- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-1552-485/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Arūnas Rudzinskas, Albinas Čeplinskas
- Ieškovas
- UAB „Litesko“
- Atsakovas
- J. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Albino Čeplinsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-51-470/2011 pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovui J. M. dėl atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu (t. 1, b. l. 2-4) prašė priteisti iš atsakovo 2 116,35 Lt skolą, kurią sudaro 860,51 Lt už nuolat teikiamą šilumos energijos butui veikiančia dvivamzde cirkuliacijos sistema be vonios šildytuvo už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2010-10-01 ir 990,47 Lt už tiekiamą šilumos energiją namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose už laikotarpį nuo 2007-11-01 iki 2010-10-01, o taip pat 265,37 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo.
Ieškovas nurodė, jog atsakovas nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovo valdomas butas 2001 metais buvo atjungtas nuo centralizuoto šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo, kurį į daugiabutį gyvenamąjį namą nuolatos vykdo ieškovas UAB „Litesko“, todėl ieškovas šilumos energijos į minėtą butą netiekia. Butas šildomas ir karštas vanduo bute gaminamas elektra. Tačiau atsakovas yra pastato, adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtis, todėl privalo mokėti šilumos tiekėjui už jam tenkančią bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotos šilumos energijos dalį. Jam priskiriamas karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) suvartotas šilumos kiekis bei bendro naudojimo patalpų šildymui suvartota energijos dalis, už kurią atsakovas privalo sumokėti šilumos tiekėjui. Atsakovas šių mokesčių nemoka.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 1 850,98 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas už šią sumą nuo 2010-01-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 65 Lt žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovo valstybei 21 Lt pašto išlaidų.
Teismas nurodė, jog bendra gyvenamojo namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema yra nedaloma sistema, todėl visi butų ir kitų patalpų savininkai, iš jų ir tie, kurie butą ar patalpas atsijungė nuo šios sistemos, tebėra bendros sistemos bendraturčiai ir privalo vykdyti Civilinio kodekso normas. Įvertinęs CK ir Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio nuostatas, teismas darė išvadą, jog daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininkas turi apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Atsakovo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuoto šildymo metu galiojo Ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurios nustatė specialią tvarką, kurios laikydamasis atsakovas turėjo teisę atsijungti nuo bendros namo energijos tiekimo visam namui sistemos. Teisėto atsijungimo J. M. nepadarė, t.y. į bylą nepateikta Energetikos valstybinės inspekcijos išduota nustatytos formos pažyma, kad atjungti šilumos įrenginiai atitinka šių įrenginių projektą ir galiojančių norminių aktų reikalavimus. Be to, aplinkybę dėl neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo įrodo į bylą pateiktas aktas (b.l. 27). Teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pagal teisės aktų reikalavimus atsijungė nuo bendros namo šilumos ir vandens (karšto ir šalto) tiekimo sistemos, todėl teismas konstatavo, jog pareiga kaip daugiabučio bendraturčiui mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją), atsakovui po atsijungimo išliko, nes teisės aktai nenumato vienašališko atsijungimo nuo bendro namo šilumos ir vandens (karšto ir šalto) tiekimo sistemos (CK 6.390 str. 1 d.). Teismas rėmėsi Šilumos ūkio 12 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Teismas nurodė, jog namo gyventojams, adresu (duomenys neskelbtini), suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ir yra paskirstomas pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr.4 ( Valstybinės kainų ir Energetikos ministerijos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintos šilumos paskirstymo metodas), derinat šį metodą su Nr. 5 (Valstybinės kainų ir Energetikos ministerijos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintos šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas). Kaip nurodo 5-ojo metodo 1 p., šis paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas šilumos kiekis pastato šildymui. Vadinasi, dviejų metodų derinimas vieno gyvenamojo namo šilumos apskaitai neprieštarauja teisės normoms. Atsakovas, besinaudojantis bendraisiais namo šildymo įrenginiais, norėdamas atsijungti nuo jų, turėjo tai padaryti remdamasis teisės aktų reikalavimais, tačiau to nepadarė ir be teisinio pagrindo vienašališkai atsisakė mokėti už teikiamas paslaugas, tuo pažeisdamas šilumą teikiančios įmonės – eškovo UAB „Litesko“ teisę ir galimybę gauti atlyginimą už visam daugiabučiui namui teiktą šilumos energiją bei mokesčius už energijos kiekį suvartojamą atsakovo nuosavybės teise valdomo buto karšto vandens cirkuliacijai (ne šildymui). Atsakovui tenkanti suvartotos šilumos energijos dalis apskaičiuota remiantis aukščiau nurodytais metodais, mokėtinų lėšų dydis pagrįstas į bylą pateikta pažyma (b.l. 6-10). Teismas nurodė, jog ieškovas bylos eigoje siekė įrodyti esant sutartinius santykius tarp jo ir atsakovo ir rėmėsi į bylą pateikta atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartimi Nr.064629-6 (b.l. 5). Vadovaudamasis šios sutarties sąlygomis jis siekia prisiteisti delspinigius iš atsakovo už vėluojantį atsiskaitymą. Teismas pastebėjo, jog ši sutartis buvo sudaryta 1994-11-17 tarp Alytaus šilumos tinklų įmonės ir J. M.. Duomenų apie tai, kad ieškovas, perimdamas teises, įstojo į prievolę vietoje Alytaus šilumos tinklų įmonės, nepateikta. Be to, nurodytos sutarties sąlygomis šalys susitarė dėl šilumos tiekimo ir atsiskaitymo į butą (duomenys neskelbtini), bet visiškai neaptarė bendro naudojimo patalpų šildymo klausimo, o kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, ieškovas nesiekia prisiteisti apmokėjimo už atsakovo buto šildymą, bet būtent reikalauja apmokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą ir cirkuliaciją. Teismas darė išvadą, kad keldamas reikalavimą dėl apmokėjimo, ieškovas negali remtis pateikta į bylą sutartimi, nes tarp ieškovo ir atsakovo nėra sutartinių santykių. Kadangi tarp šalių nėra rašytinio susitarimo dėl delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą, teismas ieškovo reikalavimą šioje dalyje netenkintino.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl šių motyvų:
teismas nenustatė, jog šilumos ir karšto vandens tiekimo įrenginių atjungimas pažeidžia ieškovo interesus ir daro žalą kitų namo butų gyventojams. Teismas nenustatė, jog per atjungtus įrenginius atsakovas naudoja ieškovo tiekiamą energiją. Vamzdžiai yra pilnai izoliuoti, vamzdynai į atsakovo butą neįeina, jie yra sienos šachtose. Atsakovas daro išvadą, jog teismas, tenkindamas ieškinį šioje dalyje, suteikė ieškovui galimybę be pagrindo praturtėti atsakovo sąskaita;ieškovas neginčijo atjungimo nuo šilumos tinklų teisėtumo, nenurodė, kad toks atjungimas kaip nors pažeidžia jo teises, neįrodė, kad per ieškinyje nurodytą laikotarpį atsakovo butui buvo tiekiama šilumos energija. Šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, todėl ieškovas galėtų reikalauti apmokėti už energiją tik tokiu atveju, jeigu būtų įrodęs, kad atsakovo butui šilumos energija realiai yra tiekiama;teismo padarytos išvados prieštarauja Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 dalyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra;teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kadangi analogiškoje byloje ieškinys nebuvo tenkintas (Kauno apygardos teismo 2009-11-04 nutartis civilinėje bylojs Nr. 2A-1324-260/2009);reikalavimas apmokėti už bendroms patalpoms teikiamą energiją šioje byloje grindžiamas ne realių šildymo paslaugų suteikimu gyvenamojo namo patalpoms, o šildomu plotu. Kadangi šilumos energijos pirkimo sutartis tarp šalių nėra sudaryta, atsakovui neatsiranda pareiga apmokėti ieškovui už paslaugas, kurių atsakovas negauna;teismui pateikta šilumos kiekio skaičiavimo lentelė, kurios pagrindu teismas patenkino ieškinį, įrodo, jog atsakovo atžvilgiu ieškovas skaičiuoja už šilumos energiją kitokia tvarka, nei vartotojams, kurie tiesiogiai gauna šildymo paslaugas. Ieškovas savo paskaičiavimus grindė formulėmis pagal Valstybinės kainų ir energetikos ministerijos kontrolės komisijos nutarimu patvirtintus metodus, tačiau šie metodai tėra tik rekomenduojamojo pobūdžio, rekomendacijos neatitinka faktiškai suvartoto šilumos kiekio bendrų patalpų šildymui;teismas neįvertino, jog ieškovas apie 20 kv. m. rūsio patalpų naudoja savo reikmėms (įrenginiams), tačiau ieškovas reikalauja apmokėti iš atsakovo ir kitų bendraturčių ir už šilumos tiekimą ieškovo naudojamoms patalpoms;ieškovas reikalauja iš atsakovo apmokėti didesnę dalį už bendrų patalpų šildymą, nei iš kitų bendraturčių. Iš atsakovo ieškovas reikalauja šaltuoju sezonu apmokėti apie 100 Lt už bendro naudojimo patalpas, tuo tarpu kitiems bendraturčiams ši kaina yra neišskirta. Remiantis tuo, ieškovas neįrodė kokia dalimi prie bendrų patalpų prisideda kiekvienas iš bendraturčių;bendras patalpas sudaro 11 kv. m. laiptinė, kurioje yra vienas radiatorius. Reikalavimas apmokėti už laiptinės šildymą turi būti pagrįstas ieškovo sąnaudom, kurias jis patiria tiekdamas energiją. Be to, atsakovas nesinaudoja bendromis rūsio patalpomis.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti bnepakeistą.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:
Dėl šilumos karšto vandens temperatūros palaikymui. Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d., numato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau - Komisija) rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Paskirstyti pastate suvartotą šilumą kitaip nei nustatyta Komisijos patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, šilumos tiekėjas neturi teisės. Daugiabučiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) suvartotos šilumos kiekis namo šilumos vartotojams yra paskirstomas pagal Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, bei Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, patvirtintą 2005-07-22 Komisijos nutarimu Nr. 03-41. Pagal Metodo Nr. 4 6 punktą, vartotojui priskiriamas šilumos kiekis karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) yra nustatomas: šildymo sezono metu pagal Komisijos patvirtintus atskirai cirkuliacinės sistemos rūšiai normatyvus (2003 m. gruodžio 22 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-116 patvirtinti Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvai būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti), nešildymo sezono metu - bendras name suvartotos šilumos kiekis cirkuliacijai išdalinamas visiems butams, įvertinant butuose įrengtą karšto vandens cirkuliacijos sistemą (vienvamzdė, dvivamzde su gyvatuku ar be jo), t.y. vartotojui priskiriamas šilumos kiekis karšto vandens palaikymui visiškai nepriklauso nuo vartotojo per ataskaitinį laikotarpį suvartoto karšto vandens kiekio. Taigi, pagal Metodą Nr. 4, ieškovas privalo name per ataskaitinį laikotarpį suvartotą šilumos kiekį karšto vandens palaikymui (cirkuliacijai) paskirstyti visiems daugiabučio namo vartotojams, kurių karšto vandens įrenginiai nėra nustatyta tvarka atjungti nuo bendros daugiabučio namo karšto vandens sistemos, įskaitant ir atsakovą, atsižvelgiant į vartotojų butuose įrengtą karšto vandens cirkuliacinę sistemą. Laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 1 iki 2010 m. spalio 1 d. atsakovui buvo patiekta šilumos karšto vandens temperatūros palaikymui už 860,51 Lt, tačiau atsakovas šios sumos nesumokėjo. Ieškovas pažymi, kad atsakovo karšto vandens įrenginiai nėra atjungti nuo bendros daugiabučio namo karšto vandens sistemos. Apeliantas nepateikė jokių tokį atjungimą patvirtinančių dokumentų. Apelianto nurodytu metu, kada jis atliko savo buto šilumos ir karšto vandens įrenginių rekonstrukciją (kurios metu pagal atsakovą neva buvo atliktas buto karšto vandens sistemos atjungimas), galiojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu Nr. 20, (šios taisyklės galiojo nuo 2000-01-22 iki 2003-07-17) (toliau -2000-01-12 Taisyklės), kurių 6 punktas nustatė, kad objekto buto šilumos vartojimo įrenginiams atjungti nuo šilumos tinklų objekto buto savininkas privalo iš šilumos tiekėjo gauti šilumos įrenginių atjungimo technines sąlygas; 14.4 punktas nustatė, kad rekonstruoto objekto šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginiai nuo šilumos tinklų laikomi atjungtais, kada jų savininkas pateikia šilumos tiekėjui Energetikos valstybinės inspekcijos išduotą nustatytos formos pažymą, kad atjungti šilumos įrenginiai atitinka šių įrenginių projektą ir galiojančių norminių aktų reikalavimus. Analogiškos tvarka buvo ir yra reglamentuojama vėlesnėse Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Jokios Valstybinės energetikos kontrolės komisijos pažymos ar akto dėl karšto vandens įrenginių atjungimo apeliantas nei ieškovui, nei teismui nėra pateikęs, t.y. apeliantas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad buto karšto vandens įrenginiai nuo bendros daugiabučio namo karšto vandens sistemos būtų atjungti. Įvertinus tai, apeliantas turi pareigą apmokėti už jam Komisijos Metodo Nr. 4 nustatyta tvarka priskiriamą šilumos kiekį karšto vandens temperatūros palaikymui. Todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 860,51 Lt ieškovui už patiektą šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui;Dėl šilumos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymui. Apeliantas taip pat nemoka ir už jam tenkantį šilumos kiekį, daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymui, todėl per laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 dienos iki 2010 m. spalio 1 dienos susidarė 990,47 Lt įsiskolinimas. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis nustato, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos kiekio, suvartoto daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis numato, jog butų, kurių yra pakeistas aprūpinimo šiluma būdas, savininkai privalo šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį apmokėti už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Šios dvi Šilumos ūkio įstatymo nuostatos įtvirtina aiškią daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkų pareigą apmokėti už jiems tenkančią bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotą šilumos energijos dalį, nepriklausomai kokiu būdu yra šildomos jiems priklausančios patalpos (t.y. ir tuo atveju, kai buto ir (ar) kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginiai yra atjungti nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginių). Pažymėtina, jog šiomis Šilumos ūkio įstatymo normomis yra detalizuojama CK 4.76, 4.82 straipsnių imperatyvios nuostatos, jog kiekvienas iš daugiabučio namo bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę j bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės savininkas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, išsaugojimu ir pan. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškia nereikšminga bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimo ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybė (2007-11-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-579/2003, 2009-11-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-515/2009). Būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-27 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-515/2009 taip pat pasisakė, kad „...įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo...“. Remiantis šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, daugiabučio namo bendrasavininkai negali panaikinti/eliminuoti bendrasavininkų Šilumos ūkio įstatyme numatytos pareigos mokėti už šilumą suvartojamą namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ieškovas kiekvieną mėnesį Šilumos paskirstymo metodo Nr.5 nustatyta tvarka pagal įvadinio atsiskaitomojo šilumos skaitiklio rodmenis apskaičiuoja daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotą šilumos kiekį ir jį paskirsto visiems šio namo butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai kokiu būdu yra šildomi jų butai ar kitos patalpos, t.y. už bendro naudojimo patalpų šildymą moka visi bendrasavininkiai. Neatsijungusių nuo centrinės šildymo sistemos patalpų savininkams mokėjimo dydis už jiems priskirtą šilumos kiekį tiek naudingojo ploto šildymui, tiek bendrojo naudojimo patalpų šildymui mokėjimo pranešime yra teikiamas viena eilute. Taip pat būtina pažymėti, kad remiantis Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 dalimi, iki šalys pasirašo pagal individuliai aptartas sąlygas šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo santykiai yra grindžiami Šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygas, patvirtintomis 2003 m. liepos 10 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289. Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas turi pareigą apmokėti už jam Komisijos Metodo Nr. 5 nustatyta tvarka priskiriamą šilumos kiekį daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumą. Todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 990,47 Lt už patiektą šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-04-21 Alytaus rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo UAB „ Litesko“ ieškinį atsakovui J. M. dėl atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, priteista iš atsakovo J. M. ieškovui UAB „ Litesko“ 1850,98 Lt įsiskolinimui padengti, 5 procentai metinių palūkanų už šią sumą, skaičiuojant nuo 2010-01-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 65 Lt žyminio mokesčio. Taip pat iš atsakovo J. M. priteista 21 Lt pašto išlaidų valstybei ( t. 3, b. l. 11-14 ). Apeliantas ( atsakovas ) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui J. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovo butas 2001 metais atjungtas nuo centralizuoto šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo, kurį į daugiabutį gyvenamąjį namą tiekia ieškovas UAB „ Litesko“. Tokiu būdu ieškovas šilumos energijos į atsakovo butą netiekia.Dėl atsijungimo teisėtumo tarp šalių ginčas nekyla, nes šalys pripažįsta, kad butas ir vanduo šildomi elektra. Apeliantas nesutinka dėl 860,51 Lt skolos, susidariusios nuo 2006-04-01 iki 2010-10-01 už dvivamzdę cirkuliacinę sistemą be vonios šildytuvo ( gyvatuko ) priteisimo. Savo skunde jis nurodo, kad jis yra atsijungęs nuo šilumos tiekimo sistemos, vamzdynai į jo buto plotą neįeina, jie randasi sienos šachtose. Šiluma jam nėra tiekiama, todėl jis neprivalo nieko mokėti. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nuo šildymo sistemos atsijungė 2001 metais. Tuo metu galiojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu Nr. 20 ( šios taisyklės galiojo nuo 2000-01-22 iki 2003-07-17 ). Minėtų taisyklių 6 punkte numatyta, kad objekto buto šilumos vartojimo įrenginiams atjungti nuo šilumos tinklų objekto buto savininkas privalo iš šilumos tiekėjo gauti šilumos įrenginių atjungimo technines sąlygas. Taisyklių 14.4 punkte numatyta, kad rekonstruoto objekto šilumos ir ( ar ) karšto vandens vartojimo įrenginiai nuo šilumos tinklų laikomi atjungtais, kada jų savininkas pateikia šilumos tiekėjui Energetikos valstybinės inspekcijos išduotą nustatytos formos pažymą, kad atjungti šilumos įrenginiai atitinka šių įrenginių projektą ir galiojančių norminių aktų reikalavimus. Tokia pažyma nėra pateikta. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pagal teisės aktų reikalavimus atsijungė nuo bendros namo šilumos ir vandens ( karšto ir šalto ) tiekimo sistemos, todėl jam kaip daugiabučio bendraturčiui pareiga mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą ( cirkuliaciją ) po atsijungimo išliko. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. numato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal pirkimo – pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastatae yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, tai vadovaujantis šio įstatymo 12 str. 2 d. visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas ( išdalijamas ) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Paskirstyti pastate suvartotą šilumą kitaip nei nustatyta Komisijos patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, šilumos tiekėjas neturi teisės. Kaip matyti, daugiabučiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) suvartotos šilumos kiekis namo šilumos vartotojams yra paskirstomas pagal jau minėtos Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 bei Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, patvirtintą 2005-07-22 Komisijos nutarimu Nr. 03-41. Pagal Metodo Nr. 4 (6 punktą) vartotojui priskiriamas šilumos kiekis karšto vandens temperatūrai palaikyti ( cirkuliacijai ) yra nustatomas : šildymo sezono metu pagal Komisijos patvirtintus atskirai cirkuliacinės sistemos rūšiai normatyvus ( 2003-12-22 Komisijos nutarimu Nr. 03-116 patvirtinti Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvai būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti ), nešildymo sezonui – bendras name suvartotos šilumos kiekis cirkuliacijai išdalinamas visiems butams, įvertinant butuose įrengtą karšto vandens cirkuliacijos sistemą ( vienvamzdė, dvivamzdė su gyvatuku ar be jo ), t. y. vartotojui priskiriamas šilumos kiekis karšto vandens palaikymui visiškai nepriklauso nuo vartotojo per ataskaitinį laikotarpį suvartoto karšto vandens kiekio. Iš viso to seka, kad pagal Metodą Nr. 4 šiame daugiabučiame name per ataskaitinį laikotarpį suvartotos šilumos kiekis karšto vandens palaikymui ( cirkuliacijai ) turi būti paskirstomas visiems šio namo vartotojams, kurių karšto vandens įrenginiai nėra nustatyta tvarka atjungti nuo bendros daugiabučio namo karšto vandens sistemos ( įskaitant ir atsakovą ), atsižvelgiant į vartotojų butuose įrengtą karšto vandens cirkuliacinę sistemą. Ieškovo paskaičiavimu, atsakovas skolingas 860,51 Lt. Tai, kad tie paskaičiavimai yra neteisingi, ar tai, kad jų paskaičiavimui taikyta netinkama metodika, atsakovas tam pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šį ieškovo reikalavimą.
Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis kategoriškai nesutinka su 990,47 Lt skola, susidariusia daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms ir name esantiems įvairiems įrenginiams šildyti laikotarpiui nuo 2007-11-01 iki 2010-10-01. Apeliantas remiasi namo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ narių susirinkimo protokolu iš kurio matyti, kad bendraturčiai susitarė apmokėti už bendroms patalpoms tiekiamą šilumos energiją, išskyrus gyventojus, kurie yra atsijungę šilumos prietaisus. Mano, kad toks bendraturčių susitarimas neprieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms sutarties laisvės principą, bendraturčių teisėms ir pareigoms. Be to, reikalavimas apmokėti už bendroms patalpoms teikiamą šilumą grindžiamas ne realiu šildymo paslaugų suteikimu gyvenamojo namo patalpoms, o šildomu plotu. Gi su atsakovu šilumos energijos pirkimo sutartis nėra sudaryta, todėl jam neatsiranda pareiga apmokėti ieškovui paslaugas, kurių jis negauna. Taip pat nurodo, kad ieškovo pateikti paskaičiavimai yra neteisingi. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais. LR CK 4.76 str. numato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto ( turto ) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenimspagal prievoles, susijusias su bendru daiktu ( turtu ), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. LR Šilumos ūkio įstatymo 25 str. numato, kad daugiabučio namo buto ir ( ar ) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos kiekio, suvartoto daugiabučio namo bendrojo naudojimopatalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šio įstatymo 29 str. 3 d. numatyta, kad butų, kurių yra pakeistas aprūpinimo šiluma būdas, savininkai privalo šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį apmokėti už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir ( ar ) karšto vandens dalį. Iš to seka, kad namo buto ar kitų patalpų savininkas privalo apmokėti už jam tenkančią bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotą šilumos energijos dalį, nepriklausomai kokiu būdu yra šildomos jam priklausančios patalpos, t. y. ir tuo atveju, kai buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginiai yra atjungti nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginių. LR Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu ( LR Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-579/2003 ). LR Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendrosios dalinės nuosavybės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-515/2009 ). Iš to seka, kad jau minėtas namo bendrijos narių susitarimas dėl apmokėjimo tvarkos už bendroms patalpoms tiekiamą šilumos energiją negali pakeisti ar eliminuoti LR Šilumos ūkio įstatyme numatytos daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigos mokėti už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovui J. M. tenkantis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose suvartotos šilumos kiekis paskaičiuotas jau anksčiau minėto Šilumos paskirstymo Metodo Nr. 5 nustatyta tvarka, mokėtinų lėšų dydis pagrįstas byloje esančia pažyma ( t. 1, b. l. 6-10 ). Įrodymų, kad šie paskaičiavimai yra neteisingi, atsakovas nepateikė.
Be to, apeliantas savo skunde nurodo neturintis pareigos mokėti už bendras patalpas dar ir dėl tos priežasties, kad bendromis rūsio patalpomis nesinaudoja. Teisėjų kolegija tokį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes bendrųjų namo objektų ir tinklų išlaikymas yra pagrįstas ne jų faktiniu naudojimu, o bendrąja nuosavybe ir visų bendrasavininkų prievole šią nuosavybę išlaikyti.
Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.