Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Irenai Urbštaitei, dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei Margaritai Šalkauskienei, atsakovui Algimantui A. S., atsakovo atstovei pagal atstovavimo sutartį advokatei Irenai Haase, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Algimantui A. S. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš 2008 m. gegužės 29 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos akto dėl kilusio gaisro (b. l. 55-56), 2008 m. birželio 9 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažymos Nr. 13-160 dėl gaisro fakto patvirtinimo (b. l. 8-9), 3) 2008 m. gegužės 30 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos vyr. inspektoriaus vidaus tarnybos kapitono R. P. tarnybinio pranešimo dėl kilusio gaisro (b. l. 57), išvykimo apskaitos kortelės (b. l. 58-59), planų – schemų nustatyta, kad 2008 m. gegužės 29 d. apie 14.36 val. V. M. nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, kurio metu buvo apgadintas V. M. turtas. Ieškovė akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, remdamasi su V. M. sudaryta draudimo sutartimi (b. l. 67-81), 2008 m. sausio 18 d. būsto draudimo polisu TIA Nr. 98939261 (b. l. 10-11), 2008 m. gegužės 30 d. paaiškinimu (b. l. 12), 2008 m. gegužės 30 d. turto sunaikinimo, sugadinimo aktu (žalos bylos Nr. 616801) su priedu (b. l. 13-14, 15-16) bei nuotraukomis (b. l. 19-20) šį įvykį pripažino draudiminiu, todėl V. M. išmokėjo 22900 Lt dydžio draudimo išmoką. Tai liudija pranešimas apie nuostolių atlyginimą (b. l. 17) ir 2008 m. birželio 19 d. išrašas apie AB Lietuvos draudimas 2008 m. birželio 18 d. atliktas bankines operacijas (b. l. 18).

Ieškovė, vadovaudamasi Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, kreipėsi į teismą, reikalaudama išmokėtas sumas priteisti iš pastato valdytojo atsakovo Algimanto A. S.. Ieškovė savo reikalavimų pagrįstumą grindė aplinkybe, kad atsakovas, kuris buvo vienintelis pastato valdytojas, nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, dėl ko vėliau šiose patalpose kilo gaisras.

Šalių ginčas yra susijęs su LR CK 6.1015 str. įtvirtintu subrogacijos institutu. Subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Pati subrogacija reiškia kreditoriaus pasikeitimą egzistuojančioje prievolėje, ta pati prievolė gyvuoja tol, kol nepasibaigia bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais. Tokia subrogacija yra būtina, priešingu atveju žalą padaręs asmuo išvengtų civilinės atsakomybės. Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu. Subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl subrogacijos instituto taikymas nagrinėjamoje byloje reikalauja sistemiškai vertinti ne tik draudimo, bet ir bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas, deliktinės atsakomybės ir kitas su ginčo teisiniais santykiais susijusias normas. LR CK 6.248 str. nurodo, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.

Subrogacijai taikomas LR CK 1.128 str., kuriame nustatyta, prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Teismo posėdžio metu atsakovas nagrinėjant bylą prašė taikyti senatį, tačiau teismas sprendžia, jog šioje civilinėje byloje ieškinys paduotas nepažeidžiant trejų metų termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (LR CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju ieškovės pareikštam reikalavimui taikytina bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė – faktinio sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas. Aktas dėl kilusio gaisro (b. l. 55-56) surašytas 2008 m. gegužės 29 d. dalyvaujant V. M., kaltu asmeniu jame nurodytas Algimantas A. S., todėl teismas sprendžia, kad nenuginčijama, kad žalą patyręs V. M. apie jo teisės pažeidimą sužinojo 2008 m. gegužės 29 d. Vadinasi, ieškovė pradėti ginčą teisme galėjo iki 2011 m. gegužės 29 d. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. gegužės 29 d. buvo sekmadienis ir į LR CK 1.121 str. 2 d., konstatuotina, jog, ieškovei išsiuntus teismui ieškinį 2011 m. gegužės 30 d., šioje civilinėje byloje senatis netaikytina.

Teismas sutinka su ieškovės teiginiu, kad įstatymas suteikia jai teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Ieškovės ir V. M. sudaryta turto draudimo sutartis taip pat nenustato šios teisės apribojimų. Tačiau nagrinėjamoje byloje šios materialiosios draudimo teisės normos taikymas reikalauja analizuoti ne tik tarp ieškovės ir trečiojo asmens susiklosčiusius draudimo teisinius santykius. Šiuo atveju esminę reikšmę turi žalos atsiradimo aplinkybės bei civilinę atsakovo atsakomybę lemiančios sąlygos: atsakovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), kaltės bei priežastinio ryšio klausimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).

Ieškovė teiginius, kad už žalą atsakingas asmuo yra atsakovas A. A. S., grindžia jos prašymu iš Šakių rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos išreikalautais rašytiniais įrodymais: 1) 2008 m. gegužės 29 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos aktu dėl kilusio gaisro (b. l. 55-56); 2) 2008 m. birželio 9 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažyma Nr. 13-160 dėl gaisro fakto patvirtinimo (b. l. 8-9); 3) 2008 m. gegužės 30 d. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos vyr. inspektoriaus vidaus tarnybos kapitono R. P. tarnybiniu pranešimu dėl kilusio gaisro (b. l. 57); 4) išvykimo apskaitos kortele (b. l. 58-59); 5) planais – schemomis (b. l. 60-61). Šiuose kompetentingos valstybės institucijos išduotuose dokumentuose numatyta, kad gaisro vietoje tyčinio padegimo požymių nenustatyta, o kilusio gaisro priežastis yra „neatsargus žmogaus elgesys su ugnimi“. Pažymėtina, kad minėtuose dokumentuose nėra konkrečiai nurodyta, dėl kokio neatsargaus žmogaus elgesio kilo gaisras. Konkrečiai nurodyta tik gaisro židinio vieta – gyvenamojo namo šiaurės rytinė dalis, t. y. virtuvės patalpa. Siekiant pašalinti abejones, kurias sukėlė minėtų dokumentų duomenys, bei nustatyti konkrečią gaisro kilimo priežastį, teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 203 straipsniu, rėmėsi kviesto liudytojo vyr. inspektoriaus vidaus tarnybos kapitono R. P., priėmusio Aktą dėl kilusio gaisro ir surašiusio tarnybinį pranešimą dėl kilusio gaisro, parodymais (b. l. 103). Tačiau įvertinęs teisminio bylos nagrinėjimo metu pareigūno, ieškovės atstovės, liudytojų duotus paaiškinimus, teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad patalpose kilęs gaisras yra neatsargus pastato valdytojo atsakovo A. A. S. elgesys su ugnimi arba nesilaikymas tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Apklausos metu liudytojas R. P. patvirtino, kad ekspertizė dėl tikslios gaisro kilimo priežasties nustatymo nebuvo atlikta; iš kaltinamo asmens nebuvo paimti jokie paaiškinimai, iš bylos medžiagos matyti, kad jis buvo apklaustas neblaivus, ir kad, tikėtina, nesuprato, dėl ko pasirašo.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nepagrįstai suabsoliutino vienos institucijos, t. y. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, išduotų dokumentų įrodomąją reikšmę. Šiuo atveju teisiškai nėra reikšmingas šių dokumentų skirtingas pobūdis (aktas dėl kilusio gaisro, pažyma apie kilusį gaisrą, tarnybinis pranešimas dėl kilusio gaisro), nes visi išvardinti dokumentai įrodomosios reikšmės aspektu yra lygiaverčiai, t. y. pateikia tuos pačius nevienareikšmiškus vieno tyrimo metu nustatytus duomenis apie gaisro priežastį: „neatsargus žmogaus elgesys su ugnimi“.

Pažymėtina, kad ieškovė savo iniciatyva neatliko išsamaus papildomo tyrimo nustatyti visas su draudiminiu įvykiu susijusias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė, būdama profesionalus draudimo veikla užsiimantis juridinis asmuo, privalėjo būti maksimaliai atidi ir rūpestinga, spręsdama draudimo išmokos mokėjimo bei draudiminio įvykio nustatymo klausimus, šitokiu būdu pati prisiėmė įrodymų praradimo riziką.

Byloje esanti žalų tyrimo eksperto pažyma dėl užsidegimo nuo smilkstančios cigaretės turėtų įrodomąją galią tik tokiu atveju, jeigu būtų pakankamai tikėtina, kad gaisro priežastis – asmens rūkymas. Byloje iš tiesų nėra įrodyta, kad atsakovas rūkė, gamino užsidegusio pastato virtuvėje. Atvirkščiai, liudytojai ir pats atsakovas nuosekliai teigia, jog pastate A. A. S. nebuvo daugiau nei parą. Gaisro priežastis nustatyta abejotinu atmetimo principu, atmetant padegimo, elektros instaliacijos sugedimo ir kitas versijas, bei paliekant labiausiai tikėtiną – neatsargaus žmogaus elgesio su ugnimi. Pats priešgaisrinės tarnybos darbuotojas parodė, jog tai tik prielaida, pagrįsta gaisro vietos kilimo metodika. Byloje nėra jokių duomenų nurodomai gaisro kilimo priežasties versijai (kad gaisras kilo dėl neatsargaus žmogaus elgesio su ugnimi) pagrįsti.

Pažymėtina, kad nei viena iš bylos šalių nei ruošiantis teisminiam bylos nagrinėjimui, nei nagrinėjant civilinę bylą neprašė teismo skirti ekspertizę, siekiant išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo bei technikos žinių. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad dėl civiliniame procese įtvirtinto rungimosi principo teismas nėra varžomas įpareigojimo rodyti iniciatyvą renkant įrodymus, nagrinėjamoje byloje teismas ginčą sprendžia vertindamas tas faktines aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, kuriuos teismui pateikė pačios šalys arba kurie buvo išreikalauti šalių prašymu. Dėl nurodytų priežasčių teismas šioje byloje privalėjo remtis taip pat ir netiesioginiais įrodymais, sąlygojančiais prielaidų darymą bei tikėtinumo taisyklės taikymą.

Ieškovė, grįsdama savo reikalavimus, pagrindinį dėmesį skiria civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindams ir beveik neįrodinėja bei neanalizuoja aplinkybių, kuriomis tokie reikalavimai grindžiami. Apsiriboja tik teiginiu, jog A. A. S. nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos ir kad nėra nustatyta, jog gaisras kilo dėl pastato trūkumų ar trečiųjų asmenų tyčinių veiksmų. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių atsakovo kaltę bei priežastinį ryšį su įvykiu, todėl ir civilinė atsakomybė negalima.

Teismo įsitikinimu, bylos duomenų visuma neteikia pagrindo išvadai, kad pastatas užsidegė dėl atsakovo kaltės. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovo Algimanto A. S. neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl V. M. nuosavybės teise priklausančiame pastate kilusio gaisro. Nenustačius atsakovo kaltę pagrindžiančių aplinkybių, nėra tikslinga išsamiau analizuoti priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, klausimo.

Dėl anksčiau teismo nustatytų aplinkybių, ieškinys laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu (LR CPK 178 str.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos valstybei, kadangi jos neviršija teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (Civilinio proceso kodekso 96 str. d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 93, 96, 150, 178 str., 263-270 str., 307 str. teismas

nusprend ž i a:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Šakių rajono apylinkės teisme.