Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Vaidui Paltanavičiui, nuteistajam V. Š., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Renui Bradūnui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį (V. Z. turto vagystė) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas D. K. atžvilgiu) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (K. T. turto vagystė) laisvės apribojimu vieneriems metams.

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas K. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu 2 dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios iš bausmių iš dalies pridedant švelnesnes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priimtas V. K. atsisakymas nuo 4000 Lt civilinio ieškinio V. Š..

Iš V. Š. K. T. naudai priteista 164 420 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai, 10 000 Lt. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Lt. turėtų išlaidų atstovavusio advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2011 m. sausio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomeny neskelbtini), Marijampolės m., turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodamas, jog jam priklausantis gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomeny neskelbtini), esanti sklype (duomeny neskelbtini), Marijampolės m., neatitinka techninio projekto Nr. 2011/04 numatytų sprendinių, K. T. išreiškus pageidavimą įsigyti gyvenamąjį namą su sklypu, nutylėjo esmines aplinkybes, jog pastato atskiros dalys nelaiko normatyvinių apkrovų ir neatitinka mechaninio atsparumo ir pastovumo, medinės konstrukcijos neimpregnuotos, atskiri konstrukcijų elementai supuvę, neužtikrintas pastato energijos taupymas ir šildymas, statinys neatitinka gaisrinės saugos, higienos, sveikatos bei aplinkos apsaugos reikalavimų, turėjusias esminės reikšmės K. T. apsisprendimui dėl turto įgijimo, jis, tyčia, suklaidinęs nukentėjusįjį garantuodamas, jog nėra paslėptų parduodamo namo trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketina naudoti, arba dėl kurių turto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, apskritai nebūtų to turto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs, 2011 m. balandžio 11d. notarės D. L. biure, esančiame Gedimino g. 10, Marijampolėje, sudarė su K. T. žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio (duomeny neskelbtini), Marijampolės m., pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu V. Š. pardavė K. T. gyvenamąjį namą su sklypu, kurio unikalus Nr. (duomeny neskelbtini), už 232 700 Lt ir tokiu būdu, apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – K. T. priklausančius 134 120,00 Lt, padarydamas K. T. 134 120,00 Lt turtinę žalą.

Be to, V. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą: 2011 metais laikotarpiu nuo balandžio 1 d. iki 28 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomeny neskelbtini), Marijampolės mieste, pardavęs K. T. gyvenamąjį namą su sklypu, unikalus Nr. (duomeny neskelbtini), iš šio namo pagrobė svetimą turtą - K. T. priklausančius 7 vnt. radiatorių, kurių bendra vertė 2100 litų, kieto kuro katilą, kurio vertė 5000,00 Lt, virtuvės baldų komplektą su įmontuota buitine technika, kurio vertė 15 000,00 Lt, šildymo kolektorių, kurio vertė 1 500,00 Lt, 8 vnt. rozečių, kurių bendra vertė 200,00 Lt, dušo kabiną, kurios vertė 1 500,00 Lt, veidrodines vonios duris, kurių vertė 3000,00 Lt, tokiu būdu padarydamas K. T. 28 300,00 Lt turtinę žalą.

Be to, V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: Marijampolės mieste, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu bei sudarydamas patikimo, kokybiškas paslaugas teikiančio asmens įvaizdį ir nutylėdamas esmines aplinkybes, jog neturi verslo liudijimo ir neįsteigęs įmonės ar kitaip neregistravęs vykdomos veiklos, 2009-06-26 su V. K. sudarė darbų sutartį, pagal kurią įsipareigojo V. K. pagaminti nerūdijančio plieno balkono konstrukcijas už 14 000,00 Lt, paėmė iš V. K. 4000,00 Lt, kaip avansą ir tokiu būdu, apgaule, įgijo V. K. priklausančius 4000,00 Lt, tuo padarydamas V. K. 4000,00 Lt turtinę žalą.

Be to, V. Š. pagal BK 178 str. 1 d. nuteistas už tai, pagrobė svetimą turtą: 2009 m. gruodžio mėnesį, tyrimo tikslesnis laikas nenustatytas, (duomeny neskelbtini), Liudvinavo sen., Marijampolės sav., iš R. J. priklausančios sodybos, pagrobė svetimą turtą - V. Z. priklausančią medieną - 10,03 m³ ąžuolinių blankų, padarydamas V. Z. 9 528,50 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo gynėjas advokatas E. Liutkevičius apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013m. liepos 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo, K. T. priklausančio turto įgijimo apgaule savo naudai (sukčiavimo), pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl svetimo, K. T. priklausančio turto pagrobimo (vagystės) ir pagal 182 straipsnio 1 dalį dėl svetimo, V. K. priklausančio turto įgijimo apgaule (sukčiavimo) išteisinti, bylą kaltinimo dalyje dėl svetimo V. Z. priklausančio turto pagrobimo (vagystės), nutraukti. Nukentėjusiojo K. T. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Skunde nurodo, kad nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai visų pirma reguliuojami Civilinio kodekso normomis, o pažeistų santykių gynyba realizuojama Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas tos nuostatos aiškiai nesilaikė, rodydamas aiškų šališkumą ir išankstinę nuostatą dėl kaltės.

Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje net du kartus cituojamas vienas ir tas pats byloje esančios Žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp V. Š. ir K. T. punktas 7.1.8., konstatuojantis, kad pardavėjas garantuoja, jog minėtos sutarties sudarymo momentu nėra paslėptų parduodamo turto trūkumų, tačiau nutyli ir niekaip nevertina tos pačios pirkimo - pardavimo sutarties punkto 7.2.3., kuriuo pirkėjas patvirtina, kad turėjo galimybę apžiūrėti ir apžiūrėjo turtą iki minėtos sutarties pasirašymo dienos, susipažino su visais reikiamais dokumentais ir patvirtina, kad turtas atitinka pirkėjo keliamus reikalavimus bei jo mokamą kainą už perkamą turtą ir jokių jo būklės ar kokybės trūkumų pirkėjas nepastebėjo, jokių pretenzijų neturi ir nereikš jų ateityje. Pats K. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme yra parodęs, kad name, esančiame V. Š. g. 10, Marijampolėje, lankėsi iki šio nekilnojamo turto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, turėjo galimybę jį apžiūrėti, vertinti ir tokiems jo veiksmams nebuvo daroma jokių kliūčių. Prieš sudarant minėtą pirkimo - pardavimo sutartį, būtent K. T. iniciatyva ir užsakymu atliktas nebaigto statyti namo ir žemės sklypo, turto rinkos vertės nustatymas, ką patvirtina byloje esanti ataskaita Nr. N-I 1-03-16. Skunde nurodoma, kad K. T. jau įgijus minėtą nekilnojamą turtą, jo iniciatyva ekspertas M. A. atliko statinio techninės būklės įvertinimą ir nustatė visą eilę trūkumų, kurių, apžiūrint pastatą, net vizualiai, neturint specialių žinių, nebuvo neįmanoma nepastebėti, t.y. apdailos nebuvimas, lietvamzdžių nebuvimas, balkono nugriuvimas bei pabrėžiama, kad minėtos Žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo pardavimo sutarties punkte 7.2.3. yra konstatuota, kad šalims išaiškintas CK 6.333 straipsnio 2 dalies turinys, jog pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino, arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs ir be specialaus tyrimo. Apelianto įsitikinimu, visus paminėtus trūkumus pirkėjas galėjo pastebėti dar iki sutarties pasirašymo.

Iš skundžiamame nuosprendyje išvardintų V. Š. tariamai tyčia nutylėtų esminių aplinkybių dėl pastato neatitikimo techninio projekto reikalavimams, buvo padaryta niekuo nepagrįsta išvada, kad būtent tokios aplinkybės V. Š. buvo žinomos ir jo tyčia nutylėtos. Ta aplinkybė, kad jis pats dalyvavo namo statyboje, neduoda pagrindo tvirtinti, kad jis turėjo žinoti ir išmanyti visas nutylėtomis įvardintas aplinkybes, todėl ši teismo išvada yra aiškiai spėjamojo pobūdžio, perkelianti įrodinėjimo naštą kaltinamajam.

Apelianto teigimu, vien V. Š. tariamos kaltės įrodymu pabrėžta aplinkybė, kad kaltinamasis žinojo, jog jo turimo nekilnojamo turto teisinis statusas yra ūkinis pastatas, tačiau apgaule bandė jį parduoti, kaip gyvenamąjį namą, yra visiškai nepagrįsta ir neįrodo jo kaltės. V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad pastato teisinis statusas jam buvo visiškai neaktualus, o K. T. buvo žinoma, kad namas dokumentuose figūruoja kaip ūkinis pastatas. Pastato teisinio statuso pakeitimas dokumentuose buvo daromas K. T. iniciatyva, pastarajam tikintis tokiu būdu gauti didesnę banko paskolą nekilnojamojo turto pirkimui. K. T. šią aplinkybę neigė, teigdamas, kad pastato teisinio statuso pakeitimas jam buvo reikalingas todėl, jog keisdamas statusą V. Š. atliks visus darbus, numatytus pagal tokio pakeitimo projektą, todėl prieš pasirašydamas pirkimo -pardavimo sutartį ir netikrino, ar kokie nors darbai atlikti. Apeliantas nurodo, kad CK 6.399 straipsnyje nurodyta, kad jeigu pagal nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos CK 6.344 straipsnio taisyklės, numatančios pirkimo kainos sumažinimą, daikto trūkumų neatlygintiną pašalinimą per protingą terminą arba atlyginimą pirkėjui išlaidų jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti ir net grąžinimą sumokėtos kainos ir atsisakymą sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.399 straipsnis yra ne bendra, o speciali norma, skirta būtent tokių santykių reguliavimui, kurie susiklostė tarp V. Š. ir K. T., todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, kad K. T. paimta paskola, įgyto turto netinkamumas naudoti pagal paskirtį be didelių išlaidų yra aplinkybės, užkertančios kelią pažeistų teisių atkūrimui civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra visiškai nepagrįsta. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės liko neanalizuotos ir niekaip neįvertintos.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuojant, jog V. Š. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - K. T. priklausančių 134 120 Lt, ši suma buvo grindžiama ją paimant iš eksperto M. A. sudarytos sąmatos, nors byloje nėra jokių duomenų, kad būtų atlikti kokie nors mokėjimai už šioje sąmatoje numatytus darbus ar medžiagas, be to, ši suma galėjo būti vertinama tik kaip kaltininko veiksmais padaryta turtinė žala, bet ne BK 182 straipsnyje numatytas nusikaltimo objektas, į kurį tariamai galėjo būti nukreipta V. Š. tiesioginė tyčia. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad V. Š. padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pripažintas nepagrįstai ir neteisėtai.

Dėl K. T. turto pagrobimo. Skunde teigiama, jog V. Š. niekuomet nepripažino padaręs šią nusikalstamą veiką, o skundžiamame nuosprendyje pateikta pirmosios instancijos teismo įrodymais laikomų duomenų analizė, kuriais remiantis V. Š. pripažintas kaltu dėl K. T. turto tariamo pagrobimo, aiškiai rodo tokios išvados nepagrįstumą ir neteisėtumą, prieštarauja bylos duomenims ir patvirtina neabejotiną teismo šališkumą kaltinamojo atžvilgiu.

Dėl radiatorių pagrobimo V. Š. visuomet davė nuoseklius parodymus, kad šie radiatoriai buvo nuimti dėl suderinto grindų remonto, darbus atlikusių darbininkų per klaidą išvežti, o vėliau grąžinti, ši jo versija nepaneigta, tačiau skundžiamame nuosprendyje vagystės faktą bandoma pagrįsti tuo, kad radiatorių grąžinimas po jų pasisavinimo neeliminuoja jų pagrobimo fakto, tuo pačiu nenurodant jokių duomenų, kategoriškai paneigiančių V. Š. parodymus dėl radiatorių nuėmimo priežasties ir leidžiančių jo veiksmus kvalifikuoti kaip svetimo turto pagrobimą. Pirmosios instancijos teismas savo nuostatai pagrįsti kaip faktą nurodo tai, kad radiatoriai sugrąžinti netinkami vartojimui ir praradę savo prekines vertines savybes, tačiau byloje nėra jokių specialistų išvadų, ar parodymų, kuriuose būtų patvirtinta minimus radiatorius dėl kažkokių priežasčių tapusius netinkamus naudojimui, bei praradusius savo prekines vertines savybes.

Dėl kieto kuro katilo pagrobimo V. Š. visuomet davė nuoseklius parodymus, kad tokio katilo tuo metu, kai jis pradėjo derybas su K. T. dėl namo pardavimo, name jau nebuvo, o pastatas buvo apšildomas kieto kuro krosnele. Liudytojas J. K. parodė matęs V. Š. namuose kieto kuro katilą apie 2007 m., kad tokį katilą minėtoje vietoje jis būtų matęs 2011 m., liudytojas nėra davęs. Liudytoja I. T. teigė mačiusi šildymo katilą, tačiau V. Š. teigimu I. T. matė būtent jo nurodomą šildymo krosnelę. Apeliantas nurodo, jog šis prieštaravimas liko nepašalintas, todėl šią abejonę pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškinti kaltinamojo naudai. Be to, pažymima, kad pats K. T. savo parodymuose iš viso nekalba apie jokį kieto kuro katilą. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad parodymus apie tai, jog gyvenamajame kambaryje matė kieto kuro katilą, yra davęs liudytojas V. A., kuris pats buvo nuvykęs į parduodamąjį objektą, nes iš paties liudytojo V. A. parodymų, aiškiai matyti, kad jis nėra buvęs jo įvertintame pastate, vertinimą nurodo atlikęs pagal jam pateiktus vizualiai nustatytus duomenis ir dokumentus. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad name buvusį kieto kuro katilą galima matyti byloje esančiose nuotraukose, kadangi iš minimose fotografijose užfiksuotų objektų fragmentų identifikuoti daiktus ir nustatyti jų paskirtį galėtų tik specialistas, o tokio specialisto išvados byloje nėra, todėl minėtų fotografijų suteikiamos vizualinės informacijos pagalba galima daryti vien prielaidas, kurios negali būti laikomos objektyviais duomenimis ir vertinamos, kaip kaltę patvirtinantys įrodymai.

Dėl virtuvės baldų komplekto pagrobimo V. Š. savo kaltę neigė, parodydamas, kad kalba su K. T. dėl šio daikto jam pardavimo tikrai vyko, bet K. T. neapsisprendus ir nedavus aiškaus atsakymo, baldai buvo parduoti kitam asmeniui. Skundžiamame nuosprendyje išvada, kad K. T. nurodomas susitarimas tikrai buvo, grindžiama vien paties K. T. ir liudytojos I. T. teiginiais, nors šių asmenų, kaip suinteresuotų byloje, parodymus teismas privalėjo vertinti itin kritiškai. Skunde pabrėžiama, kad pats K. T. pripažino, kad minėti baldai nėra neatskiriamas pastato priklausinys, į pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp jo ir V. Š. jie neįtraukti, jis nėra parduoto namo priklausinys, tariamas žodinis susitarimas įrodinėjamas vien suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo minimą daiktą laikyti K. T. priklausančiu turtu. Aukščiau nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad parduodamas minėtą virtuvės baldų komplektą V. Š. nepadarė jam inkriminuotos, BK 178straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t.y. nepagrobė jokio svetimo turto.

Dėl šildymo kolektoriaus pagrobimo apeliantas nurodo, jog tokio įrenginio buvimas minimame name įrodinėjamas vien K. T. parodymais. V. Š. savo parodymuose teigė nesuprantantis, apie kokį įrenginį kalba K. T.. Skundžiamame nuosprendyje teigiama šilumos kolektorių esant užfiksuotą byloje esančiose fotografijose. Ši aplinkybė netikrinta, dėl jos specialistas nėra davęs išvados, ar parodymų. Apelianto įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad V. Š. kaltu dėl minimo įrenginio tariamo pagrobimo pripažintas remiantis ne įrodymais, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančiais kaltę, o prielaidomis ir spėjimais, nei vienos iš nepašalintų abejonių neaiškinant kaltinamojo naudai.

Dėl elektros rozečių pagrobimo V. Š. nuosekliai neigė K. T. nurodomose vietose buvus įmontuotas elektros rozetes, kas visiškai tikėtina nebaigtame statyti name. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyti jokie K. T. parodymai, kuriuose jis teigtų pasigedęs rozečių, kurias tikrai matė prieš tai, t.y. apžiūrint namą. Atsižvelgiant į niekaip nepaneigtus V. Š. parodymus, kad jokios elektros rozetės K. T. nurodomose vietose nebuvo įmontuotos, darytina išvada, kad pasigedęs virtuvės baldų komplekto ir radiatorių, K. T. ėmėsi jau kruopštesnės namo apžiūros ir neradęs paruoštuose lizduose elektros rozečių, padarė prielaidą, kad jas pagrobė V. Š.. Be K. T. prielaidos, kad elektros rozetės jo nurodomose vietose turėjo būti, jokių kitų duomenų, patvirtinančių tariamą V. Š. kaltę nėra, ir šiuo atveju darytina išvada, kad V. Š. dėl tariamos elektros rozečių vagystės kaltu pripažintas nepagrįstai ir neteisėtai.

Dėl dušo kabinos pagrobimo savo parodymuose V. Š. nuosekliai teigė dušo kabiną dar metai laiko iki namo pardavimo išmontavęs ir palikęs rūsyje dėl sugedusios namo kanalizacijos remonto atlikimo. Tokie jo parodymai, apelianto teigimu, niekuo nepaneigti, jokių kitų duomenų, išskyrus K. T. manymą, kad V. Š. minimą dušo kabiną būtent pagrobė, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas įrodymus, nenurodė. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad analizuojant įrodymus dėl tariamo dušo kabinos pagrobimo, nurodomi kaip nustatyti faktai tokios aplinkybės, kurių niekuomet nebuvo, t.y. tai, kad V. Š. sugrąžino dušo kabiną, kuri buvo paimta iš namo ir sugrąžino ją netinkamą vartojimui. Bylos duomenys patvirtina, kad minima dušo kabina iš namo niekuomet nebuvo išgabenta, tik išmontuota iš jos naudojimo vietos ir perkelta į rūsį. Šių aplinkybių niekuomet neneigė ir pats K. T.. Taigi, apelianto teigimu, jokių objektyvių duomenų, kad panaudojimo savybes dušo kabina būtų praradusi ar net tapusi netinkama naudojimui dėl kokių nors V. Š. veiksmų, atliktų po 2011 m. balandžio 1d., byloje nėra. Skunde pabrėžiama ir tai, kad K. T. pripažino, kad V. Š. jam paliko naują, 4000 Lt kainuojančią dušo kabiną, tačiau neradęs senosios dušo kabinos jai skirtoje vietoje nutarė, kad V. Š. ją pavogė. Apelianto įsitikinimu, nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad dėl dušo kabinos tariamos vagystės V. Š. kaltu pripažintas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai.

Dėl veidrodinių vonios durų vagystės apeliantas nurodo, jog K. T. minimos durys iš tiesų buvo ne vonios durys, o prie vonios buvusios, jo paties sumontuotos spintos slankiojančios durys ir ši spinta su veidrodinėmis slankiojančiomis durimis niekuomet nebuvo kokia nors nuo vonios patalpos neatskiriama ir šios patalpos funkcionavimui būtina dalis, kurią jis būtų manęs privalantis palikti K. T. kartu su namu, apie tai jie niekad nesitarė. Į vonios patalpą patenkama pro paprastas, standartines, ant vyrių pakabinamas duris. V. Š. parodymus, kad tai buvo tiesiog spinta su veidrodinėmis slankiojančiomis durimis, patvirtino liudytojos D. Š. ir V. Š.. Jokie kiti liudytojai, kurie lankėsi V. Š. namuose, jokių veidrodinių vonios durų neminėjo, to neparodė ir liudytoja I. T.. Dėl veidrodinių vonios durų vagystės V. Š. kaltu pripažintas remiantis vien K. T. teiginiu apie tariamą tokių durų egzistavimą, nors jis galėjo tiesiog sąžiningai klysti, neteisingai vertindamas veidrodinių durų paskirtį.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, skundo autorius teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytą minimų daiktų vertinimo būdas ir pats jų įvertinimas patvirtina, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta šališkai. Šį skundo argumentą gynėjas grindžia šiomis aplinkybėmis: dėl virtuvės baldų komplekto vertės V. Š. parodė, kad jo pagaminimas kainavo 5700 Lt ir dar apie 3000 Lt buvo sumokėta už į jį įmontuotą buitinę techniką, todėl jo vertė negali būti didesnė kaip 8000 Lt, be to, komplektas buvo eksploatuojamas penketą metų, dėl ko jo vertė turėjo žymiai sumažėti. K. T. minėtą baldų komplektą įvertino 15 000 Lt, tokią nuostatą motyvuodamas duomenimis, kurie jam tariamai buvo suteikti parduotuvėse klausinėjant apie jo teigimu analogiškų baldų kainas. Nors jokių dokumentų ar kitokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias turto vertinimo išvadas teismui nepateikė nei K. T., nei jo atstovas, nei bylą teismui perdavęs ir kaltinimą palaikęs prokuroras, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad „teismas pripažįsta logiškais nukentėjusiojo veiksmus, kad jis atliko panašiais daiktais prekiaujančių bendrovių apklausą ir iš jų sužinojo vidutinę analogiškų daiktų vertę bei nurodė jos minimalų dydį." Skunde teigiama, kad nepateikti jokie faktiniai duomenys, kurie patvirtintų, kad K. T. tokią apklausą tikrai atliko, o jeigu ir atliko, kad sužinojo būtent tokią jo nurodytų daiktų vertę ir tikrai nurodė minimalų jos dydį. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nenurodyta, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas laiko neteisingomis V. Š. nurodytas daiktų kainas, nes, sutinkamai su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis, V. Š. nurodyta daiktų vertė laikytina vienu iš kaltinimui prieštaraujančių įrodymų, kuris apkaltinamajame nuosprendyje privalomai turi būti paneigtas kitais byloje surinktais įrodymais. Savaime suprantama, jog laikantis nuostatos, kad visos nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, tokiais įrodymais laikyti niekaip nepatikrintus K. T. parodymus apie jo tariamai atliktas „apklausas", yra nepagrįsta ir neteisėta. Tokiu būdu K. T. pats įkainavo ir kitus jo manymu jam priklausiusius ir tariamai iš jo pagrobtus daiktus, o teismas jokių priemonių tikslu šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtinti arba paneigti, nesiėmė.

Dėl apgaule įgyto svetimo, V. K. priklausančio turto. Skundo autoriaus nuomone, šis tariamai nusikalstamos veikos epizodas taip pat vertintinas kaip dirbtinis civilinių teisinių santykių kriminalizavimas. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad sudaręs su V. K. darbų sutartį, pagal kurią įsipareigojo pagaminti nerūdijančio plieno konstrukcijas balkonui už 14 000 Lt, V. Š. paėmė iš jo 4000 Lt avansą ir tokiu būdu apgaule įgijo V. K. priklausantį turtą. Išvadą, kad minėtų pinigų paėmimas kvalifikuotinas kaip sukčiavimas, pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad sudarydamas sutartį V. Š. užsakovo neinformavo, jog neturi verslo liudijimo, nėra įsteigęs įmonės, ar kitaip neįregistravęs vykdomos veiklos, be to, sutartų darbų iki galo taip ir neatliko, tačiau vengė grąžinti paimtą avansą. Tačiau V. K. niekuomet nėra davęs parodymų apie tai, kad būtų V. Š. klausęs, ar šis turi verslo liudijimą, įmonę ir yra įregistravęs savo veiklą, o V. Š. jam būtų atsakęs teigiamai. Skundžiamame nuosprendyje teigiama esant nustatyta, kad V. Š. tuo metu vertėsi darbais, susijusiais tik su medienos apdirbimo, todėl jo sutikimas imtis darbų susijusių su metalo apdirbimu taip pat patvirtina jo išankstinį tikslą apgauti užsakovą, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad V. K. puikiai buvo žinoma, kuo verčiasi V. Š., tačiau tai nesutrukdė jam sudaryti su V. Š. minėtą sutartį. V. K. parodė, kad V. Š. turėklus pagamino, buvo juos atvežęs ir net pradėjęs montuoti, tačiau V. K. netenkino gaminio kokybė ir jis reikalavo broką ištaisyti. V. Š. pažadėjo tai padaryti ir turėklus išsivežė, tačiau sutarties įvykdyti iki galo ir tinkamai taip ir nesugebėjo, paimto avanso vis negrąžino. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. Š. ilgą laiką tikrai bandė atlikti sutartus darbus, bet nesugebėjo jų atlikti dėl įgūdžių ir kvalifikacijos stokos, kas paneigia skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, jog jis paėmė pinigus, net neketindamas atlikti jokių darbų, kad jau sudarydamas su V. K. minėtą sutartį, V. Š. buvo suplanavęs jį apgauti. Apelianto teigimu, nesugebėjimas atlikti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, už kurių atlikimą yra sumokėta, nėra adekvatus tyčiniam tokių darbų neatlikimui, turint išankstinį ketinimą vien paimti iš asmens pinigus ir net nesirengiant už gautą užmokestį atlikti kokius nors darbus, o delsimas grąžinti paimtą avansą užsakovui esant nepatenkintam atliekamų darbų kokybe, tikrai nėra adekvatus išankstiniam sumanymui apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą, net neketinant vykdyti jokių sutartinių įsipareigojimų. Skundo autoriaus įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad objektyviai nustatytuose V. Š. veiksmuose nebuvo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Faktinės bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad tarp V. K. ir V. Š. buvo sudaryta rangos sutartis, kuri užsakovo manymu, buvo vykdoma netinkamai ir visi dėl to kilę ginčai turėjo būti sprendžiami civilinių įstatymų numatyta tvarka.

Dėl V. Z. turto vagystės. Apeliantas nurodo, kad baudžiamoji byla dėl šios nusikalstamos veikos buvo nutraukta 2011 m. kovo 31 d. BK 38 straipsnio l dalyje numatytais pagrindais, t.y. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. V. Š., kaltinant jį šios nusikalstamos veikos padarymu, teismui buvo atiduotas BK 38 straipsnio 4 dalies pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui nutarus esant nustatyta, kad nepraėjus metams po minėto susitaikymo V. Š. padarė naują tyčinį nusikaltimą. Skunde nurodoma, kadangi nurodomu laikotarpiu V. Š. jokio tyčinio nusikaltimo nėra padaręs, baudžiamoji byla šioje kaltinimo dalyje turi būti nutraukta, paliekant galioti 2011 m. kovo 31 d. teismo sprendimą atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktu numatytais pagrindais jis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Šiuo atveju teismas nepatikrino visų byloje esančių duomenų, nepašalino prieštaravimų, nepateikė pagrįstų motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo, neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, todėl toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikaltimų sudėtys, esančios kaltinamojo V. Š. veikose, visiškai įrodytos, jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį bei 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę <....>. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo, panaudojant apgaulę, pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-409/2011). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią, tačiau turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Pažymėtina, kad pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Teismų praktikoje, kai yra vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-255/2012).

V. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, K. T. išreiškus pageidavimą įsigyti jo gyvenamąjį namą su sklypu, nutylėjo esmines aplinkybes, o būtent, žinodamas, kad jam priklausantis gyvenamasis namas neatitinka numatytų jam reikalavimų, kurios turėjo esminės reikšmės K. T. apsisprendimui dėl turto įgijimo, jis tyčia suklaidinęs nukentėjusįjį, garantuodamas, jog nėra paslėptų parduodamo namo trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketina naudoti, arba dėl kurių turto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, apskritai nebūtų to turto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs, sudarė su K. T. žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad minėtą pirkimo-pardavimo sutartį nukentėjusysis K. T. sudarė būtent dėl minėtų V. Š. veiksmų ir kurios pagrindu pastarasis apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – K. T. priklausančius 134 120,00 Lt.

Savo kaltės V. Š. nepripažino ir parodė, kad namą statyti pradėjo maždaug prieš 10 metų, pats dalyvavo jo statyme, tai buvo gyvenamasis namas, tik jo užbaigtumas buvo apie 60 procentų, statė šį namą sau ir nebuvo net minties, kad jis gali būti blogos kokybės. Namas buvo užregistruotas kaip ūkinis pastatas, tikslu išvengti turto dalybų kuomet skyrėsi su pirmąja žmona. Skelbime apie šio statinio pardavimo nurodė, jog parduodamas žemės sklypas ir gyvenamasis namas, nes faktiškai jis ir buvo gyvenamas, o ne ūkinis pastatas. K. T. nusprendė šį namą iš jo pirkti, jie sutarė dėl kainos ir kitų aplinkybių. Pirkėjo K. T. iniciatyva jis sutvarkė dokumentus dėl statinio paskirties pakeitimo iš ūkinio į gyvenamąjį namą. K. T. atsivežė savo ekspertus ir specialistus, turto vertintojus, todėl V. Š. buvo įsitikinęs, kad viskas yra tvarkoje. Pirkdamas namą ir tvarkydamas dokumentus, K. T. matė ir žinojo, kokia yra pastato būklė, sutiko sumokėti tiek, kiek sutarta, jokios apgaulės K. T. atžvilgiu jis nenaudojo. Kad namas neatitiko projekto reikalavimų, jis sužinojo atliekant tyrimą byloje. Žinojo, kad projekto sąlygoms neatitiko kanalizacija, kadangi tokio projektinio įrenginio nebuvo, o kanalizacija name buvo įrengta kitoje vietoje. Tačiau K. T. viską apžiūrinėjo pats, todėl jis nematė reikalo jam to atskirai pasakyti, buvo įsitikinęs, kad tai mato ir pats K. T. ir atsivežtieji turto vertintojai. Kai gavo projektą su pakeista statinio teisine paskirtimi, jo nestudijavo ir su faktine būkle nelygino, nes buvo įsitikinęs, kad jis reikalingas ne jam kaip pardavėjui, o K. T. kaip pirkėjui, norinčiam gauti paskolą turtui įgyti. Tokie V. Š. parodymai nepaneigti byloje surinktais įrodymais, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje, o priešingai, rašytiniai bylos duomenys juos tik patvirtina.

Dėl pastato pirkimo - pardavimo sąlygų ir po sutarties sudarymo įvykusių aplinkybių iš esmės V. Š. parodymams neprieštarauja ir nukentėjusiojo parodymai. K. T. parodė, kad apžiūrėjęs V. Š. parduodama namą, nutarė jį pirkti. K. T. matė, kad namui dar trūksta apdailos, tačiau tai jį tenkino, pagal baigtumą jam tinkama buvo ir kaina. Nekilnojamo turto agentūroje sužinojo, kad namas yra areštuotas ir yra užregistruotas kaip ūkinis pastatas, o ne gyvenamasis namas. V. Š. jam paaiškino, kad namą kaip ūkinį pastatą užregistravo tik dėl vykstančių skyrybų su žmona, tačiau faktiškai jis yra gyvenimui pastatytas namas. Jis davė V. Š. 30 tūkstančių litų, už kurios buvo sutarta panaikinti areštą bei sutvarkyti visus namo dokumentus bei pakeisti namo teisinę registraciją, kad ji atitiktų faktinę padėtį. Žinojo, kad tokiam statinio teisinio statuso pakeitimui reikalingas projektas, manė, kad pakeitus statusą, statybą kontroliuojančios institucijos patikrins statinio faktinį atitikimą projektui. V. Š. sutvarkė namo teisinį statusą, todėl perkamo statinio statuso pakeitimas iš ūkinio pastato į gyvenamąjį namą ir V. Š. patikinimai nukentėjusiajam abejonių nekėlė. Jis tikėjosi, kad įgyjama geros kokybės bei projektą atitinkantį gyvenamąjį namą. Tuomet buvo sudaryta namo pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal ją V. Š. gavo grynais 47 200 litų, o 180 000 lt. buvo pervesta į jo sąskaitą.

Nukentėjusysis pažymėjo, kad V. Š. buvo jo įmonės klientas, buvo matytas žmogus, be to, vykdė visus iki sutarties pasirašymo buvusius įsipareigojimus ir susitarimus, jo prašymams neprieštaravo, todėl abejonių, kad gali sukčiauti, jis K. T. nekėlė. Tačiau po sutarties pasirašymo V. Š. pradėjo vengti susitikti ir perduoti raktus, pradėjo neatsakė į telefono skambučius. Pagaliau gavęs raktus ir nuvykęs į namą, nerado daug daiktų, kurie vertintini kaip pastato priklausiniai: buvo nupjauti radiatoriai, išluptos elektros rozetės, išgabentas virtuvės komplektas su įmontuota buitine technika, kieto kuro katilas, šildymo kolektorius, dušo kabina, veidrodinės vonios durys. Be to, praardžius apdailą, išaiškėjo užslėpti namo trūkumai: sienos nebuvo impregnuotos, namas buvo supuvęs. Tai pamatęs, kreipėsi į specialistus padėties įvertinimui, ir paaiškėjo, kad namas neatitinka projekto, reikėjo nustatyti, kiek kainuos broko pašalinimas ir namo sutvarkymas, kad jis atitiktų projektą.

Nukentėjusysis įsitikinęs, kad V. Š. jo atžvilgiu sukčiavo, nes pagal jų susitarimą V. Š. buvo įsipareigojęs, kad pakeis statinio teisinį statusą ir jo faktinė būklė atitiks projektinei dokumentacijai. V. Š. sutvarkė dokumentus, jie buvo pateikti, o sudarant notarinę pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino, kad pastato faktinė būklė atitinka nurodytai dokumentuose, nėra jokių užslėptų trūkumų ir jei V. Š. būtų nesutvarkęs dokumentų arba informavęs jį apie faktinės padėties neatitikimą projektui, jis pastato pirkimo būtų atsisakęs.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog V. Š. panaudota apgaulė K. T. atžvilgiu pasireiškė tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodamas, jog jam priklausantis gyvenamasis namas neatitinka numatytų techninių reikalavimų, nutylėjo būtent šias pastato atskirų dalių neatitikimą keliamiems reikalavimams aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės K. T. apsisprendimui dėl turto įgijimo, tyčia, suklaidinęs nukentėjusįjį garantuodamas, jog nėra paslėptų parduodamo namo trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketina naudoti, arba dėl kurių turto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, apskritai nebūtų to turto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs, sudarė su nukentėjusiuoju žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu pardavė gyvenamąjį namą su sklypu ir tokiu būdu apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – K. T. priklausančius 134 120 Lt, padarydamas nukentėjusiajam šio dydžio turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, būtent dėl tokių kaltinamojo veiksmų nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad perkamas namas pilnai atitinka visu keliamus reikalavimus, yra kokybiškas, tinkamas gyventi pagal projektą ir todėl sandoris buvo sudarytas. V. Š. suvokė, kad K. T. sąmoningai pateikė objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją apie parduodamo pastato būklę, nes pats dalyvavo namo statyboje ir todėl negalėjo nežinoti apie byloje konstatuotus trūkumus ir neatitikimus, todėl toks sąmoningas V. Š. suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką K. T. apsisprendimui dėl namo pirkimo. Su tokiu nustatytų aplinkybių vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

Kaip paminėta aukščiau, apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar asmenį, kurio žinioje yra turtas arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-7-9/2013).

Šioje byloje nuteistasis V. Š. ir nukentėjusiuoju pripažintas K. T. ruošėsi susisieti civiliniais sutartiniais teisiniais santykiais. Sudarant kokį nors sandorį, abi jo šalys įgyja teises ir pareigas, kurios detaliai aptariamos sudaromoje sutartyje, tokiu būdu siekiant neapsunkinti numatytų teisių gynimo galimybių, kitai šaliai nevykdant ar netinkamai vykdant joje numatytas pareigas. Šiuo atveju iš byloje esančios Žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo pardavimo sutarties turinio matyti, kad ši sutartis nebuvo išimtis ir joje detaliai išdėstytos šalių teisės ir pareigos, įsipareigojimai, tarp šalių kilusių ginčų sprendimo tvarka. Tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo sudarytos sutarties 7.1.8. punkte nurodyta, jog pardavėjas garantuoja, kad šios sutarties sudarymo momentu, nėra paslėptų parduodamo turto trūkumų dėl kurių turto negalima būtų naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketina naudoti, arba dėl kurių turto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to turto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Sutarties 7.2.3. punkte nurodyta, jog pirkėjas pareiškė, kad jis turėjo galimybę ir apžiūrėjo turtą iki šios sutarties pasirašymo dienos, susipažino su kadastro ir registro dokumentų byla, žemės sklypo planu, ir patvirtino, kad turtas atitinka pirkėjo keliamus reikalavimus bei jo mokamą kainą už perkamą turtą ir jokių jo būklės ar kokybės trūkumų pirkėjas nepastebėjo, jokių pretenzijų neturi ir nereikš ateityje. Be to, šiame 7.2.3. punkte šalims išaiškintas CK 6.333 straipsnio 2 dalies turinys, jog pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino, arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs ir be specialaus tyrimo.

Šios sutarties turinio pirmosios instancijos teismas pilnai ir išsamiai neanalizavo, o akcentavo tik vieną iš jos punktų, kuriame numatytos vienos šalies, konkrečiai - pardavėjo pareiga, t.y. garantija, jog nėra paslėptų parduodamo turto trūkumų. Būtina pažymėti, kad sudarant sandorį, tikslą gauti iš jo sudarymo kuo didesnę naudą turėjo ne tik pardavėjas, bet ir pirkėjas, nes jis buvo suinteresuotas už jam tinkamą kainą gauti tinkamos kokybės norimą daiktą. Minimoje sutartyje taip pat numatyta, jog ji sudaroma laisva abiejų šalių valia, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, visos šios sutarties sudarymo aplinkybės šalims žinomos.

Pažymėtina, kad apgaulės pasireiškimo būdas teismų apibrėžtas kaip nukentėjusiojo įtikinėjimas, piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų vykdyti sutartį. Pats savaime piktnaudžiavimas pasitikėjimu negali būti vertinimas kaip turto užvaldymo būdas sukčiaujant. Bet kuriuo atveju sukčiaujant svarbiausia yra tai, kad apgaulė būtų panaudota kaip poveikio priemonė į nukentėjusiojo sąmonę ir valią, kad šis perduotų savo turtą dėl to, kad buvo suklaidintas, o kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai įgytų svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengtų turtinės prievolės arba ją panaikintų.

Kaip jau paminėta aukščiau, K. T., prieš teisiškai įformindamas V. Š. namo pirkimą, turėjo visas galimybes perkamą objektą detaliai apžiūrėti, tokiems jo veiksmams nebuvo daroma jokių kliūčių. Dar prieš sudarant pirkimo - pardavimo sutartį, K. T. užsakymu atliktas nebaigto statyti namo ir žemės sklypo turto rinkos vertės nustatymas, o po sutarties pasirašymo atliktas statinio techninės būklės įvertinimas, kurio metu nustatyti vizualiai matomi trūkumai, t.y., balkonas nugriuvęs, stogą laikančios konstrukcijos pažeistos puvinio, kai kuriose vietose matosi įlinkimai bei įskilimai, kai kurios medinės konstrukcijos akivaizdžiai supuvę, dūmtraukis projekte numatytas mūryti iš pilnavidurių molio plytų, tačiau natūroje sumūrytas iš silikatinių, pastate nėra įrengtos apsauginės ir gaisrinės signalizacijos. Dalis paminėtų trūkumų yra akivaizdūs, kuriuos nukentėjusysis galėjo pamatyti ir be specialaus tyrimo, o kiti nustatyti trūkumai tikėtina buvo nežinomi ir pačiam kaltinamajam. Ta aplinkybė, jog jis pats dalyvavo namo statyboje neduoda pagrindo tvirtinti, kad V. Š. pats atliko visus darbus ar visus juos kontroliavo, todėl negalima kategoriškai teigti, kad apie šiuos trūkumus jis žinojo ir sąmoningai, tyčia nuslėpė nuo K. T.. Aplinkybės, jog V. Š. parduodamas pastatas buvo įformintas kaip ūkinis, o ne gyvenamasis, taip pat neduoda pagrindo tvirtinti buvus V. Š. veiksmuose apgaulės. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad nukentėjusysis buvo informuotas apie pastato statusą, iš esmės jį tai tenkino, nes vizualiai matė, kad namas pritaikytas gyvenimui, be to, V. Š. paaiškino, kad toks įforminimas buvo dėl turto dalinimo skiriantis su žmona. Kaltinamasis parodė, kad dokumentų performinimas iš ūkinio pastato į gyvenamąjį namą nukentėjusiajam buvo aktualus dėl didesnės banko paskolos gavimo. K. T. teigė, kad pasitikėjo V. Š. ir manė, kad pakeitus pastato teisinį statusą bus sukontroliuota ir faktinis atitikimas projektui. Pats nukentėjusysis šiame procese nedalyvavo, paprašė visus dokumentus sutvarkyti V. Š., pastarajam tai padarius, K. T. beatodairiškai pasitikėdamas, kad viskas padaryta būtent taip, kaip jis manantis, pasirašė pastato pirkimo - pardavimo sutartį.

Visos šios aplinkybes leidžia neginčijamai teigti, kad K. T. prieš sandorio sudarymą buvo sudarytos visos sąlygos domėtis perkamo objekto būkle, jo dokumentacija bei faktinės pastato būklės atitikimu projekto reikalavimams, tačiau jis pats nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant išsiaiškinti šias aplinkybes, o besąlygiškai pasitikėjo pardavėju. Kaip minėta, pagal CK 6.333 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles, pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino, arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs ir be specialaus tyrimo. V. Š. veiksmai, kad jis, kaip objekto pardavimu suinteresuota šalis, nesiekė atskleisti pirkėjui tų aplinkybių, kuris akivaizdžiai matomos ir aktualios pastarajam, negali būti vertinama kaip sukčiavimas, siekimas apgauti.

Taigi, vienai teisinio santykio šaliai turint pareigą, pareigos nevykdymas kitai teisinio santykio šaliai sukelia neigiamus padarinius ir ši įgyja teisę reikalauti satisfakcijos. CK 6.246 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iš būtinųjų taikymo sąlygų yra teisės pažeidimas. Tik šiuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobūdžio neteisėti veiksmai), (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-9/2013).

CK 6.399 straipsnis reglamentuoja, jog jeigu pagal nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos CK 6.344 straipsnio taisyklės, numatančios pirkimo kainos sumažinimą, daikto trūkumų neatlygintiną pašalinimą per protingą terminą arba atlyginimą pirkėjui išlaidų jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti ir net grąžinimą sumokėtos kainos ir atsisakymą sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, CK 6.399 straipsnis yra speciali norma, skirta būtent tokių santykių reguliavimui, kurie susiklostė tarp V. Š. ir K. T., todėl šiuo atveju nėra jokių aplinkybių, užkertančių kelią pažeistų teisių atkūrimui civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013). Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčai, kilę tarp V. Š. ir K. T. dėl tarp jų susiklosčiusių civilinių santykių, turi būti sprendžiami taikant civilinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas teisės normas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje (K. T. turto pagrobimas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl V. Š. kaltės, padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad V. Š. kaltė yra pilnai įrodyta byloje suriktais įrodymais.

Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagal šią BK normą at­sa­ko­my­bė kyla tada, kai kaltininkas svetimą turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, tai yra ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, ir taip padaro žalą turto savi­nin­kui. Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą galima tik esant tiesioginei tyčiai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų ir nustatyta aplinkybių, kurios leistų V. Š. veiksmus dėl visų šiame kaltinime nurodytų daiktų paėmimo vertinti kaip svetimo turto vagystę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. Š. kaltės klausimą iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo K. T. parodymais ir jais grindė nusikaltimo sudėties buvimą jo veiksmuose. Įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog kaltinime išvardyti daiktai buvo K. T. nuosavybė ir V. Š. juos pagrobė, turėdamas tyčią juos paversti savo turtu ir jais disponuoti, šioje byloje nėra.

Pats nuteistasis kategoriškai neigė visų nukentėjusiojo nurodytų ir pirmos instancijos nuosprendyje nurodytų daiktų vagystę, parodydamas, jog dalį jų jis iš parduodamo namo išėmė su K. T. žinia, dalies jų namo pardavimo proceso eigoje apskritai jau nebuvo, o dėl kitų daiktų pardavimo kartu su namu, su pirkėju nebuvo sutarta. Jo parodymų dėl kiekvieno daikto kategoriškai nepaneigė nė vienas byloje esantis įrodymas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl visų skundžiamajame nuosprendyje (įrodyta pripažintos nusikaltimo aplinkybės) minimų daiktų V. Š. kaltė grindžiama ne neabejotinais rašytiniais įrodymais, o nukentėjusiojo parodymuose iškeltomis versijomis. Kolegija konstatuoja, kad dalis daiktų, nurodytų kaltinime dėl vagystės, nelaikytini tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo sudaryto sandorio objekto t.y. gyvenamojo namo, priklausiniai, be kurių jis negalėtų būti vertinamas kaip tinkamas šio sandorio objektas, todėl jų nuosavybės teisės perėjimas iš V. Š. K. T. turėjo būti aptartas rašytine forma.

Tiek V. Š., tiek K. T. nurodė, kad kalba dėl virtuvės baldų komplekto tarp jų tikrai vyko, tačiau nuteistasis tvirtina, kad jis K. T. siūlė virtuvės baldus pirkti, o šiam neapsisprendus ir nedavus aiškaus atsakymo, baldai buvo parduoti kitam asmeniui. K. T. tvirtina, kad V. Š. pažadėjo virtuvės baldus parduoti kartu su namu be papildomos mokesčio už juos. Iš V. Š. parodymų matyti, kad jis savo veiksmus dėl virtuvės baldų pardavimo kitiems asmenims paaiškino įtikinamai ir logiškai. Akivaizdu, kad ir nukentėjusysis, būdamas tikras, kad pardavėjas pažadėjo kartu su namu už tą pačią kainą parduoti ir šį daiktą, turėjo būti suinteresuotas, kad tai būtų aptarta ir sutartyje.

Šiuo atveju esant prieštaravimams kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymuose, laikyti teisingais K. T. ir jo sesers parodymus ir vertinti juos kaip neabejotinai teisingus bei jais grįsti V. Š. kaltę, nėra teisinio pagrindo.

Dėl veidrodinių vonios durų vagystės byloje taip pat nėra patikimų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas kaltę grindė išimtinai tik nukentėjusiojo pateikta subjektyvia įvykių versija. Niekuo nepaneigti V. Š. parodymai, jog prie vonios buvusios sumontuotos veidrodinės slankiojančios durys niekuomet nebuvo vonios patalpos neatskiriama, šios patalpos funkcionavimui būtina dalis, todėl akivaizdu, kad, kaip aukščiau aptartoje situacijoje, nuteistasis sprendė analogiškai - jog sutartyje neaptarus šio daikto pardavimo kartu su namu, jis lieka V. Š. nuosavybe ir todėl jis turi teisę juo disponuoti. O nukentėjusiojo parodymų apie stacionarias veidrodines vonios duris, kurios, jo manymu, yra namo priklausinys, nepatvirtino byloje apklausti liudytojai bei rašytinė bylos medžiaga.

Dėl elektros rozečių pagrobimo V. Š. apskritai neigė, jog rozetės namo pardavinėjimo metu jau buvo įmontuotos, o K. T. tvirtino priešingai. Jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtini ar paneigti vieno kurių versiją, byloje nėra. Tačiau įvertinus objektyviai nustatytas aplinkybes, kad namas dar nebuvo pabaigtas statyti, jo 66 proc. baigtumą patvirtina rašytinė bylos medžiaga, bei atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai, akivaizdu, kad ir šioje dalyje nėra V. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų.

Dėl radiatorių pagrobimo V. Š. parodė, kad juos nupjovė dėl grindų remonto, buvo išvežti iš namo, tačiau neužilgo grąžinti. Šių V. Š. parodymų nepaneigė jokie bylos duomenys. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad radiatoriai buvo grąžinti į jo pirktą namą, tačiau nurodė, jog jie jau yra netinkami eksploatuoti. Remiantis šiais K. T. parodymais buvo sprendžiama, kad V. Š. veiksmai atitinka vagystės dispoziciją. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad nesant jokių objektyvių neginčijamų įrodymų, jog radiatoriai po nupjovimo tapo netinkami naudoti, V. Š. veiksmus kvalifikuoti kaip vagystę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu kaltinimas dėl dušo kabinos, kieto kuro katilo ir šildymo kolektoriaus pagrobimo taip pat nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Visų pirma, byloje nėra neginčijamų duomenų, pagrindžiančių šių daiktų buvimą name iki jo pardavimo K. T.. V. Š. parodė, kad kieto kuro katilo derybų su K. T. dėl namo pardavimo metu jau nebuvo, o pastatas buvo apšildomas kieto kuro krosnele, dušo kabina buvo išmontuota taip pat dar gerokai prieš sumanymą parduoti namą ir ji iki pardavimo buvo palikta rūsyje, o dėl šilumos kolektoriaus teigė nežinantis tokio įrenginio, jo neišėmė, jeigu jis buvo name, tai ir turėjo likti. Skundžiame nuosprendyje nurodyti duomenys, kurie buvo vertinti kaip V. Š. kaltę dėl šių daiktų pagrobimo pagrindžiantys įrodymai, kolegijos įsitikinimu, nėra kategoriški ir neabejotini. Byloje apklausti liudytojai J. K., I. T. ir V. A. nepatvirtino, kad K. T. apžiūrint namą, jame stovėjo būtent tas namo šildymo prietaisas, t.y. kieto kuro katilas, kurį ir mini savo parodymuose K. T.. V. Š. teigimu, kietojo kuro katilas name buvo, tačiau dar prie ruošiantis parduoti namą sugedo, todėl jie toliau namą šildėsi krosnele, kuri stovėjo katilo vietoje. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, liudytojas V. A. savo parodymuose nurodė atlikęs V. Š. namo įvertinimą, tačiau jis nenurodė, kad vertinimą atliko pats nuvykęs į objektą. V. Š. nurodė, kad vertinimą atliko kitas asmuo, ne V. A.. Negalima nesutikti ir su skundo argumentu dėl byloje esančių nuotraukų nelaikymo V. Š. kaltės dėl šio katilo pagrobimo, įrodymu. Iš byloje esančių nuotraukos (t. 1, b. l. 47) kurioje, pasak K. T. užfiksuota kambaryje buvus kietojo kuro katilą, matyti, kad joje užfiksuotas kažkoks daiktas, tačiau teigti, kad tai tikrai kietojo kuro katilas, o ne šildymo krosnelė, kaip nurodė V. Š., nėra pakankamo pagrindo. V. Š. parodymus, jog dušo kabina buvo išmontuota dar prieš namo pardavimą ir ji buvo padėta į rūsį, iš esmės patvirtino ir pats nukentėjusysis, todėl akivaizdu, jog ji nebuvo pagrobta, o tai, kad, K. T. supratimu, ši dušo kabina po jos išmontavimo, tapo nenaudotina, prarado vertę, neduoda pagrindo V. Š. laikyti kaltu dėl jos pagrobimo. Iš bylos duomenų taip pat akivaizdžiai matyti, kad dėl šildymo kolektoriaus pagrobimo, apart nukentėjusiojo parodymų, nėra jokių kitų patikimų duomenų, jog prieš sandorį šis daiktas name buvo, o po sandorio sudarymo jo name jau nebeliko, taigi, ir dėl šio daikto vagystės nėra jokių V. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina, kad dėl visų K. T. nurodytų daiktų pagrobimo V. Š. padarytus veiksmus pirmosios instancijos teismas, neesant patikimų įrodymų, nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, todėl laikytina, kad jis kaltu pripažintas be teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Kaip nurodyta aukščiau, sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę, subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia, kuri pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo, panaudojant apgaulę, pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti ir būtent šis esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Teismas, įrodinėdamas V. Š. kaltę padarius šį nusikaltimą, analizavo ir vertino visiškai ne tas aplinkybes, kurios patvirtintų esant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties požymius.

Išvadą, kad pinigų pagal rangos sutartį paėmimas turi būti kvalifikuotas kaip sukčiavimas, pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad tai patvirtina byloje nustatytos aplinkybes, o būtent, kad V. Š., sutikdamas imtis specifinių darbų ir sudarydamas su V. K. sutartį, užsakovo neinformavo, jog neturi verslo liudijimo, nėra įsteigęs įmonės, ar kitaip neįregistravęs vykdomos veiklos, kad tuo metu vertėsi darbais, susijusiais tik su medienos apdirbimu, o ne su metalu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka, ir konstatuoja, kad šios aplinkybės visiškai nepatvirtina V. Š. išankstinio tikslo apgauti užsakovą.

V. K. žinojo, kuo verčiasi V. Š., tačiau patikėjo, kad V. Š. gali atlikti ir sutartyje numatytą darbą, dėl ko ir pasirašė su V. Š. minėtą sutartį, davė dalį sutartos už darbus sumos kaip avansą. Bylos duomenimis nustatyta, kad dalį darbų V. Š. atliko, turėklus pagamino ir norėjo juos sumontuoti, tačiau to nepadarė dėl užsakovo pretenzijų netinkamai atlikus darbus. V. Š. pažadėjo trūkumus pašalinti ir turėklus išsivežė, tačiau trūkumų nepašalino ir geros kokybės turėklų V. K. neatvežė, sutarties įvykdyti iki galo ir tinkamai taip ir nesugebėjo. Paimto avanso kaltinamasis užsakovui negrąžino. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad nenustatyta jokių faktų, leidžiančių neginčijamai tvirtinti, jog sutarties sudarymo metu V. Š. turėjo išankstinį ketinimą paimti iš V. K. pinigus jau iš anksto žinodamas, kad jokių sutartų darbų nepadarys, tai yra turėjo tikslą jį apgauti. Esant sutartiniams santykiams, ginčai dėl netinkamo sutarties vykdymo, šalių teisėtų interesų realizavimo, turi būti sprendžiami civilinius santykius reglamentuojančių norminių aktų numatyta tvarka.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio reikalavimus, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje bei 178 straipsnio 1 dalyje numatytų, bei kitų nusikalstamų veikų, požymių (BPK 3 str. 1 d. 1p., 2 d.).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje (V. Z. turto pagrobimas).

Kaip matyti iš bylos duomenų, baudžiamoji byla dėl V. Z. turto pagrobimo V. Š. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 5 d. nutarimu buvo nutraukta BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t.y. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. V. Š., dėl šios nusikalstamos veikos padarymo teismui buvo atiduotas BK 38 straipsnio 4 dalies pagrindais. Minėta norma nurodo, jog sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės tuomet, kai nustatoma, jog jis per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą.

Aukščiau aptartais įrodymais apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog V. Š. po jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindais naujų tyčinių nusikalstamų veikų nepadarė, sprendimas dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės paliktinas galioti. Šiuo nuosprendžiu spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės pagrobus V. Z. turtą, nėra teisinio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinus V. Š. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo patenkintas nukentėjusiojo K. T. civilinis ieškinys dėl turtinės bei neturtinės žalis atlyginimo ir patenkintas jo prašymas priteisti iš kaltinamojo proceso išlaidos, susijusias su atstovo dalyvavimu procese. Atsižvelgiant į tai, kad V. Š. dėl šios veikos išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

BPK 105 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis (nuteistasis) išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. V. Š. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl atmestinas nukentėjusiojo K. T. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo iš V. Š..

Nuteistajam V. Š. taikyta kardomoji priemonė, rašytinis įsipareigojimas neišvykti, panaikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio dalį, kuria V. Š. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ( V. Z. turto vagystė) ir nuteistas laisvės apribojimu devyneriems mėnesiams, panaikinti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 5 d. nutarimą, kuriuo baudžiamoji byla V. Š. buvo nutraukta BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

V. Š. paskirtą kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiojo K. T. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiojo K. T. prašymą dėl proceso išlaidų, susijusių su atstovo dalyvavimo procese, priteisimo atmesti.