Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-10-17 · Civilinė byla Nr. e2S-1675-431/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-17
Bylos Nr.
e2S-1675-431/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-25181-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Kreditorius
E. P.
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės „Peritia“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1675-431/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25181-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3; (S) 3.3.2.5
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus E. P. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Peritia“ išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius prašė priteisti iš skolininkės 12 361,40 Eur skolos pagal 2017 m. gegužės 25 d. Pastatų nuomos sutartį, 1 138,32 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos bei 254,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Papildomai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkei ar esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis. Nurodė, jog skolininkė jau du metus viešajam registrui neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, pusę metų vengia sumokėti skolą, nevykdo savo pažadų atsiskaityti. Skolininkės nekilnojamojo turto dalis priklauso jai kartu su kitais bendraturčiais arba yra apsunkinta hipoteka, todėl turimo turto vertė yra nepakankama atsiskaityti su kreditoriumi. Skolininkės skola VSDF biudžetui yra 72,47 Eur. Skolininkė yra atsakove civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Taigi reikalavimo suma skolininkei yra didelė. Todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi netenkino kreditoriaus E. P. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašymo priteisti iš skolininkės 38,00 Eur žyminio mokesčio už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3. Teismas nustatė, jog kreditorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma skolininkei iš tiesų yra didelė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas (CPK 433 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kreditoriaus nurodyti argumentai dėl finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimo, turimo turto įkeitimo bei skolos VSDF biudžetui, nesudaro pagrindo vertinti, jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant minėtų duomenų, įvertinus prašomos sumos objektyvų dydį labiau tikėtina, jog 13 499,72 Eur suma juridiniam asmeniui yra nedidelė. Taip pat kreditorius nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų apie skolininkės nemokumą, sunkią finansinę būklę, slapstymąsi, buveinės pakeitimą ir (ar) panašius veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad skolininkė siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą.

4. Kreditoriaus nurodyta aplinkybė, jog skolininkei yra pateiktas ieškinys dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nepatvirtina skolininkės nesąžiningumo, kadangi byla nėra išnagrinėta ir nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka našta pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, jog nepritaikius kreditoriaus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas galės pasunkėti ar jo įvykdymas pasidarys neįmanomu.

II. Atskirojo skundo argumentai

5. Kreditorius E. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkės kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, o šio turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti skolininkei priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė kreditoriui. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovė (skolininkė), siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paskirstant įrodinėjimo naštą, turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms. Atitinkamai, skolininkės turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai kreditoriui.

Šalies argumentai

5.2. Įrodinėdamas, kad prašoma priteisti suma skolininkei yra didelė, kreditorius rėmėsi visais jam prieinamais duomenimis, išskyrus skolininko finansinės atskaitomybės duomenis. Skolininkė UAB „Peritia“ jau daugiau kaip dvejus metus iš eilės neteikia Juridinių asmenų registrui savo finansinės atskaitomybės dokumentų. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones yra vertinama esama (reali) skolininkės finansinė padėtis, o kreditorius šiuo konkrečiu atveju negali pateikti teismui skolininkės paskutinių finansinių metų (2018 m.) duomenų dėl objektyvių priežasčių, jam yra sudėtinga įrodyti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes. Ši aplinkybė negali būti vertinama kreditoriaus, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenaudai. Todėl teismas nepagrįstai nustatė kreditoriui pareigą pateikti skolininko sunkią finansinę būklę ar nemokumą patvirtinančius dokumentus.

5.3. Pareiga paneigti didelės reikalavimo (ieškinio) sumos prezumpciją šiuo atveju turi tekti būtent skolininkei, kadangi jai lengviausia įrodyti savo turtinę padėtį. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, skolininkė turi teisę prašyti jas panaikinti, pateikdamas įrodymus dėl savo mokumo ir (ar) geros finansinės padėties, kadangi tik ji ir turi savo žinioje šias aplinkybes galinčius pagrįsti įrodymus. Dalis skolininkės turimo nekilnojamojo turto vertė nėra pakankama kreditoriaus reikalavimams užtikrinti. Kita dalis skolininkės turimo nekilnojamojo turto yra apsunkinta hipotekomis, o tai reiškia, kad skolininkė turi didelių ilgalaikių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Išieškojimo iš šio turto atveju, pirmiausiai būtų tenkinami hipotekos kreditorių reikalavimai. Todėl nors bendra skolininko nekilnojamojo turto vertė yra didelė, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių išieškojimas iš tokio turto būtų apsunkintas.

5.4. Skolininkės įsiskolinimas kreditoriui tęsiasi nuo 2018 m. liepos mėnesio. Skolininkė 2019 m. vasario mėnesį vienašališkai nutraukė Pastatų nuomos sutartį ir sistemingai vilkina atsiskaitymą. Tai rodo skolininkės nesąžiningumą, atsakomybės vengimą. Todėl yra pagrindas manyti, kad skolininkė gali bandyti nuslėpti turimą turtą ar pinigines lėšas nuo išieškojimo. Be to, egzistuoja grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ne dėl skolininkės veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl objektyvių aplinkybių, tai yra. kitų kreditorių reikalavimų skolininkei. Skolininkas vykdo veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkė galėtų be apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, prisiimti naujų prievolių, jų įvykdymą garantuoti disponuojamu turtu ir pan.

6. Skolininkė UAB „Peritia“ atsiliepimo į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

7. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti skolininkei laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

9. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. išdavė teismo įsakymą dėl 12 361,40 Eur skolos, 1 138,32 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą ir 216 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės kreditoriui. Savo reikalavimą kreditorius grindžia su skolininke 2017 m. gegužės 25 d. sudaryta Pastatų nuomos sutartimi, kurią skolininkė vienašališkai nutraukė 2019 m. vasario 6 d. ir liko skolinga kreditoriui nuomos mokestį už 2018 m. liepos-2019 m. sausio mėnesius. Taip pat kreditorius prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkės turtą.

11. Iš dalies sutiktina su kreditoriaus atskirojo skundo argumentais, jog jis neturėjo objektyvių galimybių pateikti teismui duomenų apie skolininkės turimą turtą bei įsipareigojimus, kadangi ji nuo 2016 m. neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų. Taip pat sutiktina, jog tokių duomenų nepateikimas iš dalies patvirtina, jog skolininkė gali turėti finansinių sunkumų. Tačiau finansiniai sunkumai nereiškia, jog kreditoriui priteista skolos suma skolininkei yra didelė. VSDFV duomenys patvirtina, kad skolininkė turi 5 darbuotojus, jos pardavimo pajamas 2016 m. sudarė 50 001-100 000 Eur be PVM, o skola VSD biudžetui nėra didelė. Taigi skolininkė yra veikianti įmonė, turinti didelės vertės nekilnojamojo turto ir galimai gaunanti pajamas bei pelną.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aktualioje teismų formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017;; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).

13. Atskirajame skunde kreditorius nurodo, jog skolininkė po pusės metų nuomos mokesčio nemokėjimo pati nutraukė nuomos sutartį, taip pat žadėdavo kreditoriui sumokėti skolą, tačiau pažadų neįvykdydavo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodomos aplinkybės patvirtina, kad skolininkė galimai turi tam tikrų finansinių sunkumų, dėl kurių ji vėluoja mokėti skolas savo kreditoriams. Tačiau šių aplinkybių negalima pripažinti patvirtinančiomis skolininkės galimo nesąžiningumo. Priešingai, jos kaip tik patvirtina, kad skolininkė pripažįsta skolą. Tuo tarpu kreditoriaus nurodoma aplinkybė, kad skolininkė vykdo veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu, nepatvirtina, jog skolininkė šį turtą perleis tretiesiems asmenims nesąžiningais pagrindais. Taigi kreditorius skolininkės nesąžiningumo neįrodė.

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

15. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė