Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-81-478/2013

Teisėja Diana Atajeva Teisminio proceso Nr. 1-52-2-00005-2012-0

2013 m. sausio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nukentėjusiajai D. S., išteisintajam V. S., gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Jaunučio Vailionio ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisintas:

dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 145 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 245 str., nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pagal BL BK 145 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad 2011-12-13 apie 13 val. 17 min., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, nevykdydamas 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., įėjęs į namą, ranka nuo durų nustūmė nukentėjusiąją D. S., dešinėje rankoje laikomu metaliniu iešmu daužydamas sau per kitą ranką pasakė D. S. „dabar suka tai tau bus“, tokiu būdu žodžiu ir veiksmu grasino ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.

Jis taip pat pagal LR BK 245 str. buvo kaltinamas tuo, kad (duomenys neskelbtini), 2011 m. gruodžio 13 d. apie 13 val. 17 min. nevykdė 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis - pažeisdamas šį įpareigojimą atvyko į (duomenys neskelbtini), namą ir buvo jame su ieškove D. S..

Apeliacinius skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Jaunutis Vailionis prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-10-03 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d. ir nuteisti 60 parų arešto, pripažinti kaltu pagal LR BK 245 str. 1 d. ir nuteisti 30 parų arešto. Pritaikius LR BK 63 str. 1 ir 4 d. bausmes subendrinti, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirti 75 paras arešto. Pritaikius LR BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. bausmę subendrinti su 2012-03-05 ir 2012-06-08 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir skirti subendrintą bausmę, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, 1 m. 3 mėn. laisvės atėmimo. Pritaikius LR BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 2 m. ir skirti apribojimus: per bausmės atidėjimo laikotarpį atsiprašyti nukentėjusios už veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas V. S. parodymus laiko patikimais, tačiau visiškai nevertino to, kad V. S. 2012 m. du kartus nuteistas dėl neteisėtų veiksmų prieš D. S., tame tarpe ir dėl smurtavimo pagal LR BK 140 str. 1 d., abu kartus nepripažino savo kaltės, kaip ir šioje byloje. Apeliantas teigia, kad D. S. neturėjo objektyvaus pagrindo atvykti į D. S. gyvenamąją vietą. V. S. neteisėtai patekus į D. S. gyvenamąją vietą ir laikant rankoje metalinį iešmą mėsai kepti ir sakant grasinančius žodžius, tarp jų esant konfliktiškiems santykiams, V. S. anksčiau ne kartą naudojus smurtą prieš D. S., prieš pusvalandį priverstinai įvykdžius teismo sprendimą jo atžvilgiu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, V. S. grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti buvo objektyviai realūs.

Skundo autoriaus teigimu, teismas rėmėsi LR CPK normomis dėl asmens iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, tačiau šioje byloje V. S. kaltinamas ne dėl tokio teismo sprendimo nevykdymo, o dėl laikinųjų apsaugos priemonių ištuokos byloje - gyvenimo skyrium ir nesilankymo D. S. gyvenamoje vietoje – nevykdymo, todėl nuosprendyje minimų LR CPK normų analogija negali būti taikoma, nes tai yra skirtingi teisiniai santykiai. S. turtas nėra padalintas ir V. S. neturėjo nei teisės, nei pareigos išsikelti su turtu, išskyrus asmeninius pirmos būtinybės daiktus. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad laikinosios apsaugos priemonės V. S. buvo taikytos pagrinde dėl neturtinių D. S. teisių pažeidimo - prieš ją naudojamo smurto ir pan., dėl ko V. S. nuteistas 2012-06-08 nuosprendžiu. Apeliantas taip pat nurodo, kad V. S. veiksmai padaryti veikimu, tai yra tiesiogine tyčia. Abejoti, kad V. S. nesuprato teismo sprendimo nėra pagrindo - Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą jis skundė Kauno apygardos teismui, antstoliui vykdant sprendimą jam buvo išaiškintos pareigos, pasiūlius pasiimti būtinus asmeninius daiktus, juos pasiėmė, daiktus rinkosi tiek laiko, kiek pats pageidavo, nenurodė, kad dar ne visus asmeninius daiktus pasiėmė, atvykęs antrą kartą rinkosi ne savo asmeninius pirmos būtinybės daiktus, o santuokoje įgytą turtą, kuris nėra padalintas. Laikytina, kad surašius sprendimo įvykdymo aktą, išvykus V. S. ir antstoliui, teismo sprendimas pradėjo veikti ir V. S. neturėjo teisės, nesuderinęs su antstoliu ar teismo sprendimu bet kokia priežastim atvykti į (duomenys neskelbtini). Apeliantas taip pat teigia, kad teismo nurodytose Aukščiausiojo teismo nutartyse buvo nagrinėjamos visiškai kitokios aplinkybės, todėl teismas neturėjo pagrindo jomis remtis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorą ir nukentėjusiąją, prašiusius skundus tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius skundu atmesti, sprendžia, kad prokuroro Jaunučio Vailionio ir nukentėjusiosios D. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Prokuroras ir nukentėjusioji iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu, teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.

Išvadas apie nusikalstamų veikų faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados dėl V. S. išteisinimo motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos LR BPK 20 str. 5 d., nepažeistos.

V. S. buvo kaltinamas nusikaltimu, numatytu BK 145 str. 1 d., t. y. tuo, kad 2011-12-13 apie 13 val. 17 min., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, nevykdydamas 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., įėjęs į namą, ranka nuo durų nustūmė nukentėjusiąją D. S., dešinėje rankoje laikomu metaliniu iešmu daužydamas sau per kitą ranką pasakė D. S. „dabar suka tai tau bus“, tokiu būdu žodžiu ir veiksmu grasino ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.

BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.

Ši byla yra labai subtili, nes joje nagrinėjami ir sprendžiami santykiai tarp dviejų asmenų - vyro ir moters, daug metų (22 metus) pragyvenusių santuokoje, kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius. Be to, paraleliai vyksta sutuoktinių santuokos nutraukimo procesas bei ginčas dėl turto padalijimo. Tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek prokuroras ir teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdami galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad, atsižvelgiant į tai, jog teisme yra iškelta V. S. ir D. S. santuokos nutraukimo byla pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, bei atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, kuri šiuo metu sustabdyta, kad tarp sutuoktinių vyksta nuolatiniai konfliktai, kurie jau tęsiasi du metus, ir į kuriuos nuolat dėl abiejų sutuoktinių rašomų pareiškimų pagal iškvietimus važinėja policijos pareigūnai, nukentėjusioji, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą dėl kito sutuoktinio kaltės, yra suinteresuota duoti sau palankius ir sutuoktinį kaltinančius parodymus. Byloje nustatyti duomenys leido teismui pagristai abejoti nukentėjusiosios parodymais ir vertinti juos kritiškai, jais nesivadovauti, nes pačios nukentėjusiosios parodymai byloje nebuvo nuoseklūs, jų nepatvirtino kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Nepagrįsti yra nukentėjusiosios D. S. skundo motyvai, kad teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į jos duotus parodymus, kurie yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir atitinka kitų byloje surinktų įrodymų visetą. Iš nukentėjusiosios D. S. pareiškimo prokurorui J. Vailioniui (b. l. 1, t. 1) matyti, kad ji nurodė, jog ,,V. S. įsiveržė jėga į namus ir grasindamas mane nužudyti puolė su iešmu, mane stumdė, žemino, grasino perdurti turimu iešmu, pradėjo koliotis, kol jis siautėjo po namus, paskambinau telefonu 112“, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 38-40, t. 1) ji nurodė, kad ,,V. S., atsidaręs namo duris ir įėjęs į vidų, mane atžagaria ranka pastūmė į šoną, iš karto nuėjo į virtuvę ir iešmu mušdamas sau per kitą ranką pasakė ,,kad dabar suka tai tau bus“, aš jam atsakiau ,,kad tik pabandyk, tik pabandyk, jeigu nudursi, tai sėdėsi iki gyvos galvos“, nuėjau į kitą kambarį skambinti pagalbos telefonu 112, tuo metu jis užlipo į antrą aukštą ir kaip paskui mačiau dėjosi įvairius daiktus. Pareigūnai atvyko gana greitai kažkur už 10 min., kol jie atvyko, vyras buvo viršuje ir dėjosi daiktus. Atvykus pareigūnams aš pasakiau, kad mano vyras pažeidė teismo nutartį, t. y. jos nevykdo, nes negali būti minėtu adresu“. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad ,,jis iš automobilio išėjo su iešmu ir lupo duris, todėl labai išsigandau, kad gali sužaloti ar atimti gyvybę, įėjęs mane nustūmė į šoną, dėjo sau per ranką iešmu ir pasakė ,,sūka dabar tau bus“, užlipo į antrą aukštą ir pradėjo neštis daiktus. Atvykusiems pareigūnams pasakiau, kad mane grasina nužudyti, ir net parodžiau dangtelį, kurį buvau pasiėmusi, jeigu durtų“. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus akivaizdžiai matyti, kad jie yra nenuoseklūs, įvykio aplinkybės yra nurodomos skirtingai, todėl priimti apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaujantis tokiais nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, teismas neturėjo pagrindo. Atmestini yra ir prokuroro apeliacinio skundo motyvai, kad prieštaravimai tarp D. S. ir policijos pareigūnų parodymų dėl grasinimo aiškintini D. S. naudai, nes D. S. ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo nurodžiusi, jog policijos pareigūnams pasisakė apie grasinimus jos atžvilgiu. D. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad ji atvykusiems pareigūnams pasakė, jog jos vyras nevykdo teismo nutarties, nes negali būti tuo adresu, sutampa su liudytojų S. Š. ir Š. V. parodymais, kad D. S. jiems nesakė, kad jai buvo grasinama nužudyti, ji nerašė pareiškimo dėl įvykio, todėl jiems nebuvo pagrindo imtis aktyvių veiksmų, atvykus į vietą D. S. pasakė, kad sutuoktinis kraunasi uždraustus daiktus, kuriuos teismo nutartimi jam uždrausta išnešti, pateikė nutartį, kad kaltinamajam uždrausta lankytis namuose, davė pasikalbėti su advokatu, kuris pasakęs, kad kaltinamasis galintis pasiimti būtiniausius daiktus, V. S. tylėjo, D. S. buvo suirzusi, bandė daryti provokacijas, sukelti konfliktą, pareigūnų atžvilgiu kalbėjo pakeltu tonu, šūkavo, kad kaltinamasis neimtų daiktų (b. l. 137-138, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnų pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, nes jie vykdė savo tarnybines pareigas, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, o jų parodymai sutampa ir su pačios nukentėjusiosios D. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Nepagrįstas yra ir prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad vertindamas bylos aplinkybes teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. S. į policijos pareigūnus dėl nusikalstamų veikų padarymo kreipėsi tik praėjus mėnesiui po įvykio, nes iš bylos medžiagos matosi, kad D. S. į policiją kreipėsi 2011-12-13 telefonu, tačiau dėl netinkamo policijos pareigūnų pareigų atlikimo ikiteisminis tyrimas pranešimo dieną nebuvo pradėtas, policijos pareigūnai iš esmės nesiaiškino įvykio aplinkybių, apie galimai V. S. padarytus neteisėtus veiksmus policijos vadovybės neinformavo, jokių tarnybinių dokumentų nesurašė, o tik laukė, kol išvažiavo V. S.. Šie prokuroro teiginiai paneigiami teisiamajame posėdyje apklaustų policijos pareigūnų S. Š., Š. V. ir A. K. parodymais, kuriais nustatyta, kad pareigūnai negalėjo pasakyti, kuris iš sutuoktinių kreipėsi į policiją (b. l. 137, 157, t. 1). Liudytojai S. Š. ir Š. V. teisme taip pat patvirtino, kad buvo atvykę palaikyti viešosios tvarkos, nepastebėjo daromų teisės pažeidimų, D. S. jiems nesakė, kad jai buvo grasinama nužudyti, ji nerašė pareiškimo dėl įvykio, todėl jiems nebuvo pagrindo imtis aktyvių veiksmų (b. l. 137-138, t. 1). Atkreiptinas prokuroro dėmesys į tai, kad LR BK 145 str. 3 d. numatyta, jog pagal šio straipsnio 1 d. ir 2 d. asmuo atsako tik tada, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, o LR BPK 167 str. 1 d. numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 145 str. pradedamas tik esant nukentėjusiojo asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui. Liudytojų S. Š., Š. V. parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji D. S. nerašė pareiškimo dėl įvykio, tai patvirtino pati D. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu, aplinkybė, kad į teisėsaugos organus nukentėjusioji kreipėsi tik 2012 01 16, patvirtinama ir D. S. pareiškimu prokurorui J. Vailioniui (b. l. 1, t. 1), kuriame nurodoma, kad D. S. anksčiau į policiją nesikreipė, nes neturėjo daiktinio įrodymo - iešmo, todėl policijos pareigūnai, vadovaudamiesi baudžiamojo proceso įstatymais, ir negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo pagal BK 145 str. 1 d. Liudytojo S. Š. parodymais taip pat nustatyta, kad D. S., jiems atvykus, pateikė nutartį, kad kaltinamajam uždrausta lankytis namuose, pasakė, kad sutuoktinis kraunasi uždraustus daiktus, kuriuos teismo nutartimi jam uždrausta išnešti, davė pasikalbėti su advokatu, kuris pasakęs, kad kaltinamasis galintis pasiimti būtiniausius daiktus, todėl darytina išvada, jog policijos pareigūnai, būdami nukentėjusiosios advokato patikinti, kad V. S. turi teisę pasiimti būtiniausius daiktus, ir matydami, kad V. S. atlieka būtent tuos veiksmus – atsirinkinėja ir kraunasi daiktus, nematė pagrindo apie įvykį tarnybiniais pranešimais informuoti savo vadovybės, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 245 str. Esant tokiems bylos duomenims, prokuroro teiginiai apeliaciniame skunde dėl netinkamų policijos pareigūnų veiksmų yra atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad kaltinimas V. S. dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą buvo pagrįstas iš esmės tik nukentėjusiosios D. S. parodymais. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių išteisintojo kaltę padarius minėtą nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta ir pateikta teismui. Išteisintasis V. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis nuvyko į (duomenys neskelbtini), atsirakino duris, o už 5-10 minučių atvažiavo du pareigūnai. Namuose buvo nukentėjusioji, kuri viską filmavo, kai jis rinkosi savo asmeninius daiktus. Kol nebuvo pareigūnų, jis jai nepasakė nė žodžio, jokio iešmo neturėjo ir jai negrasino (b. l. 134-135, t. 1). Šie išteisintojo parodymai, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios D. S. apeliaciniame skunde, yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, juos iš dalies patvirtina ir pačios nukentėjusiosios pateiktos fotonuotraukos (b. l. 29, 30-36, t. 1), kuriomis nustatyta, kad nukentėjusioji fiksavo V. S. veiksmus, kaip jis renkasi daiktus, neša krepšius, drabužius, juos deda į automobilį, stovintį kieme, liudytojų S. Š., Š. V. parodymai, specialisto išvada (b. l. 26, t. 1), kurioje konstatuota, kad ant iešmo, kurį pateikė D. S., rankų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, nėra. Teisėjų kolegija, susipažinusi su V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme ir kita bylos medžiaga, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad V. S. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie neprieštarauja išteisintojo paaiškinimams, todėl apeliacinių skundų argumentai, kad V. S. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams ir teismas jo parodymais neturėjo vadovautis, atmetami kaip nepagrįsti.

Prokuroras skunde taip pat teigia, kad teismas V. S. parodymus laikydamas patikimais, visiškai nevertino to, kad V. S. du kartus nuteistas dėl neteisėtų veiksmų prieš D. S., abu kartus nepripažino savo kaltės, kaip ir šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamo asmens parodymų patikimumą negalima vertinti atsižvelgiant į to asmens ankstesnius teistumus, ar jo poziciją dėl pateiktų kaltinimų anksčiau nagrinėtose bylose. Teismas turi vertinti kaltinamojo parodymų patikimumą konkrečioje nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdamas į tai, ar kaltinamasis davė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, ar kaltinamojo parodymai atitinka kitų liudytojų duotiems parodymams, ypač tų, kurie nesuinteresuoti bylos baigtimi, taip pat atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. nešališkai ir visapusiškai išanalizuodamas ir pagrįsdamas konkrečioje byloje surinktų įrodymų visumą.

Nepagrįstais laikytini ir prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentai, kad V. S. neteisėtai patekus į D. S. gyvenamąją vietą ir laikant rankoje metalinį iešmą mėsai kepti ir sakant grasinančius žodžius, tarp jų esant konfliktiškiems santykiams, V. S. anksčiau ne kartą naudojus smurtą prieš D. S., prieš pusvalandį priverstinai įvykdžius teismo sprendimą jo atžvilgiu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, V. S. grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, buvo objektyviai realūs. Nukentėjusiosios teiginys, kad V. S. grasinimai buvo realūs, kadangi rankoje jis turėjo iešmą, kuriuo jai ir grasino, neparemtas jokiais bylos duomenimis, išskyrus pačios nukentėjusiosios nenuoseklius parodymus, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tačiau net ir iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad išteisintojo V. S. veiksmai jai jokios grėsmės nekėlė, nes ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino, kad V. S. užlipo į antrą aukštą ir dėjosi įvairius daiktus, kol policijos pareigūnai atvyko, vyras buvo viršuje, todėl darytina išvada, kad šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajai nebuvo jokio pagrindas manyti, kad neva buvęs grasinimas bus realizuotas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad V. S. padarė jam inkriminuojamą veiką, jis pagal LR BK 145 str. 1d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1p.).

Šioje byloje V. S. taip pat buvo kaltinamas baudžiamuoju nusižengimu, numatytu LR BK 245 str., t. y. tuo, kad jis (duomenys neskelbtini), 2011 m. gruodžio 13 d. apie 13 val. 17 min. nevykdė 2011 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis - pažeisdamas šį įpareigojimą atvyko į (duomenys neskelbtini), namą ir buvo jame su ieškove D. S..

BK 245 str. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad ir dėl šios nusikalstamos veikos V. S. išteisintas pagrįstai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad vyksta civilinės bylos Nr. 2-121-835/2012 nagrinėjimas pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, bei atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei. 2011-09-12 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi V. S. įpareigotas laikinai, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, gyventi skyrium nuo D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis (b. l. 2-3, t. 1). 2011-12-13 antstolis S. V., D. S. pateikus prašymą dėl 2011-09-12 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties vykdymo, priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (b.l. 46, t. 1) ir su savo padėjėju bei D. S. nuvyko į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten gyvenusiam V. S. pasirašytinai įteikė 2011-12-13 įpareigojimą vykdyti sprendimą. V. S. pasiėmė savo rūbus, nusinešė juos į automobilį ir išvažiavo. Šias aplinkybes patvirtina apžiūros protokolas, kuriuo nustatyta, kad apžiūrėtas CD su 2011-12-13 vaizdo įrašu (b. l. 15-17, t. 1), išteisintasis V. S., kuris paaiškino, kad atvyko du policijos pareigūnai, nukentėjusioji D. S., antstolis ir dar vienas pašalinis asmuo, kuris viską filmavo. Jam antstolis S. V. pateikė sprendimą, pasirašė lapus, kad jį iškrausto ir išvažiavo, pasiėmęs darbo drabužius (b. l. 134, t. 1), nukentėjusioji D. S., kuri teisme parodė, kad iškvietė policijos pareigūnus ir su antstoliu S. V. ir darbuotoju nuvyko į (duomenys neskelbtini), V. S. balsu perskaitė teismo nutartį, susikrovė asmeninius daiktus ir išvažiavo (b. l. 135, t. 1), liudytojas S. V., kuris parodė, kad D. S. pateikė vykdomąjį dokumentą, buvo užvesta byla, nuvykta į (duomenys neskelbtini) ir V. S. pasirašytinai įteikti procesiniai dokumentai. V. S., perskaitęs teismo nutartį, susikrovė daiktus ir išvažiavo (b. l. 136, t. 1), liudytojas A. I., kuris parodė, kad kartu su pareigūnu Ž. nuvyko į (duomenys neskelbtini), juos įsileido V. S., atvyko D. S. su antstoliu ir R. D.. Jie įėjo ir R. D. viską filmavo. D. S. pateikė nutartį dėl apribojimo, V. S. ją perskaitė, pasirašė, susirinko daiktus ir išvažiavo (b. l. 158, t. 1).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad praėjus 30-40 minučių išteisintasis grįžo į namus, esančius (duomenys neskelbtini), pasiimti likusių savo daiktų. Tai pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nurodė išteisintasis V. S., teigdamas, kad grįžo susirinkti drabužių, kurių jam reikėjo. Dėl grįžimo tarėsi su advokato padėjėja ir informavo policijos pareigūnus (b. l. 134, t. 1). Šias aplinkybes taip pat patvirtina nukentėjusioji D. S., nurodydama, kad atvažiavęs antrą kartą V. S. užlipo į namo antrą aukštą ir pradėjo neštis daiktus (b. l. 135, t. 1), liudytojai S. Š., Š. V., kurie parodė, kad V. S. tylėjo ir rinkosi daiktus (b. l. 137, t. 1), apžiūros protokolas, kuriuo nustatyta, kad apžiūrėtos D. S. pateiktos dvylika fotonuotraukų, iš kurių matyti, kad V. S. ima nuo sienų įvairius daiktus, neša krepšius, drabužius, juos deda į automobilį, stovintį kieme (b. l. 30-36, t. 1). Būtent tokie V. S. veiksmai – grįžimas į namus pasiimti likusių savo daiktų, ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertinti kaip teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas jam draudimas lankytis šiuo adresu, nevykdymas, ir tokia jo veika buvo kvalifikuota pagal LR BK 245 str.

Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skundo teiginiu, kad teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse buvo nagrinėjamos visiškai kitokios aplinkybės, todėl pirmos instancijos teismas be pagrindo jomis rėmėsi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis pagrįsdamas LR BK 245 str. taikymo taisykles. Nuosprendyje nebuvo lyginamos šios bylos faktinės aplinkybės su Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos naudojimas, pagrindžiant baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatas, yra tinkamas ir pagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012). LR BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Nepagrįsti yra prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad surašius sprendimo įvykdymo aktą, išvykus V. S. ir antstoliui, teismo sprendimas pradėjo veikti ir D. S. neturėjo objektyvaus pagrindo atvykti į D. S. gyvenamąją vietą. LR CPK normos nedetalizuoja, kaip vykdomas teismo sprendimas gyventi skyrium, asmeniui išsikeldinant į kitą pasirinktą gyvenamąją vietą ir uždraudžiant lankytis iškeldinamoje gyvenamoje vietoje, todėl teisėjų kolegija vertina, kad apylinkės teismas tinkamai taikė LR CPK normų, reglamentuojančių asmens iškeldinimą ir terminus įvykdyti sprendimą, analogiją spręsdamas dėl V. S. kaltės padarius LR BK 245 str. numatytą baudžiamąjį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant sprendimo vykdymo nedelsiant terminus, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, t. y. išsikeldinančiam asmeniui turi būti suteiktas protingas ir pakankamas laiko tarpas pasiimti savo asmeninius daiktus. Bylos duomenys patvirtina, kad išteisintasis V. S. antrą kartą likusių savo daiktų atvažiavo pasiimti tą pačią dieną, praėjus pusvalandžiui po pirmo daiktų pasiėmimo, kas yra protingas terminas teismo sprendimui – išsikelti iš gyvenamosios vietos, pasiimant savo asmeninius daiktus – įvykdyti, ir tokie V. S. veiksmai vertintini kaip tęstinis įpareigojimo gyventi skyrium, išsikeldinant į kitą pasirinktą gyvenamąją vietą, vykdymas.

Prokuroras nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad V. S. veiksmai antrą kartą atvykstant į namus ir taip nevykdant teismo sprendimo yra padaryti tyčia, nes abejoti, kad jis nesuprato teismo sprendimo, nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje teigė, kad jokio tikslo pažeisti teismo sprendimu nustatytus įpareigojimus ir draudimus jis neturėjo, tik atvyko pasiimti savo likusių asmeninių daiktų, apie tai pasitaręs su savo advokate ir iš anksto informavęs policijos pareigūnus. Netikėti šiais išteisintojo parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina aukščiau aptarti įrodymai dėl V. S. atvykimo į namus pasiimti likusių asmeninių daiktų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog V. S. tyčia siekė nevykdyti teismo sprendimo, todėl atvykimas į namus pasiimti likusių asmeninių daiktų negali būti vertinamas kaip teismo sprendimo nevykdymas esant tiesioginei tyčiai.

Prokuroras skunde nepagrįstai teigia, kad teismas rėmėsi LR CPK normomis dėl asmens iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, tačiau šioje byloje V. S. kaltinamas ne dėl tokio teismo sprendimo nevykdymo, o dėl laikinųjų apsaugos priemonių ištuokos byloje - gyvenimo skyrium ir nesilankymo D. S. gyvenamoje vietoje – nevykdymo, todėl nuosprendyje minimų LR CPK normų analogija negali būti taikoma, nes tai yra skirtingi teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija atkreipia prokuroro dėmesį, kad būdamas teisininkas, valstybinis kaltintojas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo nuosprendyje minimų LR CPK normų analogija, turėjo nurodyti, kokių teisės aktų ir kuriomis nuostatomis teismas turėjo vadovautis, sprendžiant V. S. kaltės klausimą dėl LR BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo. Šioje byloje išteisintasis V. S. buvo kaltinamas būtent civilinėje (ištuokos) byloje priimto sprendimo – 2011-09-12 teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuria V. S. įpareigotas laikinai, kol bus priimtas teismo sprendimas: gyventi skyrium nuo ieškovės D. S., išsikeldinant į kitą jo pasirinktą gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui šiuo adresu lankytis (b. l. 2-3, t. 1). Teisėjų kolegija, įvertinusi Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-09-12 nutartį civilinėje byloje, kitus byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išteisindamas V. S. dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, savo sprendimą pagrindė tinkamų LR CPK normų, t. y. LR CPK 766 str. 1 d., LR CPK 769 str. 1 d., LR CPK 661 str., LR CPK 659 str. analize ir analogija.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad V. S. neturėjo nei teisės, nei pareigos išsikelti su turtu, išskyrus asmeninius pirmos būtinybės daiktus atvykęs antrą kartą rinkosi ne savo asmeninius pirmos būtinybės daiktus, o santuokoje įgytą turtą, kuris nėra padalintas. Asmens iškeldinimą reglamentuoja LR CPK 766 str. 1 d., LR CPK 769 str. 1 d. nuostatos, iš kurių matyti, kad asmuo turi išsikelti su jam priklausančiu turtu, jei asmuo atsisako pasiimti turtą, to turto apsaugą turi užtikrinti antstolis, aprašydamas ir įkainuodamas iškeldinamo asmens patalpoje esantį turtą. Aiškinant sistemiškai šias teisės normas, akivaizdu, kad asmuo, vykdantis teismo įpareigojimą gyventi skyrium išsikeldinant iš gyvenamosios patalpos, kurioje ilgą laiką gyveno, turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasiimti savo asmeninius daiktus. Tai, kad išteisintasis V. S. antro sugrįžimo metu pasiėmė būtent savo asmeninius daiktus, patvirtina šioje byloje ištirti ir anksčiau nurodyti įrodymai, be to, nukentėjusiosios D. S. parodymais nustatyta, kad po pirmo karto dar liko kaltinamojo daiktų, todėl ji antstolio prašiusi užfiksuoti likusius kaltinamojo daiktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog toks asmeninių daiktų pasiėmimas iš iškeldinamosios patalpos laikytinas sudėtine išsikeldinimo dalimi, ir negali būti traktuojamas kaip draudimo lankytis iškeldinamojoje vietoje nevykdymas.

Visiškai nepagrįstas yra prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės V. S. buvo taikytos pagrinde dėl neturtinių D. S. teisių pažeidimo - prieš ją naudojamo smurto ir pan., dėl ko V. S. nuteistas 2012-06-08 nuosprendžiu, nes iš byloje esančios Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-0912 nutarties matyti, kad ši nutartis yra priimta daug anksčiau, nei V. S. buvo nuteistas, o nutartyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos užtikrinant D. S. turtines teises bei teisėtus interesus, tame tarpe jos teisę į saugią aplinką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir pagrįstai V. S. išteisino dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 145 str. 1 d., 245 str., todėl tenkinti prokuroro J. Vailionio ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus ir nuteisti V. S. nėra pagrindo.

Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Jaunučio Vailionio ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus atmesti.