Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

FNTT laikosi pozicijos, kad teisinę pagalbą Bendrovė turi teisę gauti, tik jeigu iki sutariant su konkrečiu teisiniu patarėju tai leidžia padaryti FNTT. Toks FNTT veikimas, kada teisinės pagalbos gavimui FNTT mano turinti išimtinę kompetenciją priimti sprendimus leisti ar neleisti pareiškėjai gauti jos vertinimu reikalingą teisinę pagalbą, kada pareiškėja ginasi būtent nuo pačios FNTT neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, yra akivaizdžiai neteisėtas ir naikintinas.

Pažymi, kad FNTT, neleisdama atlikti mokėjimo už advokato A. P. parengtą teisinę išvadą, niekada nenustatė, kad siekiamu atlikti mokėjimu būtų siekiama apeiti sankcijas ar kad sankcionuotiems asmenims būtų suteikta galimybė pasinaudoti tokiomis lėšomis. Tokių aplinkybių FNTT niekada nenustatė ir negalėjo nustatyti, nes tam nėra jokio pagrindo.

Mano, kad pagrindiniai Sprendimo, kuriuo blokuojamas atsiskaitymas su teisininkais, tikslai yra FNTT siekis išvengti FNTT sprendimų dėl sankcijų pareiškėjai panaikinimo ir FNTT siekis apsisaugoti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjai. Akivaizdu, kad tokiu būdu Sprendimu FNTT grubiai riboja pareiškėjos teisę į veiksmingą teisinę gynybą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

2022 m. balandžio 28 d. FNTT tinklapyje viešai paskelbė sąrašą dėl fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajų su subjektais, kuriems FNTT nuomone taikomos tarptautinės sankcijos (toliau – ir Sąrašas). 2022 m. balandžio 28 d., kuomet buvo pirmą kartą paskelbtas FNTT Sąrašas, pareiškėja, skirtingai nei AB „Inter Rao Lietuva“ (toliau – ir IRL), nebuvo įtraukta į Sąrašą. Kiek vėliau FNTT visgi įtraukė pareiškėją į Sąrašą, nurodydama, kad pareiškėja (kaip ir IRL) yra susijęs su I. S., kuriam taikomos ES sankcijos pagal 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014.

Paaiškina, kad pareiškėjai tiksli jos įtraukimo į Sąrašą data nėra žinoma. Vis dėlto, tikėtina, kad 2022 m. gegužės 9 d. pareiškėja jau buvo įtraukta į Sąrašą, kadangi būtent šią dieną dėl tariamų sąsajų su I. S. FNTT apie ribojamųjų priemonių (sankcijų) pareiškėjai taikymą Reglamento Nr. 269/2014 pagrindu informavo Juridinių asmenų registrą. Atitinkamai, 2022 m. gegužės 9 d. (3 dienomis vėliau nei IRL atveju) atliko įrašą dėl neva pareiškėjai taikomų tarptautinių sankcijų bei įregistravo ribojimą pareiškėjos veiklai. FNTT neinformavo pareiškėjos apie bet kokių sprendimų priėmimą dėl pareiškėjos įtraukimo į Sąrašą. Šią informaciją pareiškėja sužinojo iš žiniasklaidos publikacijų 2022 m. gegužės 25 d. 2022 m. birželio 14 d. FNTT dar kartą atnaujino Sąrašą, vėl išplėsdama pareiškėjos įšaldomo turto apimtį – buvo įšaldytos ne tik pareiškėjos lėšos ir nekilnojamasis turtas, bet ir akcijos.

Teigia, kad 2014 m. kovo 17 d. Tarybos sprendimo 2014/145/BUSP 2 straipsnio 3 dalies b punkte išimtis palikta būtent tam, kad išvengti visiškai neproporcingos situacijos ir nesuteikti pranašumo bei privilegijos atsakovei (FNTT) spręsti dėl teisinių paslaugų, suteiktų pareiškėjai dėl FNTT neteisėtų veiksmų teikimo ir apmokėjimo. Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad „Draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.“ Vadinasi, įstatymų leidėjas nustato draudimą sudaryti ir/ar vykdyti ne bet kokius sandorius, o tik tuos, kurių „vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms“.

FNTT Sprendime nenurodo, kokio asmens atžvilgiu taikomas sankcijas pažeistų atlyginimo sumokėjimas pareiškėjai teisinę pagalbą suteikusiai įmonei. Tačiau, jei jau FNTT mano, kad teisinių paslaugų teikimo sutarties su Lietuvos Respublikoje veikiančia uždarąja akcine bendrove bei advokatu sudarymas ir vykdymas reiškia FNTT sprendimu pareiškėjai taikomų sankcijų pažeidimą (tik kas leistų Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pagrindu drausti vykdyti tokias darbo sutartis), tai vykdant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punktą skundžiamame sprendime turėjo būti aiškiai nurodyta, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu daroma tokia išvada, būtent išvada, kad darbo užmokesčio mokėjimas Lietuvos Respublikos piliečiams pažeidžia Europos Tarybos sankcijas, taikomas V. P..

Itin griežtų sankcijų taikymas ir jų išplėtimas bei galimas dar griežtesnių sankcijų pritaikymas pareiškėjai indikuoja, kad pareiškėjos funkcionavimui ir egzistavimui profesionalių advokatų teisinė pagalba yra ne tik rekomenduotina, bet ir neišvengiamai būtina. Juolab, kad nei vienas pareiškėjos darbuotojas neturi teisinio išsilavinimo. Profesionalių teisininkų dalyvavimas ypač reikalingas pareiškėjai siekiant apsiginti nuo FNTT nepagrįstų sprendimų ir (ar) veiksmų, kuriais taikomos sankcijos. Pareiškėja, norėdama išsaugoti Bendrovę, jos turtą, neturėjo jokios kitos išeities, kaip tik samdyti išorinius teisininkus, kurie turėtų pakankamai kompetencijos ir patirties. Tuo tikslu buvo kreiptasi į UAB „CEOcorp“ dėl pareiškėjos veikloje bei teisinei gynybai reikalingos teisinės išvados parengimo.

Lietuvos advokatūra oficialiame leidinyje „Informacija advokatams dėl tarptautinių sankcijų taikymo ir galimų pasekmių advokatų veiklai“ taip pat yra išdėsčiusi, kad įprastai Lietuvos advokatams nėra taikomi jokie ribojimai teikti paslaugas asmenims, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, t. y. advokatai gali teikti teisines paslaugas, jeigu jomis siekiama įgyvendinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, o ne apeiti draudimus ar ribojimus.

FNTT pagal Sankcijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 4 dalį bei Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 punktą ir 41 punktą turi įgaliojimus tikrinti tik, ar pareiškėjos atliekami mokėjimai neprieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Taigi, FNTT turi teisę tikrinti tik atitinkamų mokėjimų atitiktį tarptautinių sankcijų nustatytiems ribojimams, o ne tokių mokėjimų tikslingumą ar pagrįstumą. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju FNTT kompetencija apsiriboja tik teise tikrinti, ar mokėjimai už teisines paslaugas iš tikrųjų yra skirti šiam tikslui. Pažymi, kad nei jokia Tarybos sprendimo nuostata, nei Geriausia praktika, nei Sankcijų įstatymas, nei jokie kiti ES ar Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina ribojimų, kuriais būtų apribotas į sankcijų sąrašus patenkančių asmenų perkamų teisinių paslaugų kiekis, jų apimtis, šių paslaugų kaina ar bet kokie kiti tokių paslaugų įsigijimo ribojimai.

Teisės aktams tiesiogiai nesuteikiant FNTT kompetencijos vertinti pareiškėjos įsigytų teisinių paslaugų pagrįstumo ir šių paslaugų kainos bei pagal šiuos kriterijus atsisakyti suteikti 2014 m. kovo 17 d. Tarybos sprendimo 2014/145/BUSP 2 straipsnio 3 dalies b punkte ir Aprašo 41 punkte numatytą išimtį, FNTT yra draudžiama atsisakyti suteikti minėtą išimtį remiantis šiais teisės aktuose nenumatytais kriterijais. FNTT veiksmai, atsisakant suteikti pareiškėjai leidimus mokėti už teisines paslaugas, motyvuojant šių paslaugų kaina ir tikslingumu, pažeidžia ne tik FNTT kompetenciją, suteiktą Lietuvos nacionaliniais teisės aktais, bet ir ES teisinį reguliavimą. Tarybos sprendimo nuostatas aiškinančios ES Tarybos Geriausios praktikos 81–83 punktuose iš esmės teigiama, kad sankcionuotas subjektas turi teisę atsiskaityti už gautas paslaugas, jeigu sankcionuotam asmeniui egzistuoja teisinė prievolė atlikti mokėjimą; mokėjimu nėra siekiama apeiti sankcijų režimų; mokėjimas nėra skirtas į ES Tarybos sankcionuotų asmenų sąrašą įtrauktam subjektui arba jo naudai.

ES Tarybos Geriausioje praktikoje nėra jokių nuorodų, kad kompetentinga valstybės narės institucija (FNTT), turi galią neleisti sankcionuotam asmeniui (pareiškėjai) susimokėti už teisines paslaugas vien dėl to, kad, FNTT vertinimu, pareiškėja dėl tokios teisinės paslaugos susitarė jau po ribojamųjų priemonių taikymo pradžios (kas yra nurodoma, kaip vienintelis motyvas, dėl kurio FNTT nusprendė drausti pareiškėjos teisę atsiskaityti už gautą teisinę pagalbą).

Pareiškėja remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) pateiktu aiškinimu byloje Užsienio reikalų ministerija ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prieš V. P. ir kt., kurioje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos, tarp kurių yra FNTT (kuri atsakovo statusu dalyvavo šioje ESTT byloje), įgyvendindamos ES reglamentus dėl ribojamųjų priemonių, neturi absoliučios diskrecijos dėl leidimo sankcionuojamam subjektui atlikti mokėjimus išimčių ir privalo leisti sankcionuojamam subjektui susimokėti už teisines paslaugas (ESTT 2014 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Užsienio reikalų ministerija ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prieš V. P. ir kt. (C-314/13), ECLI:EU:C:2014:1645). ES reglamentuose, kuriais nustatomos ir kurių pagrindu įgyvendinamos ribojamosios priemonės, aiškiai nustatyta, kad šiais reglamentais negali būti pažeidžiama asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą, todėl leidžiama vykdyti atitinkamus susitarimus dėl teisinių paslaugų.

Neegzistuoja jokie nei teisiniai, nei faktiniai pagrindai, kurie leistų FNTT nesuteikti leidimo pareiškėjai apmokėti UAB „CEOcorp“ Sąskaitas. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš Geriausioje praktikoje nurodytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą FNTT neleisti atlikti minėtų mokėjimų. Todėl FNTT sprendimai atsisakyti leisti pareiškėjai atlikti nurodytus mokėjimus neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. FNTT nenustatė ir nekonstatavo jokių faktų, kad Sąskaitos būtų skirtos apmokėti ne už teisines paslaugas ir kad šių teisinių paslaugų UAB „CEOcorp“ faktiškai būtų nesuteikusi.

Nurodo, kad vertindama UAB „CEOcorp“ teisinių paslaugų pagrįstumą, FNTT veikia aiškiai paveikta interesų konflikto. Akivaizdu, kad FNTT nesuinteresuota, kad kvalifikuoti teisininkai konsultuotų pareiškėją dėl FNTT išvadų, sukuriančių neigiamus padarinius pareiškėjai, teisėtumo.

FNTT grubiai pažeidžia pareiškėjos teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Nepagrįstai atsisakius leisti FNTT sankcionuotam asmeniui, kurio atžvilgiu išplėstos ES sankcijos (pareiškėjai), susimokėti už teisines paslaugas, kurių atsiradimą sąlygojo pačios FNTT pozicija išplėsti ES sankcijas pareiškėjos atžvilgiu, akivaizdžiai pažeidžiama teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Esama situacija, kuomet FNTT, būdama atsakove, kontroliuoja pareiškėjos teisines išlaidas ir tokiu būdu neleidžia pareiškėjos teisininkams sumokėti nė cento, yra itin ydinga teisės į veiksmingą teisinę gynybą požiūriu bei prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijai.

Draudimas pareiškėjai susimokėti už gautas teisines paslaugas yra sąlygotas akivaizdaus FNTT tikslo išvengti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjai, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai naudodamasi teisės aktais siekia apriboti savo atsakomybę. Taigi, neleisdama pareiškėjai susimokėti už teisines paslaugas iš tiesų nesiekia objektyviai atlikti savo funkcijas, bet elgiasi taip, kaip išimtinai palanku pačiai FNTT. Drausdama pareiškėjai susimokėti už gautas teisines paslaugas, FNTT grubiai pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Nors pati FNTT turi didelius finansinius ir žmogiškuosius resursus tam, kad teisme galėtų apginti savo poziciją, kad pareiškėjai pagrįstai taikomos ribojamosios priemonės, tačiau pareiškėjai tokiomis galimybėmis (finansiniais ir žmogiškaisiais resursais) naudotis neleidžia.

Nurodo, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo principą. ESTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad analizuojant, ar konkretus ūkinės veiklos ribojimas atitinka proporcingumo principą, tikrintina, ar poveikio priemonė yra tinkama, būtina, be to, ribojimas turi būti proporcingas siaurąja prasme (lot. stricto sensu). Priemonės tinkamumas reiškia, jog ji turi būti veiksminga, idant leistų pasiekti siekiamą tikslą. Priemonės būtinumas reiškia, jog konkrečiu atveju nėra kitų, švelnesnių, bet tiek pat veiksmingų priemonių, kuriomis būtų pasiektas pasirinktas tikslas arba, kitais žodžiais tariant, būtina surasti mažiausiai ribojančią alternatyvą.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Sprendimu Tarnyba trukdo pareiškėjai atsiskaityti su savo teisininkais, taip versdama teisininkus atsisakyti atstovavimo pareiškėjai. Sprendime Tarnyba nurodė, kokiu pagrindu buvo atsisakyta suteikti leidimą apmokėti PVM sąskaitą – 2022 m. rugpjūčio 9 d. teisinių paslaugų teikimo sutartis sudaryta neturint kompetentingos institucijos leidimo. Tarnyba nevertina, kas atstovauja pareiškėjos interesams ir teikia teisines paslaugas, o vadovaujasi Reglamento 4 straipsnio nuostatomis ir sprendžia dėl sudarytos 2022 m. rugpjūčio 9 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties neturint kompetentingos institucijos leidimo. Be to, pati pareiškėja skunde pripažino aplinkybę, kad yra gavusi leidimą apmokėti dalį suteiktų teisinių paslaugų, todėl atmestinu laiko skundo argumentą dėl ribojamos galimybės turėti atstovus.

Taip pat nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad Sprendimu ribojama asmens teisė į teisminę gynybą, taip pažeidžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnis. Pareiškėja turi teisininkus, kurie teikia jai atstovavimo paslaugas, duomenų apie tai, kad atstovai nutraukė ar ketina nutraukti teisinių paslaugų teikimą, pareiškėja nepateikė, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi teisinės pagalbos į kitus teisininkus ir jai buvo atsisakyta suteikti teisinę pagalbą, todėl skundo motyvai dėl pažeistos teisės į teisminę gynybą atmestini kaip faktiškai nepagrįsti.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teismui skundžia Tarnybos Sprendimą, skundo dalykas yra susijęs su pareiškėja ir Sprendimu nesuteikti leidimo atlikti UAB „CEOcorp“ mokėjimą už jau suteiktas teisines paslaugas pagal pateiktus dokumentus ir duomenis. Iš esmės ginčas kilo dėl 2022 m. rugpjūčio 9 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties sudarymo pagrįstumo, todėl jis nėra susijęs su pareiškėjos teise į gynybą, kurią pastaroji sėkmingai įgyvendina Lietuvos Respublikos teismuose, kaip teisingai skunde pažymėjo ir pati pareiškėja. Taigi, viena vertus, pareiškėja teigia, kad Tarnyba pažeidžia ir riboja jos teises į gynybą, kita vertus, pati pripažįsta, kad ji yra inicijavusi kitus teisminius procesus.

Nesutinka, kad skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas ir nurodo, kad Sprendime Tarnyba nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi (Įstatymo, Reglamento straipsnius), aplinkybes bei motyvus, kuriomis rėmėsi priimdama Sprendimą.

Pareiškėja 2023 m. sausio 2 d. pateikė prašymą FNTT suteikti leidimą apmokėti už suteiktas teisines paslaugas.

2023 m. sausio 19 d. FNTT nurodė pareiškėjai pateikti papildomą informaciją, susijusią su Sąskaita.

Atsakovė Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino. Sprendime nurodoma, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d. teisinių paslaugų sutartis bei kiti lydimieji dokumentai buvo sudaryti neturint kompetentingos institucijos leidimo. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba nesuteikė Bendrovei leidimo apmokėti pagal pateiktą UAB „CEOcorp“ Sąskaitą, kadangi sutartis, sudaryta neturint kompetentingos institucijos leidimo, ir vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, laikytina niekine ir negaliojančia.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovę suteikti UAB „Vydmantai wind park“ išimtį apmokėti UAB „CEOcorp“ PVM sąskaitą-faktūrą Nr. CEP22-0191 už UAB „Vydmantai wind park“ suteiktas teisines paslaugas.

Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šis įstatymas nustato pasiūlymų dėl tarptautinių sankcijų nustatymo teikimo, ribojamųjų priemonių Lietuvos Respublikos įstatymais nustatymo, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, nustatytų sankcijų ir Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytų ribojamųjų priemonių įgyvendinimo bendrąsias sąlygas Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad Kompetentingos institucijos, nurodytos šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, pagal kompetenciją užtikrindamos tarptautinių sankcijų įgyvendinimą: 1) priima sprendimus, nurodytus tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose; 2) sprendžia dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo ir atlieka visas tuo tikslu reikalingas procedūras; 3) atsako į fizinių ir juridinių asmenų paklausimus, susijusius su šių kompetentingų institucijų veiklos sričiai priskiriamų tarptautinių sankcijų įgyvendinimu Lietuvos Respublikoje; 4) gauna ir teikia informaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad kompetentingos institucijos, užtikrinančios tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą pagal joms priskirtas veiklos sritis, inter alia, yra šios: 1) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat Finansų ministerija, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kitos institucijos pagal joms priskirtas veiklos sritis, užtikrinantys apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais, mokėjimų apribojimų, kitų finansinės veiklos apribojimų (finansinių sankcijų) įgyvendinimą.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, įgyvendindama Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytas kompetentingos institucijos funkcijas, koordinuoja, prižiūri ir užtikrina finansinių sankcijų (apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais) įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje, tarpe jų, priima tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose nustatytus sprendimus dėl išimčių taikymo arba leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų suteikimo Aprašo VI skyriuje (Tarptautinių sankcijų išimčių ir leidimų suteikimas) nustatyta tvarka (13.3 punktas). Aprašo 33 punktas numato, kad jeigu tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose yra numatytos jų įgyvendinimo išimtys ir (arba) nustatyta, kad gali būti suteikiami leidimai netaikyti tarptautinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų, sprendimus dėl išimčių taikymo arba leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų suteikimo priima kompetentingos institucijos. Pagal Aprašo 34 punktą prašymus taikyti išimtį ar suteikti leidimą netaikyti tarptautinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų (toliau – Prašymas) gali pateikti subjektai, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, ir kiti suinteresuoti asmenys. Prašymas turi būti motyvuotas, kartu su Prašymu pateikiami prašyme nurodytas faktines ir teisines aplinkybes patvirtinantys dokumentai, kurie laikytini neatsiejama Prašymo dalimi. Pateikti Prašymai nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka (37 punktas). Aprašo 39 punktas įtvirtina, kad kiekvienas Prašymas nagrinėjamas atskirai, atsižvelgiant į visas teisines ir faktines aplinkybes.

Įstatymo 7 straipsnis reguliuoja draudimo sudaryti ir vykdyti sandorius ir prievoles tvarką, jų nevykdymo teisines pasekmes. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja.

Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms ar su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nesuteikiama galimybė I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms ar su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba organizacijų naudai.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas panaikinamas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėja teismo prašo įpareigoti atsakovę suteikti UAB „Vydmantai wind park“ išimtį apmokėti UAB „CEOcorp“ PVM sąskaitą-faktūrą Nr. CEP22-0191 už UAB „Vydmantai wind park“ suteiktas teisines paslaugas.