Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2015 m. kovo 12 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. P.(toliau – pareiškėjas) skundu ir jo patikslinimu (b.l. 3-5) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – atsakovė) 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodo, jog nuo 2012-02-03 iki 2013-04-22 įvairiais laikotarpiais buvo patalpintas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir laikomas kamerose, pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, dėl to trūkdavo oro. Dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pasidarė dirglus, sutriko bendravimo galimybės, jaučia padidėjusią baimę aplinkai. Akcentuoja, jog kameros buvo įrengtos netinkamai: neatitvertas tualetas, įrengtas stalas per mažas naudotis kameroje esančių asmenų skaičiui, dėl ko turėjo valgyti sėdėdamas lovoje. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų buvo pažemintas jo orumas. Mano, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktika prašo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atlyginti neturtinę žalą. Nenurodo konkrečių laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpių ir prašo šiuos duomenis išreikalauti iš atsakovo.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b.l. 34).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 15-17) prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normas. Areštinės patalpose ir jos kamerose, kuriose laikomi asmenys, yra įrengta ventiliacija, sanitariniai mazgai yra atitverti 130 cm aukščio pertvara, kamerose įrengtos ir atitvertos prausyklos ir tualetai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pripažįsta, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012-02-20 iki 2013-01-03 buvo laikomas 73 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 m², buvo laikomas tik 12 dienų. Akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų ir atsakovo atstovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas žodžiu ar raštu skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai ar kitoms institucijoms dėl teisių pažeidimo. Prašo pareiškėjo atžvilgiu kaip savarankišką pažeistų teisių gynimo būdą taikyti teisės pažeidimo pripažinimą ir nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovo atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kadangi buvo laikomas neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, patalpa nebuvo ventiliuojama, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kamerose esami baldai buvo netinkamo dydžio.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013;).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat netinkamai įrengtas tualetas bei kamerose buvo netinkamo dydžio baldai. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010-05-14, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (1.3 punktas).

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko Sigito Bulovo 2015-01-30 tarnybinio pranešimo (b.l. 18-19) V. P. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas: nuo 2012-02-20 iki 2013-01-03 įvairiais laikotarpiais, iš kurių aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neatitiko pareiškėjo laikymas 2012-02-22, 3 kameroje, kurioje plotas asmeniui buvo 3,05 m², 2012-03-21-2012-03-22, 18 kameroje, kurioje plotas asmeniui buvo 3,19 m², 2012-03-26, 18 kameroje, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,19 m², nuo 2012-04-10 iki 2012-04-12, 13 kameroje, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,29 m², nuo 2012-10-30 iki 2012-11-05, 4 kameroje, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,54 m² bei 2012-11-14 – 2012-11-15, 4 kameroje, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 3,53 m². Šių faktinių aplinkybių pagrindu spręstina, jog vienam asmeniui tekdavo nuo 3,05 m² iki 3,54 m² ploto. Minėtas tarnybinis pranešimas ir atsakovo atsiliepimas neginčijamai patvirtinta, kad nurodytomis dienomis: 2012-02-22, 2012-03-21/22, 2012-03-26, 2012-04-10 iki 2012-04-12, 2012-10-30 iki 2012-11-05, 2012-11-14/15 (iš viso 12 dienų) pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta (3,05 kv. m. vietoje 3,6 kv. m.). Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo buvo apsunkintas jo judėjimas, nesudarytos sąlygos pasimankštinti, trūko oro yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nereglamentuoja, kokio dydžio baldai turi būti pastatyti kamerose (lova, stalas ar pan.). Nors pareiškėjas argumentuoja, jog dėl per mažo stalo dydžio tekdavo valgyti sėdint lovose, tačiau teismo vertinimu toks argumentas nepagrįstas byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reglamentuoja policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl netinkamai atitverto tualeto teismas pažymi, jog byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 20), Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 22-23), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 24), 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 26-27) įrodo, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu buvo atskirta 1,20 m aukščio pertvara nuo likusios kameros dalies, kamerose įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-318/2012).

Pareiškėjas skundo argumentais taip pat teigia, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, dėl neįrengtos atskiros oro šalinimo sistemos. Pažymėtina, jog pareiškėjas grįsdamas šiuos argumentus, šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jos prastos būklės (tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, pasinaudojus tualetu kameroje tvyro tualeto kvapas, neįrengta oro šalinimo sistema). Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus arba argumentuotai juos paneigti. Pažymėtina, jog pareiškėjas grįsdamas šiuos argumentus nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas paneigdamas šiuos pareiškėjo argumentus, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, pabrėžė, kad kamerose tualetas yra atskirtas sienele (Policijos departamento generalinio komisaro patvirtintas 2005-02-18 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31), įrengta ventiliacija (1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, 13 punkte nurodyta, jog vėdinimas yra natūralus ir mechaninis). Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose netinkamai įrengti tualetai, o baldai netinkamo dydžio, patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pasidarė dirglus, sutriko bendravimo galimybės, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Kaip jau minėta aukščiau, tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t.y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-02-20 iki 2013-01-03 buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (12 dienų iš 73). Duomenų, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo ginčo laikotarpiu, byloje nėra. Teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt; 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-661-575/2015). Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 12 dienų buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas atsižvelgdamas į sąlyginai neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 eurai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 50 (penkiasdešimti) eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti. Kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.