- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-06
- Bylos Nr.
- 2-2351-918/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14921-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aistė Petrevičienė
- Trečiasis asmuo
- S. M.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Advokatai
- Tadas Dumbliauskas
Kauno apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė, sekretoriaujant Miglei Virbickaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Tadui Dumbliauskui, atsakovo atstovei R. B., trečiajam asmeniui S. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo S. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir dublike ieškovas nurodė bei ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012-04-19 transporto priemonė Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Žemaičių pl., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo pilna vandens ir nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (KASKO). Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: keičiamos dalys –priekinė dešinės pusės padanga; remontuojamos dalys – priekinis dešinės pusės ratlankis. Po įvykio transporto priemonę apžiūrėjo ieškovo atstovas E. B., nustatyti transporto priemonės sugadinimai atitiko policijos pareigūnų užfiksuotus apgadinimus. Kadangi įvykio metu transporto priemonė nebuvo senesnė nei dviejų metų, važiuoklės dalių nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas, be to, padangos nusidėvėjusios nebuvo. Atlikus apžiūrą UAB „JMA Kaunas“ autoservise, nustatyta, jog reikalinga keisti rato guolį, guoliavietę bei amortizatorių ir atlikti ratų suvedimo remontą. Draudėjas pateikė ieškovui patirtas remonto išlaidas patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią išlaidos transporto priemonės remontui sudaro 6275,98 Lt. Ieškovas įvertino ir apskaičiavo, kad eismo įvykio metu sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 5615,95 Lt (suma sumažinta 660,04 Lt už įvykio metu nesugadintos padangos keitimą), ir jas kompensavo, išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Ieškovas nėra PVM mokėtojas, todėl sumokėtas PVM priskirtinas patirtam nuostoliui, kurį atlyginti turi atsakovas. Kaune esantys viešieji keliai nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jai nuosavybės teise priklausančiuose keliuose privalo savininkas, t. y. atsakovas. Atsakovas pripažįsta, kad yra kelio Žemaičių pl. Kaune, valdytojas. Policijos pareigūnų sudaryta eismo įvykio schema patvirtina, kad kelias buvo duobėtas. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausantis kelias būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala. Yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Ieškovas pretenzija ragino atsakovą atlyginti 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) žalą, tačiau atsakovas jos neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos draudimo įmokos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudikas prisiima riziką, todėl ieškovo nuostoliai iš esmės yra mažesni. Be to, ieškovas nepateikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų dokumentų, kuriuos privalo pateikti reikalaujant žalos atlyginimo dėl kelių transporto priemonės apgadinimo. Nepridėta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. kad buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Vairuotojas, būdamas atidus ir atsakingas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikoje galiojančių Kelių eismo taisyklių turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, todėl pats už jį ir yra atsakingas. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta reikalaujama priteisti 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) turtinė žala. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, o pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėtų būti tenkinamas. Kauno miesto savivaldybės atstovai nebuvo pakviesti nei į autoįvykio vietą, nei į automobilio apžiūrą, t. y. atsakovas neturėjo galimybės pasisakyti dėl tariamo įvykio, sukėlusio tariamą žalą, todėl ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, nesielgia sąžiningai, o tai turi tiesioginės įtakos žalos atsiradimo aplinkybių bei žalos dydžio nustatymui, atitinkamai ir šalies teisei į teisminę gynybą bei šalių lygiateisiškumui. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių, vairuotojai apie tai informuojami per įvairias viešojo informavimo priemones. Duobės atsiradimas yra gamtos reiškinys, kurio negali įtakoti Kauno miesto savivaldybė. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan., priklauso ir nuo Vyriausybės skiriamų lėšų. Nesutinka su reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi žala kildinama iš viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatyme nenumatytas palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos mokėjimas. Vairuotojas turėjo pasirinkti saugų greitį, o ne maksimalų leistiną, tada būtų galėjęs išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo. Kadangi atsakovui nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti transporto priemonę po įvykio, todėl būtent ieškovas turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą. Draudimo bendrovė, reikalaudama atlyginti visą žalą, tampa ne verslo rizikos subjektu, nes jokios rizikos nelieka ir tai tampa pelno gavimu, o ne rizika už priimto draudimo objekto galimai kylantį pavojų. Ieškovas savo rizika išmokėjo žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios išmokos priteisimo iš atsakovo.
Trečiasis asmuo S. M. atsiliepimo nepateikė. Teismo posėdžiu nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Paaiškino, kad tuo metu, kai nutiko eismo įvykis buvo prietema, lijo. Tame mikrorajone rajone vairavo gal pirmą kartą, gatvė buvo nežinoma, be to dėl oro sąlygų važiavo lėtai. Važiuojant gatve matė, kad yra didžiulė bala, bandė ją apvažiuoti, tačiau, važiuodamas balos kraštu pataikė į duobę. Bala buvo labai didelė, nebuvo įmanoma nuspėti, kad baloje yra duobė. Duobė buvo gili, pilna vandens. Po įvykio apžiūrėjo automobilį, matė išorinius sugadinimus – padangą, ratlankį. Važiuodamas po įvykio automobiliu, girdėjo pašalinius garsus, kurių neturėtų būti. Po įvykio tą pačią dieną informavo į draudiką, kvietė policiją. Automobilį paliko autoservise, pats ekspertui apžiūrint transporto priemonę nedalyvavo. Automobilis buvo remontuojamas apie dvi savaites, tik remonto metu paaiškėjo, kad sugadinimai yra didesni nei atrodė iš pradžių. Guolio, guoliavietės sugadinimas tiesiogiai susijęs su eismo įvykiu, tačiau išoriškai to iš pradžių nebuvo matyti. Kadangi jam žalą draudikas yra atlyginęs, sutiks su bet kokiu teismo sprendimu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad draudėjas S. M. apdraudė transporto priemonę – automobilį Subaru Legacy Kombi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savanorišku transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“, sutarties pagrindu 2011-03-14 išduotas transporto priemonių draudimo liuudijimas. Drausdamas transporto priemonę, draudėjas pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010-03-31 redakcija, galioja nuo 2010-04-19) pasirinko draudimą neišskaitant nusidėvėjimo.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2012-04-19 priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną S. M. atžvilgiu nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nutarime nurodyta, kad 2012-04-19 20.23 val. gautas VPK budėtojo pranešimas apie eismo įvykį Žemaičių plente Kaune. Atvykę į įvykio vietą patruliai rado apgadintą automobilį Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas S. M. paaiškino, kad įvažiavo į važiuojamojoje dalyje atsivėrusią, apsemtą vandens ir nepažymėtą kelio ženklais duobę. Duobė nepažymėta, greitį ribojančių ženklų nebuvo. Buvo nubraižyta eismo įvykio vietos schema, duomenų, kad automobilio vairuotojo veiksmuose būtų Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nenustatyta. Policijos pareigūnai nustatė, kad duobė yra 1,5 m. ilgio, 1,0 m. pločio ir 0,2 m gylio.
2012-04-20 S. M. kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ su prašymu dėl draudimo išmokos, nurodydamas, kad 2012-04-19 apie 20.30 val. važiuojant Žemaičių pl. Kaune įvažiavo į duobę, dėl to buvo sugadintas ratas. Transporto priemonės techninės apžiūros aktu nustatyti transporto priemonės sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė dešinės pusės padanga; remontuojamos dalys – priekinis dešinės pusės ratlankis, ratų geometrija. UAB „JMA Kaunas“ pateikė automobilio remonto sąmatą 6710,08 Lt sumai. Sąmatoje nurodoma, kad automobilio remontui reikalinga keisti šias detales: 2 padangas, rato guolį, guoliavietę, amortizatorių, taip pat reikalinga atlikti tokius darbus: ratlankio lyginimą, ratų suvedimą, rato montavimą, dalių keitimo darbus. Draudikui pateiktoje apmokėjimui PVM sąskaitoje faktūroje nurodoma 6275,98 Lt suma, kurią sudaro 855,45 Lt už guoliavietę, 2195,88 Lt už amortizatorių, 582,60 Lt už stebulę, 1090,98 Lt už dvi padangas, 55 Lt už ratlankio lyginimą, 99,17 Lt už ratų suvedimą, 30 Lt už rato montavimą, 277,68 Lt už detalių keitimo darbus, 1089,22 Lt PVM mokesčio. AB „Lietuvos draudimas“ atlikęs nuostolių sureguliavimo procedūras apskaičiavo ir atlygino 2012-04-19 įvykio metu padarytą žalą, UAB „JMA Kaunas“ pervesdamas 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) sumą (6275,98 Lt suma sumažinta 660,04 Lt už eismo įvykio metu nesugadintą padangą). 2012-08-28 ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) žalos atlyginimo.
Byloje kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Ieškovas nurodo, kad subrogacijos pagrindu, vadovaujantis CK 6.1015 str. nuostatomis, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, todėl mano, kad padarytą turtinę žalą – 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) – turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybė.
Atsakovo argumentas, kad ieškovo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos draudiminės įmokos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudikas prisiima riziką, todėl ieškovo nuostoliai šioje byloje iš esmės yra mažesni, nei reikalaujama, atmestinas. Atsakovas tokiais argumentais siekia paneigti subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys – t. y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės.
CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas).
Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.
Atsakovas neneigė, kad gatvė – Žemaičių pl. Kaune – jam priklauso nuosavybės teise. Atsakovas, būdamas vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūrą, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 d. ir 2 d.). Atsakovas privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo ir privalėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Atsižvelgiant į policijos pareigūnų nustatytą duobės dydį ir gylį akivaizdu, kad duobė atsirado per ilgą laiką, todėl turėjo būti pastebėta, kelio danga suremontuota arba, negalint to padaryti dėl svarbių priežasčių, pažymėta atitinkamais ženklais ar atitvarais. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą Žemaičių pl. būklę ar kad kelio duobė buvo paženklinta ar aptverta, nepateikė. Konstatuotina, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos Žemaičių plente, Kaune, būklei pataisyti ir suremontuoti.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad eismo įvykis įvyko transporto priemonei įvažiavus į nepažymėtą kelio duobę ir būtent dėl atsirado dešinės pusės rato ir su juo susijusių sistemų apgadinimai. Nors atsakovas tvirtina, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo transporto priemonės apgadinimų pobūdį ir mastą, tačiau ieškovo pateikti dokumentai: draudimo liudijimas, pranešimas apie eismo įvykį, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio vietos schema ir duomenys apie automobilio apgadinimus, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, automobilio remonto sąmata neabejotinai patvirtino ieškinyje nurodyto eismo įvykio fakto buvimą ir šio įvykio kilimo aplinkybes. Teismui nekilo abejonių dėl įvykio fakto, kad 2012-04-19 transporto priemonė Subaru Legacy, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama trečiojo asmens S. M., Kaune, Žemaičių plente, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą duobę, dėl to buvo apgadintas apdrausto automobilio dešinės pusės priekinis ratas ir su juo susijusios sistemos. Atsakovas, neigdamas šią aplinkybę, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį ir transporto priemonės sugadinimo faktą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, nes vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į duobę, be to, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių, apie tai vairuotojai informuojami per įvairias žiniasklaidos priemones, prašoma jų būti atidesniais. Kaip matyti iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta, todėl nebuvo nustatyta ir administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Atsakovo nurodytas aplinkybes paneigia ir eismo įvykio vietos schema, kurioje užfiksuotos su įvykiu susijusios aplinkybės – jo vieta, nepažymėta gatvėje esanti duobė ir jos dydis, dislokacija automobilio atžvilgiu, kiti reikšmingi atstumai. Kaip matyti iš eismo įvykio medžiagos duomenų, eismo įvykis įvyko 2011-04-19 apie 20.30 val., kai buvo prieblanda ir lijo. Atsakovas neįrodinėjo, kad eismo įvykio metu buvo kitokios oro sąlygos nei paaiškinimuose nurodė trečiasis asmuo. Aplinkybės, kad duobė buvo apsemta vandens, nepaneigia ir nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Šios aplinkybės (prieblanda, lietus, duobės apsėmimas vandeniu) apsunkino vairuotojo galimybę išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog eismo įvykis atsitiko dėl kokių nors kaltų ar neatsargiu vairuotojo veiksmų. Atvirkščiai, bylos duomenys tik patvirtina, kad trečiasis asmuo, nežinodamas apie gatvės būklę (t.y., kad gatvės važiuojamojoje dalyje yra didelė duobė), esant prietemai ir lyjant, matė didelę balą, važiavo nedideliu greičiu, bandė balą apvažiuoti. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad trečiasis asmuo negalėjo imtis jokių kitokių veiksmų ar kitaip elgtis, kad žalos būtų išvengta ar kad ji būtų mažesnė. Atsakovo argumentai, kad Kauno miesto gatvėmis pravažiuoja dideli automobilių srautai, bet ne visiems atsiranda tokio masto apgadinimai, vairuotojas, būdamas rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui, teismui nėra pagrindo.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010-03-31 redakcija) bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą (draudimas neišskaitant nusidėvėjimą), pasirinktą draudėjo. Nurodytų taisyklių 9 dalies 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Draudiko įgaliotas asmuo užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu, draudikas, t.y. ieškovas apskaičiavo draudimo išmokos dydį nustatydamas, jog dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio išmokėtina 5615,94 Lt (ekvivalentas - 1626,49 EUR) draudimo išmoka, t.y. ne visa nustatyta nuostolių suma – 6275,98 Lt. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad draudimo išmoka buvo nustatyta vadovaujantis Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių pagrindu, įvertinus tai, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, todėl atlyginami tokio dydžio ir rūšies nuostoliai ir tokia tvarka, kokia numatyta sutartyje.
Kaip jau buvo minėta, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, kaip transporto priemonės draudikas, su transporto priemonės draudėju S. M., vadovaudamiesi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021, sudarė transporto priemonės draudimo sutartį. Šia sutartimi buvo apdrausta transporto priemonė pasirenkant draudimo sąlygų variantą – draudimas neišskaitant nusidėvėjimo, kuris reiškia, kad draudimo išmoka mokama, neišskaitant transporto priemonių dalių nusidėvėjimo. Pažymėtina ir tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonės amžius nesiekė dviejų metų amžiaus, tokiu atveju, skaičiuojant draudimo išmoką, lengvojo automobilio detalių nusidėvėjimas yra nulinis. Draudimo išmoka buvo nustatyta vadovaujantis nurodytų Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 pagrindu ir pateiktais transporto priemonės sugadintų ir remontuotų dalių išlaidas patvirtinančiais įrodymais, įvertinus tai, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė.
Byloje nustatyta, jog ieškovui buvo pateikta remonto darbų sąmata bei PVM sąskaita faktūra, ieškovas draudimo išmoką suskaičiavo atmesdamas eismo įvykio metu nesugadintos padangos keitimo išlaidas. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad ieškovas, spręsdamas dėl draudimo išmokos, vertino aplinkybes, ar atlikti remonto darbai bei įgytos detalės buvo tiesiogiai susijusios su eismo įvykio metu padarytais automobilio sugadinimais. Iš draudimo išmokos pagrįstai nebuvo išskaičiuotas keičiamų detalių nusidėvėjimas, kadangi pagal pasirinktą draudimo sutarties sąlygų variantą – draudimo išmoka mokama, neišskaitant transporto priemonių dalių nusidėvėjimo. Iš draudimo išmokos taip pat pagrįstai nebuvo išskaičiuota PVM suma. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad ieškovo – draudimo įmonės – už trečiojo asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo.
Atsakovo argumentai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013). Nagrinėjamoje byloje transporto priemonės techninės apžiūros aktas, remonto sąmata, PVM sąskaita faktūra neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Teismas neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu.
Pažymėtina, kad nors Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, transporto priemonės techninės apžiūros akte ir remonto sąmatoje nurodyti transporto priemonės sugadinimai skiriasi, tai nepatvirtina, jog kiti techninės apžiūros metu nustatyti automobilio sugadinimai atsirado ne ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis: tiek policijos pareigūnas, surašydamas nutarimą ir aprašydamas eismo įvykį, tiek ieškovo įgaliotas asmuo, atlikęs pirminę automobilio apžiūrą, nurodė tik akivaizdžiai matomus sugadinimus, tuo tarpu išsami ir profesionali apžiūra atlikta autoservise. Pažymėtina ir tai, kad sąmatoje nurodyti apgadinimai gali atsirasti transporto priemonei priekiniu dešinės pusės ratu įvažiavus į kelio duobę, o tai, vairuotojo aiškinimu, šiuo atveju ir atsitiko. Atsakovas, nors ir nesutikdamas su ieškiniu ir ginčydamas ieškovo nustatytos ir pašomos priteisti žalos dydį, nepateikė jokių įrodymų, kad nustatyti transporto priemonės sugadinimai negalėjo atsirasti dėl paties eismo įvykio mechanizmo, t.y. kad atsiradę apgadinimai yra nebūdingi trečiojo asmens nurodytoms įvykio aplinkybėms. Teismas sutinka su ieškovo atstovo bei trečiojo asmens argumentu, kad tam tikri transporto priemonės sugadinimai, kaip šiuo atveju guolio ar amortizatoriaus sugadinimai, atliekant išorinę apžiūrą, negalėjo būti matomi.
Taigi, nurodytos išlaidos automobilio remontui ir keičiamų detalių įsigijimui pagal automobilio sugadinimo pobūdį, laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, apskaičiuotos atsižvelgiant tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, detalių keitimo reikalingumą ir kainą nenustatyta. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog automobilio remonto darbai nebuvo techniškai būtini ar nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai ir padangos kaina buvo mažesni, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 str.). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 str.). Vadovaujantis jau minėta įrodinėjimo taisykle pripažintina, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Įvertinus tai, konstatuotina, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog šie nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, žalos atlyginimas priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas.
Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, jog Kauno miesto savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Žemaičių plentą, esantį Kaune, bei užtikrinti saugų eismą jame, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta drausta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Darytina išvada, kad už šio įvykio metu patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė. Tarp neteisėtų atsakovo Kauno miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą. Ginčo atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnio sąlygas. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-17 nutartis civilinėje byloje; 2011-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011). Subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.). Abejonių, kad ieškovas buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis ir kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, nėra, nes tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Kadangi už patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė, todėl ieškovo reikalavimas, subrogacijos teise, priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas ir AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistina 1626,49 EUR (ekvivalentas -5615,94 Lt) turtinės žalos atlyginimas.
CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog žalos dydis buvo apskaičiuotas teisingai bei pagrįstas.
Atsakovo procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytinos Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatos. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Todėl, vadovaujantis CK 6.2 str., 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 1626,49 EUR (ekvivalentas - 5615,94 Lt ) sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš byloje esančių išrašo iš teisinių paslaugų sutarties, sąskaitos už teisinę pagalbą, advokato Tado Dumbliausko sąskaitos išrašo ir kitų bylos dokumentų matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovą byloje atstovavo advokatas Tadas Dumbliauskas, kuriam AB „Lietuvos draudimas“ sumokėjo už advokato paslaugas pagal pateiktą sąskaitą 200,00 Lt už atstovavimą šioje byloje. Ieškinį patenkinus visiškai iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 200 Lt /57,92 EUR teisinių išlaidų (CPK 93 str. 1 d.) ir 126 Lt / 36,49 EUR žyminis mokestis, iš viso 94,42 EUR /326 Lt (CPK 80 str., 82 str., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-271 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, buveinė: Laisvės al. 96, Kaunas, 1626,49 EUR) (tūkstantis šeši šimtai dvidešimt šeši eurai 49 eurocentai) (ekvivalentas 5615,94 Lt (penki tūkstančiai šeši šimtai penkiolika litų 94 ct) turtinės žalos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-08-22) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 94,42 EUR (devyniasdešimt keturi eurai 42 eurocentai) (ekvivalentas 326 Lt (trys šimtai dvidešimt šeši Lt) teisinių išlaidų ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buveinė: J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.