Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–5).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. atliekant Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 28-747 paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpose (toliau – KTP). Pareiškėjas KTP kankinosi, patyrė neapsakomas kančias, fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, didelį diskomfortą, nervinį stresą, kadangi reikėjo sėdėti ir gulėti ant gultų be užtiesalo ir be čiužinio, t. y. ant lentos (OSB plokštės). Čiužinį ir patalynę iš pat ankstaus ryto reikėdavo nunešti į patalpas, kuriose patalynę sunešdavo visi KTP kalintys asmenys. Patalynė buvo dedama be jokios antisanitarinės higienos, kartu su kitų kalinių patalyne, patalpoje nebuvo jokios specialios ventiliacijos, buvo parazitų, patalpa nešvari, nehigieniška. Patalynė ir čiužinys buvo grąžinami tik po 22 val. Grąžinta patalynė būdavo neaiški, ją reikėdavo valyti ir purtyti, o naktį pareiškėjas negalėdavo užmigti, kadangi niežtėdavo kūną. Prašymus ir skundus pareiškėjui buvo uždrausta rašyti, kaip antai pareiškėjas buvo nubaustas būtent už skundo rašymą. Be to, nors kameroje buvo įtaisytas mygtukas pareigūnų iškvietimui, tačiau tas mygtukas neveikė. Kai pareiškėjui reikėdavo gydytojo ir vaistų, pareiškėjui tekdavo daužyti į duris.

Pareiškėjas savo poziciją grindžia nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–23).

Atsakovės atstovas paaiškina, kad Vilniaus PN nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, patalynė išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Vilniaus PN direktorius 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3-76 „Dėl nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, dienotvarkės patvirtinimo“ patvirtino dienotvarkę nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, pagal kurią nustatytas miego laikas nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Taigi pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.

Atsakovės atstovas pažymi, kad patalynė yra laikoma tam tikroje patalpoje, kurioje įrengta speciali spinta ir kurioje kiekvieno nuteistojo patalynė yra dedama į atskirą lentyną, taip išvengiant šių daiktų sąlyčio.

Atsakovės atstovas nurodo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei KTP yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Pažymi, kad KTP lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka KTP patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą. Pataisos įstaigos finansiniai ištekliai yra riboti, todėl, atsižvelgiant į nustatytą remonto planą ir į remonto darbų skubumą, yra šalinami atsirandantys trūkumai, tačiau visų trūkumų vienu metu pašalinti nėra objektyvių aplinkybių. Šiuo metu, siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, KTP esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos yra sumontuotos į KTP išorines metalines duris, tokiu būdu radijo taškų ir pareigūnų iškvietimo sistemų gadinimas nuteistiesiems yra apsunkintas.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo skundo argumentai bei dėl to kilusi neturtinė žala yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai – buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atstovo manymu, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN KTP anksti ryte būdavo paimama patalynė ir grąžinama tik po 22 val., dėl ko pareiškėjui tekdavo gulėti ir sėdėti ant lentos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 220 punktas (teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato: nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3-76 patvirtinta „Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, dienotvarkė“ patvirtina, kad kėlimasis nustatytas 7.00 val., 7.05–7.20 val. nustatytas laikas rytinei mankštai, tualetui, miegamosios vietos tvarkymui (lova turi būti paklota nuo 7.20 val. iki 20.40 val., nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese ar pan.), nuo 23.00 val. iki 7.00 val. nustatytas nepertraukiamas miegas (b. l. 28, 29).

Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad, paskyrus nuteistajam atlikti bausmę KTP, jis su savimi gali pasiimti tik Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte nustatytus daiktus, o patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN pareigūnai, rytais paimdami iš pareiškėjo čiužinį ir patalynę ir juos sugrąžindami tik miego laikui, neteisėtų veiksmų neatliko, nes vadovavosi teisės normų reikalavimais.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso nuostatos imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-434/2013).

Pareiškėjo teigimu, paimama patalynė buvo laikoma antisanitarinėmis, nehigieniškomis sąlygomis kartu su kitų kalinių patalyne.

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 34 punkte nustatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (42 punktas).

Atsakovės atstovas nurodo, kad patalynė yra laikoma tam skirtoje patalpoje, kurioje įrengta speciali spinta, kurioje kiekvieno nuteistojo patalynė yra dedama į atskirą lentyną, taip išvengiant daiktų sąlyčio. Teismas atsakovės atstovo paaiškinimais neturi pagrindo abejoti. Be to, iš byloje esančio medicininio dokumento (išrašo) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. į gydytojus dėl niežėjimo nesikreipė (b. l. 14). Taip pat minėtame išraše pažymėta, kad jokių nusiskundimų sveikata dėl tariamai blogų kalinimo sąlygų pataisos namuose pareiškėjas nėra išsakęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo paimamos patalynės laikymo laikomos nepagrįstomis.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog KTP neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, dėl ko, norint išsikviesti pareigūną, tekdavo daužyti į duris.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.11 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad KTP yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas, Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad KTP lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka KTP patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą.

Teismas šiuo aspektu pažymi, jog vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar jis buvo sugedęs, konstatavimas savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada ir dėl kokių aplinkybių buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, dėl kurių jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Nurodyti teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl sugedusių signalizacijos mygtukų ar jų nebuvimo Vilniaus PN jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Taip pat, atsižvelgdamas į anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Vilniaus PN veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.