- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-02-05
- Bylos Nr.
- AN2-47-935/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02002-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
- Pažeidėjas
- A. J.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. J. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutarimo, kuriuo A. J. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 423 straipsnio 3 dalį 1300 Eur dydžio bauda;
- pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį 725 Eur dydžio bauda.
Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, A. J. paskirta galutinė nuobauda –1300 Eur dydžio bauda.
Vadovaujantis ANK 423 straipsnio 4 dalimi, A. J. paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. A. J. nubaustas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 24 d., apie 20.38 val., Minties g. 18, Vilniuje, vairuodamas automobilį Honda, v. n. (duomenys neskelbtini) buvo neatidus, nesilaikė saugaus atstumo, kliudė priekyje stovėjusį automobilį BMW, v. n. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Nepranešęs apie eismo įvykį, jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET reikalavimus. Po šio eismo įvykio policijos pareigūnams įstatymų nustatyta tvarka pasiūlius pasitikrinti neblaivumą, tai padaryti A. J. atsisakė. Tokiais veiksmais A. J. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniame skunde A. J. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukti.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. J. nepagrįstai buvo nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad automobilį iš tikrųjų vairavo A. J., jog jis žinojo apie įvykusį eismo įvykį bei padarytą žalą.
4. Apelianto įsitikinimu, byloje nebuvo įrodyta, kad apskritai buvo padaryta kokia nors žala. Automobilio, kuris buvo apgadintas, savininkas bei naudotojas atsisakė būti pripažinti nukentėjusiaisiais. Jie tvirtino, jog jiems žala nepadaryta, kad jie neturi A. J. pretenzijų, jie nemanė, jog automobilį reikia remontuoti. Skunde pabrėžiama, kad po automobilių kontaktų atsiradę apibraižymai nėra ženklūs. Taigi šiuo atveju automobilių kontakto negalima vertinti kaip eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas turtas. Tuo pačiu nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 426 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliantas aiškina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad automobilį vairavo būtent A. J., vadovaudamasis vien tik policijos pareigūno A. S. parodymais, kuris nurodė, kad A. J. iš pradžių sutiko, jog būtent jis vairavo automobilį, o vėliau pradėjo neigti, kad vairavo automobilį, teigė, jog automobilį vairavo jo draugas. Policijos pareigūnas patvirtino, jog administracinio nusižengimo protokolą A. J. surašė, nes iš pradžių buvo nurodyta, kad automobilį vairavo būtent jis. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas pastebi, kad liudytojai V. P. ir A. P. patvirtino, jog A. J. keitė savo paaiškinimus, dėl to kas vairavo automobilį, tačiau šie liudytojai negalėjo nurodyti, kokia versija buvo nurodyta pirmoji. Taigi A. J. vairavimo faktas buvo nustatytas remiantis neobjektyviu jo paties parodymų vertinimu.
6. Skunde teigiama, kad tuo metu, kai bendravo su policijos pareigūnais, A. J. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Jis pats nurodė, jog bendraudamas su policijos pareigūnais buvo labai girtas, kalbėjo visokias nesąmones, dėl to policijos pareigūnas A. S. galėjo ne taip jį suprasti, jie nesusikalbėjo. Liudytojas A. S. patvirtino, kad A. J. buvo labai neblaivus. Taigi manytina, jog nesusikalbėjimas buvo labai tikėtinas. Apeliantas pabrėžia, kad nei policijos pareigūnai, nei liudytojai A. P. ir V. P. nematė A. J. vairavimo fakto, taip pat nematė, kaip įvyko eismo įvykis. Taigi paminėtų asmenų parodymai nepaneigia A. J. nurodomos įvykių versijos.
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. J. nesuvokė, jog buvo padarytas eismo įvykis, kadangi, kaip jis pats paaiškino, arba jo draugas parkavimosi metu atsirėmė į kitą automobilį ir šio fakto A. J. paprasčiausiai nesuprato, arba pastatytas automobilis nuriedėjo ir tuomet atsirėmė į kitą automobilį. Faktą, kad automobilis galėjo nuriedėti patvirtino ir policijos pareigūnas A. S.. A. J., nežinodamas apie eismo įvykį, savo gyvenamojoje vietoje vartojo alkoholį. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog alkoholis buvo vartojamas po eismo įvykio. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra patikimų duomenų, kurie paneigtų A. J. nurodomą įvykių versiją.
8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad yra visiškai nelogiška iš asmens, kuris transporto priemonės nevairavo ir apie eismo įvykį nežinojo, reikalauti tikrintis neblaivumą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
A. J. atstovo skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
9. ANK 426 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, o ANK 423 straipsnio 3 dalyje yra numatyta atsakomybė asmenims, kurie padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dėl kurio kitiems asmenims kilo nežymus sveikatos sutrikdymas ar buvo sugadintas (apgadintas) kitiems asmenims priklausantis turtas, kai toks Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo padarytas esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai yra vengiama neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo arba alkoholis, narkotinės, psichotropinės ar kitos psichiką veikiančios medžiagos buvo vartojamos po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog atsakomybė už paminėtose ANK normose padarytas veikas kyla transporto priemonių vairuotojams.
10. ANK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. ANK 7 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog, norint bet kurią pavojingą visuomenei ir priešingą teisei veiką vertinti kaip teisės pažeidimą, būtina nustatyti, ar ją padaręs asmuo veikė kaltai, ar tai nebuvo atsitiktinis aplinkybių sutapimas, o gal buvo kitos priežastys, dėl kurių šis asmuo nebuvo pajėgus teisingai orientuotis kilusioje situacijoje. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius. ANK 591 straipsnio 1 punkte yra nustatyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, jeigu padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaltu dėl administracinio teisės nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.
11. Nagrinėjamu atveju byloje yra neginčytinai nustatyta, jog 2018 m. rugpjūčio 24 d., Minties g. 18, Vilniuje, automobilis Honda, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausantis A. J., atsitrenkė į automobilį BMW, v. n. (duomenys neskelbtini) dėl ko nežymiai buvo apgadintas minėto automobilio priekinis bamperis. Pastebėtina, jog aplinkybės, kad apgadinto automobilio savininkas ar valdytojas neketina tvarkyti padarytų apgadinimų, vertina apgadinimus kaip nežymius, pretenzijų A. J. neturi, nešalina asmens atsakomybės pagal ANK atitinkamas normas, o yra reikšmingos skiriant kaltam asmeniui nuobaudas, aišku, jeigu yra visi kiti būtini administracinei atsakomybei kilti elementai.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, įvertinus administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad A. J. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 426 straipsnio 1 dalyje ir 423 straipsnio 3 dalyje. Pats A. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, neigė, jog vairavo automobilį, tvirtino, kad automobilį į įvykio vietą nuvairavo jo draugas. A. J. aiškino, jog tuo atveju, jeigu kitas automobilis buvo kliudytas tuo metu, kai jis sėdėjo šiame automobilyje, tai jis kontakto tarp automobilių nepajuto (b. l. 24-25). Iš esmės A. J. teiginių, jog jis nevairavo automobilio, nepaneigia jokie byloje užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, jog byloje nebuvo nustatyti liudytojai, kurie būtų matę, kaip ir kada tiksliai įvyko kontaktas tarp automobilių, kas automobilių kontakto metu valdė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui priklausantį automobilį Honda. Tokių liudytojų nustatyti nėra galimybių, taip pat nėra galimybės kitais būdais surinkti duomenų apie asmenį, kuris eismo įvykio metu valdė automobilį.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. S. nurodė, jog A. J., kuris buvo labai neblaivus, iš pradžių pripažino, kad jis vairavo automobilį, vėliau tokį faktą pradėjo neigti (b. l. 33-34). Liudytojas D. Š. pirmosios instancijos teisme taip pat aiškino, jog A. J., kuris buvo neblaivus, iš pradžių nurodė, kad jis pats pastatė automobilį, vėliau jau teigė, jog jį atvežė draugas (b. l. 41). Liudytojas A. P. teigė, jog A. J., bendraudamas su policijos pareigūnais, painiojosi savo paaiškinimuose, jis vienu metu aiškino, kad kito automobilio įvykio vietoje apskritai nebuvo, vėliau pripažino, jog automobilis buvo, kai policijos pareigūnas rašė administracinio nusižengimo protokolą, sakė, kad automobilį vairavo ne jis (b. l. 34). Liudytojas V. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog A. J. aiškino, kad automobilį pastatė gerai, vėliau tvirtino, jog automobilio apskritai nevairavo (b. l. 34-35). Taigi iš paminėtų liudytojų parodymų yra akivaizdžiai matyti, kad A. J. iš pradžių pripažino, jog būtent jis vairavo automobilį Honda, kuris atsitrenkė į automobilį BMW. Tokie liudytojų parodymai leidžia daryti prielaidą, kad A. J. galėjo vairuoti automobilį ir sukelti eismo įvykį.
14. Iš anksčiau paminėtų liudytojų parodymų matyti ir tai, kad to paties pokalbio su policijos pareigūnais metu A. J. nurodė ir tai, kad automobilį vairavo ne jis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien tai, kad A. J. iš pradžių aiškino, jog jis vairavo automobilį, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog taip iš tikrųjų ir buvo, o jo vėlesniais paaiškinimais negalima vadovautis. Jokių svarių argumentų, kurie paneigtų vėlesnius to paties pokalbio metu išsakytus A. J. teiginius, nėra. Čia būtina įvertinti, jog A. J. buvo neblaivus, todėl visiškai tikėtina, kad jo elgesys buvo neadekvatus (iš liudytojo A. P. parodymų matyti, jog jis painiojosi savo parodymuose) ir tuo metu jo duodami paaiškinimai nebūtinai turėjo atitikti tikrąsias įvykio aplinkybes. Be to, pokalbis tarp policijos pareigūnų ir A. J. nebuvo niekaip fiksuojamas, todėl tikrasis jo turinys (liudytojai nurodė tik esminius teiginius) galimai nėra visiškai tikslus, yra susijęs su subjektyviu tam tikros išgirstos informacijos, kurios smulkesnės detalės galėtų turėti įtakos konkrečių teiginių vertinimui, perteikimu, ir negali būti pakankamas tam, jog būtų galima pagrįstai konstatuoti, kad automobilį iš tikrųjų vairavo A. J..
15. Kita vertus, byloje yra nustatyta, jog po automobilių kontakto BMW automobilis buvo apgadintas nežymiai, buvo tik prisiliesta prie šio automobilio priekinio bamperio. Pažymėtina, jog liudytojas D. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog, jo vertinimu, pagal nustatytus faktus automobilio Honda vairuotojas galėjo ir nepajusti kontakto tarp automobilių. Taigi net jeigu ir būtų galima be jokių abejonių konstatuoti, jog automobilį vairavo A. J. ir būtent jis atsirėmė vairuojamu automobiliu į automobilį BMW, vis tiek nebūtų galima daryti pagrįstos išvados, kad jis suvokė, jog vairuodamas transporto priemonę sukėlė eismo įvykį ir šioje konkrečioje situacijoje turėjo suprasti bei suprato savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir atlikti teisės aktuose numatytus veiksmus, tačiau ją ignoruodamas pasišalino iš įvykio vietos.
16. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad automobilio vairuotojas net ir nepajutęs, jog kliudė kitą automobilį, išlipęs iš savo automobilio galėjo ir privalėjo pamatyti, kad automobiliai yra įsirėmę vienas į kitą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra niekaip pagrįsta. Be to, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra iš dalies prieštaringa, nes nėra visiškai aišku ar, teismo nuomone, asmuo tik galėjo tokį faktą pastebėti, ar jis jo negalėjo nepastebėti.
17. Konstatavus, jog byloje nebuvo įrodyta, kad A. J. vairuodamas automobilį kliudė kitą automobilį, jį apgadino ir žinodamas apie sukeltą eismo įvykį pasišalino iš jo vietos, nėra pagrindo tvirtinti ir to, jog po eismo įvykio, policijos pareigūnams pasiūlius pasitikrini neblaivumą, jis atsisakė tikrintis neblaivumą, t. y. padarė veiksmus, už kuriuos atsakomybė yra numatyta ANK 423 straipsnio 3 dalyje. Čia pastebtina ir tai, kad iš A. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis namo grįžo apie 18.00 val. Taigi eismo įvykis turėjo įvykti apie 18.00 val., o ne kaip nustatyta apie 20.38 val. (tokiu laiku eismo įvykis tik buvo pastebėtas). Šiuo atveju nuo eismo įvykio iki jo pastebėjimo praėjo daugiau nei dvi valandos ir asmens, kuris galimai sukėlė eismo įvykį, neblaivumo patikrinimas, esant nustatytai situacijai, nėra visiškai logiškas bei tikslingas.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje yra naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą dėl nusižengimų, numatytų ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, A. J. nutraukti.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.