Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

dalyvaujant privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai D. N., jos atstovei advokatei Raimondai Klimienei,

viešame teismo po­sė­dy­je ape­liacine tvar­ka išna­gri­nė­jo bau­džiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentė­ju­siosios D. N. skundą dėl Raseinių rajono apy­linkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nuos­prendžio, kuriuo R. J. ištei­sin­ta pagal Lie­tu­vos Res­pu­blikos baudžia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 154 straipsnio1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios D. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Nuosprendžiu iš D. N. R. J. naudai priteista 300 EUR (trys šimtai eurų) proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. buvo kaltinama tuo, kad ji 2015-01-21 elektroniniu paštu išsiųstame atvirame laiške R. meno mokyklos mokytojams, teigdama, kad D. N., sužinojusi apie mokinių tėvelių laišką Švietimo ministrui D. P., terorizavo A. filialo mokytojus, neleisdama po darbo valandų išeiti namo, „plovė smegenis“ (taip nurodyta laiške) dėl skundą parašiusiųjų asmenų, jų adresų ir telefonų numerių įvardijimo, tyčia kenksmingai trukdė (tai nurodyta laiške) R. J. dirbti mylimą darbą bei reikalavo atsisakyti metodininkės vardo, atitinkamai sumažindama atlygį už darbą, sugadino ir neleido tęsti tradicijos pasveikinti mokytojus gimtadienio proga bei pažemino valytoją-budinčiąją, tuo suskaldydama kolektyvo bendruomenę, už lojalumą prižadėjo mokytojui A. K. direktoriaus pavaduotojo ugdymui vietą, daugybę kartų skriaudė ir įžeidinėjo mokytoją D. B., tačiau už lojalumą nevertė mokytis universitete ir nevydama iš darbo anksčiau laiko leido iki pensijos ramiai dirbti, šeimos draugei mokytojai D. R. leido dėstyti tik 7 mėnesius solfedžio pamokas, už likusias neprašydama pateikti nedarbingumo lapelių iš gydytojų, o taip pat teigdama, kad D. N. kolektyvui „dovanojo“ valdžiažmogiai, nes partijos ryšiai visagališkesni už patį Dievą (taip nurodyta laiške), t.y. siedama D. N. šiuo metu užimamas pareigas su jos priklausymu partijai, bei teigdama, kad D. N. užsakymu buvo bandoma įsibrauti į R. J. asmeninio kompiuterio duomenų bazę, tokiu būdu, paskleisdama tikrovės neatitinkančią žeminančią informaciją, apšmeižė D. N.. Šiais veiksmais R. J. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje.

Be to, R. J. kaltinama tuo, kad 2015-05-08 elektroniniu laišku išsiųstame kvietime R. meno mokyklos A. filialo kanklių klasės mokinių tėveliams, turėdama akivaizdžiai išreikštą tikslą sukompromituoti D. N. bei kitus filialo mokytojus išvadindama juos „dviveidžiais veidmainiais“, o mokyklą - susimokiusių veidmainių artistų ir korupcionierių įstaiga, kurioje kai kurie asmenys tik vaizduoja dirbančius“ (taip nurodyta kvietime), tuo pačiu kviesdama tėvelius leisti savo vaikus mokytis jos, t.y. R. J. steigiamoje kanklių mokyklėlėje „L.“, paskleidė tikrovės neatitinkančią, žeminančią ir pasitikėjimą pakertančią informaciją, teigdama, kad R. Meno mokyklos direktorė D. N. akordeono klasės vaikų atžvilgiu naudoja ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, patyčias, žemina vaikus egzaminų metu, elgiasi nepagarbiai, stačiokiškai, kritikuodama vaikų muzikavimą, išvaizdą, aprangą, nesilaikydama menkiausių diplomatijos normų, virkdo vaikus ir mokinių tėvus, dėl ko dalis mokinių palieka mokyklą jos nebaigę, taip pat teigdama, kad D. N. nepavykus tapti generaline R. meno mokyklos direktore, D. N. sumanė atskirti A. filialą nuo R. meno mokyklos ir vis vien tapti nors nebe A. filialo, o jau A. meno mokyklos generaline direktore nuo rugsėjo 1 d., apšmeižė D. N.. Šiais veiksmais R. J. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje.

Be to, R. J. kaltinama tuo, kad 2015-05-24, išsiųsdama SMS žinutėmis sveikinimus mokyklos baigimo proga nepilnametėms moksleivėms I. Z. ir M. Z., palinkėdama „nepažinti mylimos akordeono mokytojos (t.y. D. N.) juodųjų pusių, ir paskleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją, kad dėl neva netinkamo mokytojos D. N. elgesio net 6 jos (t.y. mokytojos R. J.) dešimtukininkės išeina“, apšmeižė D. N.. Šiais veiksmais R. J. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantės nuomone, iniciatyvą tėvų vardu surašyti skundą ministrui, galima laikyti tam tikra rafinuota šmeižimo forma, nes ir laiške buvo skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, tačiau R. J. šio laiško nepasirašė, o jį pasirašė keli tėvai. Atkreipia dėmesį, jog N. P. nurodė, jog šio laiško pati nepasirašė, o jį pasirašė neskaičiusio nepilnametė dukra A., taip pat jo nepasirašė ir D. Z. bei R. G..

Nurodo, kad nors komisija iš ministerijos jokių pažeidimų D. N. darbe ir nenustatė, tačiau R. J. ir toliau ją šmeižė savo vardu rašydama elektroninius laiškus ir SMS žinutes ir taip siekė D. N. sukompromituoti prieš mokytojus, tėvus ir moksleivius, tai pat siekdama, kad mokiniai rinktųsi jos steigiamą mokyklą.

Teigia, kad byloje nenustatyta, kad R. J. pedagoginė veikla buvo ignoruojama, taip pat nenustatyta, kad A. filialo budinčioji – valytoja K. turėtų pretenzijų D. N., o patvirtino, kad D. N. tinkamai elgėsi su darbuotojais, jos neišskyrė iš kolektyvo.

Nurodo, kad liudytoja D. B. paneigė sulaukusi įžeidimų iš D. N., o teigė, kad D. N. pagrįstai reikalavo pasiaiškinti dėl neužrakintų mokyklos durų savaitgalį, o D. B. išsilavinimas yra tinkama dirbti muzikos mokytoja.

Pažymi, kad G. G. paneigė R. J. teiginį, kad D. N. vertė R. J. atsisakyti metodininkės vardo ir tokiu būdu sumažinti atlyginimą, liudytojas paaiškino, kad kvalifikacinį vardą suteikia atitinkama vertinimo komisija, o D. N. tokių įgaliojimų neturi. Jis taip pat paneigė ir D. N. priklausomybę kokiai nors partijai.

Nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog ji (D. N.) bandė įsibrauti į R. J. asmeninio kompiuterį duomenų bazę, nors apie tai R. J. viešai pranešė R. Meno mokyklos mokytojams.

Dėl R. J. teiginio, jog D. N. jai trukdo dirbti mylimą darbą, nurodo, kad visi mokytojai, liudytojas G. G.. B. G. patvirtino, jog R. J. yra sudarytos puikios darbo sąlygos ir ji dalyvauja įvairiuose renginiuose, konkursuose, kad yra sudarytos sąlygos ir visiems kitiems pedagogams. Nurodo, kad apie ją (D. N.) esami ir buvę bendradarbiai atsiliepė tik teigiamai, nepatvirtino R. J. jau teisme išsakytų šmeižikiškų teiginių. Teigia, kad liudytojais apklausti vaikų tėvai paneigė R. J. rašytinę informaciją apie psichologinį ir fizinį smurtą prieš vaikus, ir paliudijo, kad R. J. šmeižė D. N., nes siekė vaikus ir tėvus nuteikti prieš D. N. ir vilioti vaikus mokytis jos kanklių klasėje. Pažymi, kad teismui buvo pateiktos pažymos iš Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato, Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kuriose nurodyta, kad dėl smurto R. meno mokyklos A. filiale nusiskundimų nebuvo gauta, R. J. kvietimu buvo apklausta liudytoja R. G. teigė girdėjusi, kad D. N. smurtauja prieš vaikus, bet jokio konkretaus atvejo neįvardijo. Apeliantė kelia klausimą, kodėl R. J., žinodama smurto atvejus vaikų atžvilgiu, nevykdė savo pareigos pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms. Pažymi, kad liudytojas G. G., kelis dešimtmečius vadovavęs visam R. Meno mokyklos kolektyvui, nurodė, kad skundų dėl D. N. darbo metodų ar smurto moksleivių atžvilgiu nebuvo gavęs, o kritiką šis ilgametis pedagogas įvertino kaip ugdymo proceso dalį. Be to, jis paneigė R. J. teiginius, kad neva D. N. sumanė atskirti A. filialą nuo R. meno mokyklos, o patvirtino, kad atskyrimo idėja buvo būtent jo ir rajono politikai tam pritarė.

Nurodo, kad byloje R. J. kvietimu buvo apklausti liudytojai, kuriems pati R. J. siūlė prisiminti visas nuoskaudas, susijusias su D. N. asmeniu.

Nurodo, kad mokslas meno mokykloje nėra privalomas, tėvai turi galimybę rinktis ugdymo įstaiga ir jokių trukdžių steigti mokyklėlę R. J. nebuvo daroma, taip pat iš A. filialo be jokių trukdžių buvo išleisti tie mokiniai, kurie norėjo mokytis privačioje nokykloje. Ir nors mokytoja R. J. akcentuoja 6 mokinių išėjimą iš meno mokyklos neva dėl D. N. elgesio, bet nutyli, kad jie buvo jos kviečiami pereiti į naujai steigiamą kanklių mokyklėlę ,,L.“, kuri ji įregistravo Juridinių asmenų registre 2015-06-08.

Teigia, kad R. J. yra išsilavinusi moteris, todėl negalėjo nesuvokti daromos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo, draudžiamumo, yra pajėgi suprasti, kad tiesos neatitinkantys duomenys apie kito asmens daromus teisės pažeidimus ar visuotinai smerktiną, amoralų elgesį pažeidžia to asmens teisę į garbę ir orumą. Tvirtina, kad R. J. suprato, jog jos paskleista tikrovės neatitinkanti informacija pažemins nukentėjusiąją, sukels mokyklos bendruomenės nepasitikėjimą ja ir pan., ir to norėjo.

Tvirtina, kad elektroninio laiško rašymas visiems Meno mokyklos, išskyrus A. filialą, kuriame dirbo D. N., mokytojams patvirtina, kad buvo siekiama sukompromituoti D. N., suformuoti neigiamą reakciją apie ją, nes D. N. dalyvavo konkurse direktoriaus vietai užimti. Taip pat nurodo, kad kvietime tėveliams paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. N. buvo siekiama pažeminti ją, pakirsti pasitikėjimą tiek ja, tiek ir visu A. mokytojų kolektyvu, siekiant, kad moksleiviai pasirinktų mokytis R. J. steigiamoje kanklių mokyklėlėje. Analogiškas tikslas, apeliantės teigimu, buvo ir SMS žinutėse Z., kad informacija apie juodąsias D. N. puses persikeltų ir į moksleivių tarpą, bei sukeltų nepasitikėjimą filialo vadove. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad tai ne subjektyvi nuomonė, kurios negalima patikrinti tiesos kriterijumi, o konstatuojamojo pobūdžio duomenys, faktai apie D. N., jos savybes, poelgius. Atkreipia dėmesį į tai, kad R. J. tikrovės neatitinkančią informaciją skleidė ne vieną kartą, ne atskiram asmeniui, ne diskusijose, o skleidė pakankamai didelėms asmenų grupėms ir sistemingai.

Nurodo, kad teismas neįvertino tai, jog paskleistas šmeižtas padarė realią žalą nukentėjusiajai: pablogėjo jos sveikata, sutriko miegas, buvo trukdoma ruoštis egzaminui dėl dalyvavimo konkurse į R. Meno mokyklos direktorės pareigas ir D. N. nepavyko laimėti konkurso, nors turėjo didelę darbo patirtį, tinkamą išsilavinimą ir mokyklos bendruomenės pasitikėjimą.

Nurodo, kad ji pateikė pakankamai objektyvių duomenų, kaip šmeižikiška informacija buvo paskleista, kad paskleista informacija buvo žeminančio pobūdžio, ką pripažino ir teismas, patvirtindamas, kad informacija pateikta užgauliai, R. J. teiginius paneigė byloje dalyvavę liudytojai bei oficialūs rašytiniai įrodymai. Tvirtina, kad įvertinus R. J. vartojamus teiginius, elgesį teismo posėdžio metu bandant išgauti iš liudytojų bet kokią neigiamai D. N. apibūdinančią informaciją ir stengiantis liudytojams priminti labai senus neva buvusius įvykius, galima teigti, jog R. J. veikė tiesiogine tyčia, turėdama aiškų tikslą ir siekdama neigiamų padarinių D. N., juolab, kad baigiamojoje kalboje R. J. pasakė, kad jos didžiausia svajonė nebematyti D. N. mokykloje.

Išteisintosios nuomone, teisme tėvai paliudijo, kad D. N. nevedė daug solfedžio pamokų, kad ji vaikų ir tėvų atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, patyčias, žemino vaikus egzaminų metu, ką patvirtino ir liudytoja D. P.. Teigia, kad teisme buvo įrodyta, kad D. N. elgėsi nepagarbiai, stačiokiškai kritikuodama vaikų muzikavimą, aprangą, nesilaikydama menkiausių diplomatijos normų, virkdė vaikus ir mokinių tėvus, dėl ko dalis mokinių paliko A. filialą, kuriam vadovauja D. N., nebaigę jos.

Nurodo, kad ji el. laiške kolegomis pateikė savo pačios išgyvenimus, patirtus per 20 pedagoginio darbo metų vadovaujant D. N., mokinių tėvų nuoskaudas. Pažymi, kad nors kaltintojos dalis liudytojų neigiamai atsiliepė apie ją (R. J.), tačiau jie nepatvirtino, kad ji padariusi nusikalstamas šmeižimo veikas. Teigia, kad nors D. N. kviestiniai liudytojai gražiai kalbėjo apie kaltintoją, tačiau apibūdinimai buvo bendro pobūdžio ir nepaneigė jos liudytojų parodymų, nepaneigė aplinkybių, faktų, nurodytų tėvų laiške ministrui. Prašo prie bylos prijungti mokyklos darbuotojų 2015-08-28 susirinkimo garso įrašą, kuris, pasak išteisintosios, neduos pagrindo remtis kviestiniais D. N. parodymais, taip pat patvirtins tai, kad ji tyčia nekompromitavo ir nešmeižė D. N.. Nurodo, kad ji nesiekė D. N. apšmeižti, o pasidalinta informacija nebuvo išgalvota ar neteisinga.

Teismo posėdyje privati kaltintoja ir nukentėjusioji D. N. ir jos atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji R. J. ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti, taip pat pateikė prašymą priteisti iš D. N. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios D. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Res­pub­likos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios D. N. apeliacinio skundo, ji nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl R. J. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir prašo priimti naują nuosprendį. Būtent dėl šio klausimo ape­lia­ci­nės instancijos teismas ir pasisako.

Nors privati kaltintoja ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įro­dymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi ape­liacinio skundo ar­gu­mentus, įvertinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, nenustatė pa­grin­do abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. J. nepadarė veikos, turin­čios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išana­liza­vęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir neša­liš­kai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvir­tin­tų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. J. ištei­si­no pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žengimo požymių.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikė­ji­mą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji at­sa­komybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiš­kia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes kons­ta­ta­vi­mą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įro­dy­mais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (fak­tus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duo­me­nis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisin­gą bei motyvuotą išvadą, kad R. J. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje aptartu bylos duomenų ver­tinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebu­vi­mo R. J. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Apeliaciniame skunde išdėstytas subjektyvus, byloje nurodytų aplinkybių savitas vertinimas, teorinės žinios apie šmeižimo nusikaltimą ir teigiama, kad išteisintosios veikoje yra nu­si­kaltimo požymių, t.y. tai, kad R. J. išdėstė ne savo nuomonę, o tyčia paskleidė apie D. N. tikrovės neatitinkančią informaciją, taip nukentėjusiajai pakenkdama. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus įrodymus šioje byloje, padarė išvadą, kad neįrodyta, jog R. J. turėjo tyčią apšmeižti D. N.. Teismas sprendė, jog dėl to, kad D. N. yra R. meno mokyklos padalinio vadovė, viešas asmuo, kurios veiksmai ir priimami sprendimai turi didelę reikšmę visuomenei, todėl ir toleruotinos kritikos ribos dėl jos yra platesnės. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju R. J. rašytuose elektroniniuose laiškuose ir SMS žinutėse buvo aptariami tam tikri D. N. veiksmai ir sprendimai, charakterio savybės, turintys viešąją reikšmę. Atsižvelgdamas į tai, teismas R. J. rašytuose elektroniniuose laiškuose ir SMS žinutėse išsakytus teiginius laikė nuomonės išsakymu ir vertino ne kaip siekį apšmeižti D. N., o kaip tam tikros dalies visuomenės informavimą, kviečiant dalyvauti mokyklos pedagogus diskusijoje reikšmingais klausimais. Be to teismas darė išvadą, kad R. J. išsakytas tam tikrų faktų, susijusių su D. N. elgesiu, sprendimais, vertinimas, nors ir pateiktas gana aštriai, neperžengia leistinų kritikos ribų, todėl baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nėra adekvati priemonė ginant asmens garbę ir orumą. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų.

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis. Tuo tarpu baudžiamajame procese priešingai, nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžia riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminė valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. kaip tik ir numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas asmens garbei ir orumui.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 86 p. žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 p.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją).

Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertinant R. J. veiksmus kaip galimai šmeižiančius D. N., teisiškai reikšmingos yra dvi aplinkybės. Pirmiausia tai, ar apskritai R. J. 2015-01-21 elektroniniu paštu išsiųstame laiške R. meno mokykloms mokytojams, 2015-05-08 elektroniniu paštu išsiųstame kvietime R. meno mokyklos A. filialo kanklių klasės mokinių tėveliams bei 2015-05-24 išsiųstoje SMS žinutėje moksleivei M. Z. nurodyti įvykiai buvo. Antra, kokiu būdu bei kokiam asmenų ratui R. J. paskleidė minėtą informaciją, galimai šmeižiančią D. N..

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinimai R. J. buvo formuluojami iš jos išsiųsto 2015-01-21 elektroninio laiško R. meno mokyklos mokytojams, kuriame ji nurodo, kad laiške išdėsto savo nuomonę apie D. N. vadovavimą meno mokyklai, taip pat šiame laiške ji kelia klausimus, ar D. N. gali dirbti direktoriaus pavaduotoja, kalba apie D. N. darbo metodus šveitimo įstaigoje, elgesį su bendradarbiais ir kolegomis, kurie R. J. nepriimtini. Laiško gale R. J. vėl pažymi, kad tai jos ,,vieno žmogaus“ nuomonė apie būsimą mokyklos vadovę (byla PK - 185-237/2015 10-15 b. l.). Kitas kaltinimas R. J. buvo formuluojamas iš R. J. 2015-05-18 laiško kanklių klasės mokinių tėvams. Jame vėl gi R. J. kalba apie galimai, R. J. nuomone, netinkamą D. N. kaip vadovo ir pedagogo elgesį, kritiškai atsiliepia ir apie kitus muzikos mokyklos mokytojus, kurie, pasak R. J., nutyli tiesą ir teigiamai charakterizuoja vadovę (byla PK - 185-237/2015 22-23 b. l). Trečiasis kaltinimas buvo formuluojamas iš 2015-05-24 R. J. išsiųstos SMS žinutės mokinei M. Z., kurioje siūloma mokinei ,,nepažinti savo mylimos akordeono mokytojos juodųjų pusių, dėl kurių jos klasės net 6 dešimtukininkės išeina“ (39 b. l.).

Detaliai susipažinus su bylos medžiaga, apylinkės teismo nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad kai kurie R. J. rašytuose laiškuose nurodyti faktai buvo. Nors didžioji dalis muzikos mokyklos moksleivių tėvų, apklaustų liudytojais teisme, nurodė, jog D. N. kaip pedagogui ir mokyklos vadovui jie pretenzijų neturi, tačiau visgi kai kurie tėvai, kaip matyti iš jų parodymų teisme, ne visada buvo patenkinti D. N. darbo metodais ir elgesiu su jų vaikais (L. D. (1 t., 74-75 b. l.), R. G. (1 t., 94-95 b. l.), L. B. (1 t., 95-96 b. l.), Ž. M. (1 t., 148 b. l.), L. M. (1 t., 149-150 b. l.), J. B. (1 t., 150 b. l.). Be to, byloje taip pat nustatyta, ką patvirtino ir pati D. N., D. N. anksčiau priklausė partijai, taip pat ji buvo susitikusi su A. filialo mokytojais ir aptarinėjo parašytą laišką, nurodė apie buvusias konfliktines situacijas su L. D., J. B., L. M. vaikais, byloje yra pridėtos tėvų prašymų R. meno mokyklos direktoriui kopijos išbraukti jų vaikus iš mokinių sąrašų ir kai kuriuose jų nurodyta, kad tėvai tai daro dėl vadovo nekompetencijos (1 t. 61-65, 71-72 b. l.). Taip pat iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad mokytojai Dž. B. D. N. buvo davusi pastabą dėl neužrakintų durų, tačiau D. B. šią pastabą, priešingai nei R. J., vertino kaip tinkamą ir teisingą (1 t., 145 b. l.). Kitokią nuomonę, nei R. J., šiuo atveju turėjo ir meno mokyklos valytoja L. K., kuri teismui nurodė, kad ji buvo kviečiama dalyvauti vakarėliuose, pasisėdėjimuose, šventėse, tačiau ji pati to nenorėjo ir niekam jokių priekaištų neturi (1 t., 100-101 b. l.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju D. N. apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog visų faktų, kuriuos R. J. išdėstė laiškuose ir SMS žinutėje niekada nebuvo, neatitinka bylos tyrimo metu nustatytų aplinkybių, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Akcentuotina, kad faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, jog R. J. kaltinime nurodytuose laiškuose ir SMS žinutėje nenurodė apskritai nebuvusių įvykių, tik juose pateikė savo subjektyvų (emocingesnį) tam tikrų faktų vertinimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. J. laiškuose ir SMS žinutėje išdėsčiusi savo nuomonę apie D. N., siekė apšmeižti D. N. ar kitaip ją paniekinti, todėl konstatuotina, kad R. J. pasakytuose žodžiuose nėra nusikalstamos veikos požymio – tyčios pažeminti žmogų, nes R. J. nesuvokė, kad jos skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę, nesuprato, kad jos neatitinka tikrovės.

Taigi, visą tai leidžia vienareikšmiškai teigti, kad kaltinime nurodytuose R. J. laiškuose ir SMS žinutėje nebuvo nurodyti įvykiai, kurių iš tikrųjų nebuvo, tačiau dėl itin konfliktinių santykių tarp jos iš vienos pusės bei D. N. iš kitos pusės, įvykių aplinkybės R. J. buvo įvertintos subjektyviai ir emocingai, gal kiek peržengiant įprastines ir priimtas bendravimo bei vertinimo visuomenėje taisykles, tačiau tai tikrai nėra tokio pavojingumo, kad už šią veiką būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Be to, ir pati nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde R. J. veiksmus apibūdina kaip ,,rafinuotą“ šmeižimo formą, skunde nuolatos akcentuodama tai, kad R. J. buvo nepriimtinas jos (D. N.) mokinių ugdymo procesas meno mokykloje bei jos vadovavimo metodai.

Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., sudėties. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. J. pagrįstai išteisino pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl proceso išlaidų.

LR BPK 105 str. 6 d. numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas R. J. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas pagal D. N. pareiškimą, todėl atitinkamai kaltinamoji turėjo gintis nuo jai pareikštų kaltinimų ir dėl to patyrė išlaidų mokėdama už gynėjo advokato paslaugas. R. J. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino.

Kolegija, spręsdama klausimą dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio nagrinėjant bylą aukštesnės instancijos teisme, atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

Išteisintąją R. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynė adv. K. Č.. Iš pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad R. J. turėjo 300 EUR išlaidų už advokatės teikiamą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju išteisintosios R. J. patirtos išlaidos advokatės paslaugoms apmokėti mažintinos atsižvelgiant į tai, kad privačios kaltintosios apeliaciniame skunde keliami klausimai nebuvo susiję su naujomis ar labai sudėtingomis teisinėmis problemomis. Įvertintina ir tai, kad ta pati gynėja dalyvavo byloje nuo pat proceso pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, bylos aplinkybės jai buvo gerai žinomos, papildomas susipažinimas su bylos medžiaga ar ypatingas pasiruošimas apeliaciniam procesui nebuvo būtinas, o tai nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas teikiant teisines paslaugas išteisintąjai. Todėl išteisintosios prašoma priteisti suma už advokatės suteiktas teisines paslaugas mažintina iki 150 EUR (LR BPK 106 str. 3 d.) ir ši suma, kolegijos nuomone, yra proporcinga pareikšto kaltinimo sunkumui ir apimčiai, bylos sudėtingumui ir proceso trukmei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 str. 3 d., 332 str. 3, 5 d.). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau BPK nenumatyta reikalavimo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. N. 150 EUR (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) R. J. naudai turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.