- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- I-5140-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05886-15-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad atlikdamas bausmę Vilniaus pataisos namuose, 2015-09-07, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 118 str. 1 d. nuostatomis Vilniaus PN administracijai įteikė pareiškimą dėl neterminuoto badavimo paskelbimo. Imtis kraštutinės priemonės – badavimo, pareiškėją įtakojo priimti BVK nuostatų pakeitimai, kuriais buvo nepagrįstai sumažintos ir sugriežtintos nuteistųjų teisės, negu anksčiau galiojusiame įstatyme. Taip pat pareiškėjas prieštaravo, kad Kalėjimų departamentas ir Vilniaus PN administracija nesudarė sąlygų susipažinti su BVK įstatymo projektu jo rengimo stadijoje, pateikiant raštiškus pasiūlymus bei nesudarė sąlygų susipažinti su BVK pakeitimais, kuriuose reglamentuojama nuteistųjų teisinė padėtis, jų teisės ir pareigos. Nurodė, kad badavimo metu Vilniaus PN administracija kalbėjosi su pareiškėju, tačiau dėl pareiškime išdėstytų reikalavimų nesiaiškino. Vilniaus PN 2015-09-14 nutarimu Nr. 28-32(2) (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – atimti teisę pirkti maisto produktus vieną mėnesį. Pareiškėjas Nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui. Vilniaus PN 2015-10-01 raštu Nr. 42-932(1) pateikė atsakymą dėl pareiškėjo 2015-09-07 pareiškimo. Badavimą pareiškėjas nutraukė 2015-10-02. Kalėjimų departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015-11-23 įsakymu Nr. N-6 (toliau – ir Įsakymas) panaikino pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Pripažinta, kad Vilniaus PN nebuvo oficialiai įvertinusi badavimo priežasčių.
Pareiškėjo teigimu, neteisėti Vilniaus PN pareigūnų veiksmai pasireiškė tuo, kad skirdami nuobaudą neatsižvelgė į BVK 118 str. 1 dalyje nustatytus reikalavimus (išsiaiškinti badavimo priežastis, reikalavimus, jų teisėtumą), taip pat, neatsižvelgė į BVK 143 str. 2 dalį, kurioje nustatyta, kad skiriant nuobaudą atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes. Pažymėjo, kad vykdant nuobaudą pareiškėjui atsirado neigiamos pasekmės dėl kurių ir buvo padaryta žala ir kuri pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu. Nurodė, kad pareiškėjo badavimo metu Vilniaus PN administracija tik stebėjo ir fiksavo pareiškėjo sveikatos būklę, tačiau iš medikų nesulaukė jokios pagalbos. Pareiškėjui badaujant jam liko tik viena galimybė pirkti iš parduotuvės mineralinį vandenį, tam, kad būtų sumažintas organizmo išsekimas ir palaikoma gyvybė. Pažymėjo, kad Vilniaus PN skirdama nuobaudą – uždrausti pirkti maisto produktus, tokiu būdu atėmė galimybę pirkti ir mineralinį vandenį. Vandenį pareiškėjas badavimo metu vartojo retai, tik tam, kad palaikytų gyvybę. Pažymėjo, kad tokiu būdu administracija pareiškėjo badavimo metu ne tik nesirūpino jo sveikata bet ir taikydama prievartos priemonę kėsinosi į pareiškėjo gyvybę. Be to, išleidžiant iš pataisos namų nebuvo patikrinta pareiškėjo sveikata, o tai, taip pat pareiškėjui sukėlė nepatogumų. Pabrėžė, kad Vilniaus PN nepagrįstai ir neteisėtai skirdama nuobaudą neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė teisės aktais jai priskirtų funkcijų.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 20–24) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Vilniaus PN Nutarimas buvo panaikintas dėl padarytų procedūrinių klaidų, administracijai aiškinantis pareiškėjo badavimo priežastis. Kalėjimų departamentas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo badavimo teisėtumo. Taip pat nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjas badavimo metu buvo neprižiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų. Sveikatos istorijos nuorašas tvirtina, kad pareiškėjas buvo nuolat prižiūrimas sveikatos specialistų. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas gyvendamas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose turėjo galimybę vartoti vandenį.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas neįrodė jam kilusios žalos fakto.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl jam Vilniaus PN Nutarimu paskirtos nuobaudos (atimti teisę pirkti maisto produktus vieną mėnesį), kurią jis atliko, sukeltų pasekmių.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus PN 2015-09-14 nutarimu Nr. 28-32(2) nuobauda– atimti teisę pirkti maisto produktus vieną mėnesį buvo paskirta už tai, kad jis 2015-09-10 padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 14.00 val., pokalbio su Socialinės reabilitacijos būrio viršininku, pareiškėjas pareiškė, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. su juo kalbėjo Vilniaus PN direktoriaus įgaliotas asmuo direktoriaus pavaduotojas, atsakyta į nuteistojo klausimus, paaiškintas teisės aktų teisėtumas (2015-09-09 Tarnybinis pranešimas Nr. 64-1154). Nuteistasis buvo perspėtas dėl neteisėto badavimo pasekmių, tačiau sąmoningai jį tęsė ir pataisos namų administracijos reikalavimų – nutraukti neteisėtą badavimą, nevykdė. Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobaudas atimti teisę pirkti maisto produktus vieną mėnesį, pažeidus BVK 12 str. 1 d., 110 str. 1 d. 1 p., 110 str. 1 d. 2 p. reikalavimus (b. l. 9).
Pareiškėjui Nutarimą apskundus Kalėjimų departamentui, Kalėjimų departamentas 2015-11-23 įsakymu Nr. N-6 panaikino Vilniaus PN Nutarimą (b. l. 11). Nutarimas panaikintas tuo pagrindu, kad nuobauda buvo paskirta tinkamai neatlikus badavimo priežasčių nustatymo procedūros, laiku neįvertinus badavimo priežasčių teisėtumo, taip pat tinkamai neįvertinus teisiškai reikšmingos aplinkybės – pažeidimo kvalifikavimo. Tokia išvada buvo priimta atsižvelgiant į tai, kad Nutarime nurodytas reikalavimas nutraukti badavimą ir nedaryti žalos sveikatai (pagrindas – būrio viršininko M. B. tarnybinis pranešimas) pareiškėjui galėjo būti pateiktas tik įvertinus badavimo priežasčių teisėtumą. Be to, badavimo priežasčių oficialus įvertinimas buvo pateiktas jau po Nutarimo skirti nuobaudą priėmimo, t. y. pateikus 2015-10-01 atsakymą Nr. 42-932(2) į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 8). Kalėjimų departamentas nustatęs, kad įstaigos administracija pareiškėjui skirdama nuobaudą nebuvo tinkamai įvertinusi pareiškėjo badavimo priežasčių, vadovaujantis 143 str. 8 dalimi Nutarimu paskirtą baudą panaikino.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos, kaip šiuo atveju Vilniaus PN pareigūnai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės ar savivaldybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo argumentais jam padarytą žalą kildina iš neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė neteisėtu pareiškėjo nubaudimu (Nutarimo priėmimas), neteisėtai paskirtos nuobaudos sukeltomis neigiamomis pasekmėmis (neturėjimas galimybės iš parduotuvės pirkti mineralinį vandenį) bei Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų nepriežiūra pareiškėjo badavimo metu.
Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad nors Nutarimo neteisėtumas ir buvo konstatuotas Kalėjimų departamento įsakymu, tačiau Nutarimo panaikinimas nelaikytinas kaip savaiminis ir pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to savaime kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Taigi vien tai, kad Nutarimas buvo panaikintas, kaip neteisėtai priimtas, savaime Vilniaus PN pareigūnų veiksmų neteisėtumo nepatvirtina. Šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų būti vertinamos priežastys, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas. Minėta, kad valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, tik tuomet, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271str. 4 d.). Taigi iš esmės valstybės institucijos savo veikloje privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų.
BVK 118 str. 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis ar grupė nuteistųjų paskelbia badavimą, atsisako dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas privalo nedelsdamas išsiaiškinti badavimo, atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus priežastis, nuteistųjų reikalavimus ir jų teisėtumą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistųjų reikalavimai yra neteisėti, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas privalo asmeniškai apie tai pranešti nuteistiesiems ir pareikalauti neteisėtus veiksmus nutraukti. Šio nurodymo nevykdantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, oficialus pareiškėjo badavimo priežasčių įvertinimas buvo atliktas jau po nuobaudos paskyrimo, pareiškėjui pateikiant Vilniaus PN direktoriaus 2015-10-01 atsakymą Nr. 42-932(2) į jo skundą, todėl, kaip nurodyta ir Kalėjimų departamento 201-11-24 sprendime (į pareiškėjo 2015-09-30 skundą), Vilniaus PN administracija nuobaudą pareiškėjui paskyrė neišpildžiusi BVK 118 str. nustatytų sąlygų – oficialus nuteistojo reikalavimų teisėtumas (badavimo priežasčių įvertinimas), turėtų būti atliktas prieš skiriant nuobaudą. Taigi Vilniaus PN pareigūnų veiksmus įvertinus neteisėtumo aspektu, darytina išvada, kad Vilniaus PN nepagrįstai skubotai pareiškėjui skyrė nuobaudą, kai tuo tarpu oficialų badavimo priežasčių įvertinimą (pareiškėjo reikalavimų teisėtumą), kaip reikalauja BVK 118 str. 1 d., pateikė jau po nuobaudos paskyrimo, kas atitinkamai reikštų, kad nuobauda buvo paskirta oficialiai neištyrus badavimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju Vilniaus pataisos namai neveikė taip, kaip juos įpareigojo veikti BVK 118 str. nuostatos ir tai yra pakankamas pagrindas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme. Nors atsakovės atstovas ir teigia, kad Kalėjimų departamentas Nutarimą panaikino išskirtinai tik dėl procedūrinio pobūdžio klaidų ir nepasisakė dėl pareiškėjo vykdyto badavimo ar pateiktų reikalavimų teisėtumo, tačiau, šiuo atveju, Vilniaus PN veiksmų neteisėtumas pasireiškė vykdytų funkcijų aplaidumu, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o tokie veiksmai, kaip jau minėta, taip pat patvirtina veiksmų neteisėtumą CK 6.271 str. prasme.
Kiek tai yra susiję su neturtine žala, kaip kita būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog, kaip jau minėta, neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str.). Pažymėtina, kad nors pareiškėjas byloje ir nepateikė realių įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos fakto, tačiau, kaip teismų praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010). Kaip skunde nurodė pareiškėjas, jam neteisėtais Vilniaus PN pareigūnų veiksmais padaryta žala pasireiškė orumo ir garbės pažeminimu, dvasiniu sukrėtimu ir išgyvenimais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui bausmė buvo paskirta iš esmės neišsiaiškinus visų jo badavimo aplinkybių (priežasčių), kaip reikalauja BVK 118 str. nuostatos, negalima teigti, kad nuobaudos paskyrimas pareiškėjui negalėjo nepadaryti neigiamo poveikio. Pripažintina, kad nuobaudos paskyrimas neįvertinus badavimo priežasčių teisėtumo galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad paskyrus nuobaudą, jam buvo apribota teisė vieną mėnesį parduotuvėje pirkti mineralinį vandenį. Mineralinis vanduo, pareiškėjo teigimu, jam buvo reikalingas sumažinti organizmo išsekimą ir palaikyti gyvybę. Kaip šiuo aspektu teisingai nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas nuobaudos paskyrimo metu turėjo galimybę gerti vandenį iš kameroje įrengto sanitarinio mazgo, kuriame yra šalto vandens tiekimas. Organizmo išsekimui sumažinti ir palaikyti gyvybę nėra būtinas išskirtinai mineralinis vanduo, todėl šie pareiškėjo argumentai nelaikytini kaip susiję su jam padaryta žala.
Pareiškėjo teigimu, jam padarytos žalos faktą taip pat įrodo Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų nepriežiūra pareiškėjo badavimo metu. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-03 įsakymu Nr. 194 268 punktą, ilgiau kaip tris dienas badaujantį nuteistąjį kasdien apžiūri ir pasiūlo nutraukti badavimą pataisos įstaigos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas, kuris duomenis apie nuteistojo sveikatos būklę įrašo Asmens sveikatos istorijoje (ambulatorinėje kortelėje). Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų (b. l. 33–44) matyti, kad pareiškėjui pradėjus badauti, jo apžiūra nuo 2015-09-08 buvo atliekama beveik kiekvieną dieną, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjui sveikatos priežiūros tarnybos specialistų priežiūros jo badavimo metu.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš dalies yra pagrįstas. Minėta, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus jau aptartas pareiškėjo nubaudimo aplinkybes, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas dėl aplaidžiai vykdytų įstatymu nustatytų funkcijų, taip pat pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į argumentus, nurodytus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos nustatymo, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovės priteistini 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.