Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-527-260/2009

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2009-05-27
Bylos Nr.: 2A-527-260/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis (pirm.), Galina Blaževič, Egidijus Tamašauskas
Ieškovas: J. M., B. M.
Atsakovas: Ž. N., R. N.
Trečiasis asmuo: UAB „(duomenys neskelbtini) “
Advokatai: Edita Marija Šlapikienė, Kęstutis Jonaitis, Paulius Alšauskas

Kategorijos

21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
75.6pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-527-260/2009

Pirmosios instancijos teismo teisėja Irena Sabaitienė Procesinio sprendimo kategorija: 21.4; 21.6;

42.11.3; 75.6; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Raimondo Buzelio,kolegijos teisėjų: Galinos Blaževič ir Egidijaus Tamašauskosekretoriaujant Editai Vazgienei,

dalyvaujant ieškovei J. M. , ieškovės atstovams advokatei Editai Marijai Šlapikienei ir advokatui Kęstučiui Jonaičiui, atsakovui Ž. N. , atsakovės R. N. atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui, trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini) “ atstovui advokatui Pauliui Alšauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0530-097/2008 pagal ieškovų J. M. ir B. M. , atstovaujamo įstatyminės atstovės J. M. , ieškinį atsakovams Ž. N. , R. N. , trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, bei atsakovės R. N. priešieškinį ieškovams J. M. , B. M. , atsakovui Ž. N. , trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini) “ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai J. M. ir B. M. patikslintu ieškiniu (b.l. 134-137) prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. N. , R. N. bei R. M. , kadangi 2006-12-12 taikos sutartimi jos vyras R. M. perleido atsakovams 450 vardinių UAB “(duomenys neskelbtini) ” akcijų be jos sutikimo.

Atsakovė R. N. patikslintu priešieškiniu (b.l. 139-143) prašė pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2002-12-02 sutartį, pasirašytą Ž. N. ir R. M. , kuria Ž. N. be akcijų bendraturtės R. N. žinios ir sutikimo R. M. , kurio įpėdiniai yra J. M. ir B. M., pardavė 450 paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijų. Atsakovė prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovų solidariai visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė R. N. paaiškino, jog pirmas UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas su vyru įsigijo 1996 m. Su atsakovu dabartiniu jos vyru draugavo nuo 1995 m. Tais pačiais metais Kalėdų proga jos tėvai padovanojo 6.000 Lt akcijoms įsigyti. Visos UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijos tapo atsakovų turtu 2000 m., kurias nupirko iš R. M. . Tuo metu R. M. susituokęs nebuvo. Apie 2002-12-02 sutartį sužinojo tik 2006 m. rudenį per R. M. skyrybų procesą. Atsakovė ketino įstoti į M. santuokos nutraukimo bylą, tačiau M. pažadėjo konfliktą išspręsti taikiai. Kad toks susitarimas buvo, netiesiogiai patvirtina ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir ieškovės deklaracija, kurioje akcijos nurodytos prie M. turto. M. santuokos nutraukimo byla nepasibaigė, atsirado vėl N. teisių pažeidimas ir 2006-12-12 buvo pasirašyta taikos sutartis. Ją pasirašė M., N. ir N.. Taikos sutartis teisėta ir galiojanti. M. pripažino, kad pažeidė N. teisę, todėl buvo atstatyta pradinė padėtis.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančia 2002-12-02 sutartį nuo jos sudarymo momento, pasirašytą Ž. N. ir R. M. , kuria Ž. N. be akcijų bendraturtės R. N. žinios ir sutikimo R. M. pardavė 450 paprastąsias vardines UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas; priteisė iš ieškovų J. M. ir B. M. solidariai 300 Lt žyminio mokesčio bei 3.068 Lt atstovavimo išlaidų R. N. naudai. Teismas nustatė, kad 2002-12-02 atsakovas Ž. N. ir R. M. sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią Ž. N. pardavė R. M. nuosavybės teise priklausančias 450 paprastąsias vardines UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas, o R. M. už 10.000 Lt šias akcijas nupirko. Visas akcijas, įgytas iki santuokos ir po santuokos sudarymo, atsakovai pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas Ž. N. 2002-12-02 sudarė sutartį su R. M. be savo sutuoktinės R. N. žinos. Atsakovė R. N. apie 2002-12-02 sutartį sužinojo 2006 m. lapkričio mėnesį, kai R. M. su ieškove padavė teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo. Tai, kad atsakovė apie 2002-12-02 sutartį sužinojo 2006 m., patvirtino liudytojai D. A. ir I. B. , taip pat atsakovas Ž. N. , todėl teismas sprendė, jog R. N. apie 2002-12-02 sutartį sužinojo tik 2006 m. lapkričio mėnesį. 2006-12-12 R. N. , Ž. N. ir R. M. pasirašė taikos sutartį, kuria, siekiant ateityje užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui, šalys susitarė atkurti teisinę šalių padėtį, buvusią iki 2002-12-12, t.y. Ž. N. grąžino R. M. 10.000 Lt, kuriuos buvo gavęs 2002-12-02 sutartimi už 450 vienetų paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijų, o pastarasis grąžino akcijas. Atsakovas Ž. N. ir R. M. pripažino, jog 2002-12-02 sudaryta sutartis pažeidė atsakovės R. N. teises ir buvo neteisėta, todėl siekiant išvengti teisminių ginčų, sudarė taikos sutartį taip atkurdami teisinę šalių padėtį iki 2002-12-02. Teismas nusprendė, jog 2002-12-02 sutartis yra negaliojanti dėl imperatyvių teisės normų pažeidimų, padarytų ją sudarant, kadangi ji buvo sudaryta be atsakovės žinios ir sutikimo. Dėl ieškinio senaties termino teismas sprendė, jog atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino, apie savo pažeistas teises sužinojo 2006 m. lapkričio mėnesį, o ieškinio senaties termino eiga nutrūko atsakovams ir R. M. pasirašius 2006-12-12 taikos sutartį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 1-5, t.2) ieškovai prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą -ieškovų J. M. ir B. M. , atstovaujamo įstatyminės atstovės J. M. , ieškinį patenkinti, o atsakovės R. N. priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai nurodo, jog 2008-12-11 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas neteisingai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, yra teisiškai nepagrįstas, todėl neteisėtas ir naikintinas.

1. 2008-12-11 sprendime teismas konstatavo, jog 2006-12-12 taikos sutartimi Ž. N. , R. M. ir R. N. atstatė padėtį, buvusią iki 2002-12-02 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi įvykdyto teisės pažeidimo. Tokia teismo pozicija laikytina nepagrįsta. LR CK 3.96 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį. 2002-12-02 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. M. įsigijo iš Ž. N. 450 paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų, šalys sudarė nesilaikydamos įstatymo reikalavimų, t.y. nesant atsakovo sutuoktinės R. N. įgaliojimo, suteikiančio atsakovui teisę tokį sandorį sudaryti. Kadangi atsakovė minėto sandorio per įstatyme numatytą laiką nepatvirtino, atsakovė įgijo teisę tokį sandorį nuginčyti teismine tvarka. Nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu gali tik teismas suinteresuoto asmens reikalavimu. Šalims sudarius 2002-12-02 sandorį bei jam nesant įstatymų numatyta tvarka nuginčytam, jis sąlygojo teisinių pasekmių atsiradimą ne tik sandorio šalims, bet ir ieškovei J. M. , kadangi ieškovės vyro R. M. santuokoje įgyti 450 vienetų UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl 2006 m. gruodžio 12 d. sandoryje nedalyvaujant akcijų bendraturtei J. M. ar neturint jos išduoto įgaliojimo, buvo pažeistos LR CK 3.92 straipsnio 4 dalies normos bei turtinės ieškovės teisės.

Atsiliepimas

2. Atsakovų teigimu, nors nurodytos 200 akcijų Ž. N. buvo įgytos dar prieš susituokiant su R. N. , tačiau minėtas turtas vis tiek priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kadangi akcijos pirktos už 6.000 Lt, kuriuos, neva, bendrai Ž. N. ir R. N. dar iki santuokos sudarymo padovanojo atsakovės motina. Šiam faktui patvirtinti jokie rašytiniai įrodymai pateikti nebuvo, o nurodytą aplinkybę teismas nustatė remdamasis liudytojos - atsakovės motinos D. T. Burinskienės parodymais. Teismas sprendime dėl minėtų iki santuokos sudarymo įsigytų akcijų buvimo bendra santuokinių nuosavybe nepasisakė, tik konstatavo, jog „ visas įgytas akcijas iki santuokos ir po santuokos sudarymo atsakovai pripažįsta bendrąja jungtine nuosavybe". Nors atsakovai teigia, kad 6.000 Lt buvo padovanoti bendrai atsakovams, tačiau jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių dovanojimo sandorio sudarymą, teismui nepateikė. Dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip du tūkstančiai litų, turi būti rašytinės formos. Įvertinus aplinkybes, kad tariamas dovanojimo sandoris sudarytas nesilaikant įstatymų numatytos formos, kad tokio sandorio sudarymas liudininkų parodymais įrodinėjamas negali būti, darytina išvada, jog neįrodytas faktas, kad už 6.000 Lt dovanotą sumą įsigytos UAB „(duomenys neskelbtini) " akcijos tapo bendra Ž. N. ir R. N. nuosavybe. LR CK 3.90 straipsnio 1 punkte numatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe teismo sprendimu. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad atsakovo Ž. N. nuosavybės teise įsigytos 200 UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų yra bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektas ar šios akcijos kada nors teismo sprendimu buvo pripažintos bendra jungtine nuosavybe.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 30 punktu, parduodant dalį to paties vieneto tos pačios rūšies ir klasės vertybinių popierių, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn anksčiausiai įsigyti vertybiniai popieriai. Kadangi 200 vienetų UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų priklausė atsakovui ne bendrosios jungtinės, o asmeninės nuosavybės teise, darytina išvada, jog Ž. N. perleidžiant 450 akcijų R. M. 2002-12-02 sutarties pagrindu, atsakovės R. N. sutikimo dėl minėtų 200 vienetų bendrovės akcijų perleidimo nereikėjo, kadangi atsakovė į tas akcijas 2002-12-02 sandorio sudarymo dieną turtinių teisių neturėjo. Teismo sprendimas pripažinti 2002-12-02 sandorį negaliojančiu visų 450 akcijų atžvilgiu yra teisiškai nepagrįstas, todėl neteisėtas ir naikintinas.

4. LR CK 3.96 straipsnio 1 dalis įtvirtina vienų metų senaties terminą sandorių, sudarytų be sutuoktinio sutikimo, nuginčijimui, skaičiuojant nuo dienos, kai sutikimo nedavęs sutuoktinis apie tokį sandorį sužinojo. Iš bylos medžiagos matyti, jog dar 2005 m. kovo 14 d. atsakovo Ž. N. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje Vienkartinėje šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje nurodoma ne 900 (kaip buvo iki 2002-12-02 sandorio sudarymo), o jau tik 450 N. šeimos valdytų akcijų. Teismui pateiktame priešieškinyje atsakovė teigia, jog minėta deklaracija buvo užpildyta ir išsiųsta jos sutuoktinio Ž. N. , pačiai atsakovei nieko nežinant. Nurodytoje deklaracijoje teikiami duomenys apie šeimos, t.y. abiejų sutuoktinių valdomą turtą. Tokiu būdu, net jei deklaraciją užpildo ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikia vienas iš sutuoktinių, už deklaracijoje nurodomus duomenis yra atsakingi abu sutuoktiniai. Teismas į minėtą byloje pateiktą įrodymą (deklaraciją) neatsižvelgė ir priimdamas sprendimą jo nevertino bei kodėl atmeta kaip nepagrįstą nenurodė.

5. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka arba skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Atsakovė sandorio, kurio sudarymui sutikimo nedavė, teismine tvarka neginčijo, o kartu su minėto sandorio šalimis - pirkėju R. M. ir pardavėju Ž. N. sudarė trišalę taikos sutartį, kuria, atstatė prieš 2002-12-02 pirkimo-pardavimo sutartį buvusią akcijų nuosavybės situaciją. 2002-12-02 pirkimo-pardavimo sandoris galioja iki teismui priimant atitinkamą sprendimą dėl jo negaliojimo. Tokiu būdu, sudarydami 2006-12-12 taikos sutartį be akcijų bendrasavininkės J. M. žinios ir sutikimo, minėtos sutarties šalys pažeidė ieškovės J. M. turtines teises, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto teisinį režimą reglamentuojančias įstatymo normas, todėl 2006-12-12 taikos sutartis laikytina neteisėta, ko pasėkoje, negali būti vertinama kaip tinkamas būdas nutraukti senaties terminą dėl 2002-12-02 pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo. Atsakovė dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 10-13, t.2) atsakovas Ž. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas J. M. apeliacinį skundą laiko nepagrįstu. Atsakovas Ž. N., R. N. ir R. M. , pasirašydami 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį, siekė užkirsti kelią teisminiam ginčui - R. N. ieškiniui dėl 2002 m. gruodžio 2 d. sutarties pripažinimo negaliojančia. Kadangi 2002 m. gruodžio 2 d. sutartis buvo sudaryta pažeidus imperatyvias teisės normas, o 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartimi Ž. N., R. N. ir R. M. įvykdė ir realizavo negaliojančios sutarties teisines pasekmes, t.y. atstatė padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, teismas, iškilus ginčui, pagristai pripažino 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį negaliojančia. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad D. T. B. parodymai negali būti leistini įrodymai įrodinėjant UAB „(duomenys neskelbtini)" paprastųjų vardinių akcijų priklausymą atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kaip paaiškino liudytoja apklausta D. T. B., 1995 m. Kalėdų proga ji atsakovui ir R. N. padovanojo 6.000 Lt. Dovana buvo teikiama Kalėdų proga, todėl rašytinė pinigų dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta, nes paprastai kokia nors proga teikiant dovanas rašytinės dovanojimo sutartys nesudarinėjamos, išskyrus, jeigu turtas, kuris yra dovanojamas, turi būti įregistruotas viešame registre. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe tik teismo sprendimu. Tarp atsakovų niekada nekilo ginčas dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijos jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl R. N. niekada ir nereikėjo kreiptis dėl to į teismą. Minėtos akcijos buvo įgytos Ž. N. ir R. N. gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį iš bendrai gautos piniginės dovanos, todėl jos priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos Nr. IX-1007, 17 straipsnio 1 dalies 30 punktu, nes nei minėta įstatymo redakcija, nei pats Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų įstatymas, kai buvo sudaryta R. N. teises pažeidžianti akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, dar negaliojo (įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.). Lietuvos Respublikos CK 1.130 straipsnis nustato, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Kadangi Ž. N. ir R. M. pripažino savo neteisėtus veiksmus ir pasirašė taikos sutartį, ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas 2006 m. gruodžio 12 d. Tik J. M. ir B. M. pareiškus ieškinį dėl 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutarties pripažinimo negaliojančia, R. N. buvo priversta šioje byloje pateikti priešieškinį, nes patenkinus J. M. ir B. M. ieškinį ir pripažinus 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį negaliojančia, jos teisės vėl taptų pažeistomis. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad Ž. N. pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija patvirtina, kad R. N. apie 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį sužinojo 2005 m. kovo 14 d. Nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su R. N. sužinojimu apie 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį, teismas pagrįstai vadovavosi Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. spalio 21 d. pažyma Nr. (22.5-21.4)-KA-9605, kurioje nurodyta, kad Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją Ž. N. pateikė 2005 m. balandžio 6 d. per Elektroninio deklaravimo informacinės sistemos specializuotą aplikaciją, t.y. per internetą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 14-19, t.2) atsakovė R. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė R. N. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Ž. N. .

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovas Ž. N. , atsakovės R. N. atstovas ir trečiojo asmens atstovas – apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovei R. N. advokato atstovavimo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas byloje sprendimą, neteisingai taikė materialines bei procesines normas, dėl ko jo priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu. Teisėjų kolegija taip vertina atsižvelgdama į tokias aplinkybes.

Pirma, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia tarp atsakovų Ž. N. bei R. N. ir R. M. 2006-12-12 sudarytą taikos sutartį. Teismas nevertino šios taikos sutarties teisėtumo ieškinyje nurodytais pagrindais. Tuo tarpu CK 6.986 str. 1 d. numato, jog taikos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės šalių nelygybės, taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais. CK 1.80 str. nustato, kad negalioja sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. CK 3.92 str. 4 d. numato, jog sandorius dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai. Ieškovė J. M. santuoką su R. M. sudarė 2000-06-30 (b.l. 18, t.1). Jos santuoka nebuvo pasibaigusi nei 2002-12-02 R. M. įgyjant akcijas, nei 2006-12-12 jas perleidžiant. Todėl 2006-12-12 sudarytoji taikos sutartis yra negaliojanti, kaip sudaryta be R. M. sutuoktinės.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pripažino, kad 2006-12-12 ieškovės ginčijama taikos sutartis patvirtina aplinkybę, jog 2002-12-02 sutartimi buvo pažeistos R. N. teisės, todėl, siekiant ateityje užkirsti kelią teisminiam ginčui, šalys susitarė atkurti padėtį, buvusią iki 2002-12-02. Tokia išvadą būtų galima pripažinti pagrįsta tik tada, kai 2006-12-12 taikos sutartį būtų sudariusi ir R. M. sutuoktinė. Be jos sudaryta taikos sutartis yra akivaizdžiai neteisėta, nes prieštarauja CK 3.92 str. 4 d. numatytoms imperatyvioms įstatymo normoms.

Antra, nepagrįstai teismas pripažino, kad visos 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi Ž. N. parduotos R. M. akcijos buvo sutuoktinių Ž. N. ir R. N. bendroji jungtinė nuosavybė, todėl jos priešieškinio reikalavimas yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę pripažino įrodyta, kadangi, jo vertinimu, pirmąsias UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas abu atsakovai pirko dar iki jų santuokos sudarymo už atsakovės R. N. motinos dovanotus pinigus, ką patvirtino ir byloje apklausta pinigus padovanojusi D. T. B., o be to abu atsakovai visas akcijas įgytas jų ir iki santuokos, ir po santuokos pripažįsta bendrąją jungtine nuosavybe.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nepagrįstos. Ieškovė J. M. nurodė, jog dalis jos vyro R. M. 2002-12-02 iš Ž. N. įsigytų akcijų buvo pastarojo asmeninė nuosavybė, t.y. įgyta dar iki jo santuokos su atsakove R. N. sudarymo, todėl ši neturi teisės ginčyti pirkimo-pardavimo sandorio pilna apimtimi. Taigi, ieškovė ginčija aplinkybę, jog visos atsakovų įgytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Esant ginčui, teismas neturėjo pagrindo remtis atsakovų pripažinimu tokio fakto. Atsakovai privalėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti, kad visos 2002-12-02 turėtos akcijos buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau to nepadarė. 200 vnt. uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini) “ akcijų savininku , kaip matyti iš įrašų šios bendrovės akcininkų registracijos knygoje (b.l. 162, t. 1) , Ž. L. buvo jau 1996-04-16, o jo santuoka su atsakove R. N. buvo sudaryta tik 1996-12-27. CK 3.87 str. nustato, kad bendrąja jungtine nuosavybe laikomas turtas, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Turtas, įgytas sutuoktinių iki santuokos sudarymo, laikomas asmenine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.89 str.). Atsakovai Ž. ir R. N. nepateikė byloje įrodymų, kad jie būtų sudarę vedybų sutartį ir joje numatę, kad kiekvieno jų iki santuokos įgytas turtas po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl jie tokios aplinkybės negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kokiu konkrečioje situacijoje laikytina ieškovė J. M.. 6000 Lt dovanojimas 1995 metais dar nesusituokusiems atsakovams, teisėjų kolegijos nuomone, neįrodytas, nes dovanojimo sandoriams, kurių suma virš 2000 Lt įrodyti 1995 metais galiojusio CK 282 straipsnis reikalavo rašytinės formos. Rašytinių dovanojimo įrodymų atsakovai nepateikė. Be to už dovanotus, jei taip ir būtų buvę, pinigus atsakovo Ž. N. įgytų akcijų negalima laikyti bendrąja jungtine jo ir atsakovės R. N. nuosavybe.

LR CK 3.96 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Taigi atsakovė R. N. neturėjo teisės ginčyti 2002-12-02 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pilna apimtimi. Be to ji neįrodė, kad sandorio šalis buvo nesąžininga. Taigi, jos priešieškinį teismas patenkino nepagrįstai.

Trečia, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė R. N. nepraleido Civilinio kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino kreiptis dėl 2002-12-02 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Civilinio kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nurodytą vienerių metų ieškinio senaties terminą taikyti prašė ieškovė J. M. . Teismas pripažino, kad atsakovė R. N. nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2006 metų lapkričio mėnesį, o 2006-12-12 atsakovams ir R. M. pasirašius taikos sutartį senaties termino eiga nutrūko.

Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovė R. N., tik 2008-02-22 pateikusi teismui priešieškinį dėl 2002-12-02 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (b.l. 98-108), praleido Civilinio kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų terminą ginti savo pažeistas teises. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad nuo 2005-03-14 užpildytos atsakovų N. Vienkartinės šeimos 2003-12-31 turėto turto deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai dienos atsakovė turėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimą. Šioje deklaracijoje (b.l.157-160) nurodyta, kad atsakovų šeima turi ne 900 vnt., o 450 vnt. akcijų. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003-12-18 Nr. IX-1910) 4 str. 1 d. nustatė kiekvieno Lietuvos gyventojo prievolę pateikti mokesčių administratoriui turto, turėto 2003-12-31, deklaraciją, joje be kita ko deklaruoti ir turimus vertybinius popierius, kurių vertė virš 2000 Lt, o sutuoktiniai turėjo teisę pateikti bendrą turto deklaraciją. Kadangi mokesčių administratoriui atsakovai pateikė bendrą tokią deklaraciją, kurioje deklaruota, kad jie turi 450 vnt. akcijų, teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovė R. N. nuo tokios deklaracijos pateikimo turėjo žinoti, jog ji neturi 900 vnt akcijų. Todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2005 m. balandžio 6 d., t.y. dienos, kurią, kaip pripažįsta atsakovas Ž. N. , buvo pateikta deklaracija mokesčių administratoriui. Be to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog 2006-12-12 sudarytoji taikos sutartis nutraukė ieškinio senaties termino eigą. Paminėtoji taikos sutartis negalėjo nutraukti ieškinio senaties termino eigos, nes ji, kaip vertina teisėjų kolegija, yra neteisėta ir pripažintina negaliojančia įstatyme numatytu sandorio negaliojimo pagrindu. Todėl, net jei ir būtų pagrindas pripažinti, jog atsakovė R. N. apie 2002-12-02 sutartį sužinojo tik 2006 m. lapkričio mėnesį, ji 2008-02-22 jau buvo praleidusi įstatymo numatytą terminą ieškiniui pareikšti. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti ( CK 1.131 str. 1 d.).

Kadangi dėl aukščiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, šį sprendimą ji naikina ir priima naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovų priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėtas CPK nustatyto dydžio žyminis mokestis – 600 Lt (CPK 93 str.). Iš atsakovų į valstybės biudžetą išieškotinos procesinių dokumentų byloje įteikimo išlaidos (CPK 88 str. ir 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. N. (a/k (duomenys neskelbtini) R. N. (a/k (duomenys neskelbtini) bei R. M. (a/k (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš Ž. N. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. N. (a/k (duomenys neskelbtini) po 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno J. M. (a/k (duomenys neskelbtini).

Atsakovės R. N. priešieškinį atmesti.

Priteisti iš Ž. N. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. N. (a/k (duomenys neskelbtini) po 25,57 Lt (dvidešimt penkis litus ir 57 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų iš kiekvieno į valstybės biudžetą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Raimondas BuzelisKolegijos teisėjai Galina Blaževič Egidijus Tamašauskas