- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-09-13
- Bylos Nr.
- R-143-41-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Stasys Gudynas
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Advokatai
- Vytautas Stanislovas Sviderskis
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gudyno ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. (V. U.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir atsakovas, Vyriausioji rinkimų komisija) 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 308 ,,Dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. rugsėjo 5 d. prašymo Nr. 8.2.-2289(04) duoti sutikimą rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos įtariamąjį V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsniu, nusprendė duoti sutikimą nuo rinkimų kampanijos agitacijos pradžios iki pirmojo Seimo posėdžio po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo kandidatą į Seimo narius 2007 m. spalio 7 d. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 69 pareiškėją V. U. (toliau – ir pareiškėjas) patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. U. skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 308.
Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. 308 neatitinka Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokole Nr. 56 užfiksuoto šios komisijos nutarimo. Pažymi, kad sprendimu nuspręsta duoti sutikimą patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę nuo rinkimų kampanijos agitacijos pradžios iki pirmojo Seimo posėdžio po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo, nors protokole užfiksuota, kad paminėti suvaržymai taikytini rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu sprendimu išreikšta ne Vyriausiosios rinkimų komisijos, o tik šios komisijos pirmininko Zenono Vaigausko valia, nes jis pakeitė komisijos protokolinį nutarimą, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 5 dalies ir 13 straipsnio nuostatos. Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nes jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas, be to, atkreipia dėmesį, kad Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė duoti sutikimą taikyti suvaržymus asmeniui, neturinčiam kandidato į Seimo narius statuso, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teigia, jog Vyriausioji rinkimų komisija sprendimą registruoti jį kandidatu į Seimo narius priėmė 2007 m. rugsėjo 4 d., tačiau kandidatu jis tapo tik 2007 m. rugsėjo 7 d., kuomet Vyriausioji rinkimų komisija ,,Valstybės žiniose“ paskelbė kandidatų į Seimo narius sąrašą (Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 str. 4 d., Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 45 str. 1, 2 d.). Taigi skundžiamu sprendimu iš jo buvo atimta kandidato į Seimo narius asmens neliečiamybė, kurios jis dar neturėjo. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju atsakovas in corpore viršijo savo kompetenciją, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas aukščiau paminėtu ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas taip pat teigia, jog skundžiamas atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, nes nenurodyti jokie motyvai, kodėl tenkintinas trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Generalinė prokuratūra) prašymas (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1, 6, 18 d., 8 str.). Tai yra ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendimas turėtų turėti įžanginę, aprašomąją, motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis (ABTĮ 87 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 str.). Kaip minėta, atsakovo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies. Pareiškėjas pabrėžia, kad iš jo buvo atimta teisė būti išrinktam (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 3 str.). Be to, atsakovas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R6-11/2007.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašo skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai neabejotinai priėmė sprendimą duoti sutikimą taikyti pareiškėjui suvaržymus rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos, tačiau komisijos pirmininkui pasirašant sprendimą jo rezoliucinėje dalyje nurodyta duoti sutikimą taikyti pareiškėjui suvaržymus nuo rinkimų kampanijos agitacijos pradžios iki pirmojo Seimo posėdžio po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. Ši klaida gali būti ištaisyta Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nustatyta tvarka. Be to, formuluotės iki Seimo nario priesaikos ir iki pirmojo Seimo posėdžio iš esmės yra tapačios, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 4 straipsnio 7 dalį Seimo narys turi prisiekti pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, pasirašydamas ginčijamo sprendimo tekstą, vienašališkai pakeitė šios komisijos sprendimo turinį ir viršijo savo kompetenciją. Atsakovas pažymi, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 297, kuriuo pareiškėjas įregistruotas kandidatu į Seimo narius, yra teisės taikymo aktas ir įsigaliojo tą pačią dieną (Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 str. 3 d.), todėl priimant skundžiamą sprendimą pareiškėjas turėjo kandidato statusą. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių sprendimo priėmimo procedūrų pažeidimų, dėl kurių ginčijamas sprendimas galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Atsakovas, be to, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R6-11/2007. Pabrėžia, kad panaikinant pareiškėjo neliečiamybę buvo siekiama teisėtų ir pagrįstų tikslų, pritaikyta priemonė (neliečiamybės panaikinimas) yra proporcinga ir adekvati ja siekiamiems tikslams bei nustatytoms aplinkybėms. Teisė negina nesąžiningai veikiančio asmens teisių ir interesų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsniu galima teigti, jog Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme numatytos kandidato į Seimo narius teisinės neliečiamybės laikotarpio pabaiga, nors ir apibrėžta dviem būdais (iki pirmojo Seimo posėdžio bei iki Seimo nario priesaikos), iš esmės sutampa, nes išrinktas Seimo narys privalo prisiekti įvykus pirmajam Seimo posėdžiui po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo. Seimo nariui neprisiekus, jis Seimo nario mandato netenka. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pareiškėjas painioja kandidato į Seimo narius registravimą (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 39 str.) ir kandidatų, kandidatų sąrašų paskelbimą bei rinkimų agitacijos kampanijos pradžią (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 45 str.). Pareiškėjas kandidatu į Seimo narius tapo Vyriausiajai rinkimų komisijai 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 297 jį įregistravus. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog atsakovas sprendimą priėmė išklausęs suinteresuotų asmenų argumentus ir motyvus, įvertinęs pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsniu jam suteikta teise spręsti tokius klausimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padaryti konkretūs procedūriniai pažeidimai, dėl kurių buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, siekė teisėtų ir pagrįstų tikslų. Atkreipia dėmesį, kad dėl iš esmės analogiškos situacijos yra priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R6-11/2007.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Skundas atmestinas.
Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalies aiškinimo
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalis (2005-11-17 įstatymo Nr. X-397 redakcija) nustato, kad kandidatas į Seimo narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio (po pakartotinių arba naujų rinkimų - iki Seimo nario priesaikos) be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip varžoma jo laisvė. Aiškindama nurodytą materialinės teisės normą teleologiniu (įstatymo tikslo), lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, kolegija pažymi, kad ji yra skirta nustatyti išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią asmenims, turintiems kandidato į Seimo narius statusą, šioje normoje nustatytu laiku negali būti varžoma laisvė bet kokiais būdais, tarp jų ir patraukiant baudžiamojon atsakomybėn bei suimant. Todėl esminis šios teisės normos elementas yra nurodytos išimties taikymo taisyklių nustatymas.
Kalbant apie šios teisės normos taikymo teisėtumą, pažymėtina, kad pagal ją vienintelė institucija, kuri yra kompetentinga taikyti nurodytą išimtį, yra Vyriausioji rinkimų komisija. Tai reiškia, kad sprendimas dėl tokios išimties taikymo (Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimas taikyti minėtus kandidato laisvės suvaržymus) turi atitikti įstatymo (Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo) jam keliamus reikalavimus, t. y. turi būti priimtas ir išreikštas (įformintas) laikantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsnių nustatytų reikalavimų. Pagal aiškinamos teisės normos konstrukciją darytina išvada, kad sprendimas taikyti nurodytą išimtį Vyriausiosios rinkimų komisijos gali būti priimtas tik esant atitinkamam kreipimuisi (prašymui) taikyti minėtus laisvės suvaržymus, kuris turi būti pateiktas Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos suvaržymus taikyti kompetentingos institucijos ir prieš jų taikymą.
Aiškindama nurodytą teisės normą (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 str. 1 d.) jos taikymo laike aspektu, kolegija pažymi, kad jos veikimo pradžia laikytinas rinkimų agitacijos kampanijos prasidėjimo laikas. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 45 straipsnį, tai yra diena, kada „Valstybės žiniose" paskelbti rinkimuose dalyvaujančių partijų ir koalicijų kandidatų sąrašai. Šios normos taikymo pasibaigimo laikas (šiai bylai aktualiu naujų rinkimų į Seimo narius aspektu) laikytinas išrinkto Seimo nario priesaikos davimo laikas.
Kolegija taip pat pažymi, kad aiškinama teisės norma savo turiniu, prasme ir konstrukcija visiškai atitinka Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnį, kuriame reglamentuojami kandidato į savivaldybės tarybos narius neliečiamybės santykiai. (Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 str., kandidatas į savivaldybės tarybos narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė). Tai leidžia daryti išvadą, kad neliečiamybės garantijos, nustatytos kandidatui į Seimo narius ir kandidatui į savivaldybės tarybos narius, iš esmės yra tapačios. Savo ruožtu tai leidžia daryti išvadą, kad šių dviejų teisės normų taikymas yra grindžiamas vienodais kriterijais, t. y. nesant atitinkamų nuorodų į minėtų suvaržymų taikymo kriterijus, jų taikymas yra galimas ir leistinas, kai konkrečiu atveju įvertinus prašymo panaikinti neliečiamybę faktinį ir teisinį pagrindą tai yra būtina ir pateisinama, tai daroma siekiant pagrįstų ir teisėtų tikslų, laikantis proporcingumo principo bei kitų administraciniam aktui ir jo priėmimui keliamų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-02-12sprendimas administracinėje byloje Nr. R6-11/2007).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00066-06 dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir kitų nusikaltimų. Šioje byloje 2006 m. rugpjūčio 23 d. prokuroro nutarimu pareiškėjas V. U. yra pripažintas įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio l dalį, 222 straipsnio l dalį. 2006 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (įsiteisėjusia 2006 m. spalio 31 d.) įtariamajam pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tą pačią dieną buvo paskelbta įtariamojo V. U. paieška. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės (faktai) buvo nustatytos įsiteisėjusiu minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R6-11/2007, kurioje dalyvavo tie patys kaip ir šioje administracinėje byloje asmenys, todėl jos yra laikomos nustatytomis ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 2 d.). Kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog nurodytos faktinės aplinkybės pasikeitė, todėl jų reikšmingumas yra aktualus bylai sprendžiant pareiškėjo skundžiamo sprendimo pagrįstumo klausimą (ABTĮ 86 str. 2 d.).
Dėl pareiškėjo skundo argumentų
Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas grindžia savo reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo tais argumentais, jog jame yra išreikšta ne atsakovo, o jo pirmininko Z. Vaigausko valia, t. y. sprendimas priimtas nekompetentingo administravimo subjekto; tuo, kad šio sprendimo priėmimo metu (2007-09-06) pareiškėjas dar neturėjo kandidato į Seimo narius statuso. Skundžiamo sprendimo nepagrįstumą pareiškėjas taip pat argumentuoja tuo, kad jis nemotyvuotas, t. y. neatitinka reikalavimų, keliamų administracinio sprendimo turiniui. Be to, pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas pažeidžia jo teisę būti renkamam į Seimo narius Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio taikymo prasme.
Atsakydama į pareiškėjo pateiktus argumentus, kolegija pažymi, kad atsakovo sprendimų priėmimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniuose. Šio įstatymo 11 straipsnis nustato sprendimų priėmimo procedūrą, kurioje yra pabrėžiamas kolegialus sprendimų priėmimo principas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos leidžiamus aktus – sprendimus - pasirašo komisijos pirmininkas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma, o jo 5 dalyje nurodyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus pakeisti arba panaikinti gali tik pati Vyriausioji rinkimų komisija arba teismas.
Iš byloje esančio atsakovo 2007 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokolo (b. l. 25-36), kuris atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 12 dalies reikalavimus, matyti, kad komisijos nariams pateikto balsavimui ir nubalsuoto sprendimo formuluotė buvo: „Duoti sutikimą rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos kandidatą į Seimo narius 2007 m. spalio 7 d. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 69 V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę“. Iš šio protokolo taip pat matyti, kad nurodytas sprendimas buvo priimamas pagal trečiojo suinteresuoto asmens (t. y. institucijos, kompetentingos taikyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 str. 1 d. numatytus suvaržymus) atitinkamą prašymą. Pagal byloje esančio atsakovo pirmininko Z. Vaigausko pasirašyto 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 308 (pareiškėjo skundžiamo sprendimo) formuluotę, atsakovas nusprendė: „Duoti sutikimą nuo rinkimų kampanijos agitacijos pradžios iki pirmojo Seimo posėdžio po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo kandidatą į Seimo narius 2007 m. spalio 7 d. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 69 V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę“. Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau pateiktą Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalies aiškinimą, konstatuoja, kad pateikto balsavimui ir nubalsuoto sprendimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, o atsakovo pirmininko pasirašytas sprendimo tekstas nekeičia jo esmės, todėl negali būti vertinamas (traktuojamas) kaip sprendimo pakeitimas Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 5 dalies taikymo prasme, o gali būti traktuojamas tik kaip atsakovo priimto sprendimo neesminių formuluočių pataisymas. Tačiau kolegija pažymi, kad (kaip nurodyta aukščiau) atsakovo pirmininkas įgaliotas tik pasirašyti Vyriausiosios rinkimų komisijos priimtus sprendimus, todėl minėtas atsakovo pirmininko pasirašytas skundžiamo sprendimo (sprendimo rezoliucinės dalies) tekstas taisytinas adekvačiai atsakovo posėdžio protokole nurodytam tekstui. Kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniai yra specialios teisės normos, reglamentuojančios atsakovo sprendimų priėmimo procedūrą, šių sprendimų turinį bei formą. Šiose teisės normose nėra jokių nuorodų apie būtinumą surašyti sprendimų motyvus arba reikalavimus sprendimo turiniui. Pažymėtina, kad tai yra suponuojama tokių sprendimų priėmimo specifikos (kolegialumas, atviras balsavimas bei viešas svarstymas).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad minėti pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo (sprendimo turinio prasme) negali būti pripažinti pagrįstais.
Kolegija pažymi, kad kandidato į Seimo narius statuso įgijimas yra reglamentuojamas specialaus Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo ir šio įstatymo yra siejamas tik su kandidato registravimu (39 str. 4 d.). Pareiškėjo nurodytas šio įstatymo 45 straipsnis yra skirtas nustatyti rinkimų agitacijos kampanijos pradžią, todėl netaikytinas sprendžiant minėto statuso įgijimo klausimą. Pažymėtina, kad tokiam kandidato į Seimo narius statuso įgijimo laiko aiškinimui neprieštarauja ir pareiškėjo nurodyto Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostata, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai skelbiami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, tai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 3 dalį (2005-07-7 įstatymo Nr. X-331 redakciją), pagal kurią kolegialių institucijų individualūs teisės aktai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas buvo įregistruotas kandidatų į Seimo narius 2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 297, kuris buvo pasirašytas jo priėmimo dieną. Todėl pareiškėjo argumentas dėl kandidato į Seimo narius statuso įgijimo laiko taip pat negali būti pripažintas pagrįstu.
Byloje nustatytų (aukščiau išvardintų) bylai reikšmingų faktinių aplinkybių įvertinimas kandidato į Seimo narius neliečiamybės (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 str. 1 d.) taikymo prasme iš esmės atitinka jų įvertinimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R6-11/2007. Tai konstatuotina atsižvelgiant į kolegijos aukščiau pateiktą Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 49 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Todėl kolegija daro išvadą, kad atsakovo priimtas sprendimas atitinka bendrus šioje byloje taikytinų įstatymų pradmenis bei jų prasmę, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat Vyriausiosios rinkimų komisijos tikslus ir uždavinius, dėl kurių ši institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str., 4 str. 6 d., 89 str.).
Taigi tenkinti pareiškėjo skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. U. (V. U.) skundą atmesti.
Patikslinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko pasirašytą 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 308 ,,Dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. rugsėjo 5 d. prašymo Nr. 8.2.-2289(04) duoti sutikimą rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos įtariamąjį V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę“ rezoliucinės dalies formuluotę ir išdėstyti ją taip: „Duoti sutikimą rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos kandidatą į Seimo narius 2007 m. spalio 7 d. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 69 V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę“.
Sprendimas neskundžiamas.