Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas T. Ž. laikinojo sulaikymo šioje byloje laikas nuo 2019 m. kovo 31 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. ir pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. spalio 30 d. nuosprendį atlikta bausmė. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. gruodžio 9 d.

Nuosprendžiu priteista iš T. Ž. ir R. Ž. po 32,22 Eur gydymo išlaidų Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. Ž., tačiau jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. Ž. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su R. Ž., 2019-03-31 apie 0.30 val., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytu tiksliu laiku Plungėje, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kambaryje (bute), išgertuvių metu tyčia dėl menkaverčių priežasčių kilusio konflikto su nukentėjusiuoju metu, spirdamas ir suduodamas smūgius nenustatytų matmenų metaliniu vamzdžiu, R. Ž. suduodant smūgius kumščiu iš viso ne mažiau kaip penkis kartus, bendrais veiksmais nukentėjusiajam V. G. padarė sužalojimus: veido sumušimą ir daugybinius veido odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas akių vokuose, kairio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžimą, poodines kraujosruvas ties kairiu žastu, dešiniu petimi, kairės pusės VI ir VII šonkaulių lūžimus, kurie dėl kairio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžimo ir kairės pusės VI ir VII šonkaulių lūžimo atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir prašo jį dėl šio nusikaltimo išteisinti, nurodydamas, kad jis prieš nukentėjusįjį V. G. nesmurtavo, konfliktas vyko tarp R. Ž. ir V. G., kurie išgertuvių metu savo ginčą dėl kalėjimų sprendė fizine jėga. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad nukentėjusįjį V. G. mušė du iš matymo pažįstami asmenys – R. ir M., tačiau šioje byloje yra nuteisti ne šie asmenys, o T. Ž. ir R. Ž.. Nukentėjusiojo V. G. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs, todėl teismas neurėjo pagrindo jais remtis. Teisme apklaustų liudytojų parodymai dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių ir mechanizmo neinformatyvūs. Todėl, apelianto teigimu, jis buvo nuteistas nepagrįstai, remiantis jo praeities teistumais, nesant byloje visiškai jokių jo kaltę pagrindžiančių faktinių įrodymų ir liudytojų parodymų. Sutikti su šiais nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

5. Nors nuteistasis T. Ž. apeliaciniame skunde savo kaltę dėl nukentėjusiojo V. G. sužalojimo, veikiant bendrininkų grupe su R. Ž., neigia, tvirtindamas, kad konfliktas vyko tik tarp R. Ž. ir V. G., kurie išgertuvių metu savo ginčą dėl kalėjimų sprendė fizine jėga, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. Ž. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais – nukentėjusiojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais bei jo 2019-03-31 pareiškimu policijai dėl jo sumušimo, specialisto išvada, teisme apklaustų liudytojų parodymais. Šie įrodymai, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia nusikalstamos veikos vaizdą. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl T. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

6. Priešingai nuteistojo T. Ž. tvirtinimui, nukentėjusysis V. G. nuo pat pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kaip liudytojas, neabejotinai nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jį sumušė du asmenys, t. y. T. Ž., kurį jis iš anksčiau pažinojo, ir R. Ž.. Nors T. Ž. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad nukentėjusįjį V. G. mušė du iš matymo pažįstami asmenys – R. ir M., tuo tarpu šioje byloje yra nuteisti T. Ž. ir R. Ž., tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo V. G. parodymų, pastarasis nuo pat pirminės 2019-04-01 liudytojo apklausos nedviprasmiškai nurodė, kad jį sumušė būtent T. (Ž.), jį pažinojo iš anksčiau ir dar jo paklausė: „ar tu T., bet jis atsakė, kad yra vardu M.“, kartu nurodydamas, kad: „Trečias asmuo buvo R. Ž., sumaišiau jo vardą ir vadinau jį R.. <...> Prabudau, kai T. judino mane. Pasakiau, kad baigtų. Kai tik pasakiau, T. spyrė man koja į veidą vieną kartą, tada prie manęs pripuolė R. Ž. ir kumščiu trenkė į galvą 3 kartus. <...> Kai man trenkė į galvą, nukritau ant grindų ir tikriausiai netekau sąmonės, nes kai atsipeikėjau buvau šlapias. <...> Atsipeikėjęs atsisėdau ant grindų, T. pradėjo sakyti, kažką kalbėti apie automobilio perrašymą T. vardu. Tada R. pasiėmė kirvį, buvusį kambaryje, ir bukuoju galu man trenkė į galvą maždaug 9 kartus, o T. iš kažkur pasiėmęs metalinį vamzdį, trenkė man į šonkaulius, kojas ir rankas maždaug 3 kartus. Nuo to momento daugiau nieko neatsimenu.<...>. Atsibudau paryčiais lovoje. Šalia miegojo M. Č.. R. Ž. ir T. Ž. miegojo kitoje lovoje. Aš atsibudau ir išėjau namo. Nuėjau pas G. B., kurio draugė D., mane pamačiusi, iškvietė policiją. Atvažiavusi policija nusivežė mane atgal į tą patį butą, kur aš parodžiau mane sumušusius asmenis.“ (t. 1, b. l. 44). Apklausiamas teisme nukentėjusysis V. G. taip pat nurodė, kad „T.“ (T. Ž.) pažinojo iš tų laikų, kai gyveno (duomenys neskelbtini), R. ne visai pažinojo, patvirtindamas savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus dėl pastarųjų smurtinių veiksmų prieš jį, nurodydamas, kad jam sėdinčiam į veidą spyrė Ž., minėjo, kad yra M., todėl tokį vardą ir nurodė policijai. Jį mušė ir R., trenkė per kaklą, atsimena, kad buvo parkritęs ant grindų. Vamzdžio jis neturėjo, tik kai T. jam daužė, pasigavo ir laikė vamzdį. Kai atsipeikėjo, buvo šlapias, jo neišleido išeiti, liepė eiti gulti. Daugiausiai per galvą dėjo Ž., Ž. mušė du kartus su vamzdžiu, iš kažkur ištraukę surūdijusį kirvį, kažkuris jam dėjo apie devynis kartus. Su vamzdžiu buvo suduoti du ar trys smūgiai. Jo girtumas buvo kokios dvi promilės, todėl dėl girtumo, kol nebuvo „atjungtas“, viską atsimena. Pripažino, kad yra sėdėjęs kalėjime, tada buvo kalbama apie kalėjimus. Iš viso jam buvo suduota apie dvylika kartų. Č. jo nemušė. Iš ten išėjo apie 7.30 val. Parėjęs prie namų sutiko D., jai pasakė, kas buvo, ir ši iškvietė policiją. Atvažiavo policija, iškvietė greitąją, jį išvežė į ligoninę, o paskui važiavo į tą butą. Taigi, nepaisant to, jog, kaip apeliaciniame skunde akcentuoja T. Ž., tiek Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Reagavimo skyriaus tyrėjo V. M. 2019-03-31 pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 1–2), tiek šio pareigūno tą pačią dieną surašytame pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (t. 1, b. l. 9–10) nurodyta, kad nukentėjusįjį užsipuolė ir sumušė R. ir M., tačiau abejoti nukentėjusiojo V. G., kuris, kaip minėta, nuo pat pirminės apklausos aiškiai patvirtino, kad jį sumušė T. Ž. ir R. Ž., nurodydamas, kad „T.“ (T. Ž.) pažinojo iš anksčiau, bet jis pasakė, kad yra vardu M., todėl tokį vardą jis ir nurodė policijai, o dėl R. Ž. supainiojo pastarojo vardą, pavadinęs jį R., parodymais dėl jį sumušusių asmenų nėra pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK tyrėjos B. Š. 2019-0-31 tarnybiniame pranešime, kaip ir tyrėjo V. M. minėtuose pranešime ir pareiškime nurodyta, kad nuvykus į įvykio vietą juos pasitikęs V. G. nurodė, kad jį sumušė iš matymo pažįstami vyriškiai R. ir M., tačiau tame pačiame tyrėjos B. Š. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta: „<...> Su nukentėjusiuoju V. G. nuvyko į (duomenys neskelbtini) butą, kuriame buvo sužalotas. Duris atidarė R. Ž. <...> pasikvietus V. G. į butą, jis nurodė, kad jį sumušė R. Ž. gim. (duomenys neskelbtini) ir T. Ž. gim. (duomenys neskelbtini) <...>“ (t. 1, b. l. 8), o tai visiškai sutampa su nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kad jį sumušė būtent T. Ž. ir R. Ž. (jis, kaip minėta, savo kaltės dėl nukentėjusiojo sužalojimo neneigė ir jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio šioje byloje neskundė), todėl abejoti pastarojo parodymais dėl jį sumušusių asmenų nėra pagrindo, juolab, kad nė vienas iš įvykio metu bute buvusių ir girtavusių asmenų, iš jų ir apeliantas, nenurodė, kad be jų, t. y. T. Ž., R. Ž., nukentėjusiojo V. G. ir M. Č. pastarojo bute būtų buvę ir su jais kartu girtavę ir kiti asmenys, t. y. R. ir M., apie kuriuos pats T. Ž. nenurodė nė vienos apklausos metu (tai, kaip minėta, nurodyta tik tyrėjo V. M. 2019-03-31 pildytuose pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 1–2) ir pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 9–10) ir tyrėjos B. Š. tarnybiniame pranešime, nors kartu jame nurodyta, kad V. G. sumušė R. Ž. ir T. Ž., o tai visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus dėl jį sumušusių asmenų).

7. Nors apeliaciniame skunde T. Ž. akcentuoja, jog byloje kaip liudytojas apklaustas M. Č., kurio bute vyko išgertuvės, įvykio aplinkybių dėl girtumo neprisiminė, jo girtumas pareigūnų nebuvo patikrintas, o kitų tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų nėra, tačiau šiuo atveju abejoti nukentėjusiojo V. G. parodymais dėl jo sumušimo aplinkybių ir jį sumušusių asmenų, kurie, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dėl prieš jį pavartoto smurto apimties ir mechanizmo nors ir nėra visiškai nuoseklūs (nukentėjusiojo parodymai, kad jam buvo smūgiuota ir kirviu (bukuoju galu) jokiais byloje objektyviais duomenimis nebuvo patvirtinti – apklausiamas apylinkės teisme ekspertas D. Vitkus parodė, kad kirvio panaudojimas mažai tikėtinas, tačiau kartu nurodė, kad negalima identifikuoti įrankių, su kuriais padaryti sužalojimai), nėra pagrindo. Kaip minėta, nuteistasis R. Ž. šioje byloje savo kaltės dėl nukentėjusiojo sumušimo neneigia ir nors jis iš esmės jokių aplinkybių dėl smurtinių T. Ž. veiksmų prieš V. G. nenurodė, tačiau taip pat ir nepaneigė nukentėjusiojo parodymų, kad prieš jį smurtavo ir T. Ž., tik nurodė: „Ką tuo metu darė T. Ž., aš nemačiau, nežiūrėjau.“ (t. 1, b. l. 69); 2019-05-02 papildomos įtariamojo apklausos metu, patvirtindamas savo pirminės 2019-04-01 įtariamojo apklausos metu duotus parodymus, nurodė: „Prie anksčiau duotų parodymų jokių prašymų ar papildymų neturiu. Nuo akistatos su V. G. atsisakau, visų aplinkybių nepamenu, nes buvau girtas. Daugiau neturiu ko pasakyti.“ (t. 1, b. l. 75). Byloje nenustatytas V. G. suinteresuotumas apkalbėti ar melagingai apkaltinti T. Ž., nukentėjusiojo parodymai iš dalies sutampa su nuteistojo R. Ž. parodymais, kuris, kaip minėta, šioje byloje jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio neskundė, nors bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu ir tvirtino, kad pirmas jį užsipuolė pats nukentėjusysis ir tada jie susimušė. Todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina specialisto išvada Nr. G 590/2019(03) ir šią išvadą pateikusio eksperto D. Vitkaus paaiškinimai teisme, jog nukentėjusiajam šonkaulių lūžis ir žandikaulio kaktinės ataugos lūžis galėjo atsirasti ir spiriant, ir smūgiuojant kumščiu, ir suduodant su vamzdžiu, kad kumščiai, kojos spyriai ir vamzdis tinka tiems sužalojimams atsirasti (o tai atitinka nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes), nėra pagrindo. Kaip minėta, nuo pirminės liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. G. neabejotinai patvirtino, kad jį sumušė T. Ž. (jie vienas kitą pažinojo iš anksčiau, tik įvykio dieną T. Ž. prisistatė M. vardu) ir R. Ž., ir tokie nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu išliko nepakitę. Būtent šiuos asmenis netrukus po įvykio nukentėjusysis nurodė kaip jį sumušusius asmenis ir į įvykio vietą – butą, kuriame buvo smurtaujama – atvykusiems policijos pareigūnams B. Š. ir V. M., jie, apklausiami kaip liudytojai teisme, patvirtino, kad sulaikė ir į policiją nuvežė būtent nukentėjusiojo nurodytus jį sumušusius asmenis, t. y. T. Ž. ir R. Ž. (kaip minėta, nė vienas iš M. Č. bute buvusių ir girtavusių asmenų nenurodė, kad be jų, t. y. M. Č., T. Ž., R. Ž. ir nukentėjusiojo V. G. bute būtų buvę ir kiti asmenys). Nukentėjusiojo parodymus, kad prieš jį smurtavo ir T. Ž., patvirtino ir kaip liudytoja teisme apklausta D. M., nurodydama, kad eidama nusipirkti cigarečių sutiko kaimynystėje gyvenantį sumuštą V. G., jis jai pasakė, kad jį sumušė T. Ž. ir kitas asmuo, buvęs pas jo draugą, kuris kvietė ateiti. Šių duomenų visumos kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje surinktų duomenų visuma tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl T. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su R. Ž., sumušė nukentėjusįjį V. G., bendrais smurtiniais veiksmais padarydami jam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, T. Ž. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

8. Dėl išvardytų motyvų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo T. Ž. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.