- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-26
- Bylos Nr.
- 1S-247/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- K. M.
- Advokatai
- Arūnas Marcinkevičius
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. M. (K. M., ankstesnė pavardė Nikulins) bei jo gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties, kuria K. M., kaltinamam padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija), kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2010 m. spalio 28 d.
Teisėja, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi kaltinamojo bei jo gynėjų skundus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. M. kaltinamas tuo, kad dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingos paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas to paties būrio vado Č. M. (Č. M.) suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais A. L. (A. L.) ir A. R. (A. R.) tyčia nužudė dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo Vilniaus muitinės inspektorių A. M., Vilniaus muitinės inspektorių S. O., Vilniaus muitinės inspektorių R. R., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Budėtojų dalies vyresnįjį policininką A. K., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės M-12 būrio policininką J. J., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „ARAS“ policininką-stažuotoją A. J., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „ARAS“ policininką-stažuotoją M. B., t. y. nužudė daugiau kaip du žmones, ir pasikėsino nužudyti Vilniaus muitinės inspektorių T. Š. šiomis aplinkybėmis:
Č. M. 1991-07-30, apie 21-23 val., TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingos paskirties milicijos būrio bazėje adresu: Valakampių g. 5, Vilnius, parinko labai sunkiam nusikaltimui padaryti vykdytojus – A. L., A. R., K. M. ir įsakė jiems nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus. K. M., sutikdamas vykdyti šį įsakymą nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnus, susitarė su Č. M., A. L., A. R., kad jis kartu su A. L. ir A. R. nužudys Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus.
Vykdydamas šį susitarimą ir turėdamas tikslą su A. L. bei A. R. nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, K. M. automobiliu „UAZ“ nuvyko prie Medininkų muitinės teritorijos ir 1991-07-31, apie 4-5 val., Vilniaus raj., netoli Medininkų kaimo, Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, kartu su A. L. bei A. R. užpuolė Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, t. y. K. M. Medininkų muitinės posto teritorijoje, siekdamas įbauginti ir išvengti galimo ginkluoto pasipriešinimo, grasino A. K. ir J. J. tyrimo metu nenustatytu, nesurastu šaunamuoju ginklu – 9 mm kalibro Makarovo pistoletu (PM), iš jo ne mažiau kaip tris kartus tyčia šovė į automobilyje ,,VAZ 2101“, valst. (duomenys neskelbtini), sėdėjusį J. J. bei padarė jam mirtiną kūno sužalojimą pilve, tuo palaužęs nukentėjusiųjų J. J. ir A. K. pasipriešinimą, juos nuginklavo ir neteisėtai sulaikė. Tuo pačiu metu A. L. ir A. R., grasindami šaunamaisiais ginklais, palaužė Medininkų muitinės posto vagonėlyje bei šalia vagonėlio buvusių T. Š., A. M., R. R., A. J., M. B., S. O. pasipriešinimą ir juos neteisėtai sulaikė. Sulaikytus Lietuvos Respublikos pareigūnus, įskaitant sunkiai sužeistą J. J., K. M. kartu su A. L. ir A. R. bendromis pastangomis, turėdami tikslą nužudyti, saugojo, prievarta suvarė į Medininkų muitinės posto vagonėlį, kur iš tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais tyčia šovė ne mažiau kaip 13 šūvių į nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis K. M. su A. L. ir A. R., veikdami bendrai Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, iš trijų tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto (PM) tyčia šovė ne mažiau kaip 16 šūvių į Medininkų muitinės poste dirbančių A. M., S. O., R. R., A. K., J. J., A. J., M. B., T. Š. galvas, kitas kūno vietas ir:
A. M. padarė galvos kiauryminę šautinę žaizdą su kaukolės skliauto, pamato ir veido kaulų, galvos smegenų medžiagos ir dangalų pažeidimais, krūtinės ląstos dešiniosios pusės priekinio paviršiaus kiauryminę šautinę žaizdą su minkštųjų audinių pažeidimais, pilvo kiauryminę šautinę žaizdą, pažeidžiant kairiąją kepenų skiltį ir dešimtą šonkaulį dešinėje, kairiosios šlaunies kiauryminę šautinę žaizdą, nubrozdinimą dešiniosios šlaunies priekiniame vidiniame paviršiuje, nubrozdinimą dešiniosios plaštakos nugarėlėje, nubrozdinimą dešiniajame dilbyje, nubrozdinimą dešiniosios blauzdos priekiniame paviršiuje, komplikacijas – masyvų išorinį ir vidinį kraujavimą, galvos smegenų ir plaučių edemą, nuo ko A. M. 1991-07-31 mirė;S. O. padarė šautinį kiaurinį galvos sužalojimą su kaukolės skliauto ir pamato priekinės daubos dešinės pusės lūžimais, galvos smegenų vientisumo suardymą, kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais, žievėje ir požievyje, liestinį šautinį galvos sužalojimą su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose ir liestinį kaukolės skliauto pažeidimą, dešinės plaštakos šautinį kiaurinį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose ir pirmo piršto delnakaulio lūžimą, nuo ko S. O. 1991-07-31 mirė;R. R. padarė šautinį kiauryminį galvos sužalojimą su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, galvos smegenų vientisumo pažeidimą, kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais ir smegenų žievėje, dešinio žasto kiaurinį šautinį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis ir minkštųjų žasto audinių pažeidimu, nuo ko R. R. 1991-08-02 mirė;A. K. padarė šautinį kiauryminį galvos sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais dangalais ir smegenų žievėje, smegenų vientisumo pažeidimą, nuo ko A. K. 1991-07-31 mirė;J. J. padarė kiauryminę šautinę galvos žaizdą su kaukolės skliauto ir pamato kaulų, dangalų ir galvos smegenų medžiagos pažeidimais, kraujosruvomis po smegenų dangalais, kiauryminę šautinę krūtinės ląstos dešiniosios pusės žaizdą, pažeidžiant minkštuosius audinius, akliną šautinę pilvo žaizdą, pažeidžiant pjautuvinį kepenų raištį, dešiniosios pusės dešimtą šonkaulį prie stuburo, kiauryminę šautinę kairiosios šlaunies žaizdą, pažeidžiant minkštuosius audinius ir sutrupinant kairįjį šlaunikaulį, linijinį nubrozdinimą kaktos kairiojoje dalyje, momeninės pakaušio srities muštinę žaizdą, komplikacijas – masyvų išorinį ir vidinį kraujavimą, galvos smegenų ir plaučių edemą, nuo ko J. J. 1991-07-31 mirė;A. J. padarė kiauryminę šautinę galvos žaizdą su kaukolės kaulų lūžimu, daugybinėm skeveldrom, galvos smegenų medžiagos suardymu, komplikuotu stipriu išoriniu kraujavimu, nuo ko A. J. 1991-07-31 mirė;M. B. padarė du šautinius kiauryminius galvos sužalojimus su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose su kaukolės skliauto ir pamato dešinės pusės priekinės daubos lūžimais, galvos smegenų vientisumo suardymu, kraujosruvomis po minkštaisiais smegenų dangalais, žievėje ir smegenų kamiene, dešinio dilbio šautinį kiauryminį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose su dilbio kaulų lūžimais, kairiojo žasto šautinį kiauryminį sužalojimą su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose su žastikaulio skeveldriniu lūžimu, nuo ko M. B. 1991-07-31 mirė;
- T. Š. padarė šautinį kulkinį kiauryminį pavojingą gyvybei galvos sužalojimą, lydimą šautinės žaizdos kairiajame smilkinyje, kairio momenkaulio žvyno skylinio-skeveldrinio lūžimo, šautinės žaizdos dešiniajame momenyje, dešinio momenkaulio skylinio-skeveldrinio lūžimo ir galvos smegenų abiejų skilčių pažeidimo, kraujosruvą kairėje speninėje srityje, kaukolės pamato kaulų skersinį lūžimą vidurinėje duobėje su kraujo susikaupimu kairėje būgninėje ertmėje bei dešinės išorinės klausomosios landos plyšimu, paviršinę muštinę plėštinę žaizdą dešiniame sėdmenyje, stiprų dešinės šlaunies užpakalinio paviršiaus sumušimą, lydimą poodinės kraujosruvos ir giliųjų audinių hematomos, t. y. sunkų kūno sužalojimą, tačiau T. Š. nenužudė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes T. Š. buvo suteikta kvalifikuota savalaikė medicinos pagalba.
Tokiu būdu K. M., veikdamas Č. M. suburta bei vadovaujama organizuota grupe, kartu su A. L. ir A. R. kaltinamas tyčia nužudęs A. M., S. O., R. R., A. K., J. J., A. J., M. B. ir pasikėsino nužudyti T. Š., t. y. K. M. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartimi K. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2007 m. spalio 11 d. nutarimu paskelbta jo paieška ir 2007 m. spalio 30 d. išduotas Europos arešto orderis. K. M. sulaikytas 2007 m. lapkričio 28 d. Latvijos Respublikoje. Rygos miesto Centrinis apygardos teismas 2007 m. lapkričio 30 d. jam paskyrė iki 80 parų suėmimą. K. M. 2008 m. sausio 28 d. perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartimi jam nustatytas trijų mėnesių suėmimo terminas (iki 2008 m. balandžio 29 d.), to paties teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas. Vėliau suėmimo terminas K. M. buvo tęsiamas viso ikiteisminio tyrimo metu ir perdavus baudžiamąją bylą teismui.
Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi kaltinamajam K. M. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2010 m. spalio 28 d. Nutartyje nurodyta, kad kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęsiamas, suėmimo taikymo kaltinamajam K. M. sąlygos ir pagrindai nėra išnykę. K. M. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį gresia griežta laisvės atėmimo bausmė. Be to, jis anksčiau teistas, iki suėmimo gyveno ir dirbo Latvijos Respublikoje, yra užsienio valstybės pilietis, Lietuvoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, jo nesaisto tvirti socialiniai ryšiai su Lietuva, jis turi ryšių užsienyje. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog būdamas laisvėje K. M. bėgs (slėpsis) nuo teismo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Kaltinamasis K. M. skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis prieštarauja faktiniams duomenims, nustatytiems Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje, todėl toks teismo elgesys rodo suinteresuotumą priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir sąmoningai nepagrįstai bei neteisėtai kaltinamąjį laikyti kalėjime. K. M. yra suimtas beveik trejus metus, o byloje nėra įrodymų ar faktinių duomenų, kurie patvirtintų jo dalyvavimą žudynėse Medininkų muitinės poste. Be to, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai nurodyta eilė procesinių duomenų, liudytojų pavardžių bei jų apklausos protokolų, teismo ekspertizių duomenų, kadangi jie niekaip nesusiję su kaltinamuoju ar jo veiksmais, būnant Vilniaus OMON’o bazėje. Apygardos teismas, nesant tam jokių pagrindų, skundžiamoje nutartyje išsamiai aprašė Latvijos Respublikos teismų nuosprendžių, kurie niekaip nesusiję su šioje byloje jam pareikštais kaltinimais, turinį ir visiškai ignoravo faktą, jog seniau jis padėjo Latvijos Respublikos teisėsaugos organams.
Dabartinio suėmimo terminas nebuvo laiku pratęstas šių metų balandžio mėnesį, t. y. buvo praleistas eilinio suėmimo pratęsimo terminas.
Dėl išvardintų aplinkybių kaltinamojo laikymas suimto nesant apkaltinamojo nuosprendžio, patikimų duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltimuose, prieštarauja BPK, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) principams bei reikalavimams.
Šalies argumentai
Kaltinamasis K. M. skundu prašo apygardos teismo nutartį panaikinti ir jį iš suėmimo paleisti.
Kaltinamojo K. M. gynėjai skunde nurodo, kad K. M. jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė ir nėra prisidėjęs prie jų padarymo jokia forma, kaltu neprisipažino ir neprisipažįsta. Byloje nesurinkta jokių K. M. kaltę patvirtinančių duomenų, t. y. duomenų jį buvus nusikaltimo vietoje nusikaltimo padarymo metu, duomenų apie kokius nors K. M. veiksmus prieš žuvusius Lietuvos Respublikos pareigūnus, duomenų apie K. M. veiksmų nusikalstamumą Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimams. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) pareigūnų surašytame ir su byla perduotame teismui įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos neatitinkančiame kaltinamajame akte suformuluotų ir išdėstytų kaltinimų K. M. nepatvirtina nė vienas iki šiol apklaustas liudytojas, nukentėjusysis, jokie bylos duomenys. Tiek gynėjai, tiek jų ginamasis ne kartą raštu prašė panaikinti K. M. paskirtą griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau šie prašymai liko neišspręsti, o juose išsamiai išdėstyti motyvai bei pagrindai deramai neįvertinti, neišanalizuoti, neaptarti ir nepaneigti nė vienoje teismo nutartyje, formaliai beatodairiškai tęsiant K. M. suėmimo terminą. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje neberasdamas argumentų, pagrindžiančių nepagrįstą ir neteisėtą kaltinamojo K. M. suėmimą, nepagrįstai nurodė, jog K. M. suėmimo terminas tęsiamas siekiant užtikrinti „viešąjį interesą“.
Ginamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas neatitinka BPK reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai dėl kardomųjų priemonių pratęsimo. Šioje baudžiamosios bylos stadijoje suimto asmens kaltę pagrindžiančių faktinių duomenų nagrinėjimas ir jų teisinis vertinimas yra neišvengiami, nes nekalto asmens suėmimas prieštarauja Konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), BPK nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimui Nr. 50.
K. M. suėmimo terminas tęsiamas jau trejus metus nesant tam objektyvių duomenų, išvadas dėl suėmimo pagrindų buvimo pagrindžiant prielaidomis bei spėlionėmis. Be to, apygardos teismas skundžiamoje nutartyje privalėjo nuodugniai ir išsamiai patikrinti kiekvieno prokuroro įvardinto duomens – įrodymo turinį ir reikšmingumą, taip pat privalėjo nutartyje nurodyti, kokia konkrečia informacija, atskleidžiant jos esmę, rėmėsi ir remiasi, darydamas išvadą dėl būtinumo pratęsti suėmimo terminą.
Per visą suėmimo laikotarpį nepagrįstai, neteisingai, nesąžiningai ir tendencingai teigiama, neva „byloje esantys faktiniai duomenys: įvykio vietos apžiūros protokolai, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktai, tardymo eksperimento protokolas, liudytojų P. V., V. O., A. S., V. C., A. B., I. B., B. M., A. S., A. Z., A. T., M. Z., S. Z., G. C., G. S., M. R., S. P., A. K., M. B., S. P., I. G., V. M., T. G., liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, nukentėjusiojo T. Š. parodymai, o taip pat kiti duomenys leidžia manyti, kad K. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką“. Dėl to gynėjai išsamiai analizuoja šiuos argumentus, siekdami atskleisti jų tikrąją esmę ir reikšmę, pateikia savo vertinimus bei nurodo, jog apygardos teismas, pratęsdamas suėmimo terminą K. M., neturėjo jokio pagrindo remtis skundžiamoje nutartyje išvardintų liudytojų parodymais, nes juose nekalbama apie K. M.. Visi nutartyje nurodyti liudytojai nieko neparodė apie K. M. ir bet kokius jo veiksmus. Teismas neturėjo pagrindo remtis ir visais kitais skundžiamoje nutartyje išvardintais bylos duomenimis bei įrodymais nei kaip visuma, nei paėmęs juos atskirai. Be to, ir prokuratūros prašyme dėl kardomosios priemonės pratęsimo K. M., paduotame Vilniaus apygardos teismui 2010 m. liepos 14 d., įvardintas liudytojas S. S., ir vienintelis pagrindinis valstybinio kaltinimo versijos liudytojas T. G. taip pat nepatvirtino, kad kaltinamasis kaip nors būtų prisidėjęs prie žudynių Medininkuose. Šios aplinkybės patvirtina, jog niekada nebuvo ir nebeliko jokio pagrindo pagrįstai manyti, kad kaltinamasis K. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ar būtų pagrindas jam tęsti suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, būtina atsižvelgti į faktinę aplinkybę, jog K. M. 1991 m. liepos 30-31 d. nebuvo Medininkuose, nes jis nebuvo išvykęs iš Vilniaus OMON’o bazės. Tai patvirtina įsiteisėjusi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 28 d. nutartis, kuria patvirtintas alibi, kad K. M., tuo laiku turėjęs pavardę Nikulinas, negalėjo vienu ir tuo pačiu metu būti dviejose vietose, o jo buvimo Vilniaus OMON’o bazėje faktas neabejotinas. Tai dar kartą patvirtina, jog K. M. Lietuvos Respublikos pareigūnų žudynėse 1991 m. liepos 30-31 d. Medininkų muitinės poste nedalyvavo ir nežudė, nes tuo metu buvo kitoje vietoje. Šia įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta faktinė aplinkybė – alibi yra absoliutus pagrindas nedelsiant panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą K. M.. Be to, toks tolesnis ginamojo laikymas suimto ne tik neatitinka, bet ir prieštarauja BPK normoms, Konvencijos 5 bei 6 straipsnių reikalavimams, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams ir senato nutarimams, Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai, nekaltumo prezumpcijos principui.
Kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo klausimas skundžiamoje nutartyje eilinį kartą išspręstas, nieko nepasisakius dėl kaltinamojo ir jo gynėjų prašymų panaikinti arba pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą šioje byloje.
Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigiama, kad suėmimo terminas pratęsiamas, nes byloje yra pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse, bei sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse. Byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, byloje nėra duomenų dėl K. M. ketinimo bėgti (slėptis) nuo teismo. K. M. niekada nesislapstė, tai patvirtina Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro interviu, duotas Lietuvos žiniasklaidai. Be to, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dar iki pasibaigiant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui buvo žinoma K. M. buvimo vieta, todėl nebuvo reikalo skelbti jo paieškos ir skirti kardomosios priemonės – suėmimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad K. M. būtų linkęs vengti, vengė ar vengs dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. K. M. jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, todėl nėra pagrindo teigti, jog jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė.
Suėmimo pagrindą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, teismas grindė iš esmės vieninteliu argumentu – nusikaltimo, kurį padaręs kaltinamas K. M., sunkumu bei įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą, sankcijoje numatyta griežta bausme. Tokia teismo argumentacija yra labai formali ir prieštarauja EŽTT formuojamai praktikai.
BPK 122 straipsnio nuostatos reikalauja, jog nustatant bet kurį iš šiame straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindų būtų nustatytas objektyvus pagrindas išvadai, kad kaltinamasis atliks atitinkamus veiksmus, galinčius trukdyti ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo procesui. Teismas turėjo nutartyje nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų prognozuoti, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Gresiančios bausmės griežtumas kaip esminė aplinkybė, apsprendžianti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo esmei, nes bylą nagrinėjant teisme kaltinimas gali ir nepasitvirtinti.
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo tautybės ar pilietybės. EŽTT byloje Bykov v. Rusija pažymėjo, jog taikant kardomąją priemonę – suėmimą yra būtina sąlyga motyvuoti pareikštų kaltinimų sunkumą, o EŽTT byloje Smirnova v. Rusija pažymima, kad slėpimosi nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vien tik bausmės griežtumu, bet turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių faktorių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, priešingai, parodyti, jog jis toks nedidelis, kad nepateisina suėmimo skyrimo. Teismas nutartyje ne tik neįvertino, jog asmens laikymas suimto, suėmimo taikymo būtinybę grindžiant gresiančios bausmės griežtumu, iš esmės pažeidžia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, bet ir taikė suėmimą net neapsvarstęs galimybės K. M. skirti švelnesnę kardomąją priemonę. Itin ilgą laikotarpį (K. M. suimtas jau trejus metus) kaltinamajam suėmimo terminas tęsiamas vien formaliu gresiančios bausmės dydžio pagrindu. Visos šios aplinkybės rodo, kad K. M. nebuvo užtikrintos net minimalios Konvencijos garantuotos teisės. Konvencija kaip sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis yra tiesioginio taikymo, todėl EŽTT išaiškinimai dėl Konvencijos nuostatų taikymo yra privalomi, ir nacionaliniai teismai turi jais vadovautis.
Pagal BPK 95 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nuostatas tokiam nusikaltimui, dėl kurio padarymo Generalinė prokuratūra pareiškė kaltinimą K. M., taikomas 15 metų senaties terminas, kuris suėjo beveik prieš ketverius metus. Nesurinkus K. M. kaltę pagrindžiančių duomenų, esant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytam alibi bei suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams šioje byloje, teismas privalėjo K. M. nedelsiant panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą ir jį paleisti.
Nėra pagrindo tęsti ginamajam suėmimo termino dar ir dėl to, jog teismas nepakankamai atsižvelgė į BPK 121 straipsnio 4 dalies nuostatas. K. M. turi žmoną ir šeimą, nepilnametį sūnų, gyvendamas Latvijos Respublikoje turėjo darbą, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis turi ryšių užsienyje. Skundžiamoje nutartyje nurodyti ankstesni K. M. priimti apkaltinamieji nuosprendžiai niekaip neatskleidžia ir nepatvirtina kaltinamojo polinkio bėgti (slėptis) nuo teismo. Taip pat teismas neatsižvelgė, jog K. M. iki jį suimant suteikė veiksmingą pagalbą Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijoms ir padėjo atskleisti sunkius nusikaltimus.
Skundžiama nutartis priimta neatsižvelgiant į visus faktinius baudžiamosios bylos duomenis, nepaisant elementarios logikos, teisingumo ir protingumo principų, atkartojant ankstesnių nutarčių išvadas bei motyvus, nesilaikant asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimo.
Šalies argumentai
Kaltinamojo K. M. gynėjai skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir K. M. paleisti iš suėmimo.
Teismo posėdyje kaltinamojo K. M. gynėjai prašo jų ir ginamojo skundus patenkinti, prokuroras prašo abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų skundai atmetami.
Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 119, 121, 122, 125 ir 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.
Aukštesnysis teismas, vadovaudamasis BPK 130 straipsnio nuostatomis, nagrinėja tik tą skundų dalį, kuri susijusi su griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimu. Nagrinėjant nutarties dėl suėmimo termino pratęsimo pagrįstumą ir teisėtumą, asmens kaltės klausimas nesvarstomas, taip pat nevertinamos kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, nes visi šie klausimai gali būti išspręsti tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėjus bylą. Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo ir jo gynėjų skundų argumentai dėl pareikšto kaltinimo turinio, byloje surinktų duomenų (liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, ekspertizių aktų, daiktinių įrodymų apžiūros ir atpažinimo protokolų, K. M. alibi patvirtinančio teismo sprendimo, etc.) patikimumo ir (ar) jų įrodomosios vertės, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nesprendžiami. Priešingu atveju skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pateiktų byloje surinktų duomenų išankstinį vertinimą ir taip pažeistų teismo nepriklausomumo bei nešališkumo principus, realizuojamus bylą nagrinėjant teisme ir priimant sprendimą.
Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidusių K. M. įtarti padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kartu su kaltinamuoju aktu bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog beveik į visus kaltinamojo ir jo gynėjų skunduose nurodytus argumentus Lietuvos apeliacinis teismas atsakė savo nutartyse, nagrinėdamas ankstesnius skundus dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo. Kaltinamasis bei jo gynėjai iš esmės naujų argumentų nenurodo ir dabar nagrinėjamuose skunduose. Dėl to pakartotinai neanalizuojami šie argumentai ir nekartojami motyvai, išdėstyti ankstesnėse teismo nutartyse (2008 m. birželio 26 d., 2008 m. rugpjūčio 26 d., 2008 m. lapkričio 20 d., 2009 m. vasario 18 d., 2009 m. birželio 3 d., 2009 m. rugpjūčio 25 d., 2009 m. lapkričio 25 d., 2010 m. vasario 17 d., 2010 m. birželio 9 d., 2010 m. rugpjūčio 12 d.).
Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).
Patikrinęs pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą aukštesnysis teismas konstatuoja, jog byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, kad K. M. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose. Šie duomenys žinomi kaltinamajam ir jo gynėjams, nes jie susipažinę su bylos medžiaga, tačiau jie juos neigia ir vertina, nepasibaigus bylos nagrinėjimui teisme.
Pažymėtina, jog duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Atkreipiamas dėmesys, kad svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Vertinami tik faktiniai duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad kai kurių liudytojų parodymai bylos proceso metu keitėsi, jų vertinimas gali būti nevienareikšmis, tačiau išanalizavus viso bylos proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme – surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nukentėjusiojo T. Š., liudytojo T. G., liudytojų Nr. 11 ir Nr. 12, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, byloje esančius dokumentus, darytina išvada, jog juose esantys faktiniai duomenys yra pakankami K. M. kaltinti padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.
Dėl to nepagrįstas kaltinamojo skundo teiginys, kad skundžiama nutartis prieštarauja faktiniams duomenims, nustatytiems Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje. Priešingai, kaltinamojo nurodytoje aukštesniojo teismo nutartyje konstatuota, jog ,,byloje yra ir faktinių duomenų, leidžiančių K. M. kaltinti šio nusikaltimo padarymu“.
Suėmimas kaip griežčiausia kardomoji priemonė gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 ar 5 dalyse numatytų pagrindų. Aukštesnysis teismas pritaria Vilniaus apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo K. M. dalyvavimo procese, bylos nagrinėjimo teisme. Būtent ši teismo išvada paneigia gynėjų skundo teiginį, jog teismas taikė suėmimą net neapsvarstęs galimybės K. M. skirti švelnesnę kardomąją priemonę.
BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Vilniaus apygardos teismas K. M. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra šios kardomosios priemonės taikymo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y., kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, bėgs (slėpsis) nuo teismo.
BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, jog, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu“. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstai manyti, jog įtariamasis arba kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Lietuvos apeliacinis teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, kuriais remiantis konstatuota, kad nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas. K. M. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato labai griežtą laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Dėl to pareikšto kaltinimo sunkumas ir gresiančios bausmės dydis yra visiškai pakankamas pagrindas taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę.
Aukštesniojo teismo nuomone, nepagrįsti kaltinamojo ir jo gynėjų skundų argumentai, jog teismas nutartyje turėjo nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, o teismas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimą pagrindė vien gresiančios bausmės griežtumu.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą teismas pagrindė ne vien nusikaltimo sunkumu ir gresiančios bausmės dydžiu, bet atsižvelgė ir į kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes.
Teismas atsižvelgė, jog kaltinamasis K. M. praeityje du kartus teistas Latvijos Respublikoje, ir dviem sakiniais nusakė jo padarytų nusikaltimų esmę. Buvę teistumai charakterizuoja asmenį. Dėl to nepagrįstas kaltinamojo skundo argumentas, kad apygardos teismas, nesant tam jokių pagrindų, skundžiamoje nutartyje išsamiai aprašė Latvijos Respublikos teismų nuosprendžių, kurie niekaip nesusiję su šioje byloje jam pareikštais kaltinimais, turinį. Tas pat pasakytina dėl gynėjų skunde išdėstyto panašaus argumento.
Nors kaltinamasis iki suėmimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą Latvijos Respublikoje, tačiau teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Respublikoje jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir legalaus pragyvenimo šaltinio, su Lietuva jo nesieja jokie socialiniai ryšiai, jis turi ryšių Rusijoje, kur slapstosi ir kiti inkriminuojamo labai sunkaus nusikaltimo bendrininkai. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, stengdamasis išvengti gresiančios griežtos bausmės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Taigi teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą.
Pažymėtina ir tai, jog baudžiamojo proceso metu laisvė asmeniui gali būti suvaržyta tik jį sulaikius BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka arba pritaikius suėmimą, esant BPK XI skyriuje nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Visų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka BPK reglamentuoti siekiant garantuoti, kad taikant šias priemones nebūtų pažeidžiamos Konstitucijos 20 straipsnyje ir Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintos teisės. Jei asmens laisvė apribojama nuodugniai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir laikantis BPK nustatytų procedūrų, ką ir padarė žemesnysis teismas, asmens laisvės suvaržymas negali būti laikomas žmogaus teisių pažeidimu. Skundžiamoje nutartyje aukštesnysis teismas neįžvelgia nei Konstitucijos, nei Konvencijos, nei BPK nuostatų pažeidimų ir sutinka su teismo išvada, jog kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad K. M. teisės suvaržytos, laikantis BPK nustatytų reikalavimų, ir toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Suėmimą pratęsęs teismas nepažeidė Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų, nurodančių, jog niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Esant nurodytam pagrindui ir sąlygoms, kurios šiandien nėra pasikeitusios, suėmimo terminas K. M. pratęstas pagrįstai, o gynėjų skundo teiginys, kad skundžiama nutartis priimta nepaisant elementarios logikos, teisingumo ir protingumo principų, atkartojant ankstesnių nutarčių išvadas bei motyvus, nesilaikant asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimo, yra deklaratyvus.
Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia kaltinamojo gynėjų dėmesį, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindais (būdamas laisvėje kaltinamasis trukdys procesui ir darys naujus nusikaltimus) K. M. skundžiamoje nutartyje nebuvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, todėl netikrinamas šių pagrindų pagrįstumas ir teisėtumas.
Per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindas, leidęs K. M. paskirti bei pratęsti griežčiausią kardomąją priemonę.
Šiuo metu K. M. baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, joje atliekamas įrodymų tyrimas. Baudžiamojo proceso įstatymas bendrą suėmimo taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu, todėl, nors kaltinamojo suėmimo terminas tęsiasi ilgai, jis yra pateisinamas ir tęsiamas nepažeidžiant BPK 127 straipsnio reikalavimų.
Kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo tvarka nebuvo pažeista, kiti kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia Vilniaus apygardos teismo nutartyje padarytų išvadų dėl griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų Arūno Marcinkevičiaus bei Ingridos Botyrienės skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.