Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja B. Vidzėnienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.9.; 1.2.14.5.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. spalio 6 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š., V. B., D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. (dėl S. Ž. plėšimo) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. (dėl V. Š. plėšimo) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. (dėl A. P. plėšimo) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 15 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. l d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su Panevėžio m. apylinkės teismo 2004-11-26 nuosprendžiu paskirta bausme, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d.(dėl S. Ž. plėšimo) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d.(dėl V. Š. plėšimo) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d.(dėl A. P. plėšimo) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 15 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. l d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. (dėl S. Ž. plėšimo) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. (dėl A. P. plėšimo) laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str.2 d. 9 p. laisvės atėmimu 15 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. l d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d.d., ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d.d. paskirta bausmė subendrinta su 2004-03-18 ir 2004-03-24 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 16 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

D. B. pagal BK 180 str. 1 d. (dėl V. Š. plėšimo) išteisintas, nenustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš R. Š. , V. B. ir D. B. solidariai priteista 2346,27 Lt laidojimo išlaidų bei iš kiekvieno po 10 000 Lt neturtinės žalos R. P.

Iš R. Š. ir V. B. solidariai priteista 100 Lt turtinės žalos ir iš kiekvieno po 1500 Lt neturtinės žalos V. Š. bei iš kiekvieno po 10 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. , V. B. ir D. B. nuteisti už tai, kad 2004 m. liepos 10 d., 23 val., Panevėžyje, Klaipėdos g. prie alaus baro Nr. 46a, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą prieš Arvydą Stasį Žilevičių t.y. nutemdami jį už pastato kampo, V. B. sudavus du smūgius į galvą, R. Š. nuaunant A. S. Žilevičiui nuo kojų batus, tuo nukentėjusiajam padarant poodines kraujosruvas veido srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė S. Ž. 105 Lt vertės batus.

Be to, R. Š. , V. B. ir D. B. nuteisti už tai, kad 2004 m. liepos 11 d., apie 00.30 val., Panevėžio mieste, S.Mero gatvėje, ties namais Nr.5 ir Nr.7, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą, Al. P. priklausantį turtą, R. Š. spyrus koja nukentėjusiajam į nugarą ir pargriovus A. P. , suduodami ne mažiau 14 smūgių kojomis A. P. į galvą ir ne mažiau 3 smūgių į kitas kūno vietas, D. B. sudavus vieną smūgį diržu į galvą, tuo padarydami daugybines kraujosruvas ir nubrozdinimus galvos, rankų ir kojų srityse, nosies kaulų lūžį, dėl ko nuo smūgių į galvą visumos išsiliejus kraujui po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, susidarius kraujosruvoms galvos smegenų pusrutuliuose ir kamiene, nukentėjusysis mirė, plėšimo metu, dėl savanaudiškų paskatų, tyčia nužudė A. P. bei pagrobėjo turtą - 50 Lt vertės liemenę, 40 Lt vertės batus, 15 Lt vertės diržą ir 30 Lt vertės laikrodį, viso pagrobė turtą bendros 135 litų vertės.

Be to, R. Š. ir V. B. nuteisti dar ir už tai, kad 2004 m. liepos 10 d., apie 23 val., Panevėžyje, Nepriklausomybės aikštėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. Š. , R. Š. suduodant smūgį koja V. Š. į nugarą ir jį pargriaunant, po to nuaunant nuo kojų sportinius batus, V. B. suduodant ne mažiau trijų smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį ir nuvilkus sportinio kostiumo švarką, tuo padarant V. Š. sužalojimus veido, dešinio peties sąnario ir dešinės alkūnės srityse, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė V. Š. priklausantį turtą - sportinius batus 100 Lt vertės ir E. L. priklausantį turtą - sportinio kostiumo švarką 50 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ 150 Lt vertės, beverčius daiktus: telefono kortelę, du raktus su pakabuku, t.y. pagrobė turto, bendros 300 Lt vertės.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais užpuolė nukentėjusįjį A.S.Žilevičių tikslu pagrobti jo turtą. Apelianto manymu, šiame epizode teismas padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis neturėjo jokio tikslo pagrobti nukentėjusiojo turtą. Apeliantas pripažįsta, kad jis, R. Š. ir V. B. vedant už parankių vyriškį, sudavė pastarajam vieną smūgį į veidą, tačiau teigia, kad po to nuėjo į aludę ir ką po to veikė R. Š. ir V. B. nematė ir nežino. Tokius jo parodymus patvirtino nuteistieji R. Š. bei V. B. Teismas rėmėsi liudytojų M. B., Ž. J., R. Še. parodymais, duotais teisme, tačiau šie jų parodymai prieštarauja jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, bei jo ir kitų nuteistųjų parodymams. Teismas taip pat visiškai nevertino, kaip ir kokiu būdu buvo gauti parodymai iš Ž. J. bei M. B., kurie buvo sulaikyti kaip įtariamieji. Be to, liudytojai M. B., Ž. J. ir R. Še. parodė, kad jie buvo labai girti, todėl nieko neprisimena. Todėl, apelianto manymu, teismas turėjo spręsti, ar šie asmenys galėjo būti apklausti kaip liudytojai, tačiau to nesprendė ir tuo, apelianto manymu, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Apeliantas tvirtina, kad jis jokių tarpusavyje suderintų veiksmų su kitais nuteistasis neatliko. Mano, kad nesant byloje įrodymų, patvirtinančių jo kaltę įvykdžius plėšimą S. Ž. atžvilgiu ir nesant subjektyvinės pusės įvykdyti plėšimą, jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 str. arba pagal BK 284 str.

Taip pat, apelianto manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis kartu su R. Š. ir V. B., plėšimo tikslu užpuolė A. P. ir panaudojo prieš jį smurtą, padarydami sužalojimus galvoje, nuo kurių visumos A. P. mirė. Mano, kad teismas, netinkamai ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų M. B., Ž. J., R. Še. parodymais bei liudytojos A. Š. parodymais, kuri prieš būdama apklausta liudytoja, girdėjo visų kitų liudytojų parodymus, nes buvo teismo salėje, tuo, apelianto manymu, teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Jis dėl A. P. nužudymo ir plėšimo kaltu neprisipažino, nes A. P. smūgių nesudavė, jo nenužudė ir neapiplėšė. Jo parodymus patvirtino nuteistasis V. B., iš dalies nuteistasis R. Š. bei liudytojai M. B., Ž. J. ir R. Še., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas mano, kad teismas R. Š. dalinį prisipažinimą turėjo vertinti kritiškai, nes jo parodymai yra prieštaringi, jo parodymai prieštarauja nuteistojo V. B. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir specialisto išvadai. Mano, kad R. Š. duodamas jį kaltinančius parodymus, siekia palengvinti sau teisinę padėtį bei išvengti bausmės ar ją sušvelninti. Be to, R. Š. turi pagrindo jį apkalbėti, nes kreipėsi apsaugos nuo jo tariamo spaudimo. Nuteistasis V. B. teisme parodė, kad apeliantas nusikaltimų padaryme nedalyvavo, o ikiteisminio tyrimo metu jis tai patvirtino verčiamas policijos pareigūnų. Tokie V. B. parodymai atitinka jo parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus. Apeliantas mano, jog tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. B. davė parodymus dalyvaujant gynėjui, nepatvirtina jo parodymų tikrumo, nes apklausų metu dalyvavo ir policijos pareigūnai. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė V. B. teisme duotus parodymus ir įvertino juos kaip siekimą padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo R. Š. parodymai, kad jis su apeliantu apvertė A. P. ant šono, kad neuždustų, paneigti įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, jog A. P. lavonas rastas, gulintis ant nugaros. Be to, ant jo rūbų nebuvo rasta A. P. rūbų mikrodalelių ar kraujo. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad ant šaligatvio aplink lavoną buvo daug kraujo, tačiau ant jo batų sutepimų panašių į kraują nerasta. Teisme apklausta liudytoja A. Š. parodė, kad ji buvo nulipusi į pirmą aukštą ir matė savo sūnų bei apeliantą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė, kad ji žemyn nulipusi nebuvo, tik girdėjo, kad yra draugų, tačiau kiek, kokių draugų buvo nežino, nematė. Tokius jos parodymus patvirtino ir liudytojas E. Š. , kuris apklaustas teisme nebuvo. Tokie A. Š. ir E. Š. parodymai visiškai paneigia nuteistojo R. Š. parodymus, jog apeliantas buvo pas jį namuose. Teismas taip pat rėmėsi specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad juostos - kilpos pavidalo poodinė kraujosruva kaktos srityje nukentėjusiajam galėjo būti padaryta kietu, buku, pailgos formos lanksčiu daiktu, kas galėjo būti diržas ar kitas panašaus pobūdžio daiktas, tačiau joks diržas įvykio vietoje nerastas. Apelianto manymu, esant abejonėms, teismas turėjo paskirti teismo medicininė ekspertizę. Mano, kad teismas be pagrindo jo parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos būdą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Vien tai, kad jis skambino telefonu ir pranešė apie gulintį žmogų, neįrodo, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Be to, teismas, priimdamas nuosprendį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46, o iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios R. P. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netinkamai išsprendė ir kitus nuosprendžio klausimus.

Nukentėjusioji R. P. atsikirtimuose į nuteistųjų apeliacinius skundus, prašo juos atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo priimtą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji apeliantai R. Š., V. B. , D. B. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras siūlė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. Š., V. B. ir D. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, bylos duomenis patikrino ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Nuosprendyje teismo išvados pagrįstos išanalizuotu įrodymų visetu, apeliantų kaltė padarius nusikalstamas veikas įrodyta, veikoms teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl apelianto nuteistojo V. B. skundo argumentų

Apeliantas prašo jo atžvilgiu priimtą nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apygardos teismo teisėjų kolegijai. Toks prašymas netenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs apeliacinį skundą panaikina nuosprendį ir perduoda bylą nagrinėti iš naujo teismui tik nustatęs, kad bylą išnagrinėjo šališkai pirmos instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 str. ir 225 str. nustatytas teismingumo taisykles (BPK 326 str. 1 d. 4 p.). Apeliantas nepateikė jokių argumentų dėl Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos šališkumo. Teismas išnagrinėjo teismingą šiam teismui baudžiamąją bylą. Todėl nenustačius BPK 326 str. 1 d. 4 p. numatytų nuosprendžio panaikinimo ir bylos pardavimo iš naujo nagrinėti teismui pagrindų, apelianto prašymas atmetamas.

Iš apelianto V. B. skundo turinio akivaizdu, kad jis nesutinka su kai kuriomis nuosprendyje teismo padarytomis išvadomis. Apeliantas teigia, kad epizode dėl A. P. plėšimo ir nužudymo jis viską išsamiai papasakojo, patvirtino parodymus jo parodymų patikrinimo vietoje metu, todėl teismo išvada neva jis kaltu prisipažino iš dalies neatitinka faktinių aplinkybių.

Kolegijos nuomone teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad V. B. epizode dėl A. P. plėšimo ir nužudymo kaltę pripažino tik iš dalies. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ir išanalizavęs V. B. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo eigoje, tiek teisiamojo posėdžio metu. Iš bylos duomenų matyti, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu pasakodamas A. P. plėšimo ir nužudymo aplinkybes, teigė, kad šiuose nusikaltimuose dalyvavo ir R. Š. ir D. B. , nurodė jų konkrečiai padarytus veiksmus (t. 3, b.l. 9, 19, 26-27). Tokius jo parodymus patvirtino kiti bylose įrodymai, įvykių eiga ir nustatytos aplinkybės. Todėl teismas V. B. teisme duotus parodymus apie tai, kad šiuose nusikaltimuose D. B. nedalyvavo, pagrįstai laikė daliniu parodymų pakeitimu. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiu, kad nuosprendyje netiksliai nurodyta jo – V. B. pozicija dėl kaltės A. P. plėšimo ir nužudymo epizode. Teismas nurodė, kad V. B. kaltu prisipažino iš dalies ir aprašė jo duotus parodymus. Iš jų matyti, kad V. B. pripažino A. P. plėšimo ir nužudymo faktą, nurodė įvykio metu savo atliktus veiksmus – vartotą smurtą, pagrobtus daiktus, bei R. Š. veiksmus. Taigi, teismas nurodė nuosprendyje V. B. veiksmus ir įvykio aplinkybes, kurias jis pripažįsta. Teismas padaręs išvadą, kad V. B. kaltę pripažįsta iš dalies, turėjo nurodyti ir teismo nustatytas, tačiau V. B. nepripažįstamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ar jo padarytus veiksmus. Tačiau kolegija sutinka su tokiu V. B. pozicijos įvertinimu, nes pastarasis teisme iš dalies keitė parodymus ir nepripažino teismo nustatytos aplinkybės, kad V. B. minėtą nusikaltimą padarė veikdamas grupėje ir su D. B. V. B. teisme, o ir apeliaciniame skunde nurodė, kad duodant parodymus jam buvo daromas tyrėjų fizinis ir psichologinis spaudimas, jis nepasitikėjęs ir jam paskirtu gynėju. Byloje duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu darytą vienokį ar kitokį spaudimą V. B. duodant parodymus nėra. Jis buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui, pastarajam nušalinimo dėl nepasitikėjimo V. B. nepareiškė, kiti tyrimo veiksmai taip pat buvo atliekami dalyvaujant gynėjams. Nenustatyta, kad gynėjai būtų pažeidę BPK 48 str. numatytas jų teises ir pareigas. Todėl apelianto išreikštas nepasitikėjimas jais nepagrįstas.

Kolegija atmeta ir apelianto teiginius dėl specialisto psichiatro atliktos apžiūros bei pateiktos išvados. Teisiamojo posėdžio metu specialisto išvada buvo paskelbta (t. 4 b.l.94). Nei proceso dalyviai, nei pats V. B. nesuabejojo jos pagrįstumu, teismas taip pat nerado pagrindo ja abejoti. Todėl apelianto skunde išsakyta abejonė yra deklaratyvaus pobūdžio.

Dėl apelianto nuteistojo R. Š. skundo argumentų

Apeliantas skundžia nuosprendžio dalį ir nurodydamas, kad BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo nepadarė, prašo iš kaltinimų dėl A. P. nužudymo išteisinti. Toks apelianto prašymas atmestinas, nes skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų. R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai. Teismas, pripažindamas apeliantą kaltu dėl A. P. nužudymo rėmėsi surinktų įrodymų visetu ir padarė išvadas atitinkančias bylos aplinkybes. Nuosprendyje remtasi ir apelianto parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tada jis paaiškino, kad ėjo kartu su V. B. ir D. B., tarpusavyje kalbėjo, kad nori dar išgerti, todėl reikia ką nors apiplėšti, nes neturėjo pinigų. Visi trys sekė A. P. iš paskos, jis matęs kaip V. B. ir D. B. mušė nukentėjusįjį, jis – apeliantas priėjęs ir kratęs kišenes bei numovęs nukentėjusiojo batus. Teisme apeliantas iš esmės davė tokius pat parodymus ir nurodė, jog prie nukentėjusiojo priėjo paskutinis, jo nemušė, todėl nenužudė. Tačiau iš nuteistojo V. B. parodymų teisme matyti, kad R. Š. pasiūlė užpulti ir pirmas spyrė nukentėjusiajam į nugarą, nuo ko šis nugriuvo. D. B. taip pat parodė, kad link nukentėjusiojo ėjo abu – ir V. B. , ir R. Š. Iš specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiajam A. P. sužalojimai buvo padaryti suduodant ne mažiau 18 smūgių, iš kurių 15 buvo smūgiuota į galvą (t. 1 b.l. 138). V. B. pripažino sudavęs 3-4 smūgius.

Teismas įvertinęs surinktus įrodymus, išanalizavęs V. B., R. Š. ir D. B. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusįjį mušė visi trys ir nuo jų bendrais veiksmais padarytų sužalojimų nukentėjusysis A. P. mirė. Apelianto teiginiai neva teismas pripažindamas jį kaltu dėl A. P. nužudymo rėmėsi tik prielaidomis, nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantas R. Š. skunde kritikuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir valstybinio kaltintojo kalbą, nesutinka su jo išsakytais teiginiais bei nuomone. Kolegija šių pareigūnų, apelianto žodžiais ,,klaidų“ ir pasakytos nuomonės netiria. Tačiau byloje nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai atlikdami pareigas būtų pažeidę baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

Apeliantas R. Š. papildydamas savo apeliacinį skundą nurodė neva prie sumušto ir gulinčio A. P. buvo pribėgęs M. B. ir įspyrė jam, todėl mano, kad šis smūgis galėjo būti lemiamas ir turėjęs reikšmės nukentėjusiojo mirčiai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad M. B. veiksmai buvo tiriami ir jo atžvilgiu yra priimtas nutarimas nutraukti tyrimą, nes jam įtarimai dėl A. P. nužudymo nepasitvirtino (t. 2 b.l. 20-21).

Dėl apelianto nuteistojo D. B. skundo argumentų

Apeliantas prašo nuosprendžio dalį dėl S. Ž. plėšimo pakeisti, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ir paskirti minimalią bausmę. Šis prašymas atmestinas. Kolegijos nuomone D. B. už S. Ž. plėšimą pagal BK 180 str. 1 d. nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais ir nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismo išvados pagrįstos surinktais įrodymais ir jos atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliantas pripažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiajam S.Žilevičiui, tačiau neigia turėjęs tikslą užvaldyti jo turtą ir nematė, ką nukentėjusiajam darė kiti du – R. Š. ir V. B. Teismas išanalizavęs nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymus nustatė, kad nukentėjusįjį už parankių į nuošalesnę vietą vedė R. Š. su V.B., pastarasis sudavė nukentėjusiajam smūgius koja į galvą, smūgius sudavė ir D. B. Nugriuvusiam nukentėjusiajam batus nuavė R. Š. Nuteistųjų veiksmai rodo, kad smurtas buvo panaudotas tikslu užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir tai buvo padaryta. Nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, kiekvieno veiksmais realizuojant dalį plėšimo objektyviųjų požymių. Bendrininkavimą patvirtina suderinti nuteistųjų veiksmai. Grupės asmenų padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 180 str. 1 dalį nebūtina, kad kiekvienas grupės narys atliktų visus objektyviosios pusės veiksmus, numatytus šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Pakanka nustatyti, kad kaltininkas suprato kitų bendrininkų atliekamus veiksmus, siekiamus tikslus ir jiems pritarė. Apeliantas pripažįsta vartojęs smurtą, sudavęs nukentėjusiajam smūgius. Teismas pagrįstai pripažino, kad pavartodamas smurtą D. B. prisidėjo užvaldant nukentėjusiojo turtą. Apygardos teismo išvados įvertinant D. B. veiksmus pagrįstos. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis po sumušimo S. Ž., atsiskyrė ir nuėjo į aludę, teismo išvados, kad jis dalyvavo plėšimo būdu užvaldant S. Ž. batus, nepaneigia.

Apeliantas nepagrįstai abejoja liudytojų Ž. J., R. Še., M. B. parodymais ir nurodo teismo padarytą BPK 79 str. pažeidimą. Šie liudytojai nematė plėšimo aplinkybių ir jų parodymais nustatytos įvykio dienos vakaro aplinkybės: jie matė apeliantą ir kitus aludėje, vėliau M. B. kieme su nuteistaisiais gėrė alų.

Lietuvos Respublikos BPK 79 str. nurodytos aplinkybės ir asmenys, kurie negali būti liudytojais. Čia nurodyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Byloje nenustatyta ir nėra jokių įrodymų, kad liudytojai M. B. , Ž. J. ir R. Še. galėtų būti priskirti asmenims, negalintiems būti liudytojais BPK 79 str. prasme. Aplinkybė, kad jie įvykio metu buvo girti ir kai ko nepamena, turėjo įtakos tik jų parodymų apimčiai, tačiau nedaro jų niekiniais.

Kolegija sutinka su apygardos teismo išvadomis ir neranda pagrindo D. B. veiksmus iš BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d.

Apeliantas D. B. skundu prašo nuosprendžio dalį dėl tyčinio A. P. nužudymo panaikinti ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas yra nuteistas ir dėl A. P. plėšimo, nors dėl šio nuteisimo atskiro prašymo apeliantas skunde nėra suformulavęs, tačiau iš skundo argumentų akivaizdu, kad apeliantas ginčija ir šią nuosprendžio dalį.

Kolegijos nuomone apeliantas D. B. pagal BK 180 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p. dėl A. P. plėšimo ir nužudymo yra nuteistas pagrįstai. Teismas nuosprendyje rėmėsi surinktų įrodymų visetu, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir jais pagrindė savo išvadas.

Apelianto argumentai dėl neva teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojų, mačiusių A. P. apiplėšimo ir nužudymo aplinkybes, nebuvo nustatyta. Teismas tirdamas šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir darydamas nuosprendyje išvadas analizavo kaltinamųjų parodymus ir jais rėmėsi. Apelianto D. B. parodymus, kad jis nedalyvavo darant šiuos nusikaltimus paneigti R. Š. ir V. B. parodymais. R. Š. teisme parodė, kad jis, V. B. ir D. B. norėdami dar išgerti ir neturėdami tam pinigų, užpuolė girtą vyriškį – nukentėjusįjį A. P. Nukentėjusįjį mušė V. B. ir D. B. , pastarasis mušė gulintį nukentėjusįjį per galvą diržu. V. B. nuvilko liemenę, o jis – R. Š. kraustęs kišenes ir nuavęs batus. Nukentėjusysis ėmė kriokti, todėl jis – R. Š. su D. B. pavertę jį ant šono. Visiems sugrįžus į M. B. kiemą, nusprendė paskambinti į pagalbos tarnybą ir pranešti apie sumuštą vyrą. Jo mobiliuoju telefonu skambino D.B.

Ikiteisminio tyrimo metu R. Š. tokius savo parodymus patvirtino jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b.l. 114-126).

V. B. teisme parodė, kad A. P. užpuolė, sumušė ir apiplėšė dviese su R. Š., D. B., kartu ėjęs, bet ką pastarasis veikęs, jis nematęs.

Tačiau ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė, kas A. P. užpuolę trise – jis, R. Š. ir D. B. . Nurodė veiksmus kokius atliko kiekvienas iš jų ir teigė, kad nuo R. Š. spyrio į nugarą nukentėjusiajam nugriuvus, mušęs jis ir D. B. , kuris mušė nukentėjusįjį per galvą diržu (t. 3 b.l. 8-9). Savo parodymus V. B. patvirtino jo parodymų patvirtinimo vietoje metu, kur taip pat nurodė, kad A. P. užspardė visi trys ir visi trys jį mušę (t. 3 b.l. 10-16). Apygardos teismas pagrįstai rėmėsi V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. V. B. teiginys neva tyrėjai vertė apkalbėti D. B. teismo pagrįstai atmestas. V. B. buvo apklausiamas, o ir kiti tyrimo veiksmai su juo buvo atliekami dalyvaujant gynėjams, protokoluose apie neteisingą jo parodymų užrašymą pastabų nei V. B. , nei jo gynėjai nepadarė. Byloje nėra duomenų ir apie neva jo parodymų išgavimą prievarta. Esant tokioms aplinkybėms teismas pagrįstai pripažino, kad V. B. teisme keisdamas savo parodymų dalį ir nurodydamas, kad D. B. nedalyvavo apiplėšiant A. P. ir jį sumušant siekia padėti D. B. išvengti atsakomybės.

D. B. pripažįsta, kad po A. P. sumušimo ir apiplėšimo, jis R. Š. telefonu skambino pagalbos tarnybai. Ši aplinkybė įrodyta ir R. Š. bei V. B. parodymais.

Teismas nustatė, kad visi trys – R. Š., V. B. ir D. B. mušė nukentėjusįjį A. P. Pastarajam užpuolimo metu buvo padaryta 15 sužalojimų į gyvybiškai svarbų organą – galvą, skirtingais daiktais – diržu, kietais bukais daiktais, šie sužalojimai buvo padaryti per labai trumpą laiką ir tai rodo, kad smurtą vartojo ne vienas asmuo. Visi trys mušė, matė ir girdėjo bendrininkų naudojamą smurtą, todėl tai rodo, kad jie suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu ir jo padariniais. Taigi visi trys atliko veiksmus nukreiptus atimti A. P. gyvybę, suvokdami savo veiksmų bendrumą, buvo plėšimo ir nužudymo bendrininkai ir bendravykdytojai. Nors R. Š. ir V. B. pripažįsta tik dalį inkriminuoto smurto, smūgių skaičių, o D. B. neigia mušęs, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad A. P. sužalojimai buvo padaryti sudavus ne mažiau 18 smūgių, iš kurių – 15 buvo smūgiuota į galvą ir A. P. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu, minkštaisiais smegenų dangalais ir skilveliais, kraujosruvos galvos smegenų pusrutuliuose ir kamiene ir susidariusios nuo smūgių į galvą visumos (t. 1 b.l. 138-145). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad į smūgių visumą, nuo kurios mirė A. P., sužalojus galvos smegenis, įeina ir smūgis į galvą diržu. Diržu padaryta ryški poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas ir tai rodo, kad diržu buvo suduotas stiprus smūgis, kuris turėjo įtakos galvos smegenų sužalojimui. Kadangi kraujas smegenyse buvo išsiliejęs įvairiose srityse, todėl konstatuojama, kad smūgių visuma į galvą sukėlė nukentėjusiojo mirtį.

Tokiu būdu apygardos teismas nustatęs, kad A. P. užpuolė ir sumušė visi trys – R. Š. , V. B. ir D. B. , pagrįstai ir D. B. pripažino kaltu dėl A. P. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. A. P. gyvybė buvo atimta pavartojus smurtą plėšimo metu. Nors nenustatyta, kad D. B. užvaldė kokius nors nukentėjusiojo daiktus, tačiau jis realizavo dalį plėšimo objektyviųjų požymių – vartojo fizinį smurtą, atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis. Kiti nusikaltimo bendravykdytojai – R. Š. nuavė batus, V. B. nuvilko liemenę. Todėl D. B. nusikalstamą veiką teismas tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d. sutaptį.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad nerastas diržas, nerasta ant jo rūbų kraujo ir pan., nepaneigia D. B. kaltės ir teismo išvadų.

Apygardos teismas nuosprendyje nustatydamas kitas nusikaltimo padarymo dienos aplinkybes rėmėsi liudytojų M. B., R. Še., Ž. J. parodymais. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, jog apklausiant juos liudytojais ir šiame epizode buvo pažeistos BPK 79 str. nuostatos. Kolegija šioje nutartyje jau pasisakė dėl tokio apelianto argumento, todėl nekartodama motyvų, jį atmeta.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad liudytoja A. Š. teisme buvo apklausta pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, nes posėdžio metu buvo teismo salėje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. Š. , apklausiant kitus asmenis, nebuvo pašalinta iš salės, kaip to reikalauja BPK 264 str. nuostatos. Tačiau kolegija šio įstatymo pažeidimo nelaiko esminiu pažeidimu, sutrukdžiusiu priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Liudytoja A. Š. nusikaltimo padarymo aplinkybių nematė, ji paliudijo tik aplinkybę, kad įvykio naktį jos sūnus R. Š. grįžo su draugais ir jos namuose klausėsi muzikos ir gėrė alų.

Kolegija nenustatė ir apelianto nurodytos aplinkybės, kad R. Š. nurodydamas, kad ir D. B. dalyvavo apiplėšiant ir nužudant A. P. , jį apkalbėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas su R. Š. yra draugai, įvykio vakarą leido kartu ir neturėjo jokio pagrindo jį apkalbėti. R. Š. parodymus apie D. B. dalyvavimą sumušant A. P. davė nuo pirmųjų jo apklausų ir nuosekliai tvirtino vėlesnėse bei apklausiant teisme. Be to R. Š. parodė, kad tyrimo eigoje, su prašymais pakeisti parodymus jam buvo daromas spaudimas abiejų jo draugų.

Apeliantas D. B. savo apeliaciniame skunde aptarinėja ir V. Š. plėšimo epizodą, dėl kurio kaltinimų jis yra išteisintas., Kadangi dėl šios nuosprendžio dalies apeliantas jokių prašymų neišreiškė, kolegija dėl šios nuosprendžio dalies nepasisako.

D. B. bausmė paskirta laikantis BK54 str. reikalavimų. Apeliantas prašymą skirti mažesnę bausmė siejo su prašymu perkvalifikuoti nusikalstamą veiką bei išteisinimu. Kadangi kolegija pripažįsta, kad D. B. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas teisingai ir nėra nustatyta naujų aplinkybių, kurios leistų švelninti bausmę, apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. Š., V. B. ir D. B. apeliacinius skundus atmesti.