Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas E. Mockaitis Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00396-2010-

2011 m. birželio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 229 str. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš V. S. VĮ (duomenys neskelbtini) priteista 56679,79 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad pagal darbo sutartį Nr. 71 ir Tipinę pilnutinės individualinės materialinės atsakomybės sutartį dirbdamas (duomenys neskelbtini) sandėlio sandėlininku bei būdamas atsakingas už naftos produktų ir materialinių vertybių apsaugą, teisingą apskaitą, jų tvarkingą sandėliavimą, priėmimą ir išdavimą, už naftos produktų ir materialinių vertybių trūkumą, atsiradusį dėl tarnybos kaltės, apskaitos trūkumus, ne laiku atliktą inventorizaciją, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, nekontroliavo naftos produktų priėmimo ir išdavimo, dėl to už laikotarpį nuo 2010-02-26 iki 2010-04-16 VĮ (duomenys neskelbtini) sandėlyje buvo nustatytas 2814 kg benzino A-95 ir 11058 kg dyzelinio kuro trūkumas, o (duomenys neskelbtini) padaryta 56679,79 Lt turtinė žala.

Dar vienas teismo nuosprendyje inkriminuojamas netinkamo pareigų atlikimo faktas yra tai, jog teismas konstatuoja ir pripažįsta, kad įrodyta aplinkybė, jog jis, V. S., netinkamai išduodavo degalus įmonės vairuotojams. Tačiau degalų išdavimo tvarką nustatė įmonės administracija ir jis jos laikėsi, dėl degalų išdavimo nei žodžiu, nei raštu administracija jokių pastabų nepateikė, degalų išpylimas buvo atliekamas per kuro degalinę. Atvykęs į degalinę vairuotojas pateikdavo žiniaraštį dėl kuro kiekio įsipylimo, degalai būdavo įpilami tiek vairuotojui, tiek jam, V. S., dalyvaujant, įpiltų degalų kiekį parodydavo degalinės skaitiklis. Įpilto kuro kiekis būdavo patvirtinamas vairuotojo ir jo, V. S., parašais tiek vairuotojo žiniaraštyje, tiek ir degalinės apskaitos knygose. Degalinės įrenginys metrologiškai buvo kalibruotas, taip pat buvo kalibruotos ir degalų saugojimo talpyklos. Viena problema buvo ta, kad įmonės administracija iki trūkumo susidarymo ir dabar nelaiko kuro sandėlio degaline, nors visi degalinės kriterijai yra, ir tokiu būdu yra pažeidžiamos valstybės nustatytos degalų priėmimo, apskaitos, saugojimo ir išdavimo taisyklės. Degalinė įmonėje įrengta taip, kad po kiekvieno degalų įpylimo degalinės apskaita yra „nunulinama“ ir vėl rodo nulį degalų, o apskaita didėjančia aritmetine suma nedidėja. Todėl degalinės apskaitos prietaisais negalima nustatyti, kiek degalų per dieną buvo išduota, ir koks yra degalų likutis.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde teigia, kad pagal galiojančius įstatymus materialinių vertybių inventorizacijas yra įpareigoti organizuoti įmonių vyriausieji finansininkai. Pats jis dažnai pasitikrindavo naftos produktų atsargas, nes reikėjo teikti ataskaitas, užsakyti naftos produktus. Paskutinė naftos produktų inventorizacija buvo atlikta 2010-02-26 ir trūkumas nebuvo nustatytas. Kyla klausimas, kokius veiksmus reikėtų atlikti, kad per 1,5 mėnesio būtų susidaręs 13 tonų degalų trūkumas. Taigi inventorizacijos nereguliarus atlikimas, kurį turėjo atlikti įmonės administracija, priežastiniu ryšiu su atsiradusiu trūkumu nesusijęs.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, įrodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal BK 229 str. už neatsargų netinkamą savo pareigų atlikimą, pasireiškusį tuo, jog nebuvo kontroliuojamas naftos produktų priėmimas ir išdavimas, dėl to nuo 2010-02-26 iki 2010-04-16 VĮ (duomenys neskelbtini) sandėlyje buvo nustatytas 2814 kg benzino A-95 ir 11058 kg dyzelinio kuro trūkumas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad V. S. yra baudžiamosios atsakomybės pagal BK 229 str. subjektas, kadangi atitinka BK 230 str. numatytus specialiojo subjekto – valstybės tarnautojui prilyginto asmens – požymius, kurie siejami su V. S. darbu valstybinėje įmonėje bei atitinkamomis darbinėmis funkcijomis, suteiktomis teisėmis, aprašytomis jo kaip degalų ir tepalų sandėlininko pareigybės aprašyme (b. l. 7, t. 1): priduoda ir išduoda naftos produktus, kontroliuoja naftos produktų atsargas ir išdavimą, įformina dokumentus, reiškia pretenzijas tiekėjams dėl sutarties įsipareigojimų nevykdymo ar terminų nesilaikymo, kontroliuoja, kad gaunami ir išsiunčiami naftos produktai atitiktų technines sąlygas, kokybės reikalavimus ir t. t. Taigi V. S. galėjo veikti įmonės vardu, todėl BK 230 str. prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog nuosprendyje neaptarta, ką jis pažeidė, todėl teismo nuosprendis abstraktus ir pagrįstas prielaidomis, be to, kaltinimas nekonkretus ir neaišku, nuo ko reikia gintis. Tačiau tokie apelianto teiginiai neteisingi. Kaltinamajame akte kaltinimas V. S. suformuluotas pakankamai aiškiai, nurodyta, už ką jis buvo atsakingas bei kaip jis netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nekontroliavo naftos produktų priėmimo ir išdavimo, dėl to per tam tikrą laikotarpį susidarė materialinių vertybių trūkumas. BPK nereikalauja, jog kaltinamajame akte būtų itin plačiai bei išsamiai suformuluota kaltinimo apimtis, priešingai, iš kaltinimo turinio turi būti aišku, kuo asmuo yra kaltinamas. Šiuo atveju kaltinime išdėstytos informacijos visiškai pakanka suvokti, kuo V. S. yra kaltinamas ir atsižvelgiant į tai, pasiruošti gynybai. Be to, teismo nustatytos ir nuosprendyje išdėstytos reikšmingos nusikalstamos veikos aplinkybės, iš kurių yra aišku, kaip V. S. netinkamai atliko savo pareigas. Pagrindinės V. S. kaip degalų ir tepalų sandėlininko pareigos numatytos jo pareigybės aprašyme, su kuriuo V. S. yra susipažinęs pasirašytinai. Aprašyme numatyta, kad minėtas pareigas einantis asmuo kontroliuoja naftos produktų atsargas ir jų išdavimą, nuolat tikrina naftos produktų ir kitų materialinių vertybių likučius su buhalterijos duomenimis ir t. t. Be to, V. S., dirbdamas darbą, susijusį su materialinių vertybių saugojimu, perdavimu bei išdavimu, buvo pasirašęs ir tipinę pilnutinės individualios materialinės atsakomybės sutartį (b. l. 6, t. 1), kurioje nustatyta, kad darbuotojas užtikrina patikėtų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigoja atlikti atitinkamus, su materialinių vertybių apsauga susijusius veiksmus, pvz., laiku pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias patikėtų materialinių vertybių saugumui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog V. S. savo pareigų neatliko tinkamai. Liudytojų A. B., A. P., civilinio ieškovo atstovės I. R. parodymais teisme nustatyta, jog V. S. darbo metu yra buvęs neblaivus, o A. P. patvirtino, jog atvykęs su kuru į urėdiją, yra buvęs radęs V. S. miegantį. Apie V. S. problemas dėl alkoholio užsimenama ir jo charakteristikoje, perskaitytoje pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 196, t. 1). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. S. taip pat nurodė, jog yra buvęs darbe pagiringas, o prieš kelerius metus yra buvęs ir išgėręs. Asmens neblaivumas darbo metu visada reiškia atsainų požiūrį į profesines pareigas, o šiuo konkrečiu atveju V. S. kaip degalų ir tepalų sandėlininko pareigos buvo labai atsakingos, reikalavusios preciziško darbuotojo dėmesio, kadangi buvo susijusios su materialinių vertybių (kuro) apsauga bei išdavimo ir priėmimo kontrole, o neblaivus tokias pareigas einantis asmuo, be abejo, jau yra nebe toks dėmesingas tiesioginiam savo darbui. Būtent dėmesingumo savo darbui trūkumą patvirtina ir paties V. S. bei liudytojo A. P. parodymai. V. S. teisme paaiškino, kad nebuvo nurodymų, kaip priimti kurą ir kaip jį išduoti, dažniausiai priimamą kurą tikrindavo per automobilio skaitiklį, viską darydavo iš patirties, kai kada užlipdavo ant „bačkos“ pasižiūrėti, ar visas kuras iš cisternų išpiltas, mano, jog galėjo būti ne iki galo išpiltas kuras. Liudytojas A. P. parodė, jog yra raginęs V. S. pasižiūrėti, kiek kuro yra prieš užpylimą ir po pylimo, tačiau V. S. ant „bačkos“ yra lipęs tik vieną kartą. Aiškindamasis kuro priėmimo urėdijoje aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą bei dar kartą apklausė V. S., kuris nurodė, jog atvežus kurą, jis paima dokumentus, pažiūri, koks kiekis, ir leidžia kurą per automobilio skaitiklį, kartais užlipdavo ant automobilio patikrinti, ar visas kuras išleistas. Taigi akivaizdu, jog buvo nusistovėjusi tam tikra kuro priėmimo praktika, kai priimantis asmuo tikrindavo ne tik skaitiklių duomenis dėl gaunamo kuro kiekio, tačiau ir fiziškai, lipdamas ant „bačkos“, pažiūrėdavo ir taip tikrindavo, ar tikrai visas kuras išleistas iš cisternos, tokiu būdu užkertant kelią galimiems vairuotojų, atvežusių kurą, piktnaudžiavimams, tačiau ir pats V. S. pripažįsta, jog taip ne visada elgdavosi, o tai nėra suderinama su jo tarnybos tikslais. Apie priimamo kuro tikrinimą ne tik pagal skaitiklių duomenis, bet ir fiziškai užlipant ant automobilio talpyklos patikrinti, ar jos tikrai tuščios, pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė ir liudytojas V. E., šiuo metu urėdijoje dirbantis sandėlininku (b. l. 57, t. 2). Be to, teisme V. S. paaiškino, kaip būtų galima patikrinti kuro kiekį urėdijose esančiose cisternose, t. y. norint pamatuoti kuro kiekį, reiktų lipti ant kiekvienos cisternos ir tokia procedūra užtruktų apie valandą. Apylinkės teismo posėdyje liudytojas V. E. parodė, jog kuro likutį yra galimybė tikrinti kiekvieną dieną, gali sudėti visą išduotą kurą, kadangi yra žiniaraščiai, bei pamatuoti faktiškai esantį kuro kiekį (b. l. 57, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu V. S. nurodė, kad talpyklas tikrindavo, kai būdavo inventorizacija, pats paskutiniu metu nebežiūrėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje civilinio ieškovo atstovė I. R. patvirtino, jog V. S. pats galėjo tikrinti kuro kiekį, buvo už tai atsakingas. Vadinasi, V. S. bet kuriuo metu galėjo ir žinojo, kaip pasitikrinti urėdijoje sandėliuojamo kuro kiekį, tačiau faktinės aplinkybės rodo, jog to taip pat nedarė, nors tokia pareiga numatyta jo pareigybės aprašyme, kadangi kuro trūkumas buvo nustatytas ne paties darbuotojo, atsakingo už jo tinkamą apsaugą, bet inventorizacijos metu, kelių asmenų komisijos. Paminėtos aplinkybės tik patvirtina, jog V. S. gana aplaidžiai vykdė savo pareigas, nepakankamai kontroliavo kuro gavimo procesą, netikrino kuro likučių bei taip neužtikrino jam patikėtų materialinių vertybių apsaugos, o toks atsainus elgesys niekaip nesuderinamas su jo pareigybės aprašyme bei materialinės atsakomybės sutartyje numatytomis pareigomis, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog V. S. savo pareigas vykdė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė kaltės formą, pripažindamas, jog V. S. netinkamai pareigas atliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. neatsargiai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad materialinių vertybių trūkumas negali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti. Apeliantas, be abejo, teisus, jog urėdijoje 2010-04-16 inventorizacijos metu rastas didelis kuro trūkumas pats savaime nereiškia, jog dėl kuro dingimo (vagystės) atsakingas yra būtent V. S.. Tačiau, kaip anksčiau minėta, V. S., kuris buvo tiesiogiai atsakingas už kuro apsaugą, tinkamą jo išdavimą bei priėmimą, netinkamai vykdė savo pareigas. Iš apylinkės teismo nuosprendžio taip pat matyti, jog teismas analizavo priežastinį ryšį tarp netinkamo V. S. pareigų atlikimo bei atsiradusio kuro trūkumo, aiškinosi, kokios objektyvios, nuo V. S. valios nepriklausiusios priežastys galėjo lemti, kad per gana nedidelį laiko tarpą galėjo atsirasti didelis kuro trūkumas. Nebuvo nustatyta, jog pati urėdija būtų kaip nors netinkamai eksploatavusi kuro sandėlių įrangą, neužtikrinusi fizinės apsaugos, pagrįstai paneigta ir tiekėjų pateikto kuro kiekio klaidos tikimybė. Netgi apeliaciniame skunde V. S. nurodo, jog priėjimas prie siurblio, kuris naudojamas išleidžiant degalus, apsaugotas durimis su spynų apsaugos sistema, stebėjimų kamerų nėra, tačiau taip pats apeliantas tik patvirtina, jog priėjimas prie įrenginių nėra visiškai atviras ir pašaliniams asmenims lengvai pasiekiamas, kadangi durys rakinamos spynomis, o teisiamajame posėdyje pats apeliantas buvo patvirtinęs, jog į pačią degalų kolonėlės teritoriją netgi sargai negalėjo įeiti, reikia raktų, o raktai būdavo pas jį ir šiuos netgi nešdavosi namo, įsilaužimo požymių nuo 2010-01-01 nepastebėjo. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu aiškintasi, kiek pati urėdija užtikrino kuro talpyklų apsaugą, apklausta civilinio ieškovo atstovė I. R. paneigė, jog talpyklos gali būti surūdijusios, taip pat akcentavo, jog urėdijos teritorija aptverta aukšta mūrine tvora, patekti į teritoriją galima tik per apsaugos postą, kai darbas baigiamas, vartai užrakinami, raktus nuo sandėlininko patalpų turėjo tik V. S., viskas rakinama, bet kas patekti negali, teritoriją saugo sargai, prireikus atvyksta apsaugos įmonė. V. S. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad talpyklos buvo uždengtos mediniu dangčiu ir užrakintos spyna, kurios raktų jis niekam nedavė. Atlikusi įrodymų tyrimą, kolegija taip pat nenustatė, jog urėdija pati būtų neužtikrinusi jos teritorijoje buvusių kuro talpyklų apsaugos ar kad pačios talpyklos būtų buvusios netinkamos eksploatuoti. Taigi nekyla abejonių, jog, jeigu V. S. būtų tinkamai atlikęs savo pareigybės aprašyme nurodytas pareigas, atidžiai kontroliavęs kuro priėmimo – išdavimo procesą, nuolat sekęs kuro likučius urėdijos cisternose, jam patikėtų materialinių vertybių apsauga būtų buvusi žymiai efektyvesnė ir nebūtų buvęs nustatytas toks didelis kuro trūkumas, netgi priešingai, pastebėjus, jog urėdijoje saugomo kuro kiekis dėl nežinomų priežasčių mažėja, operatyviai būtų buvę galima imtis veiksmų, užkirsti kelią didesnei žalai kilti bei išsiaiškinti kuro mažėjimo priežastis. Taigi didelę turtinę žalą urėdijai lėmė būtent netinkamai vykdomos V. S. pareigos.

Apeliaciniame skunde V. S. akcentuoja, jog reikia nustatyti materialinių vertybių, šiuo atveju kuro, sumažėjimo priežastis. Tačiau V. S. nebuvo inkriminuojamas dingusio kuro pasisavinimas, o aiškinamasi, ar jis tinkamai atliko savo pareigas, o nustačius netinkamą pareigų atlikimą dėl neatsargumo, vertinama, ar būtent tai lėmė didelės žalos atsiradimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs įrodymus bei juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, jog V. S. netinkamai atliko savo pareigas ir tai lėmė didelės turtinės žalos urėdijai padarymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad inventorizacijos neatlikimas laiku nelėmė naftos produktų trūkumo atsiradimo, tačiau su tuo sutikti negalima. Sandėlininko pareigybės aprašyme atsakomybė už ne laiku atliekamą inventorizaciją nustatoma būtent sandėlininkui. Inventorizacijos kaip apskaitos elemento esmė ir yra tam tikrų materialinių vertybių faktinis sutikrinimas su apskaitos duomenimis, o tokia sandėlininko funkcija numatyta pareigybės aprašyme. Nors V. S. apeliaciniame skunde teigia, kad pats dažnai pasitikrindavo naftos produktų atsargas, tačiau faktinės bylos aplinkybės rodo priešingą situaciją, kadangi, jeigu V. S. būtų tinkamai vykdęs savo pareigybėje numatytas funkcijas bei nuolat sekęs urėdijos kuro cisternose buvusio kuro kiekį, būtų turėjęs realią galimybę pastebėti kuro trūkumą bei faktiškai užkirsti kelią didelės turtinės žalos urėdijai atsiradimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia problemą, jog urėdijos kuro sandėlis nelaikomas degaline, be to, nurodo, kad urėdijoje jau yra buvę degalų vagysčių, tačiau šie argumentai nepaneigia to, jog V. S. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, kurios pačiam nuteistajam neabejotinai buvo žinomos, ir dėl to urėdijai buvo padaryta didelė žala.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.