Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2017 m. gegužės 10 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. patikslintą skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apibendrina patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir teigia, kad Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius klaidingai suprato, kad užkonservuotas karinis dzotas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, klaidingai suprato nuosavybės ir jos taikymo galimybes, neatsižvelgė į pareiškėjos kaip savininkės teisių apsaugos ir gynimo teisinius aspektus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad 2016-11-11 privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, klaidingai motyvuotas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Akcentuoja, kad 2017-01-23 Krašto apsaugos ministerijos, 2017-01-24 Klaipėdos regioninio archyvo bei 2017-03-16 VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo raštai įrodo tai, kad pastatas, užterštas naftos produktais, nuosavybės teise nepriklauso pareiškėjai.

Vadovaujasi Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-12-06 sprendimo Nr. (2)-LV4-2987 „Dėl 2016-11-11 privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 panaikinimo” (b. l. 8, 32, 66) ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016-11-11 privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 (b. l. 2, 40, 63,95 – 96) teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad administracinis ginčas - asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai. VAĮ 2 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamais administraciniais aktais sukuriama pareiškėjai pareiga pašalinti iš jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pavojingas medžiagas, o tai reiškia, jog ginčijamuose sprendimuose yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (įpareigojimas atlikti veiksmus) ir jie laikytini administraciniais aktais, sukeliančiais teisines pasekmes pareiškėjai. Teisėjų kolegija laiko, kad ginčijami sprendimai pagal savo turinį bei formą laikytini individualiais teisės aktais. Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (taip pat ir priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir VAĮ nuostatomis.

Taigi, nagrinėjant bylą turi būti tikrinamas ginčijamų aktų teisėtumas ir pagrįstumas, sprendžiama, ar viešojo administravimo subjektas kompetentingas atlikti atliktus veiksmus ir pan.

Ginčo faktinės aplinkybės

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, kad pareiškėja 2015-09-21 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 2015-10-01 nuosavybės teise valdo naudoja disponuoja žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1,55 ha, žemės ūkio naudmenų plotas – 1,38 ha, užstatyta teritorija – 0,01 ha (b. l. 3, 26, 71). Kaip pagrindinė daikto naudojimo paskirtis nurodyta: žemės ūkio (Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo 2.1 punktas), o specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos viešajame registre nustatytos: paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir vandens telkiniai (Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo 9.1 punktas).

Skundžiamu privalomuoju nurodymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 9, 23, 32¹ straipsniais, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 – 2 dalimis bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 7, 8 punktais, pareiškėjai nurodyta surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas (panaudotą tepalinę alyvą) iš zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”), esančio pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype P(duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); panaudotą tepalinę alyvą perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, dokumentų kopijas pateikti Klaipėdos rajono agentūrai. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016-11-09 patikrinimo akte Nr. (10)-LT1-197 (b. l. 4, 62, 89 – 90) nurodyta, kad neplaninio patikrinimo pagal 2016-10-20 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštą Nr. (16-4)-D8-7907 metu buvo nustatyta, jog R. N. priklausančiame 1,5 ha ploto žemės paskirties sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiame zenitiniame pabūklo lizde („dzote”) (plotas 100 kv. m.) yra pripilta pavojingų atliekų (panaudotos tepalinės alyvos).

2014-11-15 skunde dėl privalomojo nurodymo (b. l. 7, 31, 36) pareiškėja Institucijai ir Departamentui nurodė, kad paveldėtame sklype esantis zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”) nėra jos nuosavybė, ji neturi jokio dokumento, nurodančio saugoti šį pastatą, pastatas yra bešeimininkis, paveldėdama žemę nežinojo ir nematė, kad statinyje yra papilta naftos produktų, neaišku, ar tikrai statinyje supilta alyva, ji galėjo būti supilta ir tarybiniais laikais.

Skundžiamame 2016-12-06 sprendime teigiama, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjos 2016-11-18 skundą dėl 2016-11-11 Privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27. Skundžiamu sprendimu nurodyta, kad pareiškėjos skunde dėstomi motyvai apie tai, kad zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”) nėra pareiškėjos nuosavybė ir todėl ji neprivalo juo rūpintis, yra paneigtini, kadangi tai prieštarauja Nekilnojamo turto registro Centrinio duomenų banko išraše (2.1 punkte) pateikiamai informacijai apie užstatytą žemės plotą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 4 straipsniu nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, jei nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Daro išvadą, kad sklypo savininkas atsako už viską, kas yra jo nuosavybei priklausančiame žemės sklype, todėl Privalomasis nurodymas surašytas tinkamam asmeniui.

Taigi, apibendrinus ginčo faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėja ginčija skundžiamais aktais jai nustatytą pareigą pašalinti pavojingas atliekas iš zenitino pabūklo lizdo („dzoto”) iš esmės dėl to, kad jos nuomone, minėtas statinys nepriklauso jai nuosavybės teise, bei nėra aišku kada, kokio asmens ir kokiu būdu galimai pavojingos medžiagos supiltos statinyje.

Dėl subjekto, kuriam nuosavybės teise priklauso zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”)

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.40 straipsnio 1 dalimi žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.

Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas kuriame pastatytas zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, kad zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”) nuosavybės teise priklauso būtent pareiškėjai. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog zenitinio pabūklo lizdas („dzotas”), esantis pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nėra įregistruotas kaip statinys. Byloje taip pat nėra duomenų, kad zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”) būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas, todėl ir daiktinė teisė į šį statinį taip pat neįregistruota. Tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pirmiausia turėjo ištirti aplinkybes, susijusias su tuo kam nuosavybės teise priklauso statinys, kuriame papilta panaudota tepalinė alyva, t. y. kas turi nuosavybės teisę (daiktinę teisę) į šį statinį. Iš byloje pateiktos rašytinės medžiagos matyti, kad šią pareigą atsakovas atliko formaliai, t. y. tik nustatė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjos žemės sklypo užstatyta teritorija lygi zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”) plotui, todėl darė išvadą, kad jis pareiškėjai priklauso nuosavybės teise. Atsakovas nesiaiškino nekilnojamojo objekto, esančio pareiškėjai priklausančioje žemėje, perleidimo fakto, jos teisės naudotis statiniu apimties, kokios teisės galimos į šį statinį, neatsižvelgė į tai, kad šio objekto teisinis statusas neįregistruotas, t. y. daiktinė teisė į jį neįregistruota, ir neaišku, kas yra jo savininkas ar naudotojas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad toks statinys skirtas naudoti kariniams tikslams ir galimai priklauso Lietuvos Respublikai, nenustatė ar yra išimtas iš apyvartos, ar ribotai naudojamas daiktas (CK 4.7 straipsnis). Vien tik aplinkybės, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio pareiškėjai, užstatytas plotas yra 0,01 ha, t. y. atitinka zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”) plotą, nepakanka išvadai, kad objektas yra civilinis ir pareiškėja kokiu nors pagrindu naudoja ar gali naudoti šį statinį, kad yra jo savininkė ar valdytoja.

Dėl subjekto, kuriam turėjo būti surašytas Privalomasis nurodymas

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas, akto redakcija, galiojusi nuo 2016-08-01 iki 2017-01-01), 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – tai valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas, aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2016-08-01) 32¹ straipsnyje įtvirtinta, kad esant neišvengiamai (realiai) žalos aplinkai grėsmei, ūkio subjektas, dėl kurio veiksmų kilo ši grėsmė, privalo nedelsdamas imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių.

Minėti teisės aktai duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, nustatęs, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esančiame zenitiniame pabūklo lizde („dzote”) yra papilta panaudotos tepalinės alyvos, kurią laiko pavojingomis atliekomis, turėjo pareigą išsiaiškinti atliekų išmetimo faktines aplinkybes (kas išmetė, kada išmetė, kam priklauso statinys, kuriame rasta tepalinės alyvos, ar tai yra pavojingos atliekos ir pan.). Teisėjų kolegija laiko, kad tik nustatęs asmenį (asmenis), kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis (ar žemės sklypo savininkas, ar nuomininkas, ar statinio savininkas, ar kitas asmuo), atsakovas turėjo teisę ir pareigą imtis veiksmų pašalinant aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, šiuo atveju priimdamas privalomą nurodymą. Nenustačius atsakingo už žalą aplinkai asmens, savivaldybės ir (arba) valstybės įgaliotos institucijos negali įpareigoti vykdyti būtinas priemones, numatytas Aplinkos apsaugos įstatymo 32¹ straipsnio 4 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjos bei atsakovo atstovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad atsakovas, surašydamas Privalomą nurodymą pareiškėjai ir įpareigodamas pašalinti panaudotą tepalinę alyvą iš zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”), visiškai nenustatė anksčiau minėtų svarbių aplinkybių ir be teisėto pagrindo priėmė privalomą nurodymą būtent pareiškėjos atžvilgiu (ABTĮ 56 straipsnis). Teismui atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad panaudota tepalinė alyva zenitiniame pabūklo lizde („dzote”) buvo supilta jau po to, kai pareiškėja 2015-09-21 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo žemės sklypo nuosavybės teisę, kad tai padarė būtent pareiškėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius, kad panaudota tepalinė alyva nurodytoje vietoje atsirado jau po nuosavybės teisės įgijimo ar atliekomis atsikratė būtent pareiškėja, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja dėl to kalta ir privalo pašalinti panaudotą tepalinę alyvą. Byloje esančiame 2016-11-09 Patikrinimo akte Nr. (10)-LT1-197 (b. l. 4, 62, 89 – 90) nurodyta, kad žodžiu apklausus Judrėnų seniūnijos seniūną informacijos, kas ir kada galėjo išpilti panaudotus tepalus, nebuvo gauta, o pareiškėja nurodė, kad panaudotos tepalinės alyvos ji nepylė, yra tikėtina, jog ji buvo supilta tarybinio ūkio laikais. Taip pat pažymėta, kad patekti į zenitinį pabūklo lizdą („dzotą”) nebuvo galimybės, nes angos užmūrytos, tačiau vienoje šaudymo angų buvo išmušta skylė, pro kurią matyti, kad pripilta panaudotos tepalinės alyvos, kuri dalinai sukietėjusi; preliminariai pamatavus, nustatyta, kad patalpoje papiltas 10 – 20 cm sluoksnis panaudotos tepalinės alyvos; nebuvo galimybės nustatyti, ar visose zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”) patalpose pripilta panaudotos alyvos; ant vieno zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”) lauko pusės sienos matyti tepalinės alyvos dėmės; teritorija apie pastatą apaugusi žoline augmenija. Darytina išvada, kad atstovas iš esmės nesiaiškino, kada ir kas supylė pavojingas atliekas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš pateiktų foto nuotraukų (b. l. 5 – 6, 27, 64 – 65, 91 – 94), neatlikus ekspertizės, nėra galimybės nustatyti, ar zenitiniame pabūklo lizde („dzote”) išpiltos atliekos yra pavojingos (panaudota tepalinė alyva), kada ir kokiu būdu jos buvo išpiltos, kas jas išpylė.

Dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo

Privalomasis nurodymas gali būti duodamas Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodytais atvejais: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai.

Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad privalomajame nurodyme turi būti šie duomenys: 1) aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno, duodančio privalomąjį nurodymą, vardas, pavardė, pareigos, tarnybos vieta; 2) privalomojo nurodymo surašymo data ir vieta; 3) kam duodamas privalomasis nurodymas – juridinio asmens pavadinimas, adresas, o jei privalomasis nurodymas duodamas fiziniam asmeniui – jo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; 4) kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti; 5) privalomojo nurodymo apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog privalomojo nurodymo turiniui kaip bendroji norma taikytinas ir Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko, nustatantis viešojo administravimo principus bei reikalavimus individualiam administraciniam aktui (žr., pvz., LVAT 2012-08-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012; 2012-09-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2006/2012; 2012-09-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda, įpareigojimas pašalinti pavojingas atliekas ir kt.) turi būti motyvuotos. Taigi, privalomasis nurodymas turi atitikti Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, jame aiškiai ir išsamiai turi būti nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės, nustatytas fizinis ar juridinis asmuo, kuris privalo atlikti privalomu nurodymu nustatytus nurodymus ir pan. Vertinant ginčijamo skundžiamo privalomojo nurodymo turinį, akivaizdu, kad jis aptartų įstatymų reikalavimų neatitinka.

Nagrinėjamu atveju skundžiamas privalomasis nurodymas priimtas, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu (kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti), pareiškėjai nurodant surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas (panaudotą tepalinę alyvą) iš zenitinio pabūklo lizdo („dzoto”), esančio pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); bei panaudotą tepalinę alyvą perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams.

Vertindama anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog labai tikėtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančiame zenitiniame pabūklo lizde („dzote”) galimai pavojingos atliekos susidarė iki pareiškėjos nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo dienos. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, jog paveldėjimo teisės pagrindu perduotame žemės sklype yra pavojingų medžiagų. Nurodytoje teritorijoje esantis zenitinis pabūklo lizdas („dzotas”) stovi galimai nuo Antrojo Pasaulinio karo laikų, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai kokiu nors pagrindu minėtas statinys buvo perduotas valdyti, naudoti, disponuoti. Todėl, apibendrinus teismui pateiktų įrodymų visetą, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog būtent pareiškėja atsikratė atliekomis Patikrinimo akte ir Privalomajame nurodyme nustatytu būdu jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Privalomas nurodymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra pagrįstas ne objektyviais duomenimis (faktais), o tik neįrodytomis prielaidomis. Dėl šių priežasčių pareiškėjos skundas yra tenkintinas ir Privalomasis nurodymas naikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Analogiškais pagrindais ir motyvais taip pat turi būti panaikintinas ir 2016-12-06 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos R. N. patikslintą skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-12-06 sprendimą Nr. (2)-LV4-2987 „Dėl 2016-11-11 privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 panaikinimo” ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016-11-11 privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.