Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. D. nukentėjusiajam S. K. priteistas 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. D. Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos priteista 83404,18 Lt už S. K. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš R. D. valstybės naudai priteista 360 Lt proceso išlaidų už S. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 1 d., apie 22.00 val., Šiaulių rajone, Kuršėnuose, Vilniaus gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio sunkiai sužalojo žmogų, o būtent, autobusų stotelėje sėdėjusiam nukentėjusiajam S. K. tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis, iš viso ne mažiau keturių smūgių, į įvairias kūno vietas, taip padarydamas S. K. kairio plaučio sumušimą su kvėpavimo nepakankamumu, kairės krūtinės ląstos pusės V-IX šonkaulių lūžius su poodine emfizema, momenkaulio lūžį, nosies kaulų lūžį, žaizdą kairės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos srityje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. D. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. D. nuteisė už tyčinį kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo nėra vienareikšmiškai aišku, kokia apimtimi nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu. Viena vertus, apeliantas teigia, kad jis visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi, prašo sušvelninti paskirtą bausmę, o kita – tvirtina, kad nukentėjusįjį S. K. mušė ne tik jis, bet ir J. V. su L. P. (skunde neteisingai nurodyta – L. P.), arba dar kitaip – jis (R. D.), L. P. ir G. G., ir prašo civilinį ieškinį priteisti iš visų solidariai. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., faktinių aplinkybių

Iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo R. D. teisiamajame posėdyje duotų parodymų ir paaiškinimų (1 t., 178–179 b. l.; 2 t., 38 b. l.) matyti, kad apeliantas neneigė to, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiajam S. K. įvykio metu sudavė smūgius rankų kumščiais ir spardė kojomis, neginčijo to, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Visos šios aplinkybės ir nukentėjusiajam sukelti padariniai yra išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys apeliantui žinomas, todėl analizuoti minėtas aplinkybes šioje nutartyje dar sykį nėra būtinybės.

Tačiau, kaip minėta, nevienareikšmę poziciją R. D. deklaruoja dėl to, kas mušė nukentėjusįjį – jis vienas, ar jis ir kiti skunde minimi asmenys. Antai iš pradžių teisiamajame posėdyje R. D. nurodė, kad jis pamatė autobusų stotelėje sėdinti žmogų, pastarojo paprašė cigaretės, jam cigaretės nedavė, todėl sumušė tą žmogų, sudavė 7-8 smūgius rankomis ir kojomis, jo draugai matė, kaip jis mušė žmogų, savo kaltę pripažino visiškai, sutiko su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais (1 t., 178 b. l.). Po to, apeliantas, atsakydamas į jo gynėjo suformuluotus klausimus, teisiamajame posėdyje nurodė, kad nukentėjusįjį S. K. mušė ne tik jis, bet ir L. P., J. V., G. G., akcentavo, kad jo (R. D.) ir J. V. veiksmai mušant žmogų buvo aktyviausi. Analogiškas dviprasmybes nuteistasis deklaruoja ir savo apeliaciniame skunde, ir maža to, teigia, kad visiškai pripažįsta savo kaltę, prašo atsižvelgti į tai, sprendžiant dėl jam taikytinos baudžiamosios atsakomybės. Aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apeliantas, keldamas iš esmės prieštaringas įvykių versijas, mėgindamas suversti kaltę dėl kilusių padarinių ir kitiems asmenims, tik siekia sumenkinti savo kaltę nusikaltimo padaryme ir atitinkamai sušvelninti savo teisinę padėtį.

Šioje byloje teisingai nustatyta, kad R. D. vienas sumušė nukentėjusįjį ir būtent jo tyčiniai smurtiniai veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – sunkiu S. K. sveikatos sutrikdymu. Keldamas įvairias versijas apeliantas ypatingai akcentuoja liudytojo J. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 66-67 b. l.), kuomet J. V. tvirtino matęs ant žemės gulintį žmogų, pastarąjį nuo žemės pakėlė ir ant suoliuko pasodino L. P., sudavė žmogui (S. K.) vieną smūgį kumščiu į galvą, po to priėjo G. G. ir spyrė senukui (S. K.) į galvą, po ko priėjo R. D. ir ėmė spardyti gulintį senuką kojomis. Jei laikyti tokią įvykių versiją teisinga, reiktų suprasti, kad J. V. nukentėjusiojo nemušė, viską stebėjo būdamas nuošaly. Tačiau, kaip minėta, nuteistasis teisiamajame posėdyje teigė, kad ir pats J. V. mušė S. K. ir net J. V. veiksmai buvo vieni iš aktyviausių. Nepaisant to, byloje nėra surinkta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie L. P., G. G., J. V. ar kt. asmenų dalyvavimą nusikaltimo, kuris inkriminuotas R. D., padaryme.

Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 135 str. 1 d. dėl S. K. padaryto sveikatos surikdymo G. G. atžvilgiu buvo nutrauktas (1 t., 19-21 b. l.). Liudytoju apklaustas L. P. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė pakėlęs nuo žemės S. K. ir pastarajam sudavęs smūgius, tvirtino, kad jis su G. G. ir R. D. priėjo prie ant suoliuko sėdinčio vyro, R. D. vyrą pradėjo mušti, nukentėjusysis nugriuvo ant žemės ir R. D. toliau tą vyrą mušė rankomis ir kojomis apie 10 minučių, jis (L. P.) bandė atitraukti R. D., kad nebemuštų nukentėjusiojo (2 t., 36–37 b. l.). Iš esmės taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju nurodė ir G. G. (1 t., 19-21 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas J. V. (2 t., 35 b. l.) teigė, kad S. K. mušė vienas R. D.. Iš liudytojo J. V. (jis įvykio metu buvo 14 metų amžiaus) parodymų akivaizdu, kad jis bijo apelianto, nes pastarasis yra piktas ir agresyvus, todėl dėl subjektyvių priežasčių ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti ne tikslius parodymus (1 t., 66–67 b. l.). Tuo labiau, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje J. V. jau nebuvo įsitikinęs, ar tikrai tą žmogų (nukentėjusįjį) mušė ir L. P., ir G. G., kaip buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, nes buvo tamsu (įvykis 2012-10-01 apie 22 val.), prie to vyro pats nebuvo priėjęs – ,,Man taip atrodė...“. Tai, kad J. V. nedalyvavo nusikaltimo padaryme ir net nebuvo priėjęs prie mušamo vyro, tvirtino ne tik liudytojas L. P., bet ir liudytojas E. S. (2 t., 36 b. l.), kuris kartu su J. V. nuėjo namo ir mušamo vyro išvis nematė, nes nuėjęs atokiau kalbėjo telefonu. Liudytojai J. V., A. K. (2 t., 37 b. l.), E. S. teisiamajame posėdyje vienodai tvirtino, kad po įvykio R. D. jiems asmeniškai gyrėsi vienas autobusų stotelėje sumušęs žmogų, pasakojo kaip tą žmogų mušė (rankomis ir kojomis), sakė, kad tą žmogų išvežė į reanimaciją ir pan.

Iš to, kas aptarta, matyti, kad apeliantas, kaltindamas vienus asmenis (L. P., G. G.) nusikaltimo dalyvavime, remiasi kito asmens (J. V.) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir tuo pačiu tą patį asmenį – liudytoją J. V., įvardija vienu iš aktyviausiu nusikaltimo dalyvių. Tokios nuteistojo versijos apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis yra savaime prieštaringos, neatitinkančios byloje nustatytų aplinkybių, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jas atmetė. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. D. kaltės jam vienam padarius skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir daryti kitokią išvadą, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas, būdamas girtas, sumušė kitą žmogų, padarė sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą), apeliantą apibūdinančius duomenis (skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, nesimokantis), kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis (yra jauno amžiaus, augo ir gyveno globos namuose), atsižvelgė į nepilnamečiams taikytinos baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius). Sprendžiant dėl apeliantui taikytinos baudžiamosios atsakomybės apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į R. D. nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad savo kaltę apeliantas pripažįsta tik iš dalies, nes iš to, kas aptarta ankstesnėje šios nutarties dalyje, teigti, kad R. D., nepagrįstai kaltindamas kitus asmenis, klaidindamas teismą, savanoriškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nėra jokio pagrindo. Visa tai nepatvirtina ir apelianto nuoširdumo, skunde deklaruojant apgailestavimą dėl savo nusikalstamo elgesio. Maža to, šiuo metu Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje R. D. kaltinamas po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoto sunkaus nusikaltimo padarymo įvykdęs dar dvi nusikalstamas veikas – kaltinamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p. itin žiauriai nužudęs du bejėgiškos būklės žmones, ir pagal BK 259 str. 1 d. neteisėtu narkotinių medžiagų įgijimu ir laikymu (LITEKO duomenys).

Nepaisant R. D. jauno amžiaus, visa tai, kas paminėta, byloja apie susiformavusią neigiamą jo orientaciją visuomenėje, akivaizdų visuotinai priimtinų elgesio normų ignoravimą, nenorą laikytis įstatymų ir rodo, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis – tai dėsningas R. D. elgesio padarinys, nulemtas neadekvatus savo elgesio ir įstatymais ginamų vertybių vertinimo, suvokimo. Savo skunde apeliantas iš esmės nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Bausmė – tai valstybės taikoma prievartos priemonė nusikaltusiam asmeniui, todėl savaime suprantama, kad ja ribojamos tam tikros asmens teisės ir laisvės. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo paskirta mažesnė už BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytą vidurkį reali laisvės atėmimo bausmė (vidurkis nepilnamečiui asmeniui – 5 metai 22 dienos) yra proporcinga padarytam nusikaltimui, tinkamai individualizuota. Apelianto teisinės padėties švelninimas, kaip prašoma apeliaciniu skundu, ar bausmės vykdymo atidėjimas toliau formuotų neadekvatų savo elgesio ir atsakomybės suvokimą, nebaudžiamumo įspūdį ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., pasiekti nepavyktų.

Dėl civilinių ieškinių

Šiuo nuosprendžiu pritarus apylinkės teismo išvadai, kad R. D. vienas yra kaltas dėl nukentėjusiajam S. K. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl ir vienas yra atsakingas dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos ir Šiaulių teritorinei ligonių kasai padarytos turtinės žalos. Taigi nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl priteistų iš nuteistojo civilinių ieškinių, nes apylinkės teismas, spręsdamas visų civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.