- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-13
- Bylos Nr.
- A-438-795-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- J.K.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J.K. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J.K. individualios įmonės skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas, J.K. individuali įmonė, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 14-19-41407.
Skunde paaiškino, kad ginčijamas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas yra nepagrįstas, kadangi nėra aišku, kokiu pagrindu priskaičiuota tokio dydžio suma – 984813,56 Lt. Be to, įmonės savininkės J.K. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas nesurinkus pakankamai duomenų ir suėjus senaties terminui. Pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje byloje buvo neginčytinai konstatuota, jog J.K. sutuoktinis V.K. nuo 1998m. sausio mėn. iki 1999 m. birželio mėn. vykdė neteisėtą veiklą pasinaudodamas žmonos pasitikėjimu. Todėl J.K., nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką bei pateikdama atsakovui J.K. individualios įmonės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijas ir prašymus grąžinti PVM permokas, neturėjo tikslo suklaidinti atsakovą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo teigimu, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 34 ir 89 straipsnių nuostatomis, pareiškėjas 2008 m. kovo 13 d. pateikė raginimą Nr. 14-08-11884 mokestinę nepriemoką sumokėti per 20 dienų nuo šio raginimo įteikimo dienos. Kadangi mokestinės nepriemokos pareiškėjo įmonė nesumokėjo, tai atsakovas 2008 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Nr. 14-14-17882 ir pateikė jį vykdymui bankui. Šis sprendimas 2008 m. lapkričio 25 d. atsakovo sprendimu pripažintas netekusiu galios ir tą pačią dieną, tai yra 2008 m. lapkričio 25 d. atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-41407. Atsakovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog neaišku iš ko susideda tokio dydžio suma, nurodyta minėtame sprendime. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas dar 2008 m. kovo 13 d. pateiktame Raginime Nr. 14-08-11884 buvo nurodytos konkrečios sumos pagal atskirus mokesčius, delspinigius ir baudas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismo vertinimu, bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, jog atsakovas 2004 m. vasario 27 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr.(04)-K3-162-42 patvirtino 2003 m. gruodžio 22 d. patikrinimo aktą Nr.07-03-41-39, kuriuo pareiškėjo įmonei buvo papildomai apskaičiuota 754152,10 Lt mokesčių ir delspinigių. Pareiškėjas nesutiko su minėto sprendimo rezultatais ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir LR MAĮ) nustatyta tvarka apskundė šį sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A-438-59/2008 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą, o J.K.s įmonės apeliacinį skundą atmetė. Tokiu būdu įmonei apskaičiuota ir teismo nutartimi patvirtinta mokestinė nepriemoka, kurios pareiškėjas gera valia nesumokėjo. Kaip akcentavo teismas, atsakovas, vadovaudamasis LR MAĮ 34 ir 89 straipsnių nuostatomis, pareiškėjas 2008 m. kovo 3 d. pateikė raginimą Nr. 14-08-11884 mokestinę nepriemoką sumokėti per 20 dienų nuo šio raginimo įteikimo dienos. Kadangi mokestinės nepriemokos pareiškėjo įmonė nesumokėjo, atsakovas 2008 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 14-14-17882 „Išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų“ ir pateikė jį vykdymui AB „DnB NORD bankas“. Šį sprendimą 2008 m. lapkričio 25 d. atsakovas sprendimu Nr. 14-18-41345 pripažino netekusiu galios Išieškojimas mokestinės nepriemokos ir nutraukimas pinigų išdavimo bei pervedimų iš banko sąskaitų buvo atšauktas ir tą pačią dieną - Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-41407 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“.
Teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo ir jos atstovo teiginys, jog nėra neaišku, iš ko susideda sprendime nurodyta mokestinės nepriemokos suma – 984813,56 Lt. Byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pagal 2004 m. vasario 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-162-42 bendra apskaičiuota mokestinė nepriemoka sudarė 754152,10 Lt. Kadangi pareiškėjas šį sprendimą apskundė MAĮ 145 straipsnyje nustatyta tvarka ir mokestinis ginčas buvo užbaigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartimi, vadovaujantis LR MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai buvo apskaičiuoti už visą sustabdymo laikotarpį – 233012,63 Lt, kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas. Taip pat atsakovas įvertino 2004 metų mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) mokesčių apskaitos kortelės duomenis apie susidariusias mokesčių permokas ir 2004-03-15 padarė šiuos mokesčių įskaitymus: 870,55 Lt PVM, 1312,00 Lt ir 16, 00 Lt pelno mokesčio, 138,14 Lt fizinių asmenų pelno mokesčio, 14,48 Lt pareiškėjo mokesčio į valstybės biudžetą, viso 2351,17 Lt. Taigi, kaip konstatavo teismas, ginčijamu sprendimu nuspręsta išieškoti mokestinė nepriemoka iš turto susidarė: 754152,10 Lt mokestinė nepriemoka + 233012,63 Lt delspinigiai – 2351,17 Lt įskaityta sumokėtų mokesčių suma = 984813,56 Lt mokestinės nepriemokos suma.
Šalies argumentai
Nepagrįstu teismas pripažino ir pareiškėjo teiginį, kad atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis tuo, jog pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą dėl civilinio ieškinio teismui pateikimo dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismo nuomone, baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė yra dvi atskiros teisinės atsakomybės rūšys. Apskaičiuotos mokestinės nepriemokos išieškojimas yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui yra taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas. Mokesčių įstatymų normos, nustatančios mokestines prievoles, mokesčių dydžius, mokesčius privalančius mokėti asmenis, mokestinės prievolės įvykdymą užtikrinančias priemones, mokesčių mokėtojų atsakomybę nustato LR MAĮ ir konkrečius mokesčius nustatantys įstatymai. Nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas vykdomas pagal Civilinio kodekso normas (6.263 straipsnis), todėl atsiradus civiliniams teisiniams santykiams, taikomos civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos. Esant situacijai, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-59/08). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas J.K.s individuali įmonė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjo teigimu, jam nėra aišku kokiu pagrindu apskaičiuota 984813,56 Lt dydžio suma, kadangi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (04)-K3-162-42 apskaičiavo 417749 Lt PVM. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad likusi apskaičiuota suma susideda iš baudos ir delspinigių. Todėl, anot pareiškėjo, vien tik jam apskaičiuota bauda ir delspinigiai sudaro 567064,56 Lt (984813,56 - 417749 Lt). Tokiu būdu, anot pareiškėjo, baudos ir delspinigiai sudaro didesnę mokestinio reikalavimo sumą, nei apiskaičiuotas 417 749 Lt dydžio PVM. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja bet kokiam teisingumo ir protingumo principui. Apskaičiuoti tokio dydžio delspinigiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktui kuriame nurodoma, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo.
2. Pareiškėjas pabrėžia, kad nesutinka su jam papildomai apskaičiuota PVM mokesčio suma. Pareiškėjo teigimu, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Vienas iš demokratinio valstybės administravimo principų, įtvirtintų minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra objektyvumo principas, reiškiantis, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus. Kadangi mokesčio administratorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl minėti principai yra taikytini ir mokesčio administratoriaus priimamiems sprendimams. Tokiu būdu, mokesčio administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais. Šios išvados pagrindu darytina kita loginė išvada, kad mokesčio administratoriaus sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, reikalaudamas sumokėti apskaičiuotą PVM iš apelianto, formaliai padarė prielaidą, kad PVM nesumokėtas dėl J.K. įmonės neteisėtos veikos, tačiau nors įmonės savininkei J.K. pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį bei 323 straipsnio 1 dalį (1961 m. Baudžiamojo kodekso redakcija) buvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo ir apskaitos dokumentų sunaikinimo, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2005 m. birželio 2 d. nutarimu dėl dalies ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-0042-04 nutraukė ikiteisminį tyrimą J.K. atžvilgiu dėl veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje - nesurinkus pakankami duomenų, pagrindžiančių, kad ji padarė šias veikas, o dėl veikos, numatytos 323 straipsnio 1 dalyje - suėjus senaties terminui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir pilnai išnagrinėjęs bylos medžiagą, teisingai įvertinęs rašytinius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl, anot atsakovo, apelianto teiginiai dėl neteisingai apskaičiuoto PVM, neturėtų būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, tuo labiau, kad šiuo klausimu yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kitoje administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 14-19-41407, kuriuo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija nusprendė mokestinę nepriemoką – 984813,56 Lt, išieškoti iš pareiškėjo turto.
Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo sprendimu nurodo, kad jam nėra aišku, kokiu pagrindu yra priskaičiuota tokio dydžio mokestinės nepriemokos suma – 984813,56 Lt, taip pat teikia argumentus ir dėl pačios mokestinės nepriemokos pagrįstumo bei teisėtumo ir pan..
Byloje nustatyta, kad atsakovo 2004 m. vasario 27 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr.(04)-K3-162-42 pareiškėjui buvo priskaičiuota 754152,10 Lt dydžio mokestinė nepriemoka dėl nesumokėtų pridėtinės vertės mokesčio bei šio m mokesčio baudos ir delspinigių. Dėl šio sprendimo kilo mokestinis ginčas, kuris buvo baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. vasario 19 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008.
Iš ginčijamo šioje byloje sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras, t.y., sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis.
Teisinius santykius, susijusius su priverstiniu mokestinės nepriemokos išieškojimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo penktojo skirsnio normos.
Pagal minėto įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įsiteisėjęs mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo mokesčio mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos ir kurių mokesčio mokėtojas nesumoka nustatytais terminais, yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri suteikia teisę mokesčių administratoriui, pardėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais.
Minėta, kad atsakovas 2004 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr.(04)-K3-162-42, kuriuo pareiškėjui priskaičiavo 754152,10 Lt dydžio mokestinę nepriemoką, kuris (sprendimas) įsiteisėjo 2008 m. vasario 19 d., baigus teismines mokestinio ginčo procedūras.
Iš bylos matyti, kad raginimas geruoju (per 20 dienų) įvykdyti minėtą sprendimą pareiškėjui buvo išsiųstas 2008 m. kovo 13 d. (b. l. 36), tačiau pareiškėjas to nustatyta tvarka ir terminais neatliko.
Visa tai lemia, kad atsakovui egzistavo įstatyminės prielaidos bei sąlygos priimti byloje ginčijamą sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto. Dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl šio sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, yra atmestini.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, kurie siejami su priskaičiuotos mokestinės nepriemokos pagrįstumu ir teisėtumu negali sudaryti šios bylos nagrinėjimo dalyko, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“ Minėta, kad pareiškėjui priskaičiuotos mokestinės nepriemokos pagrįstumo bei teisėtumo klausimai, teismine tvarka buvo ištirti, nagrinėjant mokestinį ginčą, kuris buvo baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. vasario 19 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008. Dėl ko pakartotinai tirti tokio pobūdžio pareiškėjo argumentus nėra teisinio pagrindo.
Apibendrinus darytina išvada, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, jame nurodytas mokestinės nepriemokos išieškojimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, o mokestinės nepriemokos dydžio laike didėjimas yra susijęs su delspinigių skaičiavimu pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio nuostatas.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J.K. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.