- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-06
- Bylos Nr.
- 2K-213/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Rimantas Baumilas, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- A. M., M. V.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6, 9 dalimis, 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirtomis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį septynių mėnesių, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį penkių mėnesių, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį keturių mėnesių, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis, taikant pirmiau bausmių apėmimo principą, o po to šiuo būdu paskirtas apimtas bausmes iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų, pridedant visas paskirtas švelnesnes bausmes ir likusios neatliktos vienerių metų dešimties mėnesių 3 dienų laisvės atėmimo bausmės, nuo kurios atlikimo A. M. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartimi buvo lygtinai atleistas, dalį, A. M. galutinai nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams.
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.
Apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. V., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad kartu su M. V. ir teismo nagrinėjimo metu nenustatytu asmeniu – traktoriaus vairuotoju, dėl kurio ikiteisminio tyrimo medžiaga atskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, veikdami kartu bendravykdytojų grupe, pavogė svetimą turtą. 2005 m. spalio 20 d., 9. 00–15.00 val. laikotarpiu, pro neužrakintus vartus jie įsibrovė į saugomą teritoriją – metaline tvora aptvertą nukentėjusiojo J. V. kiemą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir teismo nagrinėjimo metu nenustatytu traktoriumi iš šios teritorijos ištempė nukentėjusiajam priklausantį 2 091–10 347,32 Lt vertės automobilinį kraną KS-3562A MAZ 503 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), įstatymo nustatyta tvarka neįregistruotą valstybės registre kaip automobilį, siekdami atiduoti šį kraną kaip metalo laužą į metalo supirktuvę.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, nes nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas, nepadarė. Jis buvo suklaidintas M. V., kuris prašė jo padėti parduoti automobilinį kraną metalo laužo supirktuvei, pažadėdamas už tai 500 Lt.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo kasacinį skundą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, kuriame pabrėžiama, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje jo kaltę pagrindė tuo, kad jis, A. M., turėjo visas galimybes pats išsiaiškinti, ar krano vagystė daroma žinant nukentėjusiajam, kurį jis pažinojo, bei nukentėjusiojo J. V. ir liudytojo V. D. parodymais, kad buvo susitarimas kraną parduoti, o ne „priduoti“ metalo laužo supirktuvei. Kasatoriaus nuomone, lietuvių kalboje žodis „priduoti“ nėra vartojamas, o jei už „pridavimą“ yra gaunamas piniginis atlyginimas, turėtų būti vartojamas žodis „parduoti“. Nuteistasis teigia, kad jis žinojo apie susitarimą parduoti automobilinį kraną, aiškindamas, kad M. V. jį suklaidino dėl to fakto, jog kranas parduodamas metalo laužo supirktuvei be savininko žinios.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras S. Bekišas prašo kasacinį skundą atmesti, nes jame išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio reikalavimų, teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK 331, 332 straipsnio nuostatų. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl argumento, kad A. M. nusikalto, suklaidintas M. V. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad abiem nuteistiesiems sakė, jog nori parduoti automobilinį kraną ne kaip metalo laužą, bet kaip automobilį, nedavė leidimo išgabenti krano, kurio dokumentai buvo pas jį (T. 1, b. l. 47-48, T. 3, b. l. 108-110). Prokuroras pažymi tą aplinkybę, kad pats A. M. tardamas paskutinį žodį pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę, gailėjosi ir prašė sušvelninti bausmę. Taigi teismai teisingai konstatavo, kad nuteistieji (taip pat ir A. M.) padarė svetimo turto vagystę, įsibraudami į saugomą teritoriją, t. y. tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
Kasatorius, skųsdamas teismų sprendimus, nurodo iš esmės vienintelį argumentą, teigdamas, kad teismas jo kaltę pagrindė prielaidomis. Jis aiškina, kad buvo suklaidintas M. V. dėl to, kad automobilinis kranas parduodamas metalo laužo supirktuvei be krano savininko leidimo.
Reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, taip pat dėl vieno iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių – kaltės, yra nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje; apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (BPK 301 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. M. pareikštą kaltinimą, iš esmės laikėsi šių įstatymo nuostatų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto rekomendacijų, pagal kurias teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apylinkės teismo nuosprendyje, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, kaltinimui prieštaraujančius, įrodymus.
Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išvadą dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo A. M. veiksmuose pagrindė nuosekliais nukentėjusiojo J. V. parodymais, kurie buvo patvirtinti akistatos su kitu kaltinamuoju M. V. bei teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusysis tvirtino, kad iki vagystės jis kalbėjo su M. V. ir A. M. apie tai, kad nori parduoti automobilinį kraną už 20 000 Lt, nes šis buvo veikiantis, ir prašė surasti pirkėją, apie krano pardavimą metalo laužo supirktuvei nebuvo kalbos. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtino liudytoja I. K., paaiškinusi, kad nukentėjusysis kategoriškai tvirtino, jog automobilinis kranas buvo paimtas be jo sutikimo. Apie tai, kad buvo pokalbis dėl automobilinio krano pardavimo, patvirtino ir liudytoja M. V. bei patys nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų turėjęs tikslą duoti neteisingus parodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie A. M. kaltės turinį, tyrė ir analizavo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, turinį. A. M. pripažino, kad jis kartu su M. V. ir nenustatytu asmeniu atvykę į nukentėjusiojo gyvenamojo namo kiemą, aptvertą tvora, traktoriumi, kurį vairavo nenustatytas asmuo, ištempė ten stovėjusį automobilinį kraną ir, A. M. vairuojant, nutempė jį į metalo laužo supirktuvę ir pardavė; iš gautų pinigų M. V. jam davė 200 Lt.
Ikiteisminio tyrimo metu pareiškus A. M. įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, apklausiamas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, jis kaltu prisipažino iš dalies ir tvirtino, kad M. V. jam sakė, jog yra susitaręs su automobilinio krano savininku dėl krano atidavimo metalo laužo supirktuvei, o ir jis pats girdėjo, kaip M. V. apie tai tarėsi su J. V., ir kad jam, A. M., už pagalbą buvo pažadėta pusė sumos, gautos už kraną (T. 1, b. l. 166–168). Teisiamajame posėdyje A. M. taip pat prisipažino kaltu iš dalies, aiškindamas, kad jis girdėjo, kaip M. V. tarėsi su nukentėjusiuoju pirkti automobilinį kraną tam, kad jį atiduotų metalo laužo supirktuvei, nurodydamas naują aplinkybę, kad buvo tartasi pirkti kraną už 1000 Lt (T. 3, b. l. 25). Taip pat pažymėtina, kad tardamas paskutinį žodį A. M. savo kaltę pripažino.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir kito kaltinamojo byloje M. V. parodymus, kurie taip pat buvo nevienodi, skirtingai aiškinantys svarbias veikos padarymo aplinkybių detales (apklausiamas kaip įtariamasis jis aiškino, kad nukentėjusiajam dar iki automobilinio krano pardavimo davė apie 300 Lt, akistatos su nukentėjusiuoju metu teigė, kad 250 Lt, o teisiamojo posėdžio metu jau tvirtino, kad davė savo vestuvinį žiedą (T. 1, b. l. 104, 114, T. 3, b. l. 15)), pagrįstai pripažino, kad automobilinis kranas iš saugomos teritorijos – nukentėjusiojo gyvenamojo namo kiemo, aptverto tvora, buvo ištemptas ir parduotas metalo laužo supirktuvei be nukentėjusiojo leidimo. Pažymėtina, kad nuteistasis M. V. niekada netvirtino, jog jis sakė A. M., kad nukentėjusysis leido automobilinį kraną parduoti metalo supirktuvei. Be to, bylos medžiaga (liudytojų B. S., S. K., P. D. parodymais) nustatyta, kad automobilinis kranas buvo veikiantis, jo vertė galėjo siekti 10 000 Lt. Todėl nuteistųjų teiginiai apie tai, kad nukentėjusysis norėjo parduoti kraną metalo laužo supirktuvei ir gauti už jį tik 1000 Lt, prieštarauja elementariai logikai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino, kad A. M. žinojo, jog automobilinis kranas yra parduodamas metalo laužo supirktuvei be nukentėjusiojo žinios, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Kasatoriaus veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, todėl pagrįstai jam buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.