Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2011-10-28 · Civilinė byla Nr. 2A-725-513/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-28
Bylos Nr.
2A-725-513/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj (pirm.), Rimvida Zubernienė, Aušra Maškevičienė
Ieškovas
A. J., V. G., V. S., R. K., V. J., S. M.
Atsakovas
VĮ Registrų centro
Pranešėja I. Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-725-513/2011Teisėja I. Vilkienė (Proceso Nr. 2-43-3-01690-2010-1)
Procesinio sprendimo kategorija (S) 30.5;121.15;121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. spalio 28 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės ir Aušros Maškevičienės, sekretoriaujant Astai Baristienei, dalyvaujant ieškovams A. J., V. G., V. S., R. K., V. J., jo atstovui advokatui L. Z., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-12-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. teisių ir pareigų perėmėjų ieškovų A. J., V. J., V. G., V. S., S. M., R. K. ieškinį atsakovams VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Šilutės skyriaus, R. B. ir A. B. dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai A. J., V. J., V. G., V. S., S. M. ir R. K. dalyvauja byloje kaip pradinės ieškovės Nijolės B. J., mirusios 2007-11-23, ir jos sutuoktinio V. J., mirusio 2008-07-04, įpėdiniai ir teisių bei pareigų perėmėjai.

Šalies argumentai

Ieškiniu prašoma panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities viršininko 2000-02-23 įsakymo Nr. 420 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo ieškovų senelei A. B. Pilipauskienei; 2) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004-01-27 įsakymo Nr. 13.6-199 ,,Dėl Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. S-54-3 patvirtinimo A. B.; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004-04-27 įsakymo Nr. 13.6-1330 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, žemės sklypų pardavimo, įregistravimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo 1,55 ha pardavimo R. B.; 4) pripažinti negaliojančia 2004-06-11 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir R. B. bei A. B.. Ieškovai teigia, kad jų senelei A. B. Pilipauskienei nepagrįstai buvo atsisakyta suformuoti 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypą prie Atmatos upės Šilutės rajone, Šyšos kaime, skyrė jį kitoje vietoje, už ji buvo sumokėta vienkartinėmis neindeksuotomis išmokomis, kurias paveldėjo Nijolė B. J.. A. B. Pilipauskienė kitoje vietoje paskirtu asmeninio ūkio žemės sklypu nesinaudojo ir jis nebuvo suformuotas, ji iki savo mirties kaip ganykla naudojosi 1 ha žemės sklypu palei upę.

2004 m. pavasarį Nijolė B. J. sužinojo, kad šalia jos namų valdos 1,55 ha žemės sklypas yra paskirtas atsakovams Budrikams ir 2004-06-11 sutartimi parduotas jų privačion nuosavybėn. Ieškinyje teigiama, kad administraciniai aktai dėl asmeninio ūkio žemės sklypų suprojektavimo, pažeidus asmeninio ūkio žemės sklypų projektavimo principus, taip pat ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su Astra ir R. B., yra neteisėti, nes sudaryti suklastotų dokumentų pagrindu, prieštarauja viešajai teisei ir gerai moralei (CK 1.81 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartyje išaiškinta, jog teisines pasekmes, atsirandančias mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, tuo metu reglamentavo Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.), kurioje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės (t. 2, b. l. 215–219, 232–237).

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-12-08 sprendimu taikė teisės principą – įstatymai atgal negalioja – ir ieškinį atmetė, nes nustatė, kad ieškovai pagal byloje taikomą įstatymą neturi reikalavimo teisės, nes palikėjos A. B. P. mirties dieną galiojęs Žemės reformos įstatymo 10 str. nenumatė teisinių pasekmių, atsirandančių mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, o Žemės reformos įstatymo 16 str. 7 dalyje (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Teismas nustatė, kad A. B. P. teisių perėmėja, jos duktė Nijolė B. J. tame pačiame kaime turėjo sodybą bei asmeninio ūkio žemę, t. y. jai buvo taikomos Žemės reformos įstatymo 16 str. 7 d. nuostatos ir paveldėjimo teisė apribota.

Teismas nagrinėjo ir ieškovų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl minimo straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau žinant, kad šio straipsnio nuostatos jau yra panaikintos, o Konstitucinio Teismo sprendimai atgaline tvarka negalioja, todėl šis prašymas buvo atmestas, nes bet koks sprendimas neturės įtakos šios bylos baigčiai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad nuo prašymo padavimo dienos buvo delsiama sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su A. B. P., tačiau nesiėmė spręsti valstybės institucijų pareigūnų vaidmens vilkinant sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, nors dėl šio fakto buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 94-1-01329-05. Taip pat teismas nenustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir/ar jos teisių ir pareigų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ruošdami dokumentus ginčijamo sklypo pardavimui, būtų pažeidę sandorio sudarymo metu galiojusius įstatymus, todėl padarė išvadą, kad atsakovai R. B. ir A. B. ginčijamą žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nusipirko teisėtai, nepažeisdami įstatymų ir yra teisėti šio sklypo savininkai (t. 3, b. l. 93–98).

Su tokiu teismo sprendimu nesutiko ieškovas V. J.. Apeliantas prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 str. 7 d. (1995-06-13 įstatymo Nr. 1-940 redakcija, galiojusi nuo 1995-06-28 iki 1997-07-22) atitikties Lietuvos Konstitucijos 23 str. 1 d., 29 str. 1 d., 46 str. 1 d. bei teisinės valstybės principams; 2) panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-12-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. V. J. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad byloje buvo taikoma Konstitucijai prieštaraujanti Žemės reformos įstatymo 16 str. 7 d. dalies norma. Taikomos normos prieštaravimą Konstitucijai grindžia teiginiu, kad ji galiojo tik dvejus metus, nuo 1995-06-28 iki 1997-07-22, kad ji nepagrįstai apribojo jo teisę įsigyti mirusiosios naudotą asmeninio ūkio žemę, nes pradinė ieškovė turėjo tik vieną būdą įgyvendinti savo teises į paveldėtas 65,50 valstybės vienkartines išmokas – būtent tiek A. B. P. buvo sumokėjusi už žemės sklypą , suprojektuotą jau po jos mirties.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovai R. ir A. B. yra teisėti ginčo žemės sklypo savininkai, nes atsakovams žemės sklypas buvo suformuotas toje vietoje, kurioje anksčiau buvo atsisakyta suformuoti žemės sklypą jo močiutei A. B. P., tačiau senelė ir tėvai Nijolė B. J. ir V. J. naudojasi ginčo žemės sklypu kaip ganykla, todėl mano, kad jo tėvai turėjo pirmenybę pasirinkti žemės sklypo vietą pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 12 p., o atsakovai B. iki Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo iki dabar nesinaudojo ginčo žemės sklypu ir jiems tas žemės sklypas nebuvo suteiktas, todėl pagal Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 10 punktą ginčo žemės sklypas jiems negalėjo būti suformuotas ir parduotas. Be to, byloje yra duomenų, kad atsakovui R. B. anksčiau buvo suteiktas 3 ha žemės sklypas Užlieknių k., kuris nebuvo nei suprojektuotas nei atmatuotas, todėl nebuvo pagrindo projektuoti ir suteikti 3 ha žemės sklypą Šyšos k., iš jų 1,55 ha žemės sklypas būtent toje vietoje, kurioje pretenduoja ieškovai, ir ne kaip asmeninio ūkio, o kaip žemės ūkio paskirties tik prieš dvi dienas gavusiam ūkininko pažymėjimą ūkininkui R. B. ir jo sutuoktinei A. B., nepaisant to, kad pradinė ieškovė Nijolė B. J. tam prieštaravo. Todėl mano, kad sudarant ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį buvo pažeistas sutarčių sąžiningumo principas, geroji moralė ir viešasis interesas, tačiau pirmosios instancijos tesimas apie tai nepasisakė (t. 3, b. l. 100–104).

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Šilutės žemėtvarkos skyriaus, prašo apeliacinio skundo netenkinti, nes ieškovų teisė paveldėti apribota įstatymu ir realizuota, todėl mano, kad bet koks Konstitucinio Teismo sprendimas neturės įtakos šiai bylai, nes nutarimas galiotų tik į ateitį, be to, sprendimas, kuriam turėtų įtakos įstatymo atitikties Konstitucijai, jau įvykdytas. Nurodo, kad A. B. P. ir V. J. asmeninio ūkio žemės sklypai suprojektuoti 2000-02-23 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 420 patvirtintame Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, jų ribos buvo suderintos žiniaraščiuose, o atsakovui R. B. 1993-04-09 suteiktas 3 ha žemės sklypas nebuvo suprojektuotas, todėl po to, kai ginčo vietovėje 2002 m. atsakovai B. įsigijo gyvenamąjį namą, rengiant Pagrynių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymą, 2002 m. jiems buvo suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai valstybės išperkamojoje teritorijoje, paskirtoje asmeniniam ūkiui laisvoje asmeninio ūkio žemėje (t. 3, b. l. 109–111).

A. R. ir A. B. su apeliaciniu skundu nesutinka, nes nei pradinė ieškovė, nei jos įpėdiniai nepaveldėjo pastatų, pradinė ieškovė Nijolė B. J. ir jos sutuoktinis V. J. turėjo sodybą ir asmeninio ūkio žemę, todėl jų teisė paveldėti buvo apribota teisėtai ir apeliantas neturi reikalavimo teisės, o prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą nereikšmingas bylos baigčiai, prašo taikyti senatį administraciniams aktams ginčyti (t. 3, b. l. 113–114).

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pažymi, kad atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, ir viešojo administravimo veiksmais nekuria, nekeičia ir nepanaikina tarp civilinių teisinių santykių subjektų susiklosčiusių teisinių santykių turinio, todėl mano, kad atsakovu patrauktas nepagrįstai, prašo apeliacinio skundo netenkinti (t. 3, b. l. 115–118).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl senaties.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinys teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Akivaizdu, kad pradinė ieškovė praleido terminą ginčyti administracinius aktus, atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes, nes terminai praleisti dėl nepateisinamų priežasčių (t. 1, b. l. 51, 63). Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties nepasisakė, todėl, kolegijos vertinimu, laikytina, kad praleistas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas, ir iš naujo svarstyti šį klausimą bei taikyti senatį nėra pagrindo (CPK 3 str. 7 d., CK 1.125 str. 2 d., 1.131 str. 2 d., ABTĮ 34 str. 1 d.).

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Tesimą.

Apeliantas savo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 str. 7 d. (1995-06-13 įstatymo Nr. 1-940 redakcija, galiojusi nuo 1995-06-28 iki 1997-07-22) atitiktieso Lietuvos Konstitucijos 23 str. 1 d., 29 str. 1 d., 46 str. 1 d. bei teisinės valstybės principams, grindžia teiginiu, kad įstatymas nepagrįstai apribojo jo teisę paveldėti močiutės asmeninio ūkio žemės sklypą, kuris jai buvo skirtas ir už kurį jį buvo sumokėjusi 65,50 valstybės vienkartinių neindeksuotų išmokų. Teisėjų kolegija nemano, kad nurodyta norma, kuri tam tikroje Lietuvos Respublikos žemės reformos stadijoje ribojo įpėdinių teisę įsigyti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo, sumokėjusio už perkamą asmeninio ūkio žemę, žemės sklypą, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems apelianto nurodytiems nuosavybės neliečiamumo principui, visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ar kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principui, taip pat nuostatai, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva bei teisinės valstybės principui. Visų pirma nurodyta teisės norma leido įsigyti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo sklypą, jeigu įpėdinis paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) ir jeigu pats ar jo šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Kolegijos nuomone, žemės reformos pradžioje toks ribojimas buvo pateisinamas, nes reguliavo asmeninio ūkio žemės paskirstymą ir ribojo asmenų, kurie neturėjo teisės įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypo, galimybę jį įsigyti per paveldėjimo institutą ir/ar įsigyti daugiau asmeninio ūkio žemės, nei buvo numatyta (ginčo santykių metu galiojusio 1994-03-16 LRV nutarimo Nr. 183 2.6 p.). Antra, nei pradinė ieškovė, nei apeliantas nepretendavo ir nepretenduoja pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą toje vietoje, kurioje jis ir buvo suteiktas A. B. P., t. y. nepretenduoja į nustatyta tvarka skirtą žemės sklypą. Byloje teigiama, kad mirusioji turėjo teisę ir pirmenybę pretenduoti į žemės sklypą palei upę, kuris buvo suteiktas ir parduotas kitiems asmenims. Pažymėtina, kad Žemės reformas įstatymas buvo keičiamas ir tobulinamas nuo 1991-09-01 29 kartus, todėl kolegija nemano, kad apie ginčijamos normos prieštaravimą Konstitucijai byloja faktas, kad ji galiojo tik dvejus metus. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai argumentavo, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Ginčijama norma jau negalioja, sprendiniai jau yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas, net ir prašymo tenkinimo atveju, neturės teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui ir tenkinti apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Dėl teisės paduoti ieškinį

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo teisinius santykius reguliavo galiojusi Žemės reformos įstatymo 16 str. 7 d. norma, ribojanti įpėdinių teisę pirkti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemę. Kolegijos manymu, ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriu ieškovų teisė arba įstatymo saugomas interesas nėra pažeisti, nes teisė įsigyti mirusiajai suteiktą žemės sklypą buvo apribota įstatymo, kadangi pradinė ieškovė ir įstatyminė įpėdinė Nijolė B. J. turėjo asmeninio ūkio sklypą ir nepaveldėjo pastatų ar jų dalies. Be to, kaip jau buvo paminėta anksčiau, pradinė ieškovė ir jos teisių ir pareigų perėmėjai nepretendavo į A. B. P. Š. rajono Jonaičių apylinkės tarybos 1993-04-09 sprendimu Nr. 158 suteiktą 3 ha asmeninio ūkio paskirties žemės sklypą, kuris buvo patvirtintas 2000-02-23 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 420, nes pageidavo ir pageidauja kaip įpėdiniai pirkti asmeninio ūkio žemę kitoje vietoje, kurioje, jų teigimu, mirusioji turėjo teisę ją gauti, nes naudojo kaip ganyklą. Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemės pardavimą tuo metu reguliavo 1994-03-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 183 (toliau – ir Nutarimas). Nutarimo 2.1 p. buvo nustatyta, kad piliečiams parduodami jų naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai, suteikti apylinkės tarybos sprendimu iki 1994 m. liepos 1 dienos. Tais atvejais, kai apylinkės taryba pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti žemę asmeniniam ūkiui, piliečių naudojama asmeninio ūkio žemė jiems parduodama apskrities valdytojui priėmus sprendimą, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). A. B. P. asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas iki 1994-07-01, todėl su ja žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu (Nutarimo 1 p.). Be to, faktas, kad asmeninio ūkio žemė buvo paskirta, dar pats savaime nereiškia, kad asmuo besąlygiškai turėjo teisę ją įsigyti, nes Nutarimo 2.2 p. buvo numatyti atvejai, kai piliečiams asmeninio ūkio žemė neparduodama. Byloje įrodyta, kad A. B. P. faktiškai nesinaudojo jai suteiktu asmenino ūkio žemės sklypu ir 1995-11-05 mirė. Pažymėtina, jog ir dabar galiojančioje Žemės reformos įstatymo 15 str.10 d. numatyta, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Byloje akcentuojama, kad mirusioji ir jos šeima faktiškai naudoja ginčo žemės sklypą kaip ganyklą ir iš to kildina savo teisę pirkti pageidaujamą kitiems asmenims priklausantį žemės sklypą, tačiau byloje neįrodyta, kad šis žemės sklypas A. B. P. ar jos šeimos nariams buvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka ar buvo apskrities valdytojo sprendimas, kad pretendentė teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypu, todėl kildinti savo teises iš šio fakto esant galiojančiam Šilutės rajono Jonaičių apylinkės tarybos 1993-04-09 sprendimui Nr. 158 suteikti kitą asmeninio ūkio žemės sklypą kitoje vietoje ieškovai negali. Dėl tos pačios priežasties pradinė ieškovė Nijolė B. J., taip pat jos teisių ir pareigų perėmėjai – ieškovai šioje byloje neturėjo pagrindo ginčyti sandorių ir administracinių aktų, kuriais teisės ir pareigos nustatytos kitiems asmenims, nes ieškovai byloje negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo pradinė ieškovė. Nustačius, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, nepasisakydamas dėl ginčijamų administracinių aktų bei sandorio teisėtumo (ABTĮ 5 str. 1 d. ir CPK 5 str. 1 d.).

Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (LR CPK 328 str.) ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjos Rimvida ZubernienėAušra Maškevičienė