Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo Rimo Andrikio ir nukentėjusiosios I. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 14 d., apie 4 val., bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventine I. Ž. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas ją kumščiais ir spardydamas į veidą, krūtinę, pilvą, dešinį klubą bei rankas, iš viso suduodamas ne mažiau kaip 12 smūgių, padarė nukentėjusiajai didelę poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvas abiejų lūpų vidiniame paviršiuje dešinėje pusėje, pasmakrio odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas bei nubrozdinimus kairio žasto šoniniame paviršiuje ir dilbio nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinio klubo šoniniame paviršiuje, kairiojo raktikaulio lūžimą, kairės pusės V šonkaulio lūžimą ir kairiojo plaučio plyšimą su pneumatoraksu, pilvo sumušimą su tuščiosios žarnos plyšimu, plonosios žarnos pasaito plyšimu nuo klubinės žarnos, riestinės žarnos ir riestinės žarnos pasaito plyšimais, dėl to nukentėjusioji jautė didelį fizinį skausmą ir kančias. Dėl žarnų bei jų pasaitų plyšimų ir kairiojo plaučio plyšimo I. Ž. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, išsivystė totalinis pilvaplėvės uždegimas, klubinės žarnos segmento nekrozė ir operacijos metu jai buvo pašalinta apie 50 cm klubinės žarnos, o nesuteikus kvalifikuotos medicinos pagalbos nuo patirtų sunkių sužalojimų I. Ž. būtų mirusi.

Gynėjo manymu, teismo išvados dėl to, jog A. J. prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, yra pagrįstos prielaidomis, kadangi teisme nė vienas liudytojas parodė nematęs įvykio. Byloje apskritai nėra įrodymų, kad A. J. spardė I. Ž., tokia išvada motyvuojama tik teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimu, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai labiau būdingi spardymui, tačiau toks pastarojo teiginys tėra prielaida. Pažymi, jog teismas nesigilino į subjektyviąją nusikaltimo pusę, neišsamiai tyrė prieš nukentėjusiąją pavartoto smurto aplinkybes, pobūdį, apimtį ir kt., dėl ko teismo išvadas negalima vertinti kaip atitinkančias byloje surinktus įrodymus.

Skunde nurodoma, jog nuteistojo veika negalėjo būti kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas sunkinančiomis aplinkybėmis, kadangi A. J. veiką kvalifikuojantys požymiai nėra nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimtas prašymas ištirti, ar BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje yra aptariami bausmės klausimai. Gynėjas aptaria BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias švelnesnės bausmės paskyrimą tuo atveju, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nurodo, kad jo ginamasis turi mažametį sūnų, kurio motina yra nukentėjusioji. Visi gyvena šeimoje, juos sieja tvirti nuolatiniai šeiminiai santykiai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. J. anksčiau nederamai elgėsi nukentėjusiosios ir sūnaus atžvilgiu. Priešingai, jis rūpinosi šeima, ją išlaikė, kredito pagrindu įsigijo gyvenamąjį būstą bei sąžiningai vykdė šeimos finansines prievoles tretiesiems asmenims. Akcentuoja, jog A. J. charakteristika yra išimtinai teigiama, pastarasis yra baigęs Danijos karinę jūrų akademiją, atsakingai vykdė tarnybines pareigas Lietuvos kariuomenėje. Nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl įvykio, po jo rūpinosi šeima, teikė nukentėjusiajai visokeriopą pagalbą. Tiek A. J., tiek pati I. Ž. pripažino prieš įvykį elgusis provokuojamai. Taip pat pažymi, jog nukentėjusioji nori išsaugoti šeimą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, gynėjas mano, kad A. J. atsakomybę lengvina aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 punkte, 6 punkte. Tvirtina, jog teismas galėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau tokios galimybės net nesvarstė. Kategoriškai nesutinka, jog A. J. paskirta teisinga bausmė.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. J. gynėjo ir nukentėjusiosios I. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų

A. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad tyčia, itin žiauriai mušdamas savo šeimos narį – sugyventinę I. Ž., padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. J. fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusiąją pagrįstos prielaidomis, byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis spardė I. Ž., be to, atsižvelgiant į BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, nei nuteistojo parodymais, duotais 2009-03-17 ikiteisminio tyrimo metu, nei nukentėjusiosios I. Ž. parodymais, duotais 2009-03-16 ir 2009-03-30 apklausų metu, nebuvo galima grįsti teismo išvadų, nes nuteistasis nėra apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus duoti atsisakė, kas reiškia, kad BPK 276 straipsnio 1 dalies prasme jie negali būti pripažinti įrodymais.

Apelianto teiginiai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais A. J. kaltę, prieštarauja priimto nuosprendžio turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 str. 4 d.).

Teisiamojo posėdžio metu tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nuteistasis A. J. parodė, kad pripažino savo kaltę nežinodamas nukentėjusiajai padarytų sužalojimų sunkumo bei patikėjęs advokato aiškinimu, kad su nukentėjusiąja galės susitaikyti ir ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas. Be to, jis patyrė kriminalinės policijos pareigūnų spaudimą prisipažinti kaltu. Nukentėjusioji parodė, kad tyrėja neįspėjo, jog ji gali neduoti parodymų kaip kaltinamojo šeimos narys, be to, I. Ž. tikėjosi, kad tyrėja, kaip moteris, padės išspręsti iškilusias problemas.

Pirmos apklausos metu A. J. savo kaltę dėl I. Ž. sužalojimo pripažino visiškai ir paaiškino, kad apie 4-5 val. jis išėjo iš baro, jautėsi stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, namo grįžo pėsčiomis, kiek pamena, tarp jo ir nukentėjusiosios kilo barnis, kas vyko toliau nurodyti negalėjo, ryte, pamatęs sumuštą sugyventinę, suprato, kad tai padarė jis, nes bute daugiau nieko nebuvo, dėl padaryto labai išsigando, įvykio aplinkybių nurodyti negali, nes visiškai nieko neprisimena, labai gailisi (t. 1 b. l. 130-131). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu antrą kartą A. J. pakeitė savo parodymus ir ėmė neigti sužalojęs I. Ž., teigdamas, kad ją galėjo sužaloti nežinomi asmenys, kuomet ji, išleidusi auklę, buvo išėjusi ieškoti alkoholio ar „žolės“. Pirmosios apklausos metu jis prisipažino kaltu, nes nenorėjo viešinti asmeninių santykių ir I. Ž. polinkio į piktnaudžiavimą alkoholiu ir „žole“ (t. 1 b. l. 135). Apklaustas teisiamajame posėdyje nuteistasis laikėsi tokios pat pozicijos.

Apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. Ž. parodė, jog iš naktinio klubo grįžo apie 4 val., o A. J. grįžo vėliau. Kilus tarpusavio konfliktui, A. J. smogė jai ranka 4-5 kartus į veidą. Ji patyrė šoką, todėl negali nurodyti, į kurias kitas kūno vietas buvo suduoti smūgiai (b. l. 20-21). 2009-03-30 papildomos apklausos metu nukentėjusioji I. Ž. jau parodė, kad konfliktas su A. J. kilo dar būnant naktiniame klube, kad dėl kilusio konflikto ji išvyko į namus, kad pakeliui į namus jos niekas nesumušė, kad paryčiais grįžęs girtas A. J. pradėjo ją mušti be priežasties, kad smūgius jai sudavė į veidą ir į kitas kūno vietas, kad smūgių negalinti apibūdinti, nes „viską prisimena kaip per rūką“ (b. l. 23-24). Vėlesnėse apklausose nukentėjusioji duoti parodymus apie sužalojimo aplinkybes atsisakė, pasinaudodama įstatymo suteikta teise.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad nuteistasis A. J. kaltu neprisipažino, nurodydamas, jog paryčiais grįžęs namo rado I. Ž. sumuštą, pastaroji jam paaiškino, jog ją einančią į parduotuvę užklupo nepažįstami asmenys, kurie ją sumušė. Nukentėjusioji I. Ž. pirmosios instancijos teisme šiuos nuteistojo parodymus patvirtino (t. 2 b. l. 31-38), tačiau teismas, remdamasis minėta BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, perskaitė tiek nukentėjusiosios I. Ž. parodymus, tiek nuteistojo A. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais, apelianto teigimu, nebuvo galima grįsti teismo išvadų. Taigi teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis ir tik tada juos vertino. Perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Taigi, kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pažymėtina, jog jau pirmos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad ji pretenzijų A. J. neturi, nes su juo susitaikė. Ji taip pat parodė, jog medikams ligoninėje pasakiusi, kad ją sumušė nepažįstami asmenys, nenorėdama išduoti A. J. (t. 1 b. l. 20-21). Abejonę dėl tikrų nukentėjusiosios sumušimo aplinkybių kelia ir tai, jog nei ji, nei nuteistasis nesikreipė pagalbos į medicinos įstaigą iš karto po įvykio, tuo tarpu kęsdama didelius skausmus tai ji padarė tik po paros. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia teigti, kad pirmųjų apklausų metu pastarieji nurodė ne tikrąsias, o išgalvotas įvykio aplinkybes. Todėl galima pagrįstai manyti, kad pakeisdama savo parodymus, nukentėjusioji tokiu būdu siekė padėti nuteistajam. Nors ir nesusituokę, tačiau A. J. ir I. Ž. kelis metus gyveno kartu, jiems gimė vaikas, todėl akivaizdu, kad liudytoja suinteresuota padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent palengvinti jo padėtį. Kita vertus, pirmos apklausos metu A. J. duoti parodymai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis – liudytojų A. Š. ir V. K. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada. Esant tokios aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad teisingais reikia laikyti ne pakeistus teisme, o būtent pirmųjų apklausų metu duotus tiek A. J., tiek nukentėjusiosios I. Ž. parodymus. Tai, kad pirmų apklausų metu jie sakė tiesą, patvirtino nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tiek I. Ž., tiek A. J. nurodė, jog versiją, apie neva nepažįstamų asmenų jai padarytus sužalojimus (taip pat išvykimą iš buto tikslu nusipirkti alkoholio ir ,,žolės“) jiems pasiūlė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. J. gynėjas – advokatas R. J.. Todėl jie, šiam advokatui patarus, davė melagingus parodymus.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje glaustai ir tiksliai išdėstė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą ir būdą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji buvo apklausta ligoninėje kitą dieną po jai atliktos sunkios operacijos, nors nebuvo jokių medicininių duomenų, apie tai, kad pastarosios sveikatos būklė leido atlikti su ja ikiteisminio tyrimo veiksmus. Anot gynėjo, nukentėjusiosios sveikatos būklė turėjo įtaką ir ją apklausiant 2009-03-30. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo gynėjo teiginiai nepagrįsti. Iš bylos matyti, jog nukentėjusiojo ligoninėje buvo apklausta 2009-03-16 ir namuose 2009-03-30, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, įrodymų apie tai, kad duomenys gauti nesilaikant BPK 20 straipsnio reikalavimų ar, kad nukentėjusioji dėl jos sveikatos būklės negalėjo duoti parodymų, nėra. Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja R. K. parodė, kad nukentėjusiosios apklausą leido atlikti gydytojai, ji buvo labai sutrikusi, įvykio aplinkybes nurodė ne iš karto. Ji buvo silpna, buvo prijungta prie lašelinės, tačiau suprato, kas vyksta (t. 2 b. l. 48-49). Nuteistojo gynėjo minimame medicinos įstaigos 2009-03-19 rašte taip pat nėra nurodyta, jog nukentėjusioji dėl sveikatos būklės negali duoti parodymų, priešingai, minėtame rašte nurodoma, jog esant reikalui, ligoninėje būtų sudarytos sąlygos nukentėjusiosios apklausai. Taip pat sunku patikėti, kad I. Ž. būtų galėjusi visiškai ar bent iš dalies nesuvokti savo duodamų parodymų 2009-03-30, t. y. praėjus dviem savaitėms po įvykio ir pastarajai esant namuose.

Aptarti bylos duomenys paneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina teismo išvadas, jog nukentėjusiąją I. Ž. sužalojo ne kokie nors kiti nepažįstami asmenys, o būtent A. J..

Nuteistojo gynėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apelianto prašymas buvo patenkintas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarimu konstatavo, kad minėta baudžiamojo kodekso norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei nurodė, kad asmenų, sunkiai sutrikdžiusių savo artimo giminaičio ar šeimos nario sveikatą ir asmenų, kurie yra padarę tokias pačias veikas, tačiau jų su nukentėjusiuoju nesieja šeimos ar artimos giminystės ryšiai, padėtis nėra tokia pati, nes šiais ryšiais susiję asmenys kėsinosi ne vien į tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus sveikatą, asmens neliečiamumą, bet ir kitas konstitucines vertybes, nustatyta atitinkamai griežtesnė baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, daro išvadą, kad apygardos teismas aptariamoje baudžiamojoje byloje baudžiamąjį įstatymą – BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taikė tinkamai.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog nuteistojo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas sunkinančiomis aplinkybėmis, nes A. J. veiką kvalifikuojantys požymiai nenurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Teisėjų kolegijos nuomone, su tokiu nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiu sutikti nėra pagrindo.

Kadangi aplinkybių kvalifikuojančių atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą sąrašas yra identiškas nužudymą kvalifikuojantiems požymiams, todėl apeliacinės instancijos teismas, aptardamas sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą kankinant ar kitaip itin žiauriai, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 17 punkte išdėstytu išaiškinimu dėl šio kvalifikuojančio požymio vertinimo. Minėto Senato nutarimo 17 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinat ar itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Identiškai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra kvalifikuojama kaltininko veika, kuria kaltininkas kankinant ar itin žiauriai sunkiai sutrikdo kito žmogaus sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje, įvertinęs specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad I. Ž. padaryti žarnų bei jų pasaitų plyšimai ir kairiojo plaučio plyšimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bei teismo medicinos eksperto paaiškinimus duotus teisiamojo posėdžio metu, kad padaryti sužalojimai nukentėjusiajai turėjo sukelti didelius skausmus, priešingai nei nurodė apeliantas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad padaryti sužalojimai sukėlė nukentėjusiajai dideles kančias (t. 2 b. l. 69). Taigi, pirmosios instancijos teismas ypatingą nuteistojo veiksmų žiaurumą motyvavo nuteistojo veiksmus į nukentėjusiosios kūną, t. y. nors nukentėjusiajai buvo suduota nedaug smūgių – 12, tačiau padarytų sužalojimų pobūdis sudarė sąlygas kilti nukentėjusiosios kančioms. Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis savo veiksmais sudarė sąlygas kilti nukentėjusiosios kančioms dėl suduotų smūgių į nukentėjusiosios galvą, krūtinę, pilvą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis A. J. nukentėjusiąją sunkiai sužalojo itin žiauriai ir teisingai šią jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. kaltu ir nuteisdamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą, be kita ko nustatė, kad nuteistasis, kilusio konflikto metu su sugyventine I. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas ją kumščiais ir spardydamas kojomis į veidą, krūtinę, pilvą, dešinį klubą bei rankas, padarė nukentėjusiajai didelę poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvas abiejų lūpų vidiniame paviršiuje dešinėje pusėje, pasmakrio odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas bei nubrozdinimus kairio žasto šoniniame paviršiuje ir dilbio nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinio klubo šoniniame paviršiuje, kairiojo raktikaulio lūžimą, kairės pusės V šonkaulio lūžimą ir kairiojo plaučio plyšimą su pneumatoraksu, pilvo sumušimą su tuščiosios žarnos plyšimu, plonosios žarnos pasaito plyšimu nuo klubinės žarnos, riestinės žarnos ir riestinės žarnos pasaito plyšimais.

Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajai aukščiau nurodyti sužalojimai būtų padaryti spardant kojomis. Nukentėjusioji I. Ž. pirmųjų apklausų metu nurodė: ,,<...> Andrius man ranka smogė 4-5 kartus.<...>“, ,,<...> Andrius girtas ėmė smūgiuoti man be priežasties.<...>“ (t. 1 b. l. 21, 24). Nuteistasis A. J. įvykio aplinkybių nurodyti negalėjo, nes nieko neprisiminė (t. b l. 131). Minėtos aplinkybės nepatvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog I. Ž. sužalojimai padaryti bukais daiktais, sužalojimai nebūdingi griuvimui, pagrindiniai sunkūs sužalojimai atsirado nuo stipraus pilvo bei kairės krūtinės ląstos pusės sumušimo, suduodant smūgius (t. 1 b. l. 15-19). Teismo medicinos ekspertas teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialisto išvadą ir parodė, jog padaryti sužalojimai daugiau būdingi spardymui (t. 2 b. l. 47).

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės: jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais remiantis teismas atmetė kitus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, jog nei nukentėjusioji, nei specialisto išvada nepatvirtino aplinkybės, jog nukentėjusioji buvo spardoma kojomis, o eksperto parodymai taip pat kategoriškai neleidžia teigti, jog nukentėjusioji buvo sužalota būtent tokiu būdu (spardant kojomis), todėl iš nuteistojo A. J. veikos aprašymo pašalintinas teiginys, jog jis nukentėjusiąją I. Ž. spardė kojomis. Tuo nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. A. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas dėl to nesikeičia, nes yra įrodytas nukentėjusiosios sumušimas kumščiais. Tačiau jo padaryta veika aprašoma siauriau: A. J. 2009 m. kovo 14 d., apie 4 val., bute, esančiame, Klaipėdoje, Naikupės g. 12-29, konflikto su sugyventine I. Ž. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas ją kumščiais į veidą, krūtinę, pilvą, dešinį klubą bei rankas, iš viso suduodamas ne mažiau kaip 12 smūgių, padarė nukentėjusiajai didelę poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvas abiejų lūpų vidiniame paviršiuje dešinėje pusėje, pasmakrio odos nubrozdinimą, poodinę kraujosruvą dešinio dilbio nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas bei nubrozdinimus kairio žasto šoniniame paviršiuje ir dilbio nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinio klubo šoniniame paviršiuje, kairiojo raktikaulio lūžimą, kairės pusės V šonkaulio lūžimą ir kairiojo plaučio plyšimą su pneumatoraksu, pilvo sumušimą su tuščiosios žarnos plyšimu, plonosios žarnos pasaito plyšimu nuo klubinės žarnos, riestinės žarnos ir riestinės žarnos pasaito plyšimais, dėl to nukentėjusioji jautė didelį fizinį skausmą ir kančias. Dėl žarnų bei jų pasaitų plyšimų ir kairiojo plaučio plyšimo I. Ž. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, išsivystė totalinis pilvaplėvės uždegimas, klubinės žarnos segmento nekrozė ir operacijos metu jai buvo pašalinta apie 50 cm klubinės žarnos, o nesuteikus kvalifikuotos medicinos pagalbos nuo patirtų sunkių sužalojimų I. Ž. būtų mirusi. Ir šiuo atveju kitokia nusikalstamos veikos apimtis nustatoma pakeičiant nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.).

Dėl nukentėjusios apeliacinio skundo argumentų

Nukentėjusioji, apeliuodama į skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą ir neteisėtumą, nepateikia jokių teisinių argumentų, todėl kolegija neturi galimybių atsakyti į šį skundo teiginį. Pažymėtina, kad atsakydama į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo pasisakė, panaikinti jį nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Kaip jau buvo minėta, A. J. padarytos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte, aprašymas keičiamas, tačiau toks pakeitimas nėra esminis ir tai neturi įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui, o taip pat už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės dydžiui. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. J. skyrė griežtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgęs į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad A. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog A. J. dėl menkavertės priežasties, būdamas Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų karininkas, nusikalstamą veiką padarė prieš savo vaiko motiną, brutaliai smurtaudamas bei sukeldamas jai dideles kančias bei atsižvelgė į tai, kad A. J. nusikalto pirmą kartą, nėra baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, be to, nukentėjusioji jam atleido ir jokių pretenzijų nereiškia.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, nepaisant to, kad A. J. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę.

A. J. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme. BK 135 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktų sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, BK 135 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. J. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl jam tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.). Tačiau įstatymas nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog A. J. padarė sunkų nusikaltimą, tačiau mano, kad nagrinėjamoje byloje vis tik nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu sunkaus sveikatos sutrikdymo pavojingumu, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltės rūšį, nuteistojo asmenybę, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

Šioje byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant išankstinės tyčios. Įvykis vyko tarp sugyventinių. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistasis, sužalodamas nukentėjusiąją, būtų panaudojęs kokius nors įrankius ar priemones, specialiai pritaikytus žmogui žaloti. Nuteistasis A. J. teisiamas pirmą kartą, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prisipažino, kad melavo pakeisdamas pirmoje apklausoje duotus patodymus. Išskirtinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija pripažįsta tai, jog nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas – treji metai, per šį laiką A. J. ir I. Ž. gyveno kartu, byloje yra duomenų, jog kartu buvo kredito gavėjai, 2012-03-05 grąžino bankui visą kreditą ir įvykdė visus skolinius reikalavimus (t. 2 b. l. 177), be to, nukentėjusioji devynis mėnesius buvo išvykusi dirbti į Airiją, nuteistasis A. J. liko auginti jų sūnų, šiuo metu nuteistasis dirba ir moka bankui kreditą (t. 2 b. l. 178, 181-183). Byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Svarbu pažymėti, jog dėl padarytų sužalojimų nukentėjusioji nejaučia liekamųjų reiškinių. Iš byloje pateikto išrašo ir medicininių dokumentų matyti, jog I. Ž. skundų neturi, pas gydytoją lankosi retai, lėtinių ligų nediagnozuota, pastaruoju metu jokių medikamentų nenaudoja (t. 2 b. l. 176).

Kolegijos nuomone, šioje byloje A. J. paskyrus bausmę, numatytą BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, ji neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, nuteistajam A. J. būtina suteikti galimybę įrodyti, jog jis suprato padaryto nusikaltimo sunkumą, išpirks savo kaltę neatlygintinai dirbdamas įstaigoje ar organizacijoje, besirūpinančioje pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 5 p.).

Esant teisiniam pagrindui, A. J. skiriama švelnesnė bausmės rūšis, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką (BK 54 str. 3 d.) – laisvės apribojimas, nustatant įpareigojimus, teisėjų kolegijos nuomone, padarysiančius jo elgesiui teigiamą įtaką (BK 48 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad A. J. nukentėjusiajai I. Ž. nustatytus sužalojimus padarė ir spardydamas kojomis.

A. J., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, įpareigoti A. J. šimtą (100) valandų per 12 mėnesių neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.