Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. S. ir trečiojo asmens A. Š. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-731-413/2011 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei V. S. ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais A. Š. Č. ieškinį atsakovams V. S. ir V. S. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais A. Š. Č. prašė priteisti iš šalių solidariai 46 800 Lt nuostoliams atlyginti. Reikalavimą grindė tuo, kad 2004 m. balandžio 28 d. trečiojo asmens motina (atsakovė) V. S. pardavė jai (A. Š. Č.), tuo metu buvusiai nepilnamete, asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), už kurį gautas lėšas šalys panaudojo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagerinimui. Kadangi šalys nori atsidalinti turtą, kurio pagerinimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, todėl panaudota pinigų suma turto pagerinimui, atsižvelgiant į dabartinę jai priklausiusio parduoto turto vertę, priteistina iš šalių kaip solidarią prievolę turinčių asmenų. Atsakovė prašė trečiojo asmens reikalavimą tenkinti, teigdama, kad lėšos, gautos pardavus trečiajam asmeniui asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą, buvo panaudotos namo (duomenys neskelbtini) stogo remonto darbams. Ieškovas prašė trečiojo asmens reikalavimą atmesti, teigdamas, jog už trečiojo asmens parduotą turtą buvo gauta 13 000 Lt, šiomis lėšomis disponavo viena atsakovė, be to, nutraukiant santuoką, atsakovė neįtraukė savo dukters A. Š. Č. į bylą kreditore, todėl trečiojo asmens reikalavimas gali būti nukreiptas tik į vieną atsakovę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalių valdomą turtą - 0,1500 ha žemės sklypą su nebaigtu įrengti gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini).; 0,1491 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).; dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir priteisti:

ieškovui V. S. 0,1491 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 55 000 Lt, ir dviejų kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 75 000 Lt;

atsakovei V. S., 300 000 Lt vertės turtą: 0,1500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais pastatais – nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkiniu pastatu 2I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais(duomenys neskelbtini);

Priteisti iš atsakovės V. S. ieškovui V. S. už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį 79 317,93 Lt kompensaciją, įpareigojant atsakovę išmokėti ieškovui kompensaciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

Priteisti iš atsakovės V. S. trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais A. Š. Č. 13 000 Lt nuostoliams atlyginti;

Kitoje reikalavimų dalyje V. S. priešieškinį ir A. Š. Č. ieškinį atmesti;

Priteisti iš atsakovės V. S. ieškovui V. S. 944,74 Lt, o trečiajam asmeniui A. Š. Č. 27 Lt bylinėjimosi išlaidų;

Priteisti iš ieškovo V. S. 2 205 Lt žyminio mokesčio valstybei;

Priteisti iš V. S., V. S. ir A. Š. Č> po 21,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas nurodė, kad ginčo dėl atidalintino iš bendrosios dalinės nuosavybės turto rūšies, jo kainos ir kompensacijos dydžio nėra. Byloje kilo ginčas dėl: 1) ieškovui išmokėtinos kompensacijos dydžio už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį, kiek tai liečia 32 066 Lt V. S. panaudotų asmeninių lėšų turto pagerinimui po santuokos nutraukimo; 2) trečiojo asmens patirtų nuostolių, kiek tai liečia jų dydį (13 000 Lt ar 46 800 Lt), tikslinį lėšų panaudojimą (ar lėšos buvo panaudotos šalių bendro turto (namo stogo remontui) pagerinimui), šalių solidariosios ar asmeninis atsakomybės, atlyginimo klausimą.

Spręsdamas dėl trečiojo asmens reikalavimo, teismas pripažino, kad ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė atsakovės nurodytų aplinkybių apie trečiojo asmens lėšų panaudojimo būtinumą turtui (gyvenamajam namui) apsaugoti. Lėšų panaudojimo laikas atitinka buto pardavimo ir kitų sandorių, kurių pagrindu buvo atliekami gyvenamojo namo stogo remonto darbai, sudarymo laikui. Atsakovė leistinomis priemonėmis įrodė, kad šiems darbams atlikti buvo panaudota 11 364,54 Lt trečiojo asmens lėšų. Todėl kiekvienai iš šalių tenkanti panaudotų lėšų dalis namo išsaugojimui sudarytų 5 682,27 Lt (11 364,54 : 2). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas nesutiko su trečiojo asmens argumentais, kad jai turėtų būti atlyginta 46 800 Lt, kadangi bylos įrodymais nustatyta, jog namui išsaugoti buvo panaudota 11 364,54 Lt trečiojo asmens lėšų. Už trečiojo asmens parduotą turtą gautos ir namo stogo remontui panaudotos lėšos negali būti laikomos šalių jungtinės nuosavybės teise valdomu turtu, todėl nagrinėjamu atveju solidari šalių atsakomybė trečiojo asmens atžvilgiu negalima. Kadangi paminėtų lėšų tvarkytoja buvo atsakovė, turtas, kurio išsaugojimui panaudotos A. Š. Č. lėšos, atitenka atsakovei, todėl ieškovui reikalinga išmokėti 85 000 Lt kompensacija už atsakovei tenkančią didesnę atsidalinamo turto dalį mažintina 5 682,27 Lt suma ir priteistina 79 317,93 Lt kompensacija, o reikalavimas priteisti iš šalių solidariai 46 800 Lt tenkintinas iš dalies, priteisinat iš atsakovės trečiajam asmeniui 13 000 Lt kompensaciją, kaip nepagrįstą atsakovės praturtėjimą (CK 6.242.1 d.). Atsižvelgiant į šalių reikalavimus dėl priteistinos kompensacijos išmokėjimo termino ir šio termino tinkamai nepagrindus, teismas sprendė, kad optimalus kompensacijos išmokėjimo terminas yra trys mėnesiai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.5 str.).

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės priešieškinio dalį dėl ieškovui mokėtinos kompensacijos sumažinimo 32 066 Lt suma, konstatavęs, kad, pirma, atsakovės nurodoma 32 066 Lt turto pagerinimų vertė neatitinka jos paskaičiavimo pagal atskirus turto objektus, kurių vertė būtų 34 616,70 Lt (21 060 + 13 556,70), antra, atsakovė nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nurodytų pagerinimų vertės, trečia, atsakovė nurodytus pagerinimus atliko be ieškovo sutikimo, o pagerinimai nebuvo būtini turtui išsaugoti ar jį išlaikyti, todėl laikytina, kad esant šalių nesutarimams dėl dalintino turto, pagerinimus atsakovė atliko savo rizika, už kuriuos ieškovas negali būti atsakingas. Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

Taip pat teismas sprendimu paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. S. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą dalyje dėl gyvenamojo namo pagerinimo 32 066 Lt panaikinti ir priimti naują sprendimą – sumažinti ieškovui kompensaciją 16 033 Lt, įpareigojant išmokėti ją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei pakeisti sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo išvada, kad šalių atsakomybė trečiajam asmeniui nėra solidari, yra nepagrįsta. Trečiajam asmeniui priklausęs butas buvo parduotas ieškovui ir atsakovei gyvenant santuokoje, visos gautos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį, kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir sutuoktinių atsakomybė pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, yra solidari.Teismas priteisė iš atsakovės trečiajam asmeniui 13 000 Lt, tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai iš ieškovui tenkančios turto dalies kompensavo tik 5 682,27 Lt sumą, kas reiškia, kad iš atsakovės priteisė 7 317,73 Lt.Teismas nepagrįstai, priteisdamas ieškovui kompensaciją, neįvertino atsakovės turėtų išlaidų turto pagerinimui. Gyvenamojo namo ir sklypo gerbūvio darbus atsakovė buvo priversta atlikti, nes negalėdama susitarti su ieškovu ir neturėdama kur gyventi su nepilnamečiu sūnumi, buvo priversta pradėti įsirenginėti namą. Kadangi šalių ginčas kilo iš šeimos teisinių santykių ir nutraukus santuoką faktiškai nebuvo išspręstas, CK 4.83 straipsnio 4 dalies norma šiuo atveju netaikytina. Teismas nevertino aplinkybių, susijusių su tuo, kad ieškovas, teikdamas ieškinį, pateikė tikrovės neatitinkančius įrodymus apie žemės sklypo ir namo vertę, turėdamas tikslą sumažinti prašomo priteisti turto vertę. Atsakovei atlikus kadastrinius matavimus, buvo užfiksuota faktinė turto būklė, kurios pagrindu buvo atliktas turto vertinimas ir tuomet ieškovas pakeitė savo ieškinio reikalavimus priešingais.Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas ieškinį patenkino pagal atsakovės nurodytas turto vertes, o ieškovo pateiktų įrodymų nevertino, tačiau ieškovo patirtas išlaidas nepagrįstai pripažino ir paskirstė pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, nors ieškovo patirtos išlaidos neturėjo būti priteistos. Be to, teismas ieškovui žyminį mokestį paskaičiavo nuo 85 000 Lt, nors jam turto priteisė už 215 000 Lt.Atsakovė prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą grindė sunkia finansine padėtimi, t.y. atsakovė yra bedarbė, visas pajamas sudaro 583,68 Lt netekto darbingumo pensija.

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais A. Š. Č. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą ir dalyje, kurioje buvo netenkintas jos reikalavimas, priteisti papildomai 33 800 Lt bei atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus reikalavimus, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodoma įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė tam tikrus įrodymus. T.y. teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių:

pagal byloje esančius įrodymus lėšos, gautos pardavus trečiajam asmeniui priklausiusį turtą, buvo panaudotos ieškovo ir atsakovės namo įrengimui, padidinant jo vertę, todėl ieškovas ir atsakovė laikytini nepagrįstai praturtėję;pagal byloje esančius įrodymus analogiško trečiajam asmeniui priklausiusio buto vertė šiuo metu yra 46 800 Lt. Tai reiškia, kad ieškovas ir atsakovė, nepagrįstai praturtėdami, trečiajam asmeniui padarė nuostolius, kuriuos turi atlyginti, o teismas nepagrįstai priteisė tik sumą, gautą pardavus trečiojo asmens turtą, vertinant kaip eilinę paskolą, o ne neteisėtą nepilnamečio vaiko lėšų panaudojimą;teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas ir atsakovė pažeidė CK 3.186 straipsnio normą, nustatančią, kad tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais.

2. Trečiasis asmuo prašymą iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą grindžia piniginių lėšų stoka.

Atsiliepimu į atsakovės V. S. apeliacinį skundą ieškovas V. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o teismo sprendimas, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus motyvus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepimu į trečiojo asmens A. Š. Č. apeliacinį skundą ieškovas V. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo, kad trečiajam asmeniui priklausiusio buto vidutinė rinkos vertė pardavimo sandorio sudarymo metu buvo 14 007 Lt, o butas parduotas už 13 000 Lt, kurių gavimą iš pardavėjo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną patvirtino A. Š. Č.. Ieškovui nei A. Š., nei V. S. pinigų, gautų už 2004 metais parduotą butą, nedavė ir neskolino. Ieškovo teigimu, dalis gautų pinigų buvo skirta kitai atsakovės dukrai, kita dalis – A. Š. poreikių tenkinimui, o dalis buvo skirta apmokėti už parduoto buto įsiskolinimus. Trečiajam asmeniui parduodant butą, dalyvavo jos įstatyminė atstovė – atsakovė, kuri, turėdama teismo leidimą, ir sprendė buto pardavimo tikslingumą, kainą, gautų lėšų panaudojimo klausimus. Todėl jeigu trečiasis asmuo mano, kad jos motina netinkamai sprendė lėšų, gautų pardavus trečiojo asmens turtą, panaudojimo klausimą, ji turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš atsakovės. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra įstatyminio pagrindo tenkinti trečiojo asmens reikalavimą priteisti iš ieškovo ir atsakovės 46 800 Lt ir pagrįstai priteisė 13 000 Lt iš V. S. kaip nepagrįstai praturtėjusios trečiojo asmens sąskaita.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių reikėtų peržengti apeliacinių skundų ribas siekiant viešojo intereso gynimo, todėl bylą teisėjų kolegija nagrinėja pagal atsakovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais apeliacinių skundų faktinius bei teisnius argumentus.

Byloje kilo ginčas dėl trečiajam asmeniui priteistinos kompensacijos dydžio bei prievolės pobūdžio, ieškovo ir atsakovės bendro turto pagerinimui panaudojus iš trečiojo asmens (tuo metu nepilnametės atsakovės dukters) turto gautas lėšas bei dėl pagrindo atlyginti atsakovei už bendrosios dalinės su ieškovu nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą ir, atitinkamai su šiais klausimais susijęs atsakovės ieškovui išmokėtinos kompensacijos dydžio už atidalinimo pasėkoje jai tenkantį didesnės vertės turtą.

Dėl trečiajam asmeniui priteistinos kompensacijos dydžio ir šalių prievolės trečiajam asmeniui pobūdžio.

Iš A. Š. Č. savarankiško reikalavimo pareikšto nagrinėjamos bylos ieškovui ir atsakovei (3 t., 5-6 b.l.) turinio nustatyta, jog 46 800 Lt kompensaciją ji prašė priteisti kaip nepagrįstą jų praturtėjimą jos sąskaita (CK 6.242 str. 1 d.). Ieškinys buvo grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: 2004 m. balandžio 28 d., kai buvo parduotas jai nuosavybės teise priklausęs butas, ji buvo nepilnametė; ieškovas V. S. ir atsakovė V. S. gautus už butą 13 000 Lt panaudojo tuo metu abiems šios bylos šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), stogo remontui; 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka bei padalintas jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas, tame tarpe ir tas, kuris buvo pagerintas jos lėšomis; kadangi šalys siekia atsidalinti iš bendrosios jungtinės nuosavybės, o jos lėšomis buvo pagerintas atidalinamas turtas, ieškovas ir atsakovė privalo solidariai jai atlyginti nuostolius, kuriuos tretysis asmuo paskaičiavo kaip dabartinę 2004 metais parduoto jos buto vertę.

Taigi, ieškinys buvo pareikštas dėl šalių nepagrįsto praturtėjimo jos sąskaita, o ieškinio faktinį pagrindą sudarė tai, kad trečiojo asmens lėšomis buvo pagerintas bylos šalių turtas. Ieškinys nebuvo reiškiamas tokiu faktiniu pagrindu, kuriuo grindžiamas trečiojo asmens A. Š. Č. apeliacinis skundas, o būtent: kad ieškovas ir atsakovė pažeidė imperatyvią CK 3.186 straipsnio normą, nustatančią, jog tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais ir draudžiančią nepilnamečių vaikų turtą panaudoti savo interesais. Remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kadangi reikalavimas nebuvo grindžiamas aplinkybe dėl netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo bei netinkamo savo nepilnamečių vaikų turto tvarkymo, šiuo argumentu negali būti remiamasi skundžiant teismo sprendimą. Todėl teisėjų kolegija detaliau dėl šio apeliacinio skundo argumento ir nepasisako, atkreipdama dėmesį tik į aplinkybę, kad ieškovas nėra trečiojo asmens tėvas; A. Š. įstatymine atstove jai esant nepilnametei buvo atsakovė V. S. ir būtent ji turėjo su nepilnametės dukters turto tvarkymu susijusias pareigas. Todėl būtent jai tretysis asmuo galėtų reikšti pretenzijas dėl netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo, padarytų nuostolių atlyginimo, tačiau tokie reikalavimai galėtų būti reiškiami, atitinkamai suformuluojant ieškinio dalyką bei ieškinio pagrindą.

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas reikalavimas, pareikštas bylos šalims kaip bendraturčiams daikto, kuris buvo pagerintas trečiojo asmens lėšomis, t.y. pareikštas daiktinių teisių, bet ne šeimos ar iš delikto kylančių teisinių santykių pagrindu.

Remiantis CK 6.5 str., jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta 2007 m. rugsėjo 6 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu. Tretysis asmuo A. Š. Č. tuo metu jau buvo pilnametė (pilnamete ji tapo 2007 m. gegužės 8 d.), tačiau savarankiško reikalavimo santuokos nutraukimo byloje dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio turto pagerinimą jos lėšomis, sutuoktiniams nepareiškė, nors jau turėjo visišką civilinį procesinį veiksnumą (CPK 38 str. 1 d.). Nutraukus ieškovo ir atsakovės santuoką, pasibaigė bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.100 str. 4 p.), o taip pat ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.67 str., 3.109 str. 1 d. 6 p.). Todėl šiuo atveju ieškovo ir atsakovės prievolė trečiajam asmeniui nėra solidari. Atsakovės V. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi CK 3.109 str. 2 d kaip jų solidariosios atsakomybės trečiajam asmeniui pagrindu, nes, santuoką nutraukus, CK 3 knygos normos, reglamentuojančios šeimos teisinius santykius, netaikytinos. Teismo sprendimu padalinus santuokoje įgytą turtą, buvusi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė tampa bendrąja daline nuosavybe ir tiek bendraturčių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su trečiaisiais asmenimis reglamentuoja nebe šeimos, o daiktinės ar prievolių teisės normos (priklausomai nuo teisinio santykio pobūdžio). Taigi, trečiajam asmeniui nepareiškus savarankiško reikalavimo santuokos nutraukimo byloje dėl sutuoktinių prievolių vykdymo iš jų bendro turto, jos reikalavimas šios bylos šalims vertintinas kaip pareikštas daikto, kuris pagerintas trečiojo asmens lėšomis, bendrataučiams. Tai reiškia, jog jų prievolė yra ne solidarioji, bet dalinė, kadangi daiktinės teisės normos numato dalinę bendraturčių atsakomybę tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu (CK 4.76 str.). Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bendraturčių prievolė trečiajam asmeniui A. Š. Č. yra ne solidarioji, o dalinė.

Sprendžiant trečiajam asmeniui A. Š. Č. priteistinos kompensacijos už jos lėšomis atlikto bylos šalių turto pagerinimo dydžio klausimą, aktuali CK 6.242 str. 1 d. norma, pagal kurią, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Ieškovės ir atsakovo kaip daikto bendraturčių, nepagrįstas praturtėjimas yra būtent tos piniginės lėšos, kurios buvo panaudotos daikto pagerinimui. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs įrodymus, susijusius su lėšų, gautų pardavus A. Š. priklausiusį butą, panaudojimu, nustatė, jog yra įrodytas 11364,54 Lt piniginių lėšų panaudojimas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), stogo remontui. Todėl teismas pagrįstai būtent šią sumą pripažino V. S. ir V. S. nepagrįstu praturtėjimu A. Š. Č. sąskaita. Aplinkybė, jog šiuo metu buto, kuris buvo parduotas 2004 m., o lėšos panaudotos gyvenamojo namo stogo remontui, vertė yra 46 800 Lt, nereiškia, jog ieškovas ir atsakovė trečiojo asmens sąskaita praturtėjo tokia suma ir kad jie, kaip bendraturčiai, yra atsakingi trečiajam asmeniui dabartine turto verte. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčo šalių atsakomybės dėl nepagrįsto praturtėjimo klausimas, o ne reikalavimas, kildinamas iš deliktinių santykių (žalos padarymo) dėl netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs trečiajam asmeniui kompensuotiną šalių nepagrįsto praturtėjimo sumą ir teisingai konstatavęs šalių dalinę, bet ne solidariąją atsakomybę A. Š. Č., spręsdamas nepagrįsto praturtėjimo atlyginimo klausimą, nepagrįstai jį susiejo su bendraturčių atsidalinimo iš bendrosios nuosavybės klausimais ir mokėtinomis kompensacijomis. T.y. nepagrįstai kompensacija, kurią V. S. už jam tenkantį mažesnės vertės turtą turi sumokėti V. S., buvo sumažinta kompensacijos, kurią V. S. turi sumokėti A. Š. Č., suma. Šiuo atveju atskirai spręstini bendraturčių atsidalinimo iš bendrosios nuosavybės ir jų santykių su trečiaisiais asmenimis klausimai, kadangi, minėta, jog neišsprendus tokio pobūdžio klausimų santuokos nutraukimo metu ir pasibaigus bendrajai jungtinei nuosavybei, prievolių bendras pobūdis, bendra buvusių sutuoktinių atsakomybė tretiesiems asmenims, yra pasibaigusi. Todėl keistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje nuspręsta piniginę kompensaciją, kaip nepagrįstą praturtėjimą, priteisti A. Š. Č. iš V. S., o pastarosios išmokėtiną V. S. kompensaciją sumažinti jo prievolės trečiajam asmeniui suma.

Taip pat pažymėtina, jog esant įrodytai aplinkybei, jog stogo remontui buvo panaudota 11 000 Lt suma, o ne visa 13 000 Lt suma, ir nesant įrodymų, jog likusi už trečiojo asmens butą gautų lėšų suma buvo panaudota tuomečių sutuoktinių bendro turto pagerinimui, trečiajam asmeniui iš kiekvieno bendraturčio priteisiama ½ dalis (5 682,27 Lt) turto pagerinimui panaudotų lėšų. Byloje nėra įrodymų, jog kitos lėšos yra panaudotos pagerinant ginčo šalių turtą, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog V. S. savo dukters A. Š. Č. sąskaita yra nepagrįstai praturtėjusi 7 317,73 Lt suma.

Dėl bendro turto pagerinimo išlaidų.

Ieškovės V. S. apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiui taikė CK 4.83 straipsnio 4 d. normą, kadangi jos ir ieškovo ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių ir nutraukus santuoką faktiškai nebuvo išspręstas. Tokia apeliantės (ieškovės) pozicija teisiškai nepagrįsta. Jau buvo minėta, kad nutraukus santuoką, šeimos teisniai santykiai tarp buvusių sutuoktinių pasibaigia, o buvusi bendroji jungtinė nuosavybė padalinus turtą, transformuojama į bendrąją dalinę nuosavybę. Šiuo atveju sutuoktiniai, nutraukdami santuoką, sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių išsprendė turto pasidalinimo klausimą, nustatydami nuosavybės teisę į idealiąsias turto dalis ir neišsprendė turto padalinimo natūra, t.y. atsidalinimo klausimo . Įstatymas nedraudžia tokio turto pasidalinimo būdo (CK 3.127 str. 3 d.), tačiau tuo atveju, kai turtas yra pasidalinimas nustatant tik idealiąsias dalis, bendroji nuosavybė išlieka, tik įvyksta jos transformacija iš jungtinės (kai dalys nėra nustatytos) į dalinę (kai dalys nustatytos). Tokiu atveju teismui sprendžiant ginčą dėl bendraturčių atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, jų santykiai jau nebėra reglamentuojami šeimos teisės normų, o ginčas sprendžiamas vadovaujantis daiktinės teisės normomis, t.y. CK 4.80 str., ką pagrįstai nagrinėjamoje byloje padarė pirmosios instancijos teismas.

Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką nustato CK 4.75 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Byloje nėra duomenų, kad V. S. prieš atlikdama tam tikrus darbus bendrosios dalinės nuosavybės objektuose, būtų kreipusis į V. S. dėl atitinkamų darbų atlikimo, lėšų kooperavimo ar būsimo išlaidų pasidalinimo. Priešingai, remiantis bylos duomenimis, V. S. kategoriškai prieštaravo, kad atsakovė atliktų bet kokius darbus bendrame turte. Esant bendraturčių nesutarimams dėl turto valdymo, ginčas dėl darbų atlikimo turėjo būti sprendžiamas teisme. Kadangi atsakovė darbus atliko neturėdama bendraturčio sutikimo, teismo išvada, jog ji veikė savo rizika, o ieškovas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių nėra davęs sutikimo ir nesant įrodymų, jog atitinkami darbai buvo būtini siekiant išsaugoti bendrą turtą, yra pagrįsta (CK 4.77 str., 4.83 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisiškai nėra reikšmingi apeliantės V. S. argumentai dėl ieškovo pradiniame ieškinyje pareikštų kitokių reikalavimų, nei buvo suformuluoti patikslinus ieškinį, dėl nurodytų neteisingų turto verčių ir kt.. Dalyvaujantys byloje asmenys procesinėmis teisėmis disponuoja savo nuožiūra (CPK 13 str.), taigi, šalys yra laisvos formuluodamos savo materialiuosius reikalavimus, taip pat, civilinio proceso normos leidžia keisti ieškinio dalyką ar pagrindą (CPK 42 str. 1 d., 141 str. 1 d.) ir tokie veiksmai procese nevertinami kaip šalies nesąžiningas elgesys. Aplinkybė, jog atlikus turto vertinimą, buvo nustatyta kitokia turto vertė, nei buvo nurodęs pradiniame ieškinyje ieškovas V. S., taip pat nedaro įtakos sprendžiant dėl šalių pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų, teismo posėdžių protokolų, po turto vertinimo atsakovės iniciatyva, taip pat po šalių galutinių pozicijų suformulavimo remiantis šiuo vertinimu, neliko ginčo ne tik dėl turto vertės, bet ir dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo. Taigi, ginčo apimtis liko tokia, kokią ją įvardijo sprendime pirmosios instancijos teismas- dėl trečiojo asmens reikalavimo bendraturčiamas bei dėl atsakovės lėšų, panaudotų pagerinant bendrą turtą, kompensavimo ir atitinkami- ieškovui priteistinos kompensacijos sumažinimo šių išlaidų suma. Tokioje situacijoje teismas nagrinėja ginčą toje apimtyje, kurioje šalys nesutaria, o argumentai, kurie galėtų būti reikšmingi nustatant turto atidalinimo būdą, nėra reikšmingi ir teismas neprivalo jų vertinti bei dėl jų pasisakyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo.

Apeliantė V. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bylinėjimosi išlaidų dalyje, motyvuodama tuo, kad teismas ieškinį bei priešieškinį patenkino pagal jos (atsakovės) pateiktus įrodymus dėl turto vertės, o ne pagal ieškovo pradiniame ieškinyje nurodytas turto vertes. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylinėjimosi išlaidos tarp šalių yra paskirstomos pagal patenkintų (atmestų) ieškinio bei priešieškinio reikalavimų proporcijas, o ne pagal tai, kurios iš šalių pateiktų įrodymų pagrindu nustatyta atidalinamo turto vertė. Kita vertus, CPK 93 str. 4 d. leidžia teismui nukrypti nuo šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šalims bei valstybei, paskirstymo klausimą, neteisingai nurodė, jog byloje tarp ginčo šalių buvo nagrinėjamas neturtinio pobūdžio ieškinio bei priešieškinio reikalavimai dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės ir turinio pobūdžio ieškinio reikalavimas dėl 85 000 Lt kompensacijos priteisimo. Reikalavimas dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės remiantis susiklosčiusia teismų praktika, iš tiesų vertinamas kaip neturtinis. Tačiau pažymėtina, kad ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti jam 85 000 Lt piniginę kompensaciją už natūra jam atitenkantį mažesnės vertės turtą, nėra savarankiškas ieškinio reikalavimas: tai yra tas pats reikalavimas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o piniginė kompensacija yra atidalinimo būdas (4.80 str. 2 d.). Taigi, ieškinio bei priešieškinio reikalavimai dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės visa apimtimi yra neturtinio pobūdžio reikalavimai. Tačiau atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti jai bendro turto pagerinimus ir atitinkamu dydžiu mažinti iš jos ieškovui priteistiną piniginę kompensaciją, jau yra savarankiškas reikalavimas ir šis reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jis atitinkamai apmokestinamas proporciniu žyminiu mokesčiu pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p taisykles.

Remiantis anksčiau išdėstytais apeliacinės instancijos teismo argumentais, byloje nustatoma tokia patenkintų (atmestų) ieškinio, priešieškinio bei trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų patenkinimo proporcija: tiek ieškinio tiek priešieškinio reikalavimai dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra patenkinti pilnai. Atsakovės priešieškinio reikalavimas ieškovui priteistiną kompensaciją mažinti jos atliktų pagerinimų 32066 Lt suma, yra atmestas. Taigi, V. S. ieškinys patenkintas pilnai, o atsakovės priešieškinis patenkintas neturtinio reikalavimo dalyje, tuo tarpu turtinio reikalavimo dalyje (dėl kompensacijos dydžio sumažinimo) atmestas, t.y. patenkinta 50 procentų priešieškinio reikalavimų. Taip pat iš dalies patenkintas trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais A. Š. Č. reikalavimas: iš prašytų priteisti 46 800 Lt, jai priteisiama 11364,54 Lt, t.y. patenkinta jos reikalavimų dalis sudaro 24,28 procentus.

Atitinkamomis proporcijomis perskaičiuotinos bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė 2483,96 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl ji turi teisę į pusės šios sumos- 1241,98 Lt atlyginimą.

Ieškovo patirtos įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos sudarė 6298,30 Lt. Iš jų, paduodamas ieškinį, ieškovas sumokėjo 127 Lt už neturtinį reikalavimą ir 345 Lt už turtinį reikalavimą. Minėta, kad ieškovo ieškinio reikalavimas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės apima ir reikalavimą priteisti jam piniginę kompensaciją už natūra tenkantį mažesnės vertės turtą, ir visas šis reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, todėl 345 Lt žyminio mokesčio, sumokėto kaip už turtinį reikalavimą, ieškovui grąžintina (CPK 87 str. 1 d. 1 p.), o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria papildomai už šį reikalavimą iš ieškovo priteista 2205 Lt žyminio mokesčio, naikintina. Tokiu būdu, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas, sudaro: 127 Lt žyminis mokestis (t.1, b.l. 6-7), 4004 Lt atstovavimo išlaidos (t.1, b.l. 9, t.2, b.l. 118) ir 1818 Lt kitos išlaidos (turto vertinimo, faktinių aplinkybių konstatavimo, įspėjimų) t.1, b.l. 15-17, 38)), iš viso- 5949 Lt. Spręsdama, ar nėra pagrindo remiantis CPK 93 str. 4 dalimi mažinti šias ieškovo išlaidas, teisėjų kolegija nurodo, jog pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti ieškovo netinkamą elgesį procese ar šių išlaidų nepagrįstumą. Ta aplinkybė, kad tiek ieškovas patikslintame ieškinyje, tiek teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi turto vertinimu, atliktu pagal atsakovės, o ne pagal ieškovo užsakymą, nereiškia, jog ieškovo patirtos išlaidos vertinant turtą, neturi būti atlyginamos. Ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą, užsakė dalintino turto vertinimą (1 t., 18-37 b.l.) ir patyrė su tuo susijusias išlaidas (1 t., 17 b.l.). Turto vertinimas atsidalinimo bylose yra būtinas, todėl ieškovas šių išlaidų negalėjo išvengti, o turto vertę, kuria jis rėmėsi pradiniame ieškinyje, nustatė ne jis, o vertintojas, todėl šioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ar kitą netinkamą procesinį elgesį, dėl kurio jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos ar turėtų būti mažinamos. Kadangi patikslintas ieškinys patenkintas visiškai, ieškovui iš atsakovės priteistinos visos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Tretysis asmuo pateikė įrodymus apie 105 Lt dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas (3 t., 7 b.l.), nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo ji buvo teismo atleista (3 t., 49-50 b.l.). Patenkinus 24,28 procentus jos reikalavimų, 25, 50 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų jai priteisiama iš šalių lygiomis dalimis- po 12,75 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Paduodama apeliacinį skundą, tretysis asmuo A. Š. Č. sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (4 t., 9 b.l.), nuo likusios žyminio mokesčio dalies (914 Lt) prašė teismo ją atleisti (4 t., 8 b.l.). Pirmosios instancijos teismas rezoliucija apeliacinį skundą priėmė, nors nei atskira nutartimi, nei rezoliucija dėl apeliacinio skundo priėmimo, prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies nebuvo išnagrinėtas. Įvertinusi tai, kad apeliantė pateikė įrodymus, kuriais grindė prašymą atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo bei tai, kad teismas jos skundą priėmė, teisėjų kolegija sprendžia, jog tretysis asmuo yra atleista nuo žyminio mokesčio dalies (914 Lt), mokėtinos už apeliacinį skundą ir šio žyminio mokesčio iš apeliantės valstybei nepriteisia. Kadangi trečiojo asmens apeliacinis skundas netenkinamas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nėra atlyginamos (CPK 93 str. 2 ir 3 dalys).

Atsakovė V. S., paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (4 t., 27 b.l.), nuo likusios žyminio mokesčio mokėjimo dalies ji teismo nutartimi atleista (4 t., b.l. 31); kadangi šios apeliantės skundo reikalavimai dėl kompensacijos už turto pagerinimus įskaitymo į ieškovui mokėtiną kompensaciją (turtinis reikalavimas byloje) netenkinamas, jos turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos.

Ieškovas pateikė įrodymus, kad už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 2420 Lt atstovavimo išlaidų (4 t., 38 b.l.). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio, kadangi byloje buvo paduoti du apeliaciniai skundai ir pateikti du atsiliepimai į juos. Šias išlaidas ieškovui turi atlyginti abi apeliantės lygiomis dalimis (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Padidinti ieškovui V. S. iš atsakovės V. S. priteistą piniginę kompensaciją už atsakovei natūra tenkantį didesnės vertės turtą iki 85 000 Lt (aštuoniasdešimt penkių tūkstančių litų), įpareigojant atsakovę išmokėti ieškovui kompensaciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais A. Š. Č. iš ieškovo V. S. ir iš atsakovės V. S. po 5682,27 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt du litus ir 27 centus) kompensaciją dėl nepagrįsto praturtėjimo trečiojo asmens sąskaita.

Priteisti ieškovui V. S. iš atsakovės V. S. 5949 Lt (penkis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt devynis litus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti atsakovei V. S. iš ieškovo V. S. 1241,98 (tūkstantį du šimtus keturiasdešimt vieną litą ir 98 centus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui A. Š. Č. iš ieškovo V. S. ir iš atsakovės V. S. po 12,75 Lt (dvylika litų ir 75 centus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo V. S. priteista 2205 Lt (du tūkstančiai du šimtai penki litai) žyminio mokesčio valstybei.

Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovui V. S. iš valstybės biudžeto 345 Lt (tris šimtus keturiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio.

Priteisti ieškovui V. S. iš atsakovės V. S. ir trečiojo asmens A. Š. Č. po 1210 Lt (tūkstantį du šimtus dešimt litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.