Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-07-21 · Administracinė byla Nr. A-180-1044-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-07-21
Bylos Nr.
A-180-1044-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gudynas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
Pareiškėjas
J. K. S.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus, Valstybinio
Kategorijos
  • 6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A4-1044-2006Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U TARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. liepos 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Stasio Gudyno, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui J. K. S.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus atstovėms Vidai Bindokienei ir Violetai Šlenfukienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriui dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 68 ir 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 69. Dėl atsakovo 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 68 pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją asmenims apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą invalidumo pensijos dalis, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi pakankamą stažą (41,5250 metų), mokėjo mokesčius, jis turi teisę ir į papildomą pensijos dalį, priklausančią nuo pajamų.

Apskaičiuojant papildomą pensijos dalį, formulėje nurodyta, kad pareiškėjo draudžiamųjų pajamų iki 1994 metų koeficientas yra nulinis, o koeficientas nuo 1994 metų yra 4,0179. Pareiškėjo nuomone, kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų ir iki 1994 metų, koeficientas iki šios datos negali būti nulinis. Koeficientas 4,0179 apskaičiuotas neatsižvelgiant į laikotarpyje nuo 1994 metų pareiškėjo gautas išmokas už nedarbingumą, kas prieštarauja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punktui. Dėl atsakovo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 69 nurodė, kad išvardintos klaidos kartojasi ir šiame sprendime, sprendimas nepagrįstas surinkta medžiaga. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio draudimo stažą invalidumo pensijai, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos dydžio, todėl pareiškėjui, kaip I grupės invalidui, neteisėtai paskirta tik bazinės pensijos dydžio valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija.

Atsiliepimas

Atsakovas pareiškėjo skundą prašė atmesti ir paaiškino, kad ginčijamais sprendimais tik detalizuoti ankstesni sprendimai dėl pensijos skyrimo pareiškėjui (2005 m. lapkričio 18 d, 2004m. lapkričio 22 d. sprendimai Nr. 66), kuriais jam paskirta tik pagrindinė pensijos dalis. 2004 m. gruodžio 1 d. buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus pavaduotojo raštas Nr. (6.3)-I-7092, kuriame nurodyta, jog iki pareiškėjas informuos, pagal kuriuos penkerius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio l d. iki 1994 m. sausio l d. jis pageidauja, kad būtų apskaičiuotas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 metų, invalidumo pensijos dydis jam turi būti nustatytas taip: pagrindinė pensijos dalis pagal 29,8611 m. stažą ir papildoma pensijos dalis pagal formulę 0,0005 x 27,1111 x 0 x D + 0,0005 x 14,4361 x 4,0179 x D. Vadovaujantis šiuo raštu, buvo priimti 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 68 ir 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. 69, kuriais buvo perskaičiuota pareiškėjo invalidumo pensija (apskaičiuota pagrindinė pensijos dalis ir papildoma pensijos dalis už laikotarpį nuo 1994 m. sausio l d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d., kuriam nereikia, jog pareiškėjas pasirinktų penkerius palankiausius stažo metus). Pareiškėjas buvo informuotas, kad likusi pensijos dalis bus perskaičiuota jam pasirinkus reikiamą laikotarpį. 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr.68 pensija pareiškėjui apskaičiuota už laikotarpį, kai jam buvo nustatyta II invalidumo grupė (2003 m. birželio 1 d. – 2004 m. spalio 20 d.), 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo invalidumo pensija perskaičiuota nuo 2004 m. spalio 21 d., nes pareiškėjui nustatyta I invalidumo grupė. Pažymėjo, kad ligos pašalpos buvo įskaičiuotos į draudžiamąsias pajamas iki išėjimo į pensiją laikotarpio, t.y. iki 1996-09-30.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui invalidumo pensija paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio rajono skyriaus 1997 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 2006 nuo 1996 m. spalio 24 d. (b.l. 86). Atsakovas skundžiamu 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 68, vykdydamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkto 2 dalies reikalavimus, apskaičiavo pareiškėjui papildomą pensijos dalį pagal pareiškėjo stažą nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d., teismo nuomone, pagrįstai neskaičiuodamas draudžiamųjų pajamų - ligos pašalpos, gautos išėjimo į pensiją 1996 metų spalio mėnesį, t.y. invalidumo pensijos paskyrimo mėnesį (b.l. 81, pensijos bylos 1. 22, 53. 60, 86, 87). Toks skaičiavimas neprieštaravo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje numatyta, kad į stažą išėjimo į pensiją metais įskaitomi visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją. Atsakovas, skaičiuodamas draudžiamųjų pajamų koeficientą - 4,0179, teismo teigimu, nepadarė aritmetinės klaidos. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkto 2 dalį, draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas kiekvienų skaičiuojamų metų draudžiamųjų pajamų koeficientą dauginant iš išskaitytos į stažą tų metų dalies ir gautą sandaugų sumą dalijant iš viso stažo per tuos metus. Atsakovas pagrįstai apskaičiavo pareiškėjo 1994 metų draudžiamųjų pajamų koeficientą 4,4552 daugindamas iš 1 (viso stažo per tuos metus), taip pat 1995 metų koeficientą 3,5271 daugindamas iš 1 (viso stažo per tuos metus) ir 1996 metų koeficientą 4,0893 daugindamas iš 0,75 (viso stažo per tuos metus) ir gautų sandaugų sumą 11,0492 (4,4552 + 3,5271 + 3,0669) dalindamas iš stažo per tuos metus - 2,75 (l +1+0,75). Tokiu būdu gautas 4,0179 dydžio draudžiamųjų pajamų koeficientas (pensijos byla, b.l. 56 b, 65 c, 86, 87, 120, 123). Atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjo metinį - 1996 metų draudžiamųjų pajamų koeficientą ir draudžiamųjų pajamų koeficientą po 1994 m. sausio 1 d., nepažeidė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas atskirai pagal visus metus, įskaitytus į stažą nuo 1994 m. sausio 1 d. bei šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytų metinio draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimo ypatumų, būtent, jei asmens išėjimo į pensiją metais gautas draudžiamąsias pajamas naudinga imti asmens draudžiamųjų pajamų koeficientui apskaičiuoti, šių metų koeficientas apskaičiuojamas išėjimo į pensiją metais gautas draudžiamąsias pajamas dalijant iš tiek mėnesių, kiek tais metais asmeniui įskaičiuota į stažą ir iš patvirtintų metų draudžiamųjų pajamų.

Teismas pažymėjo, kad pensijos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo stažas už 1996 metus yra ne pilni metai, bet devyni metų mėnesiai, todėl visas stažas po 1994 m. sausio 1 d. yra 2,750 (pensijos byla, b.l. 56 b, 65 c, 86, 87, 120, 123). Be to, į pareiškėjo stažą nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. įtrauktas metų skaičius, trūkstamas iki senatvės – 11,6861 metai, todėl pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. yra lygus 14,4361 (2.750 +11,6861) (pensijos byla, b.l. 120, 123). Atsakovas nepažeidė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos, kad į stažą įskaitomas asmeniui trūkstamas iki jam nustatyto senatvės pensijos amžiaus metų skaičius.

Teismas nurodė, kad skundžiamu atsakovo 2004 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 68 buvo apskaičiuota pagrindinė pensijos dalis, pareiškėjui tapus antros grupės invalidu, bei papildomos pensijos dalis už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. Šias aplinkybes patvirtina bylos duomenys (b.1.79 - 81, pensijos byla, b.l. 56 b, 65 c, 86. 87, 120, 123). Taigi, papildomos pensijos dalis nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. buvo skaičiuojama pagal formulę, kurioje esantys duomenys yra teisingi ir pagrįsti. Toks skaičiavimas neprieštaravo Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 9 ir 21 straipsnių, 54 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Skundžiamu atsakovo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 69 pareiškėjui invalidumo pensija buvo perskaičiuota nuo 2004 m. spalio 21 d., pareiškėjui nustačius I invalidumo grupė. Pagrindinė pareiškėjo pensijos dalis pripažinta lygia 1,5 bazinės pensijos dydžiui (Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 325 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos didinimo ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų patvirtinimo“ patvirtino valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį - 172 Lt. Tokiu būdu, pareiškėjo, kaip I grupės invalido, pagrindinės pensijos dalis lygi 258,00 Lt. t.y. 1,5 bazinės pensijos daliai, o pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę (0,005 x 27,111 x 0,000 x vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų + 0.005 x 14.4361x 4.0179 x vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą Nr. 1075 2004 metų draudžiamosios pajamos - 990 Lt.)) pareiškėjo papildomos pensijos dalis - 287,11 Lt. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio l dalimi, sudėjus pagrindinės ir papildomos invalidumo pensijos dalis, pareiškėjo invalidumo pensija yra 545,11 Lt. (258,00 Lt + 287,11 Lt). Atsakovas, priimdamas 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 69, kuriuo paskyrė pareiškėjui 545, 11 Lt dydžio invalidumo pensiją, teismo nuomone, nepažeidė norminių aktų reikalavimų bei invalidumo pensiją apskaičiavo pagrįstai ir teisėtai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamų atsakovo sprendimų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti. Mano, kad teismo sprendimas priimtas pažeidus materialines bei procesines teisės normas, o taip pat nepilnai išsiaiškinus ir nustačius visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodo, kad draudžiamųjų pajamų iki 1994 metų koeficientas turėtų būti teigiamas skaičius, nes per šį laikotarpį pareiškėjas gavo pajamų pagrindinėse ir antraeilėse darbovietėse, nuo jų buvo skaičiuojami privalomi mokesčiai ir duomenys apie tai yra pensijos byloje, o, apskaičiuojant koeficientą nuo 1994 metų, nebuvo atsižvelgta į tai, kad laikotarpiu nuo 1994 metų pareiškėjas gavo išmokas už nedarbingumą. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nevertino ir neanalizavo aplinkybės, kad pensijos apskaičiavimas atliktas ne pagal pareiškėjo pasirinktus palankiausius metus, t.y. 1987 – 1991 metus, o pagal atsakovo darbuotojų parinktus metus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas, nustatydamas koeficiento vidurkį, teisingai jį dalino iš stažo per 1994, 1995, 1996 metus. Apelianto nuomone, turėjo būti vedamas aritmetinis koeficientas, t.y. 11,0492 turėjo būti dalinama ne iš 2,75, o iš 3. Apskaičiuojant pensiją ir išvedant darbo užmokesčio vidurkį už 1994, 1995 ir 1996 metus (iki 1996 m. rugsėjo 30 d.), buvo padaryta aritmetinė klaida ir šis klaidos faktas yra pripažintas jau įsiteisėjusiu 2003 m. spalio 23 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu byloje Nr. II8K-408/2003. Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažeidė ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatas, pagal kurias pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma pensijų dalys. Pagrindinę pensijos dalį teismas vertino teisingai, tačiau, pareiškėjo nuomone, jam priklauso ir papildoma pensijos dalis, kuri iki 1994 m. sausio 1 d. nepagrįstai buvo įvertinta nuliu, nors pareiškėjas turi pakankamą darbo stažą papildomos pensijos daliai. Tai, kad iki 1994 m. sausio 1 d. apskaičiuotas nulinis koeficientas yra neteisingas įrodo ir 2005 m. gruodžio 12 d. atsakovo raštas Nr. 2788 (pareiškėjo gautas 2005 m. gruodžio 21 d.) su priedais dėl pensijos apskaičiavimo, kuriame jau nurodoma, kad koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra 1,1853 (nors ir šis koeficientas, pareiškėjo teigimu, neteisingas) ir perskaičiuota pensija žadama mokėti nuo 2005 m. gruodžio mėnesio.

Apeliantas pabrėžia, kad šioje byloje jis prašė skirti nepriklausomą auditą jam paskirtos pensijos apskaičiavimui atlikti, tačiau teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė. Nemotyvuotai atmestas ir prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo kai kurių dokumentų, susijusių su pareiškėjo pensijos skaičiavimu, klastojimo. Tai, apelianto teigimu, patvirtino jo nuogąstavimus dėl Kauno apygardos administracinio teismo, kuriam pareiškėjas reiškė nušalinimą, neobjektyvumo ir šališkumo. Nurodo, kad nušalinimą reiškė dėl to, kad ši byla 2005 m. kovo 10 d. Kauno apygardos administraciniame teisme, o vėliau ir 2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išnagrinėta, nesant svarbių dokumentų – pensijos bylos Nr.218880.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendime nurodyta, jog draudžiamųjų pajamų koeficientas turi būti apskaičiuotas pagal penkerius paeiliui einančius pareiškėjo pasirinktus palankiausius kalendorinius jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo metus. Priimant ginčijamus sprendimus, apeliantas nebuvo pasirinkęs penkerių palankiausių metų, todėl jo draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. – nulinis. Be to, dėl šio apelianto motyvo jau pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartyje. Apeliantas nenurodo, kokios išmokos neįtrauktos, nustatant, kad nuo 1994 metų jo draudžiamųjų pajamų koeficientas - 4,0179 - apskaičiuotas neteisingai. Atsakovo teigimu, apskaičiuojant apelianto draudžiamųjų pajamų koeficientą, į pensijos apskaičiavimą yra įtrauktos visos apelianto gautos pajamos (taip pat ir išmokos už nedarbingumą) iki išėjimo į pensiją mėnesio, t.y. už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad pensijos apskaičiavimas atliktas ne pagal jo 1996 metais pasirinktus palankiausius stažo metus, o pagal 1989-1993 metų duomenis, kuriuos parinko pensiją skaičiuojantys darbuotojai. Apeliantas, kaip minėta, nepasirinko penkerių palankiausių metų, todėl atsakovo sprendime Nr. 68 pensijos papildomos dalies apskaičiavimo formulėje draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra nulinis. Tai rodo, kad apelianto pensija nebuvo perskaičiuota nei, neva, pagal jo 1996 metais

Atsakovui nesuprantamas apelianto teiginys, kad, nustatant koeficiento vidurkį, turėjo būti vedamas aritmetinis koeficientas, t.y. 11,0492 turėjo būti dalinama ne iš 2,75, o iš 3. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 21 punkto 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu išėjimo į pensiją metų draudžiamosios pajamos įtraukiamos į asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimą, koeficientas apskaičiuojamas šių nuostatų 19 punkte nurodytu būdu, išėjimo metų stažas nustatomas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į išėjimo į pensiją metais į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, įskaitomi visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją. Apelianto 1996 metais (išėjimo į pensiją metais) gautos pajamos yra įtrauktos į draudžiamųjų pajamų koeficiento skaičiavimą (priedas Nr. 3, priedas Nr. 4, priedas Nr. 5), o į stažą įtraukti visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją, t.y. 9 mėnesiai (priedas Nr. 3, priedas Nr. 4). Skaičiuojant apelianto draudžiamųjų pajamų koeficientą, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkto 2 dalyje nustatyta tvarka, kiekvienų skaičiuojamų metų asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo dauginamas iš įskaitytos į stažą tų metų dalies. 1994 metais apeliantui yra įskaityti pilni metai, todėl tų metų draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 4, 4552 x 1 (12 mėn.) = 4, 4552, atitinkamai 1995 metais yra įskaityti pilni metai, todėl 1995 metų draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 3,5271 x 1 (12 mėn.) = 3, 5271. 1996 metais į stažą įtraukti visi mėnesiai iki apelianto išėjimo į pensiją, t.y. 9 mėnesiai, todėl koeficiento skaičiuojamas 4,0893 x 0,75 (9 mėn.) = 3,0669. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkto 2 dalyje taip pat numatyta, kad gautų sandaugų suma dalijama iš viso stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, per tuos metus, kuriems vidurkis skaičiuotas. 1994, 1995, 1996 metais apeliantui yra įskaityta į stažą 2 metai 9 mėnesiai (arba 2,75), todėl 4,4552+3,5271+3,0669=11,0492 dalijamas iš 2,75 ir gaunamas apelianto draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. yra 4, 0179. Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 16 d. sprendime labai aiškiai ir suprantamai detalizavo šio koeficiento apskaičiavimą. Atsakovas, priešingai nei apeliantas, nurodo, kad 2003 m. spalio 23 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu nebuvo nustatytas joks aritmetinės klaidos faktas. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde minimas atsakovo 2005 m. gruodžio 12 d. raštas nesusijęs su šioje administracinėje byloje ginčijamais sprendimais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 57, 81, 86 straipsniai).

Nustatyta, kad administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patenkino apeliacinį skundą iš dalies, panaikindamas dalį Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus 2004-11-30 sprendimo Nr. 68 ir 2004-12-01 sprendimo Nr. 69, perduodamas bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį – dėl atsakovo 2004-11-18 sprendimo Nr. 66 ir 2004-11-22 sprendimo Nr. 66 paliko nepakeistą. Kadangi šioje dalyje pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai įsiteisėję, todėl juose nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami ir šioje byloje privalomi (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis).

Panaikindamas pirmos instancijos teismo sprendimą dėl kitų atsakovo sprendimų apeliacinės instancijos teismas pavedė teismui patikrinti 2004-11-30 sprendimą ar teisingai apskaičiuotas koeficientas 4.0179, ar pagrįstas apelianto teiginys apie neįtrauktas išmokas už nedarbingumą, o 2004-12-01 sprendimą patikrinti dėl jame nurodyto stažo teisingumo.

Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijami atsakovo sprendimai teisėti ir pagrįsti. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, su jo išvadomis sutinka.

Išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, pensijos bylą, vadovaudamasis pensijų skyrimą ir skaičiavimą reglamentuojančiais teisė aktais, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2004-11-30 atsakovo sprendimu Nr. 68 apeliantui paskaičiuota papildoma pensija pagal jo stažą nuo 1994-01-01 iki 1996-09-30, neskaičiuojant ligos pašalpos, gautos išėjimo į pensiją 1996 metų spalio mėnesį (invalidumo pensijos paskyrimo mėnesį) (Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) 19 punkto 2 dalis). Pagrįsta teismo išvada ir dėl draudžiamųjų pajamų koeficiento 4.0179, nenustačius apelianto nurodomos aritmetinės klaidos. Apskaičiuojant šį koeficientą, į pensijos apskaičiavimą įtrauktos visos apelianto gautos pajamos iki išėjimo į pensiją mėnesio, t.y. už laikotarpį nuo 1994-01-01 iki 1996-09-30. Teismas visapusiškai ištyrė šią aplinkybė, pateikė išsamius ir pagrįstus skaičiavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalis (2004 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. IX-2017 (nuo 2004 m. kovo 1 d.) redakcija) nustato draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimą, kuriame pasakyta, kad ,,Nuo šio įstatymo įsigaliojimo asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami atskirai pagal penkerius paeiliui einančius to asmens pasirinktus palankiausius kalendorinius jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (toliau šiame straipsnyje - stažas), metus iš laikotarpio nuo 1984 metų sausio 1 dienos iki 1994 metų sausio 1 dienos ir atskirai pagal visus metus, įskaitytus į stažą nuo 1994 metų sausio 1 dienos, bet ne daugiau kaip už 20 metų iš viso. Nustatyta, kad apeliantas nebuvo pasirinkęs penkerių palankiausių metų, todėl papildomos pensijos dalies apskaičiavimo formulėje draudžiamų pajamų koeficientas iki 1994-01-01 yra nulis. Iš to darytina išvada, kad apelianto pensija nebuvo perskaičiuota nei, kaip teigia apeliantas, pagal jo 1996 metais pasirinktus palankiausius stažo metus (1989-1991), nei pagal skyriaus darbuotojų parinktus 1989-1993 metų duomenis.

Pagrįsta teismo išvada ir dėl to, kad apelianto stažas už 1996 metus yra tik 9 mėnesiai, o ne 12, todėl visas stažas po 1994-01-01 yra 2.750. Teismas įvertino ir tai, kad į apelianto stažą nuo 1994-01-01 iki 1996-09-30 įtraukti trūkstami iki senatvės metai – 11.6861 ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 1994-01-01 iki 1996-09-30 draudimo stažas yra 14.4361 metų (VSDP Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 3 dalis, 29 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 54 straipsnio 2 dalis, Nuostatų 19 punkto 2 dalis).

Pirmos instancijos teismas, tirdamas atsakovo 2004-12-01 sprendimo Nr. 69 teisėtumą ir pagrįstumą, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantui nustačius 1-ą invalidumo grupę pensija nuo 2004-10-21 buvo perskaičiuota teisingai - 258 Lt pagrindinė ir 287,11 Lt papildoma, viso – 545 Lt (VSDP Įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, 54 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 1075 ir 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 325).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti pirmos instancijos teismo išvadų kitaip. Su jomis sutinka ir išvadas pagrindžiančių motyvų nekartoja.

Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, tačiau tokių pažeidimų nekonkretizuoja, o Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija jokių teisės normų (materialinės ir procesinės teisės normų) pažeidimų nenustatė.

Neigdamas pirmos instancijos teismo sprendimo argumentus, apeliantas apsiriboja nesutikimu ir savo subjektyvia nuomone, nepateikdamas konkrečių teismo argumentus paneigiančių įrodymų (ABTĮ 53 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis). Jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme. Nesutikimas su pensijos paskaičiavimu, kaip jau minėta, grindžiamas apelianto subjektyvia nuomone, kuri teismui nėra privaloma (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo skirti nepriklausomą auditą pensijai apskaičiuoti, nes apeliantas tokio reikalavimo tenkinimo būtinybės nepagrindė. Pagrįstai netenkintas prašymas dėl pensijai apskaičiuoti būtinų dokumentų galimo suklastojimo ištyrimo ir ikiteisminio tyrimo, nes tam nebuvo ABTĮ 109 straipsnyje nustatyto pagrindo.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą neturėdamas ir netirdamas pensijos bylos, nes tokia byla yra, jos dokumentų tyrimą įrodo įrašas teismo posėdžio protokole, o vertinimą – teismo sprendimo motyvai (jais grįstos teismo sprendimo išvados).

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad neteisingai apskaičiuojant pensiją, pažeistas Konstitucijos 52 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Tuo įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė į socialinę apsaugą, o valstybės pareiga nustatyti įstatymu šiame straipsnyje išvardytas pensijos (senatvės, invalidumo) ir socialinės paramos rūšis (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais). Minimas Konstitucijos straipsnis nereglamentuoja nei pensijų rūšių, nei asmenų, turinčių teisę į pensiją, o taip pat pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindų, dydžių ir sąlygų. Tai, kaip jau minėta, reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir poįstatyminiai aktai.

Byloje nustatyta, kad apeliantui valstybinio socialinio draudimo pensija paskirta ir mokama minėto įstatymo ir poįstatyminių aktų pagrindu. Tuo Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtina apelianto teisė į socialinę apsauga nepažeista.

Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Pirmos instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasGintaras KryževičiusNijolė Piškinaitė