Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-05-04 · Civilinė byla Nr. 2A-193/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-05-04
Bylos Nr.
2A-193/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas (pran.), Danutė Milašienė
Ieškovas
Z. B., VSD
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto administravimo paslaugos“
Advokatai
Jurgita Judickienė, Arvydas Balčius
Kategorijos
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-193/2006Procesinio sprendimo kategorija 14.1, 14.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Šerno (pranešėjas),

teisėjų: Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės,sekretoriaujant Violetai Drėmienei,dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Jurgitai Judickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.2-1889-28/2005, pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto administravimo paslaugos“ dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė Z. B. 2005 m. vasario 18 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir, patikslinusi ieškinį, prašė teismo: 1) pripažinti faktą, kad 2000 m. kovo 22 d. darbo sutartyje ieškovei buvo nustatytas 8 137,5 Lt darbo užmokestis; 2) priteisti iš atsakovo 107 131,23 Lt neišmokėto atlyginimo, 136 689,99 Lt delspinigių nuo darbo sutarties sudarymo iki atleidimo iš darbo bei bylinėjimosi išlaidas, 2950,44 Lt vienkartinę premiją pagal 2000 kovo 28 d. įsakymą Nr. 2K, 370 Lt priedą pagal 2000 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 11K, 11400 Lt neišmokėtų priedų prie atlyginimo pagal 2000 m. lapkričio 1 d. įsakymą Nr. 12 K; 3) įpareigoti atsakovę padaryti įrašą ieškovės VSD pažymėjime dėl atleidimo iš darbo, nurodant LR DK 127 straipsnio pirmąją dalį; 4) pripažinti negaliojančiais atsakovo 2000 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 8K, 2002 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr.15K, 2002 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 16K; 5) iš atsakovo išreikalauti dokumentus, tame tarpe 2000 m. kovo 22 d. darbo sutarties originalą, Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2⁴³-463-2003, Vilniaus apygardos administracinio teismo civilinę bylą Nr. I10-1587-2003 ir juos prijungti prie bylos.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pagal 2000 m. kovo 22 d. sudarytą darbo sutartį ji buvo įdarbinta vadybininke atsakovo įmonėje. Žodžiu buvo susitarta, kad jai bus mokamas 8 137,5 Lt mėnesinis atlyginimas. 2000 metų kovo mėnesį ieškovė dirbo bendrovėje 8 darbo dienas, kas sudarė 64 valandas, už išdirbtą laiką ieškovei priskaičiuotas 2 830,40 Lt atlyginimas, t.y. tokio dydžio, koks buvo susitarimas su darbdaviu. 2000 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė administracijos vadovo įsakymu buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja su tomis pačiomis darbo apmokėjimo sąlygomis, kaip ir sudarant darbo sutartį. Tačiau sutartas atlyginimas nebuvo mokamas, ieškovė ne kartą kreipėsi į darbdavį dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo, jai buvo žadama, kad bus atsiskaityta vėliau. Nuo 2000 m. spalio mėnesio darbdavys pradėjo mokėti didesnį atlyginimą, bet jis neatitiko sutarties ir susitarimo. 2002 m. liepos 2 d. ieškovė buvo atleista iš darbo, su ja pilnai neatsiskaityta, neišmokėtas susidaręs 107 131,23 Lt skirtumas, kurio darbdavys nepripažino. Atleidimo dieną nepadarytas įrašas socialinio draudimo pažymėjime.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad 2000 m. kovo 22 d. su ieškove sudarytos darbo sutarties ketvirtu punktu buvo aptartas darbo užmokestis, t.y. nustatyta mokėti minimalų, ne mažesnį nei Vyriausybės nustatytą darbo užmokestį. Ieškovė su darbo sutarties sąlygomis, kaip ir su 2000 m. gegužės 8 d. darbo sutarties pakeitimu, pervedant ją į direktoriaus pavaduotojos pareigas, sutiko ir pasirašė. Atsakovas nurodė, kad jokių kitų susitarimų dėl darbo užmokesčio tarp šalių nebuvo. Darbdavys skatino darbuotojus premijomis ir 2000 m. kovo 28 d. įsakymu skyrė Z. B. vienkartinę 2 950,44 Lt premiją. Vėliau ieškovei dar buvo skirti priedai prie atlyginimo, dėl kurių padidėjo išmokama darbuotojui atlyginimo suma. Darbo sutarties nutraukimą inicijavo pati ieškovė ir 2002 m. liepos 3 d. ji buvo atleista iš darbo šalių susitarimu (DSĮ 27 str. 1 d.). Įrašas ieškovės socialinio draudimo pažymėjime nebuvo padarytas tik dėl to, kad ieškovė pažymėjimo nepateikė, o jį pateikęs ieškovei atstovaujantis asmuo nepateikė tinkamai įforminto įgaliojimo. Reikalavimas dėl atsakovo priimtų įsakymų pripažinimo negaliojančiais atmestinas, nes nenurodyti negaliojimo pagrindai. Prašė ginčo santykiui taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu bylą reikalavimo dalyje dėl fakto pripažinimo ir dėl UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ 2000 m. kovo 22 d. įsakymo Nr.1K, 2000 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 2K, 2000 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr.3K, 2000 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 11K, 2000 m. lapkričio 1 d. įsakymo Nr. 12K, 2002 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 20K pripažinimo negaliojančiais nutraukė, o likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovės paaiškinimai, jog jai nebuvo duotas vienas sutarties egzempliorius, jog buvo nustatyta tik žemutinė darbo užmokesčio riba, neįrašant galimo maksimalaus dydžio, jog atlyginimas nebuvo apibrėžtas konkrečiu dydžiu, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo vertinti sutarties sąlygos kitaip, negu ji yra įrašyta darbo sutartyje. Darbo sutarties sudarymo momentu galioję Darbo sutarties įstatymo septintasis ir aštuntasis straipsniai nustatė, kad darbo sutarties turinys yra darbuotojo ir darbdavio susitarimu nustatytos jų teisės ir įsipareigojimai, tarpe kurių susitariama ir dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Ieškovei visą darbo įmonėje laikotarpį buvo mokamas minimalus atlyginimas ir administracijos vadovo įsakymais nustatytas priedas prie atlyginimo. Ieškovė pasirašydavo kasos išlaidų orderius, todėl turėjo galimybę įvertinti, kad nuo 2000 metų balandžio mėnesio jai nebuvo išmokamas jos nurodomo dydžio darbo užmokestis. Visą darbo laikotarpį ieškovė nereiškė pretenzijų darbdaviui dėl neišmokamo darbo užmokesčio dalies, nereikalavo darbo sutartyje įrašyti konkretų dydį net kai buvo skiriama direktoriaus pavaduotojos pareigoms ir atitinkamai buvo daromas naujas įrašas darbo sutartyje. Atleidimo iš darbo pagrindas nebuvo siejamas su darbdavio nepilnai išmokėtu darbo užmokesčiu, darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu. Tuo metu taip pat nebuvo aptartos ir įvertintos ieškovės pretenzijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo ir nėra įrodymų, kad ieškovė būtų bandžiusi ginti savo teises. Teismas nurodė, kad ieškovė kovo mėnesį dirbo tik 8 darbo dienas, todėl pažymoje dėl išskaičiuoto FAPM yra techninė apsirikimo klaida, kur nurodyta, jog ieškovė dirbo 184 valandas vietoje realiai dirbtų 64 valandų. Į 2000 metų kovo mėnesį išmokėtą darbo užmokestį buvo įskaičiuota ieškovei skirta premija, tai pagrindžia pateiktasis atsakovo rašytinis įrodymas, kurio negali paneigti ieškovės paaiškinimai. Teismas konstatavo, kad darbdavys vykdė savo įsipareigojimą mokėti ieškovei ne mažesnį, kaip LR Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą ir nėra pagrindo ieškovei išmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, padidėjusias dėl premijos ar priedų prie atlyginimo mokėjimo, vertinti kaip didesnį, negu sulygtą darbo sutartyje darbo užmokesčio mokėjimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas pareikštas praleidus įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, kas sudaro pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.131 str.), nes apie jos nurodomą teisės gauti darbo sutartimi ar susitarimu sulygtą darbo užmokestį pažeidimą jai buvo žinoma nuo 2000 metų gegužės mėnesio, kai ji pasirašė kasos išlaidų orderius dėl išmokėtų darbo užmokesčio sumų už 2000 metų balandžio ir vėlesnius mėnesius. Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino ir nenurodė svarbių jo praleidimo terminų. Teismas nurodė, kad ieškovė atsisakė nuo reikalavimo pripažinti negaliojančiais UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ 2000 m. kovo 22 d. įsakymą Nr.1K, 2000 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 2K, 2000 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr.3K, 2000 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 11K, 2000 m. lapkričio 1 d. įsakymą Nr. 12K, 2002 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 20K. Reikalavimams pripažinti negaliojančiais UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ 2000 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 8K, 2002 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr.15K, 2002 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 16K teismas taikė DSĮ 42 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą nuo minėtų įsakymų gavimo dienos ir juos atmetė, praleidus šį terminą bei nesant pagrindo jį atnaujinti. Dėl prašymo pripažinti faktą, kad 2000 m. kovo 22 d. ieškovei sudarant darbo sutartį su atsakove, buvo nustatytas mokėti 8137,5 Lt mėnesinis atlyginimas, teismas nurodė, kad toks reikalavimas, turint pirminį dokumentą (darbo sutartį), pagal įstatymo reikalavimus neatitinka sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyt, todėl bylą nutraukė. Reikalavimą įpareigoti atsakovą padaryti įrašą socialinio draudimo pažymėjime teismas atmetė, nurodęs, kad darbo sutartis buvo nutraukta galiojant DSĮ normoms ir ieškovė, kuri neginčijo darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, teisėtai buvo atleista pagal DSĮ 27 straipsnio pirmąją dalį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė Z. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad šalys dėl susitarė dėl atlyginimo, ne mažesnio kaip LR Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, pagrįsta prielaidomis. Teismas nepasisakė dėl atstovo A. Balčiaus paliudijimo, kad ieškovė su darbdaviu susitarė dėl 8137,5 litų mėnesinio darbo užmokesčio, ką posėdžio metu pripažino ir atsakovės atstovas K. J. . Teismas netinkamai taikė DĮK nuostatas (23 str., 24 str. 2 d. ir 3 d.), pagal kurias darbo sutartyje aptartos sąlygos galimos ir žodžiu. Atsakovui nesutinkant su reikalavimu dėl 8 137,5 litų atlyginimo, kuris buvo išmokėtas pirmą darbo mėnesį, šiam faktui taikytinas žodinis susitarimas, kurį patvirtina 2000 m. balandžio 18 d. kasos išlaidų orderis ir jame nurodyta darbo užmokesčio suma 2 054,62 litų, atitinkanti 8 137,5 mėnesinį darbo užmokestį.

Žemesnės instancijos teismas

2. Atsakovas neinformavo ieškovės apie taisytus jos asmens duomenis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kaip to reikalauja LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo septintojo straipsnio antrosios dalies ketvirtasis punktas. Teismas, pažeisdamas CPK 410- 418 straipsnių normas, neužtikrino, kad atsakovas ieškovę raštiškai informuotų apie taisymus, ir nurodė, kad tai buvo techninė klaida (BK 300 str). Teismas nepasisakė dėl reikalavimo priimti nutartį dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl oficialaus dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo sukčiaujant. Be to, darbo sutartyje apeliantė pastebėjo suklastotą jos parašą.

3. Teismas taikė vienerių metų ieškinio senatį, tačiau nenurodė, kaip jis supranta skaičiavimo terminus ir nuo kada juos pradeda skaičiuoti. Teismui neišreikalavus prašomų Vilniaus apygardos teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo bylų dėl neteisėto atleidimo ir piniginių išmokų priteisimo, nebuvo galima įrodyti aplinkybių, kad ieškinio padavimo terminas yra nepraleistas. Pažymi, kad turinčiam juridinę reikšmę faktui nustatyti senaties termino nėra.

4. Teismas nepagrįstai netaikė DĮK 116 straipsnio, pagal kurį privalu padaryti prašomą įrašą Sodros pažymėjime, taip pat nukrypo nuo 1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 5 2.2 punkto, pagal kurį sprendimas laikomas pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Be to, teismas nesilaikė šio nutarimo trečiojo punkto, dešimtojo punkto ketvirtosios dalies.

Atsiliepimas

5. Teismas nepagrįstai neatnaujino termino įsakymų ginčijimui, nors akivaizdžiai matosi, kad apie juos ieškovė sužinojo, tik gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį.

6. Teismas nevertino byloje esančios darbo užmokesčio paskaičiavimo lentelės, kurioje aiškiai išdėstytas įsiskolinimas, nepagrįstai sutapatino kurjerį J. S. , pristačiusį Sodros knygelę, su atsakovu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovo UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“ atstovė prašo atmesti ieškovės 2006 m. sausio 30 d. patikslintą apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, neva ginčo šalys susitarė dėl kito nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, prieštarauja ir teisiniam reguliavimui, ir elementariai logikai, kad taikyti užsienio valstybės teisę nėra jokio teisinio pagrindo. Byloje esantys įrodymai - darbo sutartis, darbo užmokesčio žiniaraščiai, kasos išlaidų orderiai bei darbdavio įsakymai - patvirtina tą darbo užmokesčio dydį, kuris faktiškai ir realiai buvo šalių sulygtas bei mokėtas, t.y. minimalus Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis. Dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, t.y. darbo vietos, funkcijų ir užmokesčio susitarimas turi būti įformintas raštu (DSĮ 17 str., 17-1 str.). Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo septintojo straipsnio antrosios dalies ketvirtojo punkto nėra nei galiojančioje, nei ankstesnėse įstatymo redakcijose. Atsakovui nesuprantama, kaip šis įstatymas ir ieškovės nurodomas tariamas šio įstatymo pažeidimas gali būti susijęs su nagrinėjama byla. Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad visą darbo įmonėje laikotarpį ieškovei buvo mokamas minimalus darbo užmokestis ir administracijos vadovo įsakymais nustatytas priedas prie atlyginimo. Teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties institutą bei teisėtai atmetė ieškinį pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnį. Teismas teisėtai atmetė ieškovės prašymą dėl įrašo Sodros knygelėje, nes darbo sutartis buvo nutraukta galiojant DSĮ normoms, o ieškovė prašė padaryti įrašą socialinio draudimo pažymėjime apie ieškovės atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 127 straipsnio pirmąją dalį, t.y. teisės normą, kuri dar negaliojo darbo sutarties nutraukimo metu. Darbo užmokesčio paskaičiavimo lentelės, kurios, pasak ieškovės, nevertino teismas, sudarytos bei pasirašytos pačios ieškovės, negali būti laikomos turinčiomis tapačią įrodomąją reikšmę, kaip ir abiejų šalių pasirašyta darbo sutartis bei kasos išlaidų orderiai. Ieškovės naujai pateiktų įrodymų kopijas patvirtino advokatas Arvydas Balčius, tačiau šioje byloje nėra pateikta atstovavimo sutartis (CPK 114 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagrindai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra procesinės ir/arba materialinės teisės normų pažeidimai, numatyti Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., 17 straipsnio antrąja dalimi buvo nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę šios sutarties formą. Darbdavys ir jo įgaliotas asmuo darbuotojui leidžia pradėti dirbti tik tada, kai darbo sutartis yra įforminta, t.y. sudaryta dviem egzemplioriais ir pasirašyta darbdavio bei darbuotojo. Darbo sutartis tarp ieškovės Z. B. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ buvo sudaryta 2002 m. kovo 22 d., galiojant minėtai teisės normai. Iš byloje esančių šios sutarties kopijų (t. 1, b.l. 69, 91-92) matyti, kad darbo sutartis buvo sudaryta būtent raštu, ją pasirašė abi sutarties šalys ir ieškovė to neginčija. Šios sutarties 4 punktu atsakovas, kaip darbdavys, įsipareigojo mokėti minimalų atlyginimą, bet ne mažesnį kaip Vyriausybės nustatytas, atlyginimą mokėti iki kiekvieno mėnesio 18 d. Vien atsakovės bei jos atstovo teiginys, kad šalių sutartas ir jai mokėtinas darbo užmokestis buvo 8137,5 litų, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad rašytinėje darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis neatitinka šalių susitarimo. Tuo tarpu apeliantės teiginys, kad atsakovo atstovas K. J. posėdžio metu pripažino, kad ieškovei mokėtinas darbo užmokestis buvo 8137,5, nepagrįsta jokiais faktiniais bylos duomenimis. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį pagrįstumo, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, įrodančius, kad ieškovei buvo išmokėta premija bei atitinkami priedai prie atlyginimo ir pagrįstai atmetė ieškovės teiginį, kad jai buvo nustatytas didesnis, negu nurodyta darbo sutartyje, darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys susitarė dėl atlyginimo, ne mažesnio kaip LR Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Ieškovės pateikta darbo užmokesčio paskaičiavimo lentelė šios išvados nepaneigia, tuo labiau, kad ši lentelė negali būti vertinama kaip savarankiškas įrodymas ir turi būti vertinama tik kartu su byloje pateiktų įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl neišmokėto atlyginimo, taikė senaties terminą ir ieškinį atmetė taip pat ir šiuo pagrindu. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas nurodė, kad ieškovei apie jos nurodomą teisės gauti darbo sutartimi ar susitarimu sulygtą darbo užmokestį pažeidimą buvo žinoma nuo 2000 metų gegužės mėnesio, kai ji pasirašė kasos išlaidų orderį dėl išmokėto už 2000 metų balandžio mėnesį darbo užmokesčio, atitinkamai sužinojimo momentu laikytinos visų kitų orderių dėl darbo užmokesčio sumokėjimo pasirašymo datos už apmokamą laikotarpį iki darbo sutarties nutraukimo. Taigi teismas išaiškino terminų reikalavimui dėl neišmokėto darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką. Todėl apeliantės teiginys, kad teismas nenurodęs, kaip jis supranta skaičiavimo terminus ir nuo kada juos pradeda skaičiuoti, yra nepagrįstas. Tuo tarpu ieškovės prašytos išreikalauti jos nurodytos bylos nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu ginču bei ieškininės senaties taikymo šioje byloje klausimu, tuo labiau, kad Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 1 d. nutartimi Z. B. ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovės kaltės, ir tai ieškinio senaties termino nenutraukia (CK 1.130 str. 4 d.).

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2002 m. liepos 3 d. pagal Darbo sutarties įstatymo 27 straipsnio pirmąją dalį (šalių susitarimu). Ieškovė neginčija darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę padaryti įrašą ieškovės VSD pažymėjime dėl jos atleidimo iš darbo, nurodant Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 straipsnio pirmąją dalį, t.y. įstatymą, kuris darbo sutarties nutraukimo dieną dar negaliojo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsniu nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima gauti prarastų dokumentų. Byloje yra pateikta rašytinė darbo sutartis, kuria, kaip jau minėta, ir buvo nustatytas ieškovės darbo užmokestis. Taigi darbo užmokesčio nustatymo faktą patvirtinantis dokumentas yra. Vien aplinkybė, kad kilo ginčas dėl darbo užmokesčio dydžio, negali būti pagrindas nustatyti tokį juridinį faktą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme.

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ 2000 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr. 8K (t. 1. b.l. 96), priimtas dėl ieškovės pervedimo į direktoriaus pavaduotojos pareigas, ir buvo pagrindas darbo sutarties pakeitimui, 2002 m. gegužės 20 d. įsakymas dėl pakeitimų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose priimtas pačios ieškovės pateiktų nedarbingumo pažymėjimų pagrindu, o 2002 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 16 K - dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu datos perkėlimo priimtas ieškovė prašymų bei pateiktos informacijos pagrindu, kai ieškovė darbo sutarties nutraukimo pagrindo iš esmės neginčija ir nenurodo, kad jai nebuvo žinoma apie darbo sutarties nutraukimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei privalėjo būti žinomos šiuose įsakymuose nurodytos aplinkybės ir kad įstatymo nustatytas terminas reikalavimams dėl šių įsakymų pripažinimo negaliojančiais praleistas be svarbių priežasčių, yra pagrįsta ir ieškinys šioje dalyje atmestas taip pat pagrįstai.

Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo bei dėl ikiteisminio tyrimo dėl oficialaus dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo sukčiaujant pradėjimo nėra susijusios su skundžiamo teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl taip pat negali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovui priteisiamos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme 1400 Lt (CPK 98 str. 1 d., 3 d., t. II, b.l. 80, 87).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Z. B. 1400 Lt atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Bankroto administravimo paslaugos“ išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkas: Donatas ŠernasTeisėjai: Kazys KailiūnasDanutė Milašienė