- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- A-756-3177-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01302-2009-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. S-67-(A(G)-111); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2009 m. birželio 23 d. raštą Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4); 3) įpareigoti atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir duoti išsamų atsakymą į pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašymą, paduotą pakartotinai 2008 m. lapkričio 13 d., bei nurodyti, kokių veiksmų Vilniaus miesto administracija ėmėsi dėl šių kreipimųsi ir ką planuoja daryti ateityje; 4) priteisti pareiškėjui 1000 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 5 d. jis išsiuntė Vilniaus savivaldybei savo rašytinius pastebėjimus dėl trūkumų Vilniuje, kurie gadina Vilniaus vaizdą ir sukelia nepatogumų miesto gyventojams ir svečiams. Prie laiško buvo pridėtos atitinkamos fotonuotraukos. Tačiau atsakymo į savo raštą pareiškėjas negavo. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 13 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą. Pareiškėjui buvo atsakyta 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. A63-1439-(654)-(4.4-PD-4), kuriame buvo dėkojama už pateiktus pasiūlymus ir nurodoma, kad į pastabas pagal galimybes bus atsižvelgiama planuojant teritorijų tvarkymo darbus, tačiau su kai kuriomis pareiškėjo pastabomis nebuvo sutikta. Pareiškėjas 2009 m. sausio 4 d. apskundė šį atsakymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentui, tačiau į pareiškėjo skundą nebuvo atsakyta. Pareiškėjas 2009 m. birželio 26 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas atsiųsti atsakymus į pareiškėjo ankstesnius raštus. Į šį pareiškėjo prašymą buvo atsakyta atsakovo raštu Nr. A63-977-(654)-(3.2.1.-PD-4), kuriame nurodyta, kad į pareiškėjo pastabas dėl eismo organizavimo miesto gatvėse jam buvo atsakyta 2008 m. gruodžio 19 d raštu Nr. A63-1439-(654)-(4.4-PD4), o į 2009 m. sausio 4 d. prašymą buvo atsakyta 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. A63-88(654)(3.2.1-PD-4). Tačiau atsakovo atsakyme nurodyti raštai nebuvo išsiųsti pareiškėjui. Tokiu būdu buvo apribota pareiškėjo galimybė sužinoti, kokių priemonių buvo imtasi dėl jo kreipimosi. Pareiškėjas 2009 m. birželio 10 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu išsiųsti jam rašte Nr. A63-977-(654)(3.2.1-PD4) paminėtus raštus. Pareiškėjui buvo atsakyta skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2009 m. birželio 23 d. raštu Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1.-PD4), kuriame nurodyta, kad visi pastarųjų metų pareiškėjo prašymai ir atsakymų į juos kopijos saugomos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Interesantų aptarnavimo skyriuje ir kad pareiškėjas gali susipažinti su šiais dokumentais priimamajame prie 20-osios darbo vietos. Prašomų raštų atsakovas pareiškėjui neatsiuntė ir nepasisakė dėl pareiškėjo ankstesnių raštų esmės. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo atsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų ir pažeidžia šio įstatymo 19 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 6, 7, 30, 31 punktų nuostatas. Nesutikdamas su minėtu atsakymu, pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), tačiau Komisija atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nuomone, Komisija skundą išnagrinėjo formaliai, netinkamai aiškino teisės normas, kuriomis grindžiamas jos priimtas sprendimas, ir neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovas neišsiunčia pareiškėjui atsakymo į jo 2008 m. rugpjūčio 5 d. raštą. Atsakovas, nereaguodamas į pareiškėjo kreipimąsi, pažeidžia ne tik pareiškėjo teises, bet ir visuomenės interesą, kadangi netvarka mieste sukelia pavojų visiems jo gyventojams. Neteisėtais atsakovo veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala: pareiškėjas patyrė kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjo skundu. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal minėta nuostatą, teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo turi tik suinteresuotas asmuo. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo turi būti užtikrinta kiekvienam subjektui, tačiau toks asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad, visų pirma, jis turi tokią subjektinę teisę, ir, antra, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Asmuo, kuris kreipėsi į teismą, turi nurodyti, kokios jo teisės arba interesai buvo pažeisti ir kokiu būdu tai buvo padaryta. Jei asmuo šių aplinkybių neįrodo, t. y. nenustačius, kad pareiškėjo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, jo skundas negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti atmestas. Taip įstatymų leidėjas siekia užtikrinti teisinių santykių apibrėžtumą ir stabilumą. Siekiant apginti viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik ribotas asmenų ratas, numatytas ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A39-210/2008, konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis), tačiau tik tiek, kiek tai susiję su konkrečiais aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove, kaip tai numato 1998 m. birželio 25 d. Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais 2 straipsnis. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, kokias pareiškėjo teises ir kaip pažeidė Vilniaus miesto savivaldybė pateikdama pareiškėjui 2009 m. birželio 23 d. atsakymą Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-DP4) į jo skundą. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių pažeidimų aplinkosaugos srityje, susijusių su konkrečiais gamtos elementais. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad šiuo atveju pareiškėjas nėra suinteresuotas asmuo ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme ir neturi reikalavimo teisės.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas su rašytiniais pastebėjimais dėl trūkumų Vilniuje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę 2008 m. rugpjūčio 5 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2008 m. lapkričio 13 d. Šiuos pareiškėjo raštus Vilniaus miesto savivaldybė išnagrinėjo ir pateikė motyvuotą atsakymą pareiškėjui. Kadangi visi pareiškėjo prašymai buvo teikiami dėl to paties klausimo ir nebuvo nurodomos naujos aplinkybės bei nebuvo pateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, Vilniaus miesto savivaldybėje jie pakartotinai nebuvo nagrinėjami. Kai pakartotinas prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje turi pranešti asmeniui, kodėl jo prašymas nėra nagrinėjamas ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas 2009 m. birželio 23 d. rašte nurodė priežastis, kodėl pareiškėjo 2009 m. birželio 10 d. skundą (kuris pagal savo esmę yra prašymas) atsisakoma nagrinėti, bei nurodė šio rašto apskundimo tvarką. Šiuo raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas yra išnagrinėtas ir kad visų prašymų ir atsakymų kopijos yra saugomos Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento Interesantų aptarnavimo skyriuje ir susipažinti su minėtais dokumentais galima priimamajame prie 20-osios darbo vietos. Minėtas raštas yra informacinio pobūdžio, juo nėra nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos kokios nors teisės ar pareigos, todėl jis negali būti laikomas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo nuomone, administracinė byla dėl reikalavimo panaikinti minėtą raštą turi būti nutraukta, kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. S-67-(A(G)-111) dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento skyriaus 2009 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4) ir nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento skyriaus 2009 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4), o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15, 22, 88 straipsniai). ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Ginčijamu raštu nėra išsprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, jame yra pateikiama informacija apie tai, kad pareiškėjo prašymai institucijoje yra išnagrinėti, ir nurodoma, kokiu būdu galima su jais susipažinti. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Skundžiamas raštas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Konstitucijos 30 straipsnyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nesant nurodytos prielaidos pareiškėjas neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą su skundu. Nurodytos aplinkybės paaiškėjo nagrinėjant bylą, todėl byla dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento skyriaus 2009 m. birželio 23 d. rašto Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4) nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į administracinių ginčų komisiją prašydamas įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. prašymus. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 28 d. rašto (Komisijos byla, b. l. 19) matyti, kad minėti pareiškėjo prašymai savivaldybės administracijoje nebuvo gauti, o iš 2008 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. A63-1439-(654)(4.4-PD4) matyti, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2008 m. lapkričio 13 d. prašymus (b. l. 19). Įpareigojus atsakovą pateikti dokumentus, patvirtinančius, kada buvo gautas pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. kreipimasis, buvo nustatyta, kad minėti 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. prašymai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo pateikti kartu su kreipimusi 2008 m. lapkričio 13 d. (reg. Nr. A50-22335) (b. l. 155-166), po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. A63-1328-(25282)-(4.4-PD4) informavo pareiškėją, kad, atlikus patikrą, buvo nustatyta, jog pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. pareiškimai savivaldybėje negauti ir neužregistruoti (b. l. 20). Byloje nėra duomenų, kad minėti prašymai buvo pateikti ir užregistruoti savivaldybės administracijoje anksčiau. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas į minėtą 2008 m. lapkričio 13 d. pateiktą kreipimąsi bei kartu su juo pateiktus 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. prašymus atsakė 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. A63-1439-(654)(4.4-PD4) (b. l. 19). ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. kreipimasis buvo persiųstas savivaldybei, pareiškėjas aiškinosi kodėl neatsakoma į kreipimąsi ir šis procesas užtruko tam tikrą laiką, darytina išvada, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas.
Šalies argumentai
Atsakovui pateiktų pareiškėjo prašymų, o būtent 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašymo, turinys patvirtina, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi ne dėl prašymo suteikti administracinę paslaugą, pateikti institucijos turimą informaciją ar priimti administracinį sprendimą, bet pateikė kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, o būtent – pareiškėjo nuomonė ir pastebėjimai miesto tvarkymo ir gražinimo klausimais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašymas ir 2008 m. rugsėjo 17 d. užklausimas dėl šio prašymo buvo pateikti atsakovui kartu su 2008 m. lapkričio 13 d. kreipimusi, kaip šio kreipimosi priedai, atsakovo 2008 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. A63-1439-(654)(4.4-PD4) laikytinas atsakymu į visus tris pareiškėjo prašymus. Vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.4 punktu, į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu ir kt., atsakoma laisvos formos raštu. Atsakovo 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. A63-1439-(654)(4.4-PD4) nėra nustatomos, keičiamos ar naikinamos tam tikros teisės ar pareigos, jis yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Todėl šis raštas nėra administracinis aktas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme ir jam netaikomi šio įstatymo nustatyti bendrieji reikalavimai. Konstatavus, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakė į pareiškėjo kreipimąsi teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus (ABTĮ 90 straipsnis). Byloje nustatyta, kad prašymus dėl aplinkybių, nurodytų 2008 m. rugpjūčio 5 d. kreipimesi, pareiškėjas padavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentui ir 2009 m. sausio 6 d. ir 2009 m. gegužės 26 d. Į šiuos pareiškėjo prašymus buvo atsakyta 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. A63-88 (654)(3.2.1-PD4) ir 2009 m. birželio 5 d. raštu Nr. A63-977-(654)(3.2.1-PD4) (Komisijos byla, b. l. 28-33). Vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių12 punktu, prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipėsi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, kad visi minėti pareiškėjo raštai susiję su 2008 m. rugpjūčio 5 d. kreipimusi, į kurį atsakymas buvo pateiktas teisės aktų nustatyta tvarka, o papildomai kreipdamasis pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, minėti raštai nėra atskiras šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento skyriaus 2009 m. birželio 23 d. raštą Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4) bei įpareigoti atsakovą pateikti atitinkamus dokumentus ir atlikti visus reikalingus veiksmus dėl atsakymų į pareiškėjo kreipimusis. Komisija iš esmės teisingai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo atlikti kokius nors veiksmus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. birželio 23 d. raštas Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4) nelaikytinas administraciniu aktu, Komisijos sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą raštą, naikintina.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų. Todėl pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintini.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į savivaldybę, realizavo savo konstitucinę teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis). Savivaldybė atsakė į pareiškėjo raštuose pateiktus pastebėjimus miesto tvarkymo ir gražinimo klausimais Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.4 punkto nustatyta tvarka, t. y. laisvos formos raštu. Nagrinėjamu atveju nėra išsprendžiamas klausimas dėl konkrečių subjektinių teisių ir pareigų, o pareiškėjas neturi teisės ginti viešą interesą kreipdamasis į teismą su skundu, susijusiu su pareiškėjo teisės kritikuoti savivaldybės darbą realizavimu.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo tas pačias faktines aplinkybes ir pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais buvo grindžiamas jo skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi byla vieną kartą jau buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir priimdamas 2011 d. balandžio 6 d. sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Pareiškėjo nuomone, teismas ginčą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir neapgynė pažeistų pareiškėjo teisių. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas aktas nelaikytinas administracinės teisenos objektu ir kad šiam aktui nekeliami Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas skundė atsakovo, kuris nuo 2008 metų neatsako tinkamai į pareiškėjo kreipimusis, neveikimą ir kad atsisakymas duoti atitinkamą atsakymą į konkrečius reikalavimus yra administracinės teisenos objektas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo paaiškinęs teismui, kad šiuo atveju jis gina savo, kaip miesto gyventojo, teises. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo interesas tik sutampa su kitų miesto gyventojų interesais. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis be teisinės pagalbos negali tinkamai pagrįsti savo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir nurodo, kad išsamesnius argumentus dėl žalos, atsiradusios pareiškėjui dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir neveikimo, jis pateiks teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2009 m. birželio 23 d. rašto Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4)
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą administracinių teismų praktiką, bylose ne kartą yra konstatavęs, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka minėtus įstatymo reikalavimus (pvz., 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-431/2007; 2008 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2008 ir kt.). Teisės aktas – valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas. ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. surašytos ,,pastabos dėl miesto infrastruktūros trūkumų, kurie kenkia Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės 2009, statusui“ ir 2008 m. rugsėjo 17 d. - ,,užklausa dėl negauto iš Vilniaus savivaldybės atsakymo į 2008-08-05 pastabas apie Vilniaus miesto trūkumus, kurie yra nesuderinami su Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės 2009, statusu“, Vilniaus miesto savivaldybėje buvo gauti 2008 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. A63-1439-(654)-(4.4-PD-4) į pareiškėjo kreipimąsi, pavadintą pastabomis, atsakė. Nepatenkintas gautu atsakymu, kuris, V. S. nuomone, yra neišsamus ir neatitinkantis individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, jis 2009 m. sausio 4 d. skundu vėl kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kuri jam atsakė 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. A63-88-(654)-(3.2.1-PD4).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2009 m. birželio 23 d. atsakymą ,,Dėl teritorijų tvarkymo“ Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4), kuriuo N. S. pranešama, jog jo kartotinas prašymas dėl atsakymų išsiuntimo išnagrinėtas ir jis informuojamas apie tai, kur gali susipažinti su jo prašymų bei atsakymų jam kopijomis. Pareiškėjas tvirtina, kad šis individualus atsakovo priimtas teisės aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nepagrįstas teisės normomis, neatsako į pareiškėjo iškeltus klausimus, nepatvirtintas įstaigos antspaudu.
Pagal anksčiau minėtas Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas nuostatas, teismas nagrinėja tik tokį reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Jei suinteresuotam asmeniui tik teikiama informacija, iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2009 m. birželio 23 d. rašte, kurį šioje byloje ginčija pareiškėjas, jokios teisės ar pareigos V. S. nenustatytos, tad nėra jokio pagrindo minėtą raštą priskirti individualiems teisės aktams. Toks raštas nesudaro savarankiško bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyko. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento 2009 m. birželio 23 d. raštu buvo atsakyta į pareiškėjo 2009 m. birželio 10 d. prašymą atsiųsti atsakovo 2009 m. sausio 4 d. ir 2009 m. sausio 27 d. atsakymus į jo kreipimusis, kurių jis teigia negavęs. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovai 2009 m. sausio 4 d. jokio atsakymo pareiškėjui ir nerašė, o 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. A63-88-(654)-(3.2.1-PD4) buvo atsakyta į pakartotiną pareiškėjo 2009 m. sausio 4 d. prašymą. Be to, šio atsakymo kopija pareiškėjui buvo įteikta ir 2009 m. liepos 10 d. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos posėdžio metu (ši aplinkybė užfiksuota minėto posėdžio protokole Nr. P-74-(A(G)-111).
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo 2009 m. birželio 23 d. raštas Nr. A63-1148-(654)-(3.2.1-PD4) pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, nes juo pareiškėjui nebuvo nustatytos teisės ar pareigos, toks raštas savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė, ir pagrįstai bylą dalyje dėl reikalavimo šį raštą panaikinti nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo 2008 m. rugpjūčio 5 d. prašymo (pastabų) turinį kaip kreipimąsi, kuriame išdėstyta asmens nuostata tam tikru klausimu, t. y. pareiškėjo nuomonė bei pastebėjimai Vilniaus miesto tvarkymo ir gražinimo klausimais, į kuriuos atsakovas 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. A63-1439-(654)-(4.4-PD-4) atsakė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 41 punkto reikalavimų (pagal Taisyklių 41.1 punktą į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, atsakoma laisvos formos raštu).
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 1 000 Lt turtinę ir 1 000 Lt neturtinę žalą. Prašomos atlyginti turtinės žalos skunde teismui pareiškėjas nepagrindė, gi apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ją sudaro teismo išlaidos. Neturtinę žalą pareiškėjas nurodė patyręs dėl to, kad buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, nes buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose ir pan.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos bei jų darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Kaip jau buvo minėta, atsakovas į pareiškėjo kreipimąsi atsakė laikydamasis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Taisyklių 41 punkto nuostatų. Neteisėtų atsakovo veiksmų, kuriais būtų buvę pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, byloje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmetė pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.