Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Prašyme paaiškina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-269/2011 Z. S. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, procesas jų atžvilgiu nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendis). Teismo nuosprendyje nustatyta, kad Z. S., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos specialistu, ir A. R., būdamas asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, dirbdamas pagal 1998 m. balandžio 2 d. žemės reformos žemėtvarkos projekto darbų atlikimo sutartį Nr. 19 bei atlikdamas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus, pasinaudodami tarnybine padėtimi, apgaule, pagamindami netikrus dokumentus, A. R. dar ir klastodamas tikrus dokumentus, juos panaudodami savo ir kitų naudai, pasikėsino bei įgijo svetimą turtą, pasikėsino įgyti bei įgijo didelės vertės valstybinės žemės fondo žemės sklypus, tarp jų įgijo 42 377 Lt vertės 16,38 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., ir 28 767 Lt vertės 12,38 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 16,38 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., paaiškina, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimais Nr. 41-8491, Nr. 41-8490, Nr. 41- 8489, Nr. 41-8488 R. K., L. A., L. D. ir J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 16,38 ha ploto buvusio savininko L. P. žemę, buvusią (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko L. P. žemę atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas. Minėti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai priimti nesant pakankamai dokumentų, įrodančių, kad L. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini)., Vilniaus r., būtent 16,38 ha žemės sklypą. 2005 m. gegužės 31 d. patvirtintoje iš Vilniaus apskrities archyvo gautoje 1948 m. spalio 9 d. žemės apskaitos žiniaraščio lapo kopijoje, 1948–1949 m. žemės apskaitos žiniaraščio lapų kopijose, 1948 m. rugsėjo 14 d.–1949 m. kovo 13 d. originale nurodyta, kad valdytojas L. P. prieš tarybinį žemės pertvarkymą turėjo 6,38 ha žemės. Valstybinio archyvo dokumentų, patvirtinančių L. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini)., nėra. Dėl nuosavybės teisių į L. P. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) 1991 m. lapkričio 11 d. kreipėsi M. P.. Ji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių L. P. žemės valdymą nuosavybės teise 1940 metais. Buvusio žemės savininko L. P. nuosavybės teisių atstatymo byloje buvo gauti tik papildomi dokumentai: 1947–1948 m. prievolių lapai (L. P. 1948 m. naudojosi 6,25 ha žeme), 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planas, 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščiai su įrašu – P. L. sūn. A. – 16,38 ha. Šie dokumentai turėjo būti nagrinėjami kartu, tarpusavyje lyginami, tiriamos jų nesutapimo priežastys. Tačiau Vilniaus rajono komisija 1947–1948 m. prievolių lapus nagrinėjo atskirai, nagrinėdama 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planą, neįvertino tos aplinkybės, kad plane nenustatytas konkretus buvusio savininko valdytas žemės sklypas, padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas. Iš Vilniaus rajono komisijos 1998 m. rugsėjo 29 d. protokolo Nr. 86 matyti, jog vertinant 1947–1948 m. prievolių lapus bei 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planus komisijoje buvo priimtas pasiūlymas, kad šių dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms į žemę atkurti. O jau vertinant minėtus dokumentus kartu su 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščiu, kuriame nurodytas L. P. turėtas 16,38 ha žemės sklypas, padaryta išvada, kad šių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščio nei Vilniaus apskrities archyve, nei nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje nėra. Be to, buvusio savininko L. P. nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje yra įdėtos dvi analogiškos 1948 m. spalio 9 d. žemės apskaitos žiniaraščio kopijos, kuriose įrašyti skirtingi L. P. turėtos žemės skaičiai, atitinkamai 6,38 ir 16,38. Pagal 2011 m. gegužės 27 d. ekspertizės aktą vienoje iš kopijų atlikti skaitmeniniai įrašų pakeitimai: prie įrašų „6,38“ prirašyti skaitmenys „1“. Nuosprendžiu nustatyta, kad remiantis Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. rugsėjo 29 d. protokolu Nr. 86, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo parengta pažyma, kurioje nurodyta, jog M. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. P. J. k. turėtus 6,38 ha. Šią pažymą Nr. 3320 1998 m. spalio 26 d. pasirašė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas S. B.. Remdamasi minėta pažyma Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 41-5954 dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. P., kuriuo grąžinti du 6,38 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypai natūra buvusioje vietoje. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas nustatė, kad neatsižvelgiant į tai, jog M. P. nuosavybės teisės į visą L. P. turėtą žemę pagal 1998 m. spalio 26 d. pažymą Nr. 3320 jau buvo atkurtos, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė dar vieną pažymą. 1999 m. gegužės 6 d. pažymoje Nr. 3549 nurodyta, kad M. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į L. P. J. k, Vilniaus r., turėtus 16,38 ha žemės (sugrąžinant žemės sklypą kitoje vietoje nei L. P. turėtoje). Kadangi kaip dokumentas, kurio pagrindu parengta nauja pažyma, nurodytas tas pats jau minėtas Vilniaus rajono komisijos suklastotas 1998 m. rugsėjo 29 d. protokolas Nr. 86, pažyma Nr. 3549 teismo pripažinta netikru dokumentu. Nesant byloje dokumentų, patvirtinančių L. P. nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini). turėtus 16,38 ha, nustačius tikrų dokumentų klastojimus, netikro dokumento pagaminimą, M. P. 1999 m. gruodžio 9 d. Vilniaus rajono notaro biure nepagrįstai sudarė teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartį su L. D., L. A., J. S. ir R. K. dėl nuosavybės teisės lygiomis dalimis perleidimo į 163800 kv. m. žemę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini)., Vilniaus r., t. y. perleido teises, kurių neturėjo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 1999 m. gruodžio 30 d. buvo parengti Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo R. K., J. S., L. A. bei L. D. projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, t. y., kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teisę į L. P. nuosavybės teise neva valdytą 16,38 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini)., Vilniaus r. Šie sprendimų projektai buvo pateikti Vilniaus apskrities viršininkui pasirašyti, kaip dokumentai, parengti remiantis tikra minėtų pretendentų teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn. Vilniaus apskrities viršininkas A. V. 1999 m. gruodžio 31 d. pasirašė šiuos suklastotus sprendimus: Nr. 41-8489, kuriuo atkūrė L. A. nuosavybės teises į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 16,38 ha žemės ploto, į jai tenkančią 4,09 ha turto dalį; Nr. 41-8490, kuriuo atkūrė L. D. nuosavybės teises į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 16,38 ha žemės ploto, į jai tenkančią 4,10 ha turto dalį; Nr. 41-8491, kuriuo atkūrė R. K. nuosavybės teises į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 16,38 ha žemės ploto, į jam tenkančią 4,09 ha turto dalį; Nr. 41-8488, kuriuo atkūrė J. S. nuosavybės teises į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 16,38 ha žemės ploto, į jam tenkančią 4,10 ha turto dalį. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 12,38 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. paaiškina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. birželio 12 d. sprendimais Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41- 9291 A. R., Z. S. ir S. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 12,38 ha ploto buvusio savininko J. T. (J. T.) žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 41-6200-70, suklastojus pretendento L. T. prašymą bei gimimo liudijimą. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nustatyta, kad į buvusio savininko J. T. nuosavybės teise valdytą žemę 1991 m. lapkričio 25 d. prašymus pateikė L. T. (L. T.) ir S. T. (S. T.). Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenimis nustatyta, kad Vilniaus–Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) gromados žemės sklypų 1938 m. rugpjūčio 12 d. sąraše ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus kolonijos (duomenys neskelbtini) žemės sklypų savininkų 1938 m. rugpjūčio 12 d. sąraše įrašytas T. J., J. s., (duomenys neskelbtini) kolonijoje turėjęs 12,38 ha žemės. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 41-2440 S. T. buvo atstatytos nuosavybės teisės į J. T. nuosavybės teise valdytą 12,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) k. Nuosprendyje nustatyta, kad jau priėmus sprendimą dėl J. T. nuosavybės teise valdytos 12,38 ha žemės (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, pažeidžiant įstatymo imperatyviąsias normas, 2000 m. kovo 10 d. buvo išduota pažyma Nr. 1533, patvirtinanti L. T. nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. tą patį 12,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. Teismas konstatavo, kad minėta pažyma yra netikra, nes L. T. nėra giminystės ryšyje su buvusiu savininku J. T.. J. T. nuosavybės teisės ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje yra L. T. gimimo liudijimo nepatvirtinta kopija. Specialisto 2005 m. lapkričio 15 d. išvadoje nustatyta, kad ši kopija netikra, nes įrašas „T. L. R.“ ištaisytas į „T. L. I.“, o eilutėje „tėvas“ įrašas „T. R.“ ištaisytas į „T. I.“. Be to, nurodyta, jog rankraštinius įrašus, esančius 1991 m. lapkričio 25 d. L. T. pareiškime (rusų kalba) bei prašyme grąžinti žemę, parašė ne L. T., o Z. S.. Baudžiamojoje byloje esančiame L. T. gimimo liudijimo, išduoto 1955 m. kovo 5 d., Nr. 678694 originale yra rankraštiniai įrašai rusų kalba, kad L. T., gim. 1938 m. spalio 29 d., tėvas yra R. T., motina - L. A.. Vilniaus rajono notarų biure, esančiame Rinktinės g. 50, Vilniuje, L. T. 2000 m. kovo 30 d. sudarė nuosavybės perleidimo sutartį (remiantis 2000 m. kovo 10 d. pažymoje Nr. 1533 nurodytais netikrais duomenimis), kuria Z. S., A. R. ir S. S. perleido teisę į buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdytą 12,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. Teismas nustatė, kad L. T. negalėjo perleisti to, ko pats neturėjo teisės įgyti. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2000 m. birželio 2 d. buvo parengti ir 2000 m. birželio 7 d. pasirašyti Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Z. S., A. R. ir S. S. projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, t. y., kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teisę į J. T. nuosavybės teise valdytą 12,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. Vilniaus apskrities viršininkas A. V. 2000 m. birželio 12 d. pasirašė sprendimus, kaip parengtus remiantis tikra pretendentų teise neatlygintinai įgyti žemės sklypus nuosavybėn: Nr. 41-9289, kuriuo atkūrė Z. S. nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 12,38 ha žemės ploto, į jam tenkančią 1/3 turto dalį; Nr. 41-9290, kuriuo atkūrė S. S. nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 12,38 ha žemės ploto, į jam tenkančią 1/3 turto dalį; Nr. 41-9291, kuriuo atkūrė A. R. nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 12,38 ha žemės ploto, į jam tenkančią 1/3 turto dalį. Nuosavybės teisių į žemę įgijimo neteisėtumas konstatuotas teismo nuosprendžiu, todėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. priimti sprendimai Nr. 41-8491, Nr. 41-8490, Nr. 41- 8489, Nr. 41-8488 ir 2000 m. birželio 12 d. priimti sprendimai Nr. 41-9289, Nr. 41-9290, Nr. 41-9291 pažeidžia imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio, 9 straipsnio ir 10 straipsnio normas ir yra naikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 47 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), 1.80 straipsnio l dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus administracinius aktus, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 165/2012). Vien administracinių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 9 straipsnio 2 dalimi, pasekmės turėtų būti sprendžiamos pagal CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., normas. Teismo nuosprendžiu įrodyta, kad valstybės turtas, t. y. 16,38 ha žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini)., Vilniaus r., ir 12,38 ha žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., prarasti dėl Z. S. ir A. R. padarytų nusikaltimų, be savininko valios, todėl valstybė turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat ir iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.95 straipsnis, 4.96 straipsnis). Dabartinių įgijėjų nuosavybės teisės į jų valdomus žemės sklypus naikintinos ir šie žemės sklypai perduotini valstybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/11). Sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas, neleidžiantis išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamojo daikto (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis), šiuo konkrečiu atveju nėra kliūtis grąžinti ginčo sklypą valstybės dispozicijon, kadangi LR CK 4.96 straipsnio 2 dalis nustato, jog nepriklausomai nuo daikto įgijėjo sąžiningumo, savininkas visais atvejais turi teisę išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, jei tą daiktą jis yra praradęs dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šiuo konkrečiu atveju savininkas (t. y. valstybė) ginčo žemės sklypus prarado dėl kitų asmenų padarytų nusikaltimų, dėl kurių Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 30 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-269/2011. Nagrinėjamu atveju nekeliamas klausimas dėl turto įgijėjų sąžiningumo ar nesąžiningumo, nes šios aplinkybės vertinimas neturi teisinės reikšmės. 2001 m. balandžio 17 d. mirus S. S., 2001 m. lapkričio 5 d. Vilniaus m. 5 notarų biure, esančiame Birželio 23-osios g. 5, Vilniuje, išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. 6- 7104) pagrindu 2001 m. lapkričio 5 d. įregistruotos R. S., P. S., gim. 1997 m. kovo 14 d., M. S., gim. 1996 m. sausio 19 d., ir E. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisės sklypui ir neatlygintinai nuosavybėn perduota 1/3 valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., dalis. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Todėl pripažinus negaliojančiu minėtą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 41-9290 ir jį panaikinus, S. S. nelaikytinas teisėtu minėto žemės sklypo įgijėju bei savininku, turinčiu teisę disponuoti šiuo sklypu. CK 4.48 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas. Kadangi R. S., P. S., M. S. ir E. S. negalėjo paveldėti turto, kurio teisėtu savininku nebuvo S. S., paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl 1/3 dalies žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise patvirtinimo, yra niekinis ir pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 38 straipsnis nustato dalyvaujančių byloje asmenų civilinį procesinį veiksnumą. Kadangi trečiaisiais asmenimis byloje yra M. S., gim. 1996 m. sausio 19 d., ir P. S., gim. 1997 m. kovo 14 d., kurie nėra pasiekę pilnametystės ir negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, tai atstovu pagal įstatymą yra jų motina R. S.. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Paaiškina, kad ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu asmeniui, kuris neturi tam teisės ar tokia teise jau pasinaudojo. Tokio pobūdžio pažeidimų pašalinimas neabejotinai vertintinas kaip viešasis interesas. Remiasi Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“. Be to, viešas interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 194/2006. Paaiškina, kad 2012 m. liepos 18 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, nepraleidęs įstatyme nustatyto termino, nes šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriuje 2012 m. birželio 21 d. gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro tarnybinis pranešimas apie Z. S. ir A. R. nusikalstamas veikas ir padarytą didelę žalą valstybei. Šios informacijos bei surinktų papildomų duomenų iš VĮ Registrų centro pagrindu nustatyta, kad yra gauta pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, t. y. valstybės prarastą turtą dėl padarytų nusikaltimų. Ieškiniui pareikšti neužteko tik ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų (ekspertizės aktų išvadų, specialisto išvadų). Visi įrodymai baudžiamojoje byloje turėjo būti išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, nes ginčijami sprendimai buvo priimti suklastojus bei pagaminus netikrus dokumentus, t. y. padarius nusikalstamas veikas. O nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia pagrįstai siejama su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu baudžiamojoje byloje (2012 m. birželio 20 d.). Ikiteisminio tyrimo nustatytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, todėl, net jeigu ieškinio senaties terminas būtų laikomas praleistu, yra pagrindas pripažinti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių, ir atnaujinti. Ta aplinkybė, kad turtas buvo įgytas nuosavybėn be teisėto pagrindo, be to, neatlygintinai, yra akivaizdus pagrindas konstatuoti, jog pažeistos valstybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises. Kitu atveju, likus galioti ginčijamiems galimai neteisėtiems aktams, būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsirastų teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę, bylose dėl daiktinių teisių į turtą – pagal turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 9 punktas). Ginčo žemės sklypo rinkos vertė nustatyta pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktus duomenis ir sudaro 319 375 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė prašyme išdėstytus argumentus ir reikalavimą. Papildomai paaiškino, kad nemano esant reikalinga prašyti panaikinti nuosavybės teisės perleidimo sutartis, nes jos yra niekinės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atstovė palaikė prokurorės prašymą, tačiau išsakė nuomonę, kad nuosavybės teisių perleidimo sutartys turi būti nuginčytos.

Atsakovų R. S., E. S., P. S., M. S. (šių asmenų procesinė padėtis iš trečiųjų suinteresuotų asmenų į atsakovų pakeista teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi, t. III, b. l. 21–22) atsiliepimai yra identiški (t. III, b. l. 43–54). Atsakovai su prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašyme išdėstytais reikalavimais sutinka. Savo atsilipimus grindžia tuo, kad paveldėjimo teise įgytas turtas pripažintas įgytu neteisėtai dėl trečiųjų asmenų kaltės, o būtent: įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-269/2011 Z. S. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio l dalyje, procesas jų atžvilgiu nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendis). Būtent iš šių asmenų S. S. (atsakovų atitinkamai buvęs sutuoktinis, sūnus ir tėvas) įgijo nekilnojamą turtą, manydamas, kad įgijimo sandoris yra teisėtas, o jo, kaip įgijėjo, teisė reali. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Z. S., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos specialistu, ir A. R., būdamas asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui, dirbdamas pagal 1998 m. balandžio 2 d. žemės reformos žemėtvarkos projekto darbų atlikimo sutartį Nr. 19 bei atlikdamas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus, pasinaudodami tarnybine padėtimi, apgaule, pagamindami netikrus dokumentus, A. R. dar ir klastodamas tikrus dokumentus, juos panaudodami savo ir kitų naudai, pasikėsino bei įgijo svetimą turtą, pasikėsino įgyti bei įgijo didelės vertės valstybinės žemės fondo žemės sklypus, tarp jų įgijo 42 377 Lt vertės 16, 38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) šen., Vilniaus r., ir 28 767 Lt vertės 12,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) šen., Vilniaus r. Būtent nurodyti asmenys, pasinaudodami tarnybine padėtimi, tai ir suformavo pasitikėjimo precedentą jais, klastojo dokumentus ir suklastotų dokumentų pagalba pasipelnė, perleisdami nekilnojamą turtą tretiesiems asmenims, nežinojusiems (S. S. atveju) apie dokumentų negaliojimą ir negalimumą. Nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. S., įgydamas teisę į žemę, rėmėsi be jo žinios suklastotu dokumentu, kuris oficialiai buvo pasirašytas tuomečio atsakingo asmens (valstybės tarnautojo), todėl pagrįstai nekilo abejonių dėl sandorio teisėtumo jo sudarymo momentu. Dokumentų klastojimo afera, nustatyta teisme, buvo atliekama tikslingai tam, kad būtų galima pasipelnyti iš trečiųjų asmenų, perleidus jiems nuosavybės teisę pagal suklastotus dokumentus, todėl nėra įgijėjo kaltės. Šiuo atveju, S. S. ir vėliau jo turto paveldėtojai tapo sukčiavimo valstybiniu mastu aukomis. Mano, kad dėl trečiųjų asmenų neteisėto ir nusikalstamo veikimo jie patyrė turtinę žalą ir taip pat tapo viešo intereso dalimi, nes tokių asmenų, nukentėjusių nuo tokio sukčiavimo apraiškų, gali būti ir gerokai daugiau. Mano, kad valstybės tarnautojų nusikalstamu veikimu padaryta žala piliečiui (-ms), laikytina viešuoju interesu, o nukentėjęs nuo tokio veikimo pilietis ir jo teisės yra viešojo intereso gynimo elementas. Prokurorė prašyme teigia, kad teismo nuosprendžiu įrodyta, jog valstybės turtas, t. y. 16,38 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., prarasti dėl Z. S. ir A. R. padarytų nusikaltimų, be savininko valios, todėl valstybė turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat ir iš sąžiningo įgijėjo. Su šiuo teiginiu sutinka, bet mano, kad ginant viešąjį interesą turėtų būti ginamos ir viešojo intereso elemento, t. y. piliečio, teisės. Šiame procese atsakovai nedalyvavo klastojant dokumentus, apie jų netikrumą nežinojo, įgydamas teisę į nuosavybę S. S. neabejojo veikęs teisėtai, o jo turto paveldėtojai, manydami, kad sandoris buvo teisėtas, tapo aukomis priimdami palikimą. Prokurorė prašo panaikinti 2001 m. lapkričio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, pagal kurį R. S., E. S., M. S., P. S. paveldėjo žemės sklypo dalis. Atsakovai sutinka, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų numatyta tvarka jų paveldėjimo teisė yra naikintina.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje remiantis šios administracinės bylos ir prijungtos Vilniaus rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. I-48-269/2011 medžiaga yra nustatytos ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo aplinkybės. Teismas vadovaujasi ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Iš nurodytoje baudžiamoje byloje priimto nuosprendžio akivaizdu, kad ginčijami sprendimai yra priimti kaip nuteistų baudžiamojoje byloje asmenų veiksmų administracinė pasekmė. Kiti reikalavimai yra išvestiniai.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-501-315/2012), yra nustatytos aplinkybės, kuriomis teismas vadovaujasi nagrinėdamas šią bylą. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje yra konstatuojama, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs byloje surinktų įrodymų visumą, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų Z. S. ir A. R. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė jiems neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis buvo keičiamas tik nurodytoje apimtyje. Liko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kurioje konstatuojama, dėl kokių epizodų minėti asmenys buvo nuteisti, t. y. pripažinti kaltais (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio 1 epizodo „16,38 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) užvaldymas sukčiavimo būdu, dokumentų klastojimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ aprašymas ir 4 epizodo „Sukčiavimo būdu 12,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. užvaldymas, teikto dokumento klastojimas, netikrų dokumentų pagaminimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ aprašymas (aprašymo turinyje nurodoma, kad žemė yra (duomenys neskelbtini) k.).

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 31 d. sprendimų Nr. 41-8491, Nr. 41-8490, Nr. 41-8489 ir Nr. 41-8488.

Šiais sprendimais atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) Vilniaus r.: L. A. į 4,09 ha žemės, L. D. į 4,10 ha, R. K. į 4,09 ha, J. S. į 4,10 ha.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje (toliau – Nuosprendis) konstatuota, kad siekiant atkurti nuosavybės teises buvo pateikiamas žinomai netikras dokumentas, t. y. 1999 m. gegužės 6 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 3549 (baudžiamoji byla Nr. 1-48-269/2011, t. I, b. l. 196 ir kt.), kurioje nurodyta, kad pagal pilietės M. P. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog minėta pilietė turi teisę į buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdytą 16,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini)., Vilniaus r. Šioje pažymoje yra nurodoma, kad ji parengta pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų 1998 m. rugsėjo 29 protokolą Nr. 86 (baudžiamoji byla, t. II, b. l. 130–133). Šiame protokole buvo konstatuota, kad vertinant 1947–1948 m. prievolių lapus, šių dokumentų nepakanka L. P. nuosavybės teisėms atkurti. Tačiau kitu klausimu vėl svarstomas tas pats nuosavybės teisių atkūrimo atvejis ir nurodoma, kad pagal 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planus galima atkurti nuosavybės teisę L. P. į 16,38 ha. Pasiūlyme buvo nurodyta, kad 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraštis, 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planas ir 1947–1948 m. prievolių lapai yra pakankami dokumentai M. P. nuosavybės teisėms į 16,38 ha atkurti (L. P. mirė 1991 m.). Šio dokumento 1-as ir 2-as egzemplioriai buvo tiriami baudžiamojoje byloje, dėl jų yra surašyta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada Nr. 11-2992-(04) (baudžiamoji byla, t. II, b. l. 5–8), nustatyta, kad pasiūlymo 2-me egzemplioriuje yra papildomai įrašytas skaičius „1“ prie 6,38 ha. Visi šie ir kiti įrodymai buvo įvertinti baudžiamoje byloje priimtame nuosprendyje.

Baudžiamojoje byloje buvo tiriamos ir nustatytos aplinkybės, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai M. P. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko L. P. J. k., Vilniaus r. valdytą žemę. Kartu su prašymu nebuvo pateikiami dokumentai, patvirtinantys, kad L. P. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini).,Vilniaus r. Buvusio žemės savininko L. P. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, kaip minėta, buvo pateikti papildomi dokumentai: 1947–1948 m. prievolių lapai, kuriuose nurodyta, kad L. P. 1948 m. naudojosi 6,25 ha žeme, 1938 m. išskirstymo į vienkiemius planas, 1947 m. gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščiai su įrašu – P. L. sūn. A. - 16,38 ha.