Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.5.1; 1.1.5.4; 1.1.8.1; 1.1.8.7.1; 1.2.14.3.1; 1.2.22.3; 2.1.7.4.

2009 m. sausio 27 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008-10-20 nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., 254 str. 2 d. ir nuteistas:

- pagal LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. – 40 parų arešto;

- pagal LR BK 254 str. 2 d., taikant LR BK 54 str. 3 d. – 90 parų arešto bausme.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta galutinė 90 parų arešto bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. T. , tačiau dėl jo nuteisimo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su J. T. , pasikėsino pagrobti svetimą turtą bei pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, pavartodami fizinį smurtą, o būtent: 2008 m. kovo 5 d., apie 4 val., prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) J. T. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su T. L. , pareikalavo iš E. M. 2 Lt, tačiau negavęs pradėjo pats ieškoti pinigų jo rūbų kišenėse. E. M. pasipriešinus ir pradėjus į viršų šaudyti iš revolverio „ALFA“, T. L. pribėgęs išplėšė iš rankų E. M. jam priklausantį 300 Lt vertės „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos 6 mm kalibro revolverį „ALFA“ 620 modelio Nr. (duomenys neskelbtini). Po to, tęsdami savo nusikalstamas veikas, J. T. sudavė kumščiu E. M. į veidą bei parvertė ant žemės ir gulinčiam E. M. J. T. kojomis spyrė ne mažiau kaip 9 smūgius į įvairias kūno vietas. Dėl suduotų smūgių E. M. padaryti šie sužalojimai: galvos sumušimas ir odos nubrozdinimai viršugalvio dešinėje, ant išorinio pakaušinio gumboro, dešinės speninės ataugos projekcijoje, kaktos dešinėje, kairiosios nosies šnervės išoriniame krašte, poodinės kraujosruvomis dešinės akies vokuose, krūtinės ląstos dešinės pusės ir juosmens sumušimai bei poodinės kraujosruvos nugaros dešinėje apatinių šonkaulių aukštyje, dešinėje juosmeninėje srityje, t. y. padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pas nukentėjusįjį rūbų kišenėse pinigų nerado. Po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, pas nukentėjusįjį surado ir pagrobė 5 vnt. šaudmenų – 6 mm kalibro kraštinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, tuo padarydami nukentėjusiajam 300 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis T. L. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu ir nurodo, kad jis yra neteisėtas, nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, ko pasėkoje neteisingai paskyrė bausmę. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio tyrimo metu T. L. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, jog prie jų priėjo nukentėjusysis E. M. ir paprašė pridegti cigaretę. Ją pridegė J. T. ir nukentėjusysis nuėjo. Po kurio laiko J. T. nubėgo paskui nukentėjusįjį. Nuėjęs į tunelį T. L. pamatė, jog J. T. su nukentėjusiuoju E. M. mušasi. J. T. laikė nukentėjusįjį, o šis šaudė. Tuomet T. L. atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, norėdamas išvengti nepageidaujamų pasekmių (šautinių žaizdų ar sunkesnių sužalojimų) tiek J. T. , tiek E. M. atžvilgiu. Visgi, apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai netikėjo T. L. teiginiu, jog jam nebuvo žinoma, dėl kokių priežasčių J. T. nusivijo nukentėjusįjį, o taip pat tuo, kad netgi atėjęs ir pamatęs, jog J. T. su nukentėjusiuoju E. M. mušasi, nesuprato, jog vykdomas plėšimas. Be to, apeliantų įsitikinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog tarp T. L. ir J. T. buvo susitarimas įvykdyti plėšimą, todėl negalima teigti, jog T. L. pasikėsino įvykdyti plėšimą, (jokio fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis T. L. nenaudojo). Priešingai, nukentėjusysis nedviprasmiškai nurodė, jog jį pasivijo, pradėjo reikalauti 2 litų, tikrino kišenes ir kumščiu smogė į veidą tik J. T. . Netgi teismas nurodė, jog nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusįjį E. M. kojomis spardė ir T. L. . Atitinkamai pats nuteistasis T. L. neigė mušęs ir spardęs nukentėjusįjį, o tai iš esmės patvirtina ir 2008-03-13 specialisto išvada Nr. G 565/08 (03), iš kurios nustatyta, jog visi krūtinės ir juosmens sužalojimai padaryti dešinėje pusėje. Apeliantai taip pat pažymi, kad tik nuteistasis J. T. tvirtino, jog nukentėjusįjį mušė ir T. L. , o šiuos parodymus teismas įvertino, kaip bandymą apkalbėti. Tuo tarpu pats nukentėjusysis nepatvirtino aplinkybės, jog T. L. jį mušė ar spardė. Taigi, nuteistojo įsitikinimu, teismas klaidingai nustatė, jog T. L. pavartojo fizinį smurtą tiek pasikėsinant padaryti plėšimą, tiek pagrobiant šaunamąjį ginklą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nebuvo jokio pasikėsinimo įvykdyti plėšimą, nes nebuvo plėšimo dalyko, t.y. svetimo turto, kaip ir nebuvo pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą. Be to, T. L. nurodo, kad jam nebuvo nei reikalo, nei noro vykdyti plėšimą. Taigi, nesant abiejų nuteistųjų vieningos tyčios, abejotina ir J. T. nusikalstamų veiksmų kvalifikacija. Tuo tarpu, apeliantų nuomone, iš paties T. L. parodymų galima spręsti, jog jis visiškai neturėjo tyčios nukentėjusįjį apiplėšti. Atitinkamai nuteistasis nurodo, kad abu nuteistieji išgėrinėjo ant suoliuko ir visiškai neketino pirkti dar alkoholio, nes turėjo neišgertą butelį „Starkos", todėl tikslo apiplėšti nukentėjusįjį negalėjo ir būti. Juolab, kad po viso konflikto, palikę nukentėjusįjį E. M. nuteistieji niekur nebėgo, nesislėpė, o grįžo į aikštę ir sėdėjo ant suoliuko, kur išgėrinėjo. Toje vietoje juos rado policija. Taigi, T. L. įsitikinimu, jis neturėjo tikslo pasikėsinti pagrobti svetimą turtą ar apiplėšti ir tuo labiau nepavartojo fizinio smurto pagrobiant šaunamąjį ginklą.

Apeliantai pažymi, kad legaliai pagaminti šaunamieji ginklai negali būti nusikalstamos veikos dalykai pagal BK 180 str., nes šaunamojo ginklo pagrobimas pirmiausia pažeidžia kitą (ne turtinį) objektą, todėl tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal LR BK 254 straipsnį. Visgi atsižvelgiant į tai, jog teismas nenustatė, ar T. L. pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, apelianto nuomone, jo veika netinkamai kvalifikuota pagal LR BK 254 str. 2 d., kur veikos kvalifikuojanti aplinkybė yra šaunamojo ginklo pagrobimas pavartojant fizinį ir psichinį smurtą. Atitinkamai šiame konflikte nuteistasis T. L. atliko tik vieną veiksmą, t.y. atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, neturėdamas tyčios jį pagrobti, nes nukentėjusysis E. M. pradėjo šaudyti. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog nuteistasis T. L. šaunamąjį ginklą atėmė iš nukentėjusiojo tik po šūvių, o ne prieš jų atlikimą. Tuo tarpu ginklą nukentėjusysis išsitraukė ir pradėjo šaudyti tik tuomet, kai J. T. pradėjo tikrinti nukentėjusiojo kišenes. Nuteistasis T. L. neatliko jokio fizinio smurto, jog iš nukentėjusiojo būtų atimtas ginklas. Atitinkamai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio tyrimo metu T. L. patvirtino, jog atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą bijodamas, kad juo nebūtų kas nors sužeistas ir neatsirastų sunkios pasekmės. Taigi, apeliantų nuomone, galima teigti, jog tokį T. L. elgesį išprovokavo pats nukentėjusysis, pradėdamas šaudyti, tokį pat veiksmą (t.y. atimti ginklą, iš kurio yra šaudoma grumtynių metu), atliktų atsargus ir padorus žmogus, nes visiškai neaišku, kokios būtų buvusios pasekmes, jei iš ginklo toliau būtų buvę šaudoma. Taigi, T. L. įsitikinimu, tokie jo veiksmai vertintini kaip aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę (LR BK 31 str.), o teismas šios aplinkybės net nevertino.

Apeliantų nuomone, teismas visiškai neteisingai įvertino T. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupėje, nes tokia aplinkybė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar ją užbaigti, todėl vienas iš bendrininkavimo požymių yra būtinas tarpusavio susitarimas. Tačiau, apeliantų įsitikinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad abu nuteistieji nusikalstamas veikas padarė, būdami tarpusavyje susitarę apiplėšti nukentėjusįjį ir pagrobti jo turtą, o tarp nuteistųjų nebuvo jokio vaidmenų pasiskirstymo. Atitinkamai bendro susitarimo požymiai teisiamojo posėdžio metu nepasitvirtino nei pačių nuteistųjų, nei nukentėjusiojo E. M. paaiškinimais, todėl teismas neteisingai vertino tai, kaip T. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis T. L. ir jo gynėjas prašo - Klaipėdos apygardos teismo 2008-10-20 nuosprendį panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė teisingas bausmes.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme T. L. savo kaltę pripažino iš dalies ir pažymima, kad nuteistasis atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą tik norėdamas išvengti sunkesnių padarinių, o apiplėšti nukentėjusįjį neturėjo jokio tikslo, tačiau minėtos aplinkybės paneigiamos nukentėjusiojo E. M. , nuteistojo J. T. , o taip pat ir paties nuteistojo T. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Antai nukentėjusysis E. M. teisme patvirtino, kad jam priėjus prie nuteistųjų prisidegti cigaretę, J. T. paprašė dviejų litų, o teismui nekelia jokių abejonių, kad šį pokalbį girdėjo šalia J. T. sėdėjęs T. L. . Be to, nukentėjusysis E. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po to, kai jis nuėjo nuo nuteistųjų, prie nukentėjusiojo vienas po kito pribėgo J. T. ir T. L. bei pradėjo reikalauti pinigų, todėl, negalėdamas nuo jų apsiginti, E. M. išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti (T. 1, b. l. 18-19, 71 – 72). Atitinkamai tai, kad jau nukentėjusiajam pridegus cigaretę, J. T. prašė E. M. dviejų litų, patvirtino ir pats J. T. , kuris ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad vėliau nukentėjusiajam siekiant apsiginti, T. L. išplėšė iš rankų ir pasiėmė pistoletą, o pats J. T. smogė E. M. kumščiu į veidą bei apieškojo nukritusio nukentėjusiojo kišenes (T. 1, b. l. 82). Be to, pats T. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog J. T. laikė apglėbęs E. M. , nes tikriausiai norėjo apiplėšti (T. 1, b. l. 73 – 74). Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismui nekelia jokių abejonių, kad T. L. ir J. T. , pasikėsindami apiplėšti E. M. ir pagrobdami šaunamąjį ginklą ir šaudmenis veikė kartu ir pritarė vienas kito veiksmams, o nuteistojo T. L. parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Tiesa, apeliantai pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad tarp nuteistųjų J. T. ir T. L. buvo susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį ar vaidmenų pasiskirstymas, tačiau susitarimas gali atsirasti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu, o konkrečiu atveju susitarimas pasireiškė aiškiu pritarimu vienas kito veiksmams, pvz. J. T. nusekus nukentėjusįjį, T. L. irgi nusekė paskui (T. 1, b. l. 158); nukentėjusiajam siekiant apsiginti nuo neteisėtų J. T. veiksmų, T. L. išplėšė iš nukentėjusiojo rankų pistoletą (T. 1., b. l. 71 – 72) ir, matydamas, jog J. T. tikrina nukentėjusiojo kišenes, pats jo negynė, o apžiūrinėjo pistoletą bei įsidėjo jį į savo striukės kišenę (T. 1, b. l. 73-74, 158). Tiesa, apeliantai akcentuoja, kad jau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog T. L. nukentėjusiojo nemušė ir nespardė, o nuteistojo J. T. parodymus šiuo atžvilgiu įvertino kritiškai, tačiau veikiant bendrininkų grupe, visiškai nebūtina, kad kiekvienas iš nuteistųjų atliktų visus konkrečios nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, o pakanka, jog kiekvienas iš nusikaltimų vykdytojų atliktų bent dalį šių veiksmų. Atitinkamai, įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistojo T. L. veiksmai atimant iš nukentėjusiojo pistoletą ir tokiu būdu palaužiant jo pasipriešinimą, buvo neatsiejama nusikaltimų pasikėsinant pagrobti ir pagrobiant E. M. turtą dalis. Be to, atsižvelgiant į nukentėjusiojo E. M. bei pačių nuteistųjų parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad pistoleto nukentėjusysis pats neatidavė, o T. L. jį jėga atėmė, todėl, nors T. L. E. M. vėliau nemušė, akivaizdu, jog T. L. , siekdamas pagrobti nukentėjusiojo turtą, irgi vartojo fizinį smurtą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog veiką padarė bendrininkų grupė ir pripažino tai abiejų nuteistųjų sunkinančia aplinkybe (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantai nurodo, kad T. L. nesikėsino pagrobti svetimo turto, nes jo tiesiog nebuvo, o taip pat nebuvo ir tikslo apiplėšti nukentėjusįjį bei vieningos nuteistųjų tyčios pagrobti svetimą turtą. Tačiau, visų pirma, tai, kad J. T. nerado pas nukentėjusįjį E. M. pinigų, buvo nuo nuteistųjų valios nepriklausanti aplinkybė, dėl kurios veika ir nebuvo baigta bei atitinkamai kvalifikuota pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. kaip pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą panaudojant fizinį smurtą. Atitinkamai tikslas nėra būtinas įrodinėti LR BK 180 str. ir 254 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų požymis, o vieninga nuteistųjų tyčia užvaldyti nukentėjusiojo E. M. turtą aiški iš visų anksčiau minėtų abiejų nuteistųjų veiksmų pasivejant nukentėjusįjį bei pareiškiant savo neteisėtą reikalavimą ir, E. M. atsisakius jį patenkinti, bendrais veiksmais palaužiant nukentėjusiojo pasipriešinimą (T. L. atimant iš nukentėjusiojo gynybai naudotą šaunamąjį ginklą, o J. T. suduodant smūgius). Taigi nėra jokio pagrindo abejoti, kad abiejų nuteistųjų veiksmai vieni kitus papildė ir buvo nukreipti bendram tikslui užvaldyti nukentėjusiojo turtą, o taip veikdami abu nuteistieji suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais užvaldys svetimą turtą ir to siekė, t. y. abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia pasekmių atžvilgiu. Visgi LR BK 180 str. 1 d. numatytas nusikaltimas neapima šaunamojo ginklo pagrobimo, todėl abiejų nuteistųjų veika visiškai pagrįstai buvo kvalifikuota pagal LR BK 22 str. 1 d., 180 str.1 d. ir 254 str. 2 d. kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad T. L. neturėjo tikslo pagrobti ginklo, o jį atėmė tik po šūvių, tačiau iš įvykio aplinkybių aišku, kad išankstinio tikslo pagrobti svetimą ginklą negalėjo būti jau vien dėl to, kad nuteistieji nežinojo nukentėjusiajam turėjus ginklą. Tuo tarpu ginklo pagrobimo momentas konkrečiu atveju neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Visgi tai, kad T. L. ginklą pagrobė bei negrąžino po to, kai nukentėjusysis siekė apsiginti nuo užpuolikų, o J. T. dar sudavė smūgius nukentėjusiajam, tik patvirtina bendrą nuteistųjų tyčią užvaldyti svetimą turtą, nors pats T. L. puikiai suvokė nukentėjusiojo teisę gintis (T. 1, b. l. 158) ir tai negali būti laikoma nusikaltimo prieš nukentėjusįjį provokavimu. Apeliantai mano, kad T. L. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008-10-20 nuosprendį panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, tačiau, kaip jau anksčiau minėta, pavojinga situacija, kurioje nukentėjusysis bandė pasinaudoti savo teise į būtinąją gintį nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, buvo sudaryta pačių nuteistųjų tyčiniais veiksmais, siekiant pagrobti E. M. turtą, todėl nuteistasis T. L. negali remtis būtinojo reikalingumo nuostatomis (LR BK 31 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam T. L. už LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir 254 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir už LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą parinko švelnesnę alternatyviąją bausmės rūšį, o skirdamas bausmę už LR BK 254 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, taikė LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta LR BK 254 str. 2 d. sankcijoje. Tuo tarpu skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas taikė bausmių apėmimą (LR BK 63 str. 5 d. 1 p.), todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teigti, kad paskirta galutinė subendrinta devyniasdešimties parų arešto bausmė yra aiškiai per griežta, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.