovės atstovė pavėlavo į teismo posėdį, nežinodama, kur mieste pastatyti automobilį. Duomenų, paneigiančių šias ieškovės nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Todėl pagrindo konstatuoti, kad ieškinys paliktas nenagrinėtas dėl ieškovės kaltės, nėra. Juolab kad ieškovė neteikė atskirojo skundo, o siekė greičiau išspręsti kilusį ginčą ir pakartotinai kreipėsi į teismą su ieškiniu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės prašymo dėl ieškinio senaties taikymo netenkino, nes senaties terminas nėra praleistas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl šalių sudarytos darbo sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Su šiais skundo argumentais galima sutikti iš dalies.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, taip pat Darbo ginčų komisijos sprendimo išvada, kad šalių susitartas mokėti iki 10 proc. priedas nelaikytinas skatinimo priemone DK 233 str. prasme, o pagal savo pobūdį yra priskirtinas darbo užmokesčiui ir yra ieškovės darbo užmokesčio dalis. Iš byloje pateiktų darbo sutarčių nustatyta, kad šalys darbo sutarties 9 punkte (abiejose sutartyse) susitarė dėl kitų darbdavio įsipareigojimų, kurie neprivalomi pagal teisės aktus, bet jiems neprieštarauja ir kurių nereglamentuoja kolektyvinė sutartis. Tuo tarpu darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka yra privalomos darbo sutarties dalys. Pažymėtina ir tai, kad šalys susitarė, jog iki 10 proc. priedas yra mokamas už atsakovės asmeninę iniciatyvą (gavus reklamos, dėl kurios darbuotojas asmeniškai sutarė ir kuri nebuvo sutarta padedant kitiems redakcijos darbuotojams, užsakymų). Šios asmeninės atsakovės iniciatyvos nėra pagrindo laikyti jos tiesioginių pareigų vykdymu. Todėl apeliacinės instancijos teiamas daro priešingą išvadą, kad šalių darbo sutarčių 9 punkte nustatytas susitarimas mokėti iki 10 proc. priedą pagal savo pobūdį yra laikytinas skatinimo priemone DK 233 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, taip pat Darbo ginčų komisijos sprendimo išvada, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovė nemokėjo viso darbo užmokesčio, sulygto darbo sutartimi Nr. 2. Tokiais veiksmais pažeidė būtinąsias ir kitas darbo sutarties sąlygas ir tai yra svarbi priežastis nutraukti ieškovės darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu. Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad šalių darbo sutartyje sutartas darbo užmokestis atsakovei buvo mokamas. Tarp šalių kilo ginčas dėl šalių sutarto mokėti iki 10 proc. priedo pobūdžio, dydžio, išmokėjimo sąlygų. Minėtas ginčas yra sprendžiamas nagrinėjamoje byloje. Todėl įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad svarbios priežasties nutraukti ieškovės darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu nėra. Vadinasi, nėra ir pagrindo ieškovei išmokėti atsakovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė 2013-11-05 pateikė ieškovei prašymą nutraukti darbo sutartį 2013-11-08 esant svarbioms priežastims. Ieškovė nesutiko su atsakovės prašymu ir darbo sutarties nenutraukė. Ieškovė dėl darbo sutarties nutraukimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, po to ginčas persikėlė į teismą (nagrinėjama byla). Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, įvertinęs anksčiau apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, taip pat tai, kad tarp šalių darbo santykiai yra nutrūkę, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šalių darbo santykiai nutrūko darbuotojo pareiškimu nuo 2013-11-08 (LR DK 127 str. 1 d.).

Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovei iš ieškovės priteistinos kompensacijos už nepanaudotas atostogas už darbo laikotarpį nuo 2013-05-16 iki 2013-11-08. Todėl apeliacinės instancijos tesimas dėl to išsamiau nepasisako.

Tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Šalių darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos (teismo) sprendimu, todėl vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką nepriteistinas. Priešinga teismo išvada prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (LR DK 141 str., LR CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta atsakovei kelio ateityje įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, jei po šios bylos išnagrinėjimo ieškovė neišmokės atsakovei priteistos kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – ieškovės pateiktas ankstesnių metų laikraščių kopijas su reklaminiais skelbimais (pridėta civilinė byla Nr. 2-670-838/2014, b. l. 28–30), ir padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovės parduotos reklamos dydžio. Nurodė, kad, pagal lingvistinį aiškinimą, prielinksnis iki apibrėžia viršutinę ribą, bet neapibrėžia žemutinės ribos, kuri gali būti ir nulinė. Ieškinyje buvo aiškiai nurodyta, dėl ko šis priedo dydis gali mažėti. Darbo sutarties 10 p. „Komerciniai įsipareigojimai“ buvo numatyta, jog atsakovė turėjo rūpintis, kad priedas „Pliažas“ būtų rentabilus. Išlaidos „Pliažui“ rengti sudarė 111 909,34 Lt (be PVM). Atsakovė nurodė, kad reklamos parduota už 70 789,40 Lt (be PVM). Nurodė ir tai, kad darbo sutarties 10 p. buvo įtvirtinta nuostata, kad jei darbuotojas sistemingai nevykdo įsipareigojimo dėl jam priskiriamų kuravimo sričių, gali būti peržiūrėtas jo darbo atlygis. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo bei Darbo ginčų komisijos išvadomis, kad ieškovė nepateikė teismui duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad į ieškovės ataskaitą įtrauktos reklamos parduotos paties užsakovo iniciatyva ir (ar) naudojant redakcijos resursus, ir jų argumentų neatkartoja. Pirmosios instancijos teismas, Darbo ginčų komisija pagrįstai konstatavo ir tai, kad nenuginčyta atsakovės pateikta reklamos suma – 84 991,53 Lt (suma su PVM, suma be PVM), todėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas taip pat neatkartoja. Be to, pažymėtina ir tai, kad rašytinis šalių susitarimas mokėti iki 10 proc. priedą yra neaiškus, nes neaptarta tvarka, kada, pavyzdžiui, mokamas 1 proc., o kada 10 proc., tai pagrįstai konstatavo tiek Darbo ginčų komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas. Visos abejonės traktuojamos silpnesniosios šalies darbuotojo naudai. Todėl Darbo ginčų komisija pagrįstai iš ieškovės atsakovei priteisė 7 024,08 Lt (neatskaičius mokesčių), nors ir nepagrįstai šią sumą priskyrė darbo užmokesčiui, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią Darbo ginčo komisijos sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliantė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių normų pažeidimus, būdamas aktyvus darbo bylose, nepasiūlė atsakovei pateikti įrodymus apie tai, kokiu būdu turėjo būti pranešta darbdaviui apie reklamų užsakymą kiekvieną mėnesį. Teismas nepasiūlė ieškovei pateikti papildomų įrodymų (apklausti reklamos tiekėjus) tam, kad būtų pašalintos visos abejonės. Ieškovė prašė kviesti ir apklausti liudytojus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neapklausė. Teismas neįvertino visų ieškinyje jos nurodytų argumentų, apsiribojo Darbo ginčų komisijos sprendimo analize, neatskleidė bylos esmės. Su šiais skundo argumentais sutikti negalima. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad tiek Darbo ginčų komisija, tiek pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė ieškovei pateikti turimus įrodymus, tačiau ieškovė į šiuos pasiūlymus nereagavo. Juolab kad ir su apeliaciniu skundu ieškovė turimų įrodymų taip pat nepateikė (LR CK 314 str.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl šalių susitarto mokėti iki 10 proc. priedo pobūdžio, darbo sutarties nutraukimo pagrindo, išeitinės išmokos, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiama sprendimo dalis keistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Keistinas ir LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-01-07 sprendimas Nr. DGKS-50 ir jo rezoliucinė dalis išdėstytina taip: prašymą tenkinti iš dalies. Priteisti iš LI UAB „Vakarinė Palanga“ I. I. 7 024,08 Lt (neatskaičius mokesčius) sumą, pagal susitarimą mokėti iki 10 proc. priedą nuo reklamos, dėl kurios darbuotojas asmeniškai sutarė ir kuri nebuvo sutarta padedant kitiems redakcijos darbuotojams, už laikotarpį nuo 2013-05-16 iki 2013-11-08. Nutraukti darbo sutartį, sudarytą 2013-05-15, tarp darbdavės LI UAB „Vakarinė Palanga“ ir darbuotojos I. I. DK 127 str. 1 d. pagrindu 2013-11-08. Priteisti iš LI UAB „Vakarinė Palanga“ I. I. 280,86 Lt (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpį nuo 2013-05-16 iki 2013-11-08. Kitą pareiškėjos prašymo dalį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

Atsižvelgtina į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas. Todėl keistinas ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų iki nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje paskirstymas (LR CPK 93 str. 5 d.).

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė už paduotą ieškinį sumokėjo 332 Lt (96,15 Eur) žyminį mokestį (b. l. 7), o atsakovė turėjo 600 Lt (173,77 Eur) išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b. l. 25–26).

Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo buvo išspręsti 5 atsakovės reikalavimai: priteista 7 024,08 Lt suma (darbdavio reikalavimas dėl šios dalies atmestas); sutartis nutraukta DK 127 str. 2 d. pagrindu (darbdavio reikalavimas dėl šios dalies patenkintas); priteista 3 762,84 Lt išeitinė išmoka (darbdavio reikalavimas dėl šios dalies patenkintas); priteista 280,86 Lt kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (darbdavio reikalavimas dėl šios dalies atmestas); priteistas vidutinis darbo užmokestis (darbdavio reikalavimas dėl šios dalies patenkintas). Ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 60 proc. ieškovės (darbdavio) reikalavimų. Todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovei turėtų būti priteista 57,69 Eur (96,15 Eur x 60 proc.), o iš ieškovės atsakovei proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai turėtų būti priteista 69,51 Eur (173,77 Eur x 40 proc.). Atlikus šalių tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą iš ieškovės atsakovei priteistina 11,82 Eur (69,51 Eur – 57,69 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmojoje instancijoje (CPK 93, 98 str.).

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad valstybė bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje turėjo 7,50 Lt (2,17 Eur) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos yra mažesnės už minimalią priteistiną sumą, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 96 EUR žyminį mokestį (b. l. 116).

Duomenų apie atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 60 proc. apeliantės (darbdavės) reikalavimų. Todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovei priteistinas 57,60 Eur (96 Eur x 60 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinėje instancijoje (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimą pakeisti.

LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-01-07 sprendimą Nr. DGKS-50 pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš LI UAB „Vakarinė Palanga“ I. I. 7 024,08 Lt (neatskaičius mokesčius) sumą, pagal susitarimą mokėti iki 10 proc. priedą nuo reklamos, dėl kurios darbuotojas asmeniškai sutarė ir kuri nebuvo sutarta padedant kitiems redakcijos darbuotojams, už laikotarpį nuo 2013-05-16 iki 2013-11-08.

Nutraukti darbo sutartį, sudarytą 2013-05-15, tarp darbdavės LI UAB „Vakarinė Palanga“ ir darbuotojos I. I. DK 127 str. 1 d. pagrindu 2013-11-08.

Priteisti iš LI UAB „Vakarinė Palanga“ I. I. 280,86 Lt (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpį nuo 2013-05-16 iki 2013-11-08.

Kitą pareiškėjos prašymo dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės LI UAB „Vakarinė Palanga“ atsakovei I. I. 11,82 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmojoje instancijoje.

Priteisti iš atsakovės I. I. ieškovei LI UAB „Vakarinė Palanga“ 57,60 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinėje instancijoje.

Kolegijos pirmininkė Jolanta GailevičienėKolegijos teisėjos Raimonda AndrulienėRimvida Zubernienė