- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-09
- Bylos Nr.
- A-602-854-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-162-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2012 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 20-11-S-441, kuriuo jam nebuvo išduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) prašyme nurodytus ginklus ir įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjui šį leidimą išduoti.
Skunde nurodė, kad ginklai, kurių laikymui leidimas nebuvo išduotas, buvo įgyti dar tuo metu, kai leidimas jų įgijimui, laikymui ir nešiojimui nebuvo reikalingas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tai, manė, jog ginčijamas sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su šiuo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Šalies argumentai
Skunde nurodė, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti nesantis nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo. Pridūrė, jog šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Akcentavo, jog pareiškėjas turi teistumą, kuris pasibaigs po 5 metų. Paaiškino ir tai, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo taikyta nauja įstatymo redakcija, kadangi senosios redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte buvo nustatyti griežtesni apribojimai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes ir nurodė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 20-11-1L-477, kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas rėmėsi Įstatymo 1 straipsnio 20 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktais bei 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunkčiu bei 11 straipsnio 5 dalimi. Apžvelgė, jog iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 28750 lt bauda, laikino sulaikymo dienas prilyginant 7 000 Lt ir šia suma sumažinant paskirtos baudos dydį. Teismas atkreipė dėmesį, jog BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta didžiausia bausmė iki dešimties metų, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta didžiausia bausmė iki aštuonerių metų, o BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta didžiausia bausmė iki ketverių metų. Apibendrino, jog pareiškėjas buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą. Taip pat pažymėjo, jog BK 97 straipsnio 5 dalis nustato, kad teistumo terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko (sumokėjo baudą) 2010 m. vasario 19 d., teistumas jo atžvilgiu išnyks (jei teistumo terminas nebus sutrumpintas arba panaikintas BK 97 straipsnio 7 dalies pagrindu) 2015 m. vasario 19 d. Sprendė, jog pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o aplinkybės, jog turi neišnykusį teistumą, iš esmės neginčija ir jis pats. Pažymėjo, jog nepaisydamas to, pareiškėjas nurodo, jog priimant ginčijamą sprendimą turėjo būti taikoma iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija, kadangi dabartinė Įstatymo redakcija numato griežtesnius reikalavimus asmenims, norintiems įsigyti ir turėti ginklus. Detalizavo, jog pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taip pat nurodė, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas (redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d.) numatė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, nuteistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba tyčinį nusikaltimą (išskyrus nurodytą šios dalies 1 punkte), ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 3 metai. Išdėstė, jog iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusioje Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu negali būti laikomas ne tik turintis teistumą asmuo, bet buvo numatyta dar ir papildoma sąlyga – tam kad asmuo galėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo turėjo praeiti 3 metai. Konstatavo, jog šiuo atveju iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija nustatė griežtesnius apribojimus nei galiojanti šiuo metu. Todėl sprendė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi šuo metu galiojančia Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 29 – 30), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir bylą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 20-11-S-441, kuriuo nebuvo išduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) prašyme nurodytus ginklus, ir įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą šį leidimą jam išduoti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai konstatavo, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, netenkindamas jo prašymo išduoti leidimą ginklų įgijimui ir laikymui (nešiojimui), pagrįstai taikė šiuo metu galiojantį švelnesnį Įstatymą, nes iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusi ankstesnė šio įstatymo redakcija numatė dar griežtesnius reikalavimus, t. y. numatė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu gali būti laikomas asmuo, kuriam po teistumo išnykimo ar panaikinimo dar turėjo praeiti trys metai, o šiuo metu galiojančio Įstatymo redakcijoje tokio reikalavimo nėra. Nurodo, jog teismas savo sprendime visą dėmesį skyrė jo teistumo aptarimui, tačiau visiškai nesvarstė tos aplinkybės, kad jis, turėdamas teistumą, skunde nurodytus senovinius, kolekcinius, dujinius ginklus įsigijo visiškai legaliai ir teisėtai, nes ankstesnė, šių ginklų įgijimo metu galiojusi Įstatymo redakcija nepriklausomai nuo asmenų teistumo apskritai nereikalavo ir nenumatė jokių leidimų jo turimų senovinių, kolekcinių ar dujinių ginklų įgijimui, nes šie ginklai tuo metu nebuvo priskirti ginklų kategorijai, kuriai tokie leidimai yra būtini. Taigi jau po jo nurodytų ginklų teisėto įgijimo priimtas įstatymas, kaip akivaizdžiai sunkinantis jo padėtį ir akivaizdžiai apribojantis jo teises, atgaline tvarka jokiu būdu negalėjo būti taikomas. Priduria, jog teismas neatsižvelgė ir į tai, kad šis, griežtesnio įstatymo galiojimo laike principas, kaip specialioji norma, yra nurodytas ir Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y. joje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įgijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teigia, kad iš paminėto yra akivaizdu, jog jam, kaip minėtus ginklus legaliai iki šio Įstatymo įsigaliojimo įsigijusiam asmeniui, Įstatyme numatyti griežtesni reikalavimai negali būti taikomi. Nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, prašymą dėl leidimo juos laikyti arba nešiotis privalo pateikti iki 2014 m. sausio 1 d., o pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmenys, pateikę prašymus išduoti leidimą laikyti ar nešiotis ginklus, turi teisę ginklus laikyti ar nešiotis be leidimo iki minėto termino pabaigos iki nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Todėl teigia, jog pagal šį Įstatymą jis bet kokiu atveju iki 2014 m. sausio 1 d. formaliai dar turi teisę disponuoti savo legaliai įgytais ginklais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 40 – 41) prašo šį pareiškėjo skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2012 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 20-11-S-441, kuriuo nebuvo išduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) pareiškėjo V. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašyme nurodytus ginklus.
Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2012 m. sausio 17 d. atsakovui teikė prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d. (b. l. 13).
Atsakovas ginčijamu sprendimu registruoti pareiškėjo nurodytus ginklus atsisakė, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
Pirmosios instancijos teismui teiktame skunde pareiškėjas nurodė, jog dujinį pistoletą „Detective“ prekybos centre „Senukai“ įsigijo prieš 15 metų, senovinį vienvamzdį lygiavamzdį šautuvą Nr. 1977 – maždaug prieš 3 metus sendaikčių mugėje, titnaginį pistoletą „Dujand“ – prieš 3 metus sendaikčių mugėje, šautuvą 1863 Sharp Sporting 45 kalibro Nr. SH 30694, priskirtiną D kategorijai – parduotuvėje UAB „Fauna“ 2010 m. vasario 19 d. bei šautuvą SIDE BY SIDE „SLUG“ 12 kalibro Nr. K 35870, priskirtiną D kategorijai – parduotuvėje UAB „Fauna“ 2010 m. spalio 6 d.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal 2011 m. vasario 24 d. Lietuvos Policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-154 patvirtinto Prašymų dėl leidimų laikyti ar nešiotis dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ginklus, šaunamuosius ginklus, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra 2,5–7,5 J, įsigytų iki 2011 m. kovo 1 d., pateikimo, ginklų tinkamumo naudoti nustatymo, registravimo ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo 19 punktą teritorinė policijos įstaiga, be kita ko, išduoda ar panaikina leidimą, vadovaudamasi Įstatymu.
Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra aktualus Įstatymo 18 straipsnio aiškinimas bei tai, kuri šios materialinės teisės normos redakcija (ar galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma konkrečioje situacijoje.
Atkreiptinas dėmesys, jog įsigijimo momentu paminėti ginčo ginklai buvo priskirti D kategorijai, kurių įgijimui, laikymui ir nešiojimui leidimas nebuvo būtinas, ir dėl to ginčas byloje nekyla. Pareiškėjo prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu galiojęs Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas (Įstatymo redakcija nuo 2011 m. kovo 1 d.) numatė, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas savo ruožtu įtvirtino, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., C kategorijai priskiriami, be kita ko, dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai ir šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J. Taigi pareiškėjo įgyti ginčo ginklai jo prašymo išduoti neterminuotą leidimą šiuos ginklus laikyti (nešiotis) padavimo metu buvo priskirti ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai.
Atsakovas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunktį, BK 11 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančius teistumo turėjimą, bei faktines bylos aplinkybes, rodančias, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį bei nuteistas 28 750 Lt bauda, priėjo prie išvados, jog teistumas pareiškėjo atžvilgiu išnyks per penkerius metus, skaičiuojant nuo 2010 m. vasario 19 d. – datos, kai jis sumokėjo jam paskirtą baudą bei sprendė, jog jis prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu turėjo teistumą, taigi nebuvo nepriekaištingos reputacijos ir negalėjo tokio leidimo gauti.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, su kuo pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nesutinka. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, jog tuo metu, kai jis įsigijo ginklus, leidimų jiems apskritai nereikėjo (nes jie buvo priskiriami D kategorijai), todėl atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalimi, negalėjo pritaikyti jam griežtesnių pasikeitusio Įstatymo reikalavimų.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad situacija dėl paminėtos Įstatymo 18 straipsnio redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., taikymo laike yra specialiai aptarta (sureglamentuota) Įstatymo pakeitimo įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, galiojusią skundžiamo sprendimo priėmimo metu, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra aptarta situacija, kaip turi būti legalizuoti tie ginklai (tarp jų ir nagrinėjamam ginčui aktualūs ginklai), kuriems pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją leidimai juos įsigyti ir turėti nebuvo reikalingi, o po nurodytos datos (pagal 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakciją) tapo būtini. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, galiojusią skundžiamo sprendimo priėmimo metu, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, pateikę prašymus išduoti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus iki šio straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos, turi teisę laikyti ginklus ar juos nešiotis be leidimo, iki nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo išdavimo.
Kaip minėta, pareiškėjo prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas (Įstatymo redakcija nuo 2011 m. kovo 1 d.) numatė, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas savo ruožtu numatė, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.
Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Įstatymas, kurio tikslas reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 p.), savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) bendrajai daliai.
BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunktyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę <...>, penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą. BK 11 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog sunkiu nusikaltimu laikomas tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Bylos medžiaga rodo, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio (turto pasisavinimas) 2 dalį, 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalį ir 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 2 dalį ir nuteistas 28 750 Lt bauda (b. l. 16 – 18). Iš minėtų normų matyti, jog didžiausia jose numatyta sankcija neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, tačiau viršija šešerius metu laisvės atėmimo, todėl pagrįstai teigtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą ir jam teistumas išnyks per penkerius metus, skaičiuojant nuo 2010 m. vasario 19 d. – datos, kai jis sumokėjo jam paskirtą baudą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ankstesnė Įstatymo redakcija jo turimų ginklų laikymui apskritai nereikalavo jokio leidimo, priešingai – įsigijimo momentu šie senoviniai ginklai buvo priskiriami D kategorijai. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nes iš Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies inter alia matyti, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešioti ginklus. Taigi, matyti, jog pareiškėjas, nors anksčiau jo turimiems ginklams ir nereikėjo leidimo, įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešiotis.
Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 bei 3 dalis jis bet kokiu atveju iki 2014 m. sausio 1 d. dar turi teisę disponuoti savo įgytais ginčo ginklais. Pažymėtina, jog nors pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, galiojusią skundžiamo sprendimo priėmimo metu, asmenims, pateikusiems prašymus išduoti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus, buvo nustatyta teisė juos laikyti ar nešiotis be leidimo iki 2014 m. sausio 1 d., tačiau tik iki tol, kol nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Kadangi pareiškėjui skundžiamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą, todėl minėta Įstatymo įgyvendinimą nustačiusi ir tam tikras laikinas taisykles įtvirtinusi norma, negalėjo būti vertinama kaip pagrindas suteikiantis teisę pareiškėjui toliau legaliai turėti ginklus.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Remdamasis minėta norma, pareiškėjas teigia, jog jam, kaip ginčo ginklus legaliai iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijusiam asmeniui, jame numatyti griežtesni reikalavimai negali būti taikomi.
Nors Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu, expressis verbis ir neaptarė situacijos, ar tokie griežtesni reikalavimai netaikomi būtent asmenims, kurie jau iki apribojimų sugriežtinimo turėjo leidimą laikyti ginklus, ar visiems asmenims, nediferencijuojant situacijos pagal tai, ar asmenų turimiems ginklams laikyti (nešiotis) buvo apskritai būtinas leidimas, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija su paminėta pareiškėjo pozicija nesutinka. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies lingvistinę formuluotę, ji aiškintina kaip reguliuojanti tik Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, numatančios, kokie asmenys yra nelaikomi nepriekaištingos reputacijos, švelnesnių ribojimų prioritetą prieš griežtesnius, jei švelnesni ribojimai laiko požiūriu atsirado pirmiau už griežtesnius.
Iš iki 2011 m. kovo 3 d. galiojusios Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcijos matyti, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nebuvo laikomas asmuo, nuteistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba tyčinį nusikaltimą (išskyrus nurodytą šios dalies 1 punkte), ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 3 metai. Tačiau nuo 2011 m. kovo 3 d. įsigaliojusios – aktualios ginčui – Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas įtvirtino, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą. Taigi, palyginus šias dvi skirtingų redakcijų Įstatymo formuluotes, matyti, jog ankstesnė redakcija buvimą nepriekaištingos reputacijos siejo su dviem sąlygomis: teistumo neturėjimu ir papildomu terminu, kada toks teistumas išnyko, o vėlesnė redakcija buvimą nepriekaištingos reputacijos susiejo tik su viena sąlyga – teistumo neturėjimu. Todėl akivaizdu, jog šiuo metu galiojanti Įstatymo redakcija pareiškėjo atžvilgiu yra švelnesnė, nes nenustato papildomo laikotarpio nuo teistumo išnykimo, kuriuo vis dar yra taikomi ribojimai.
Pažymėtina ir tai, kad nuo 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusi nauja paminėtos taisyklės redakcija aiškiai apibrėžė, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į ginklų, kaip nuosavybės objektų, kurių civilinė apyvarta yra ribojama, prigimtį, nebūtų pagrįsta situacija, kai asmeniui, remiantis tuo, jog iki pasikeitusio teisinio reguliavimo leidimo laikyti (nešiotis) jo turimus ginklus nereikėjo ir jam nebuvo keliamas nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimas, jam vėliau būtų leidžiama legalizuoti turimus ginklus, neatsižvelgiant į tai, kad legalizavimo metu jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes atitinkami teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nebuvo nustatytas reguliavimas, įpareigojantis turėti leidimą tam tikrų kategorijų ginklams, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Be to, Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir minėto principo lex retro non agit įgyvendinimą. Šios taisyklės nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos.
Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo pozicija, kad jis pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį turi teisę gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginčo ginklus, yra nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai, vadovaujantis paminėta nuostata, negali būti patenkinti.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1561/2012) buvo aiškinama, jog Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis dėl neleistinumo griežtesnio teisinių santykių reglamentavimo taikymo atgal galioja inter alia tokiose situacijose, kai pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją buvęs nereikalingu leidimas turėti dujinius pistoletus ir senovinius ginklus, nes jie tuo metu buvo priskiriami D kategorijai, tapo reikalingu (būtinu) pagal naujos redakcijos Įstatymą, taigi iš esmės ir ginčo situacijoje. Pagal šią ankstesnę praktiką analogiškose situacijose asmenys, padavę prašymus išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei juos registruoti, buvo vertinami kaip atitinkantys Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus ta prasme, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) jie buvo įsigiję ir turėjo ginčo ginklus, o aplinkybė, dėl kurios jų atžvilgiu galėjo būti taikomas apribojimas turėti šiuos ginklus, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo.
Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, tokia teismų praktikos raida dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, kokia yra suformuojama šia nutartimi, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant dėl žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo užtikrinti tinkamą ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog tiek atsakovas, tiek jo sprendimą revizavęs pirmosios instancijos teismas, sistemiškai pritaikę teisės normas, priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu turėjo teistumą, taigi nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Todėl nustačius, jog jis neišpildė būtinosios sąlygos leidimui gauti – buvimo nepriekaištingos reputacijos – vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 5 punktu, jam leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) jo prašytus ginklus buvo atsisakyta išduoti pagrįstai. Sprendimas taip pat buvo tinkamai motyvuotas pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą motyvuoti atsisakymą išduoti leidimą vadovaujantis Įstatymo nustatytais reikalavimais bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąją viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti individualius administracinius aktus. Kadangi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti prašomus leidimus ginklams įsigyti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.